Po daugybės šiuolaikinių perskaitytų knygų, su šia knyga patyriau kančias ?taip įgriso tie puslapio ilgio pasisakymai ir pamąstymai, sunku apsakyti... tiesą sakant, taip nieko ypatingo ir neįvyko... Suprantu, klasika,...

Po daugybės šiuolaikinių perskaitytų knygų, su šia knyga patyriau kančias ?taip įgriso tie puslapio ilgio pasisakymai ir pamąstymai, sunku apsakyti... tiesą sakant, taip nieko ypatingo ir neįvyko... Suprantu, klasika, reikėjo ją skaityti prieš porą dešimtmečių mažiausiai.

Pamenu, pirmas susidūrimas su Ema buvo TV ekrane - filmas man patiko :) Tačiau dar didesnis malonumas buvo sekti merginos gyvenimą knygos puslapiuose. Turbūt, ši aprašyta susižavėjimo ir meilės istorija įtraukta į...

Pamenu, pirmas susidūrimas su Ema buvo TV ekrane - filmas man patiko :) Tačiau dar didesnis malonumas buvo sekti merginos gyvenimą knygos puslapiuose. Turbūt, ši aprašyta susižavėjimo ir meilės istorija įtraukta į žaviausių ir įsimintiniausiųjų sąrašą, dar ne kartą bus ekranizuojama, o kiti rašytojai kurs panašius veikėjų charakterius, bet tikroji Ema bus tik ši, aprašyta genialiosios Jane Austen :)

Iki šiol buvau skaičiusi vieną J. Austen knygą - "Puikybė ir prietarai", kuri kad ir patiko, bet nepaskatino imti į rankas kitų jos knygų. Tačiau pernai peržiūrėjau ne vieną jos romanų ekranizacijų, iš kurių viena -...

Iki šiol buvau skaičiusi vieną J. Austen knygą - "Puikybė ir prietarai", kuri kad ir patiko, bet nepaskatino imti į rankas kitų jos knygų. Tačiau pernai peržiūrėjau ne vieną jos romanų ekranizacijų, iš kurių viena - Emma (1996) paliko labai gerą įspūdį: iki dabar prisimenu, kaip žiūrėdama vidurnaktį tramdžiau juoką, kad tik namiškių neprikelčiau. Tuomet ir nusprendžiau, kad būtinai turiu perskaityti ir knygą.

"Ema" - tai pasakojimas apie Emą Vudhaus, kuri yra turtinga, graži ir protinga. Ji nė negalvoja apie tai, kad artimiausiu metu galėtų ištekėti, džiaugiasi gyvendama su tėvu bei karts nuo karto susitikdama su pažįstamais. Tačiau Ema labiausiai už viską mėgsta savo pažįstamiems ieškoti antrųjų pusių. Nepaisydama gero draugo pono Naitlio perspėjimų, ji nusprendžia surasti savo naujai draugei Harietai tinkamą porą. Tačiau viskas pasisuka kitaip nei kad ji tikėjosi.

Pirmas dalykas, kas nustebino, tai jausmai, kuriuos sukėlė Emos personažas. Ekranizacijoje man viskas atrodė linksma ir juokinga, tuo tarpu knygoje Ema dažnai erzindavo. Gal kad pati nemėgstu tokio tipo žmonių (kurie pernelyg kiša savo nuomonę), o dar tas "viską aš žinau" kiek panervindavo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau susigyvenau su pagrindine veikėja ir džiaugdavausi, kai ji pagaliau kažko pasimokydavo iš savo klaidų nors laikinai. Ir žinoma, negalėjau nesidžiaugti kiekviena scena, kurioje pasimatydavo jai rodomas dėmesys būtent iš to vyro, kuris nuo pat pirmo jo pasirodymo atrodė skirtas būtent jai ir niekam kitam.

Labiausiai žavi, be abejo, dialogai. Juose daug ironijos, nevengiama pasišaipyti iš aukštuomenės, to laikmečio bendravimo manierų. Įsivaizduoju, kaip turėjo ne vieną nervinti tos įžanginės mandagios kalbos, kurios užsitęsdavo ne minutę ir ne dvi. Juokas ėmė iš dirbtinio ir dažnai perdėto domėjimosi bei rūpinimosi kitų sveikata, gyvenimo pokyčiais ar pan. Tik vienintelis Emos tėtis man atrodė nuoširdus šiuo klausimu, jo baimė tiek pačiam susirgti, tiek kad kiti gali susirgti, pasirodė nuoširdi ir savotiškai miela.

Ši knyga - tikra atgaiva po šiuolaikinės literatūros, o tema tokia, apie kurią dabar man kaip tik ir norėjosi skaityti / žiūrėti filmus. Rekomenduoju šį šiltą, kupiną jausmų, sveikos ironijos knygą, kuri leis ir pasijuokti, ir pasidžiaugti, ir paliūdėti.

Paprasta, bet ne prasta, romantiška, sušildanti, meilės kupina istorija. Tekste gausu J. Austen būdingo sarchazmo ir rafinuoto humoro. Veiksmo scenoje, kas taip pat būdingai šiai autorei, Anglijos dvarų ir jų aukštuomenės...

Paprasta, bet ne prasta, romantiška, sušildanti, meilės kupina istorija. Tekste gausu J. Austen būdingo sarchazmo ir rafinuoto humoro. Veiksmo scenoje, kas taip pat būdingai šiai autorei, Anglijos dvarų ir jų aukštuomenės gyvenimo peripetijos. Šiame romane taip pat paliečiama ir socialinės nelygybės, turto ir nepritekliaus, temos.

Tai romanas apie jauną ir žavią, šiek tiek išlepintą ir galbūt šiek tiek egoistišką Emą Vudhaus. Ji gyvena su savo per daug rūpestingu ir labai bailiu tėvu, kuriam labai sunku džiaugtis gyvenimu, nes visur mato pavojų ir ligą.

Ema - neeilinė tų laikų moteris. Jos siekis nėra rasti tinkamą jaunikį ir kurti jaukų šeimos židinį, o tai labai džiuginą vargšą ir pasiligojusį jos tėvą, kuris vis pasišaipo iš žmonių kvailumo tuoktis PERJAUNIEMS. Ema tvirtai apsisprendusi ir ketina niekada netekėti. Herojė mieliau imasi piršlybų, kurios dažnai pasisuka visai netikėta linkmė ir baigiasi kurioziškai. Galiausiai visi Emos piršlybų planai taip susijaukia, kad įvykių atomazga nustebina net ir pačią heroję.

Susitikimas su sena bičiule Austen ir jos sąmojo perliuku Ema neprailgo ir sudomino. Vis dėl to knygą jau ankščiau buvau bandžiusi skaityti, bet grąžinau į biblioteką vos bepradėtą, o ir šį kartą nebuvau sužavėta nuo...

Susitikimas su sena bičiule Austen ir jos sąmojo perliuku Ema neprailgo ir sudomino. Vis dėl to knygą jau ankščiau buvau bandžiusi skaityti, bet grąžinau į biblioteką vos bepradėtą, o ir šį kartą nebuvau sužavėta nuo pirmų puslapių. Istorija pasirodė kiek nuobodoka, bet romanas neabejotinai puikiai atskleidė Austen sąmojį ir jos kūrybos esmę.

Ryškiausias dalykas buvo šiame romane jau net nelabai ir slepiama ironija, pasišaipymas iš papročių, nors šį kartą turbūt akivaizdesnis buvo žmonių įpročių kurioziškumas. Emos tėvo "vargšė ištekėjusi moteris " ir "ar tavęs neperpūtė skersvėjis" vietomis vertė išspausti ironišką šypsnį, vietomis mirti iš bejėgiškumo. Panelės Beits tratėjimas po puslapį ar du, kai jau pameti minties giją ir bet kokį susidomėjimą pokalbio turiniu, vietomis erzino, vietomis piktino ir Emai iš viso širdies pritariau iškylos metu. Ir tai tik dvi ryškiausios asmenybės-kuriozai knygoje.

Apskritai turbūt kiekvienas personažas knygoje pasižymėjo kokia ryškesne savybe ir ji nepaprastai stipriai atsispindėjo nuo pirmųjų iki paskutiniųjų puslapių, o dažniausiai ir vertė šypsotis. Tiesa, susidarė įspūdis kad kai kurie personažai apskritai buvo tiesiog personažai-idėjos ir be pagrindinio bruožo jų charakteriai mažai kuo ir pasižymėjo. Tačiau tai toli gražu nėra priekaištas rašytojai. Kaip jau minėjau, Ema labiausiai iš visų lig šiol skaitytų Austen romanų, spindi ta angliška, subtilia ironija, kurią kituose romanuose jauti tik labai įsijautęs į kūrinį. Būtent tie įkyrus ir idėjiniai charakteriai taip puikiai pasitarnavo kuriant šią skoningą komediją.

Iš visų knygos charakterių turbūt tik Ema ir Naitlis išsiskyrė tuo, kad buvo visapusiškai plėtojami. Ema - viena labiausiai erzinančių literatūrinių būtybių, kurias buvau sutikusi. Pradžioje jos nelogiškas fantazijas vos bepajėgiau pakęsti, nors ji ir neatrodė labai buka. Buvo keli atvejai, kai jai pritariau, bet apskritai mano simpatijos aplankė ją tik pačioje pabaigoje jos galvelę nušvietus tam išganingam suvokimui. Šiaip ar taip, kontrastingi bruožai labai padėjo aiškiai pavaizduoti asmenybės brandą, o ir jos moteriškas žavesys, kaip ir būdinga Austen, buvo gražiai atskleistas ir už tai tikrai ją gerbiu. Kas liečia vyriškąją Austen charakterių pusę, Naitlis man pasirodė nuostabus vyras, bet kažkaip perdėm panašus į kitų autorės romanų pagrindinius personažus, lyg ji visur vaizduotų tą patį savąjį vyro idealą. Tačiau turiu pripažinti, kad nuo pat pradžių vos pasirodžius Naitliui vis nevalingai nusišypsodavau.

Liūdniausia, jog knygoje pasakota istorija beveik paskendo toje ryškių charakterių ir nuostabaus sarkazmo jūroje. Buvo nedaug kokių įdomesnių ar svarbesnių įvykių, o ir juos vis kas nors kiek užgoždavo. Tačiau labiausiai turbūt istoriją man nublankino tai, kad ji buvo beviltiškai nuspėjama. Nežinau ar tai dėl to ryškaus šaipymosi ar dėl to, kad su Austen kūryba jau buvau susipažinusi, bet to aprašyme žadėto " velnioniškai pinklaus detektyvo" aš neradau. Priešingai, bene visi meilės ryšiai man buvo aiškūs nuo pat pradžių, išskyrus vėjavaikio ir išblyškusiosios, nors šiaip su juo neaišku viskas buvo nuo pat pradžių ir į jį visą laiką žiūrėjau kreivai.

Šis romanas tikras Austen perliukas, kurį gliaudyti kiek trukdė begėdiškai prastas vertėjos darbas, vietomis sunkiai suprantamai suardžius gražius sakinius, ar kvailos spaustuvės klaidos praleidžiant raides, maišant linksnius ar net pavardes. Visumoje, likau patenkinta ir vėl uždegta skaityti šios rašytojos kūrybą.