"Paskutinis traukinys" - skaudi ir tragiška Toleikių šeimos istorija, kuri rutuliojosi Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metais jau dabartiniame Kaliningrade. Skaudi ir tragiška...

"Paskutinis traukinys" - skaudi ir tragiška Toleikių šeimos istorija, kuri rutuliojosi Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metais jau dabartiniame Kaliningrade. Skaudi ir tragiška netektimis, karo baisumais, skurdu, skirtingų mentalitetų - rusų bei vokiečių tautiniais skirtumais. Skaudi "vilko vaikų" patirtimis, išgyvenimais.
Patiko ši knyga ne tik todėl, kad domiuosi Lietuvos istorija, bet ir todėl, kad ji dar ir dar kartą parodo koks gali būti stiprus žmogus, jeigu jis turi tikslą, jeigu jam artima jo šeimos istorija ir brangi aplinka, kur jis gyveno, kur gyveno jo tėvai, seneliai, protėviai; ir koks silpnas žmogus - paradęs savąjį "aš", parardęs vardą, pavardę, artimuosius...

Istorija apie merginą Dženę iš neturtingos šeimos ir jos klystkelius.

Iš pradžių skaitėsi sunkokai, kol pasakojimas užkabino ir nebepaleido iki pabaigos. Šiais laikais Dženės nuodėmės būtų juokingos ir nieko labai...

Istorija apie merginą Dženę iš neturtingos šeimos ir jos klystkelius.

Iš pradžių skaitėsi sunkokai, kol pasakojimas užkabino ir nebepaleido iki pabaigos. Šiais laikais Dženės nuodėmės būtų juokingos ir nieko labai nenustebintų, bet, įsivaizduoju, kad 1911 m. tai buvo kažkas baisiai nuodėminga ir amoralu. Istorija dėstoma nuosekliai, be didelių emocijų, per daug nieko neteisdama, neteisindama, bet kartkartėm sustodama ir paaiškindama kai kuriuos poelgius, ir pamažu artėdama prie natūralios pabaigos, per daug manęs nenustebindama. Knygą supratau kaip dviejų žmonių meilę, tačiau tais laikais nepriimtiną ir negalimą. Nors, jei Lesteris būtų turėjęs šiek tiek daugiau drąsos ir atkaklumo, viskas būtų pasibaigę gerokai laimingiau.

Tai antra Dreizerio skaityta knyga, patinka jo kūryba ir pažintis bus tęsiama ateityje.

Sužavėta sužavėta. Suradau rašytoją sielos bendrininką ir nedelsdama neriu į visą kitą Gario kūrybą. Garis Romainas tikras plunksnos virtuozas. Visai toks, kokį norėjo matyti jo įspūdingoji artistė motina. Romainas...

Sužavėta sužavėta. Suradau rašytoją sielos bendrininką ir nedelsdama neriu į visą kitą Gario kūrybą. Garis Romainas tikras plunksnos virtuozas. Visai toks, kokį norėjo matyti jo įspūdingoji artistė motina. Romainas aprašė patį puikiausią motinos paveikslą, kokį tik kada teko skaityti. Motinos paveikslas juokingas, mielas, kartais graudus, ir aš pagalvojau, kaip norėčiau turėti būtent tokią mamą, kokią turėjo šis rašytojas.

Ir visai nesigėdyčiau, kai ji įsikibusi man į parankę, be krašto didžiuodamasi savo suaugusiu vaiku, turguje nutaisiusi išpaikintos ponios pasišlykštėjusią miną lazda baksnotų ir pliauškintų mėsos gabalus ant mėsininko prekystalio nė neketindama nė vieno pirkti, nes iš tikrųjų neišgalėtų įpirkti; visai nesigėdyčiau, kai mano viršininkui triukšmingai ir visiems matant ji įbruktų gabalą puikios dešros, kad man atseit nuolaidesnis būtų; visai nesigėdyčiau, kai ji valandą gluosniuotųsi ir verktų ašaras upeliais prieš kur išvykstant. Net jei sūnus, o ne dukra būčiau.

Norėčiau šitaip smarkiai mylėti savo mamą, kaip kad mylėjo Romainas. Be jos kaip be oro, kaip rūmai be pamatų. Motina programavo savo vaiką svaiginančiai karjerai (kompozitoriaus, aktoriaus, rašytojo, ambasadoriaus, prezidento - bet ko, svarbu, didžio), įsitikinusi, kad šis taps pasaulinio garso įžymybe, kokia tapti norėjo ji.

- Mano sūnus yra Prancūzijos ambasadorius, ir jis siunčia jūs kakot!

Mama kartais neskiria esamo laiko nuo būsimo, - tada pa(si)teisino knygos autorius. Žinoma, tokios mamos viltys gali pridaryti bėdos - vaiką slėgė ant pečių užkraunama tokia milžiniška baimės nenuvilti našta, užtat išugdė didžiulį pasitikėjimą savimi, išmokė tapti vertam, didžiuotis savimi.

Knyga puiki, puikus stilius ir humoro jausmas, sveika savikritika (nors kaip pats Romain minėjo, kad skaitytojai jį kaltina per daug šaipantis iš savęs), nemari motinos meilė ir tokia pat meilė motinai.

Kūrinys - odė savo mamai. Privaloma paskaityti visoms mamoms, sūnums ir dukroms.

Vertinimas 10 iš 10

Charles Brokaw "Atlantidos kodas''. Vien pamačius knygos pavadinimą, vaizduotė tave nuneša į nuostabų kraštą, kur viskas nepakartojama, bet prarasta. Atlantidos paieškos istorijos paprastai būna kupinos nuotykių ir...

Charles Brokaw "Atlantidos kodas''. Vien pamačius knygos pavadinimą, vaizduotė tave nuneša į nuostabų kraštą, kur viskas nepakartojama, bet prarasta. Atlantidos paieškos istorijos paprastai būna kupinos nuotykių ir stulbinančių atradimų, įtraukiančios ir užburiančios. Deja, šia, knygoje pasakojama istorija, nelikau super sužavėta. Net ir pačią knygą ryžausi pradėti skaityti trečią kartą. Du pirmuosius kartus skaitymas baigėsi ties 12 knygos puslapiu. Maniau, arba ne ta knyga, arba ne tas skaitytojas.. Bet ryžausi skaityti trečią kartą ir pažiūrėti, kur tai nuves.

Ši knyga daug kur yra lyginama su Dan Brown "Da Vinčio kodu'' ir teigiama, jog tai labai panaši knyga su nuotykių ir visa apverčiančių atradimų istorija. Tačiau šios knygos yra nepalyginamos istorijos gilumu, pagrindinio herojaus charakteriu, skaitytojo dėmesio patraukimu. "Da Vinčio kodas'' - įtraukianti į savo istoriją nuo pat pradžių iki pat pabaigos, "Atlantidos kodas'' priešingai - įdomu tik knygą įpusėjus. Nors paliesta įdomi tema: Adomo ir Ievos išvarymas iš Edeno sodo bei tai, kad Dievas turėjo ne vieną, bet du sūnus, tačiau ji neatskleista iki galo. Tema suintriguoja, sudomina, norisi daugiau detalių, daugiau legendomis ir pasakojimais apipintos istorijos. Tačiau "Atlantidos kodo'' autorius į gilesnius tyrinėjimus nesileidžia, vietoje to pateikia pagrindinio herojaus lingvistikos profesoriaus Lordso blaškymąsi tarp dviejų moterų ir jų meilės trikampio vingrybes.

Nors knygoje buvo ir veiksmo, ir įdomių pasakojimo vietų, tačiau pati knyga nebuvo įtraukianti taip, kad pamirštum aplinkinį pasaulį, taptum istorijos dalimi ar būtum įtrauktas nepaprastos istorijos, kurios pabaigoje atskleidžiamas didingosios Atlantidos egzistavimo faktas.

Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis ir Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiui neabėjingas žmogus. Tai paprastos, niekuo iš minios neišsiskiriančios mergaitės, vardu Lizelė, gyvenimo istorija ,apimanti...

Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis ir Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiui neabėjingas žmogus. Tai paprastos, niekuo iš minios neišsiskiriančios mergaitės, vardu Lizelė, gyvenimo istorija ,apimanti vaikystę, paauglystės dienas ir gilią senatvę. Istoriją pasakoja Mirtis. Negalvokite, kad dėl to knyga tampo niūria ar slegiančia. Priešingai. Jau pirmuosiuose puslapiuose pabrėžiama, kad Mirtis gali būti ir linksma, kad nereikia bijoti šio žodžio . Tai mane ir paskatino skaityti toliau.

New York Times laikraštis šią knygą apibūdina, kaip "nuostabią ir labai ambicingą", o kitas garsus leidinys knygą vadina "neįprasta, skambia, gražia ir žiauria". Antroji nuomonė artimesnė man. "Knygų vagilė" patraukia skaitytoją ne įvykių gausa, o savo paprastu jausmingumu, atvirumu.

Lizelės gyvenimas toli gražu nėra rožėmis klotas. Sovo akimis mergaitei teko matyti ne vieną mirštantį žmogų, iš jos artimųjų rato. Ne kiekvienas suaugęs žmogus galėtų tai ištverti, o mes juk kalbame apie bejegę mergaitę. Jos ryžtas, nepalaužiama dvasia ir begalimė meilė, kurią Lizelė turėjo galimybę justi iš artimųjų, padėjo ne tik išgyventi sunkumus, bet ir atsitiesti, tobulėti ir tvirtai žengti tolyn į gyvenimą.

Vieną dieną, į mergaitės globėjų namus užėjęs jaunas, sulysęs ir nusilpęs žydas, Maksas, padėjo Lizelei į daugelį dalykų pažvelgti šviesiau, kitu kampu. Vos kelias savaites kartu su juo praleidusi mergaitė pasikeitė. Maksas padėjo išsilaisvinti iš Hitlerio politikos varžomų minčių srauto. Jo dėka mergaitė iškilo iš pilkos minios. Nors vis dar negalėjo garsiai reikšti savo samprotavimų apie daugelį dalykų, tačiau galėjo drąsiai apie juos galvoti.

Lizelės globėjas, Hansas Hubermanas, buvo paprastas, vos galą su galu suduriantis dažytojas. Laisvalaikiu mėgo groti akordeonu. Muzika, sklidusi iš vos šio vyro paliesto instrumento, užburdavo visus. Ypač Lizelę. Ji jausdavosi laisva, pamiršdavo viską, kai buvo šalia Hanso. Nuo pat pirmosios jų pažinties dienos, mergaitė pajuto, jog šiuo žmogumi galima pasitikėti. Iš savo globėjo ji išmoko nenusiminti po nesekmės, įžvelgti ką nors gero kiekvienoje dienoje.

Rosa Huberman buvo Lizelės globėja . Daugelis aplinkinių žmonių, kaimynų šią moteriškę laikė šiurkščia, atžaria ir nedraugiška, tačiau po sunkia apsaugine kauke slėpėsi jautri ir švelni asmenybė. Kuo labiau Rosa keikdavo Lizelę, tuos ši juto didesnę meilę, sklindančią iš globėjos. Mergaitė suprato, kad viskas daroma tik jos labui, kandžios pastabos padeda jai tobulėti.

Po to kai perskaičiau šią knygą, ilgai mąsčiau apie daugelio Antrojo Pasaulinio karo laikotarpiu gyvenusių žmonių likimus. Gaila, kad dabar jau niekuo negaliu jiems pagelbėti, negaliu nieko pakeisti. Nortųsi sugrąžinti visus nekaltai žuvusius žmones atgal į gyvenimą, bet nežinau ar galėčiau jiems pasiūlyti ką geresnio... Žinoma ,dabar daugumai iš mūsų nereikia kęsti tokių nepriteklių, nereikia nerimauti dėl galinčio prasidėti oro pavojaus, bet ar mes laimingesni? Mūsų tarpusavio bendravimas labai silpnas, retai kalbame atvirai, dažnai meluojame. Norėdama, kad tūkstančiai žuvusių žmonių nebūtų paaukoję savęs dėl nieko, bandysiu pakeisti bent savo požiūrį į įvairius dalykus, aplinkinius žmones.

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 542

Vertinimas 5/5

Kai aš pamačiau šitą knygą, aš galvojau, tai yra apie kažkokius ežiukus. Bet ji buvo apie ežiuką Latę ir vandens skiltuvą. Kai giria išdžiūvo ir nelijo labai ilgai, ežiukas Latė išėjo ieškoti vandens skiltuvo. Man...

Kai aš pamačiau šitą knygą, aš galvojau, tai yra apie kažkokius ežiukus. Bet ji buvo apie ežiuką Latę ir vandens skiltuvą. Kai giria išdžiūvo ir nelijo labai ilgai, ežiukas Latė išėjo ieškoti vandens skiltuvo. Man knyga labai patiko, nes man patinka skaityti knygas, kai keliauja kažkur ir nutinka nuotykių. Aš, kai jau buvau viduryje, aš tiesiog negalėjau sustoti skaityti. Aš rekomenduoju skaityti šitą knygą, nes jinai labai įdomi.

Susidomėjau šia knyga perskaičiusi atsiliepimą apie ją. O ir kaip kitaip, kai perskaitai prisipažinimą, jog detektyvų nemegėjas liaupsina knygą. Nors dažniausiai tokie dideli lūkesčiai, kad radau tikrai gerą knygą,...

Susidomėjau šia knyga perskaičiusi atsiliepimą apie ją. O ir kaip kitaip, kai perskaitai prisipažinimą, jog detektyvų nemegėjas liaupsina knygą. Nors dažniausiai tokie dideli lūkesčiai, kad radau tikrai gerą knygą, nepasitvirtina, šį kartą nenusivyliau. Tiesa, plataus masto ir genialiai suktų blogio planų čia niekas nekuria, tačiau ir vienas "paprastas" nusikaltimas turi nemažai paslapčių, kurios neduoda skaitytojui ramybės, kol nėra atskleidžiamos iki galo.

"Įrašyta kauluose" jau antroji (iš keturių) knyga apie teismo mediką Deividą Hanterį. Šioje dalyje veiksmas vyksta dėl didelių audrų nuo išorinio pasaulio atskirtoje saloje. Uždara aplinka, ribotas skaičius įtariamųjų, būtinybė veikti ir pasikliauti tik savo nuožiūra. Kuo daugiau išsiaiškinama, tuo daugiau nutinka nelaimių, tad reikia vis labiau skubėti, o įtampa tik didėja.

Pagrindinis veikėjas yra teismo medikas, kuris paprastai kviečiamas, kai kūnai yra suirę, lieka maža tikimybė rasti įkalčių. Deividas Hanteris nėra detektyvas, jam nepriklauso tirti nusikaltimo, tačiau aplinkybės susiklosto taip, kad jam tenka patekti į visų įvykių sūkurį. Ši knyga žavi tuo, kaip paprastas žmogus elgiasi susiklosčius neįprastoms aplinkybėms.



Nors ima atrodyti, kad knygoje atsakyti jau visi klausimai, kai akimirksniu situacija pasikeičia ir belieka skaityti toliau, siekiant viską sužinoti. Tai detektyvas, kurio negalima padėti į šalį, kol visa knyga neperskaityta. Nors ir tada nepažadu ramios atomazgos.

Visada galvojau, kodėl "Pasivaikščiojimai" nevirsta kitokia forma, nes televizijoje medžiaga, nors ir archyvuojama, tačiau dažniausiai nekartojama (netransliuojama dar kartą), o internete viskas laikina, niekada nežinai, kada...

Visada galvojau, kodėl "Pasivaikščiojimai" nevirsta kitokia forma, nes televizijoje medžiaga, nors ir archyvuojama, tačiau dažniausiai nekartojama (netransliuojama dar kartą), o internete viskas laikina, niekada nežinai, kada "užlūš" "Youtube" ar "Vimeo" serveriai, kuriuose patalpinti visi "Pasivaikščiojimai". O gal apskritai - internetas pradings? Tačiau sužinojęs, kad Ryčio "Pasivaikščiojimai" virsta knyga, vieną akimirką apsidžiaugiau, o jau kitą - nerimavau.

Apsidžiaugiau, kadangi pagaliau šie "Pasivaikščiojimai" bus užfiksuoti ir išliks. Nuliūdau, nes supratau, kad visi "Pasivaikščiojimai" į knygą tikrai netilps - atranka bus negailestinga, o tai ir labiausiai gąsdino. Nerimavau ir todėl, kad televizijos laida virsta knyga, o ne atvirkščiai, kaip būdinga knygoms. Kas iš to pavyks?

Šioje knygoje nebebus judančių vaizdų, garsų, jie nepasakos istorijos, ją perteiks tik raidžių sudėlioti sakiniai. Neapleido mintis, kad "Pasivaikščiojimai" kaip idėja praras savitą grožį ir nepriklausomumą. Nusiteikiau ganėtinai pesimistiškai.

Pasirodžius knygai, jau po savaitės kitos, ji puikavosi perkamiausių "Vagos" knygyno knygų dešimtuke. Net ir man pačiam ją reikėjo traukti iš to paties "dešimtuko", kadangi visi kiti egzemplioriai knygyne buvo išpirkti. Pažvelgus į knygyno darbuotoją, ji tik tarstelėjo: "Juk suprantat... Šventės. O ir šiaip, žinomas žmogus." Taigi, perka Rytį.

Kol dar nepradėjau kalbėti apie knygos turinį, norėčiau kelias mintis brūkštelėti apie formą. Vieni vertina knygos viršelio apipavidalinimą, kiti apie kokybę sprendžia iš to, ar lapai įrišti į kietą, ar minkštą viršelį, iš kokios medžiagos jis pagamintas, stora, ar plona knyga. Kiti visai nevertina. Žinoma, tai labai asmeniška ir subjektyvu. Man patinka, kai knyga "guli" rankose. Ryčio knyga mano rankose niekaip "neguli": ir patogiai fotelyje įsitaisęs skaičiau, ir važiuodamas troleibusu bandžiau. Pavyko tik "įrėmus" knygą ant stalo. Tada ji "nebesiožiavo". Gal tai lėmė puslapių skaičius, perkopęs daugiau, kaip 360 puslapių, o gal įrišimas, bet atsivertus ir laikant knygą rankose, ji vis kažkaip "nepasiduoda" maloniam skaitymui.

Į knygą sugulė 20 svečių iš "Pasivaikščiojimų": tai ir kalbininkė Irena Smetonienė, pianistas Rokas Zubovas, režisierius Oskaras Koršunovas, jau išėjęs aktorius Vytautas Šapranauskas, rašytojas Sigitas Parulskis ir kiti. Knyga suskirstyta į 5-ias dalis: "Prieš saulę", "Pietų pusėje", "Šiaurės pusėje", "Vėjas į nugarą", "Kelias namo". Pats Rytis šypsosi ir neišduoda, ką šie pavadinimai atspindi. Gal vieni tai interpretuos kaip kasdien pasikartojantį dienos ciklą, nuo saulėtekio iki saulėdydžio, kiti tai galbūt sies su tam tikrais jausmais, vieta, kur Rytis kalbasi su savo svečiais.

Kiekviena dalis suskirstyta pagal tam tikrą pašnekovų veiklos sritį: muzikos, teatro, kino ir kitų menų, specialybių, kuriose jie dirba. Būtų galima krimstis, kad šioje knygoje netilpo "Pasivaikščiojimai" su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi, filosofu Algiu Mickūnu, rašytoju Antanu Šileika, poetu ir publicistu Tomu Venclova, kino dokumentalistu, tyrinėjančiu Lietuvos istoriją Jonu Ohmanu, rašytoja Renata Šerelyte ir daugeliu kitų.

Tačiau minint šiuos žmones ir jų veiklą, galima pastebėti, kad knygoje Rytis bandė užgriebti ir sudėlioti kuo įvairesnį, skirtingų asmenybių paveikslą, todėl vienaip ar kitaip, filosofų, poetų, rašytojų, kino, muzikantų ir ne tik, šioje knygoje gausu. Iš esmės kiekvienas svečias, lankęsis "Pasivaikščiojimuose", yra vertas atsidurti šioje knygoje, tačiau įprasta, kad gyvenimas priverčia rinktis.

Kiekviena dalis pradedama nuo nuskenuoto Ryčio užrašų sąsiuvinio lapų, kuris jį lydi visų pasivaikščiojimų metu. To televizijos žiūrovai nemato, kadangi Rytis laidos prologą pradeda keliais sakiniais papasakodamas apie savo svečią. O štai sąsiuvinio lapuose matome nuveiktą darbą: kairėje pusėje pasirašytos mintys apie svečio biografiją, pasiekimus, kitoje - Ryčio klausimynas pašnekovui. Rytis nerašo tušinuku. Visas mintis raito pieštuku, nevengia ir trintuko, todėl matyti, kad tekstas ir klausimai po savimi slepia dar kelis sluoksnius. O ir šiaip, sakoma, kad grafitas išlieka ilgiau už rašalą. O Rytis siekia išliekamosios vertės.

Iš klausimyno matyti, kad Rytis kruopščiai ir sąžiningai ruošiasi prieš kiekvieną laidą: kai kurie klausimai konkrečiai susiję su pašnekovo profesija, pavyzdžiui, balerinos Eglės Špokaitės Rytis klausia: "Grįžkim prie to rusiškojo pėdsako balete. Daugeliui žmonių baletas asocijuojasi su Rusija, su Čaikovskio gulbėmis. Toks požiūris - pernelyg siauras?", ar "kokia baleto artisto motyvacija? Dėl ko einama į sceną?".

Kiti klausimai jau kiek asmeniškesni, pavyzdžiui, režisieriaus, dramaturgo Oskaro Koršunovo Rytis teiraujasi: "Esi sakęs, kad "Hamletas" - tai tu pats. Taip apie save galėtų pasakyti kiekvienas...", ar "klausiau apie teatro krizę, o ar jauti amžiaus vidurio krizę?" O kartais net ir labai asmeniški: "O tu? Bijai mirties?". Kartais klausimus pasufleruoja pati vieta. Rytis vaikščiodamas su pianistu, Mikalojaus Konstantino Čiurliunio proanūkiu Roku Zubovu jo pasiteirauja: "Rokai, ar pastebit, kad einam pasroviui?" Žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" galvojau, kad toks klausimas Ryčio galvoje toptelėjo netikėtai, ekspromtu. Tačiau atsivertęs knygą, o tiksliau klausimyną Rokui Zubovui, matau 5-ąjį klausimą: "Einame pasroviui. Kaip Jūs gyvenate? Mokate plaukti?" Skaitant knygą, tokių "ekspromtų" pastebiu ir daugiau. Nors tai ir smulkmena, tačiau ji priverčia nusišypsoti: Rytis netingi domėtis.

Žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" televizoriaus ekrane ir juos skaitydamas, vis bijojau, kad išnykusi audiovizualinė raiška, virtusi užrašytais žodžiais ir sakiniais, negalės pretenduoti į tikrus "Pasivaikščiojimus".

Iš esmės, tai yra televizinės laidos "perrašymas" į knygą, papildant keliais puslapiais Ryčio minčių, pavyzdžiui, ilgesni ir atviresni kiekvieno svečio prologai ar epilogai, kurių nebuvo, o ir negalėjo būti ištransliuoti televizijoje.

Rytis jau pirmame prologe apie Oskarą Koršunovą atvirauja: "2012-ųjų lapkritis. Vilnius, senamiestis. Šalta. Bet aš džiaugiuosi - juk pagaliau pavyks pasivaikščioti su bičiuliu, su žmogumi, kurį suprantu ir labai vertinu. Tad ar galiu išduoti, kad su Oskaru pirmiausia išgeriame po penkiasdešimt gramų trauktinės ir tik tada išdrįstame išeiti į tokį šaltį? Manau, galiu."

Tačiau tuo pačiu metu, šie "perrašymai" knygoje yra atviresni nei buvo matomi televizijoje. Stebint tuos pačius "Pasivaikščiojimus" televizoriuje ir skaitant juos knygoje, jie identiški, tačiau jauti, kad kažkuo skiriasi. Labai nustebau, tačiau skaitydamas tam tikrus Ryčio pokalbius su jo svečiais, patyriau visai kitokias emocijas, o ir pašnekovo portretas atsiskleidė kitaip, plačiau.

Žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" su režisieriumi Emiliu Vėlyviu nepastebėjau, kad kalbėdamas su Ryčiu, jis kaip pašnekovas nenusileidžia, vis turi kažką pasakyti, o kartais netgi pats ima provokuoti: "Ryti, režisieriui nereikia nieko valdyti. Pasakyk man, kas yra geras kino režisierius?", arba "čia, Ryti, trūksta kultūros, tradicijų, mokyklos. Manai, Serbijoje Kusturica nukrito iš dangaus?". Tokio santykio nepastebėjau žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" televizijos kanale. Turbūt maloniausiai nustebino Ryčio pašnekovas Rokas Zubovas - buvo galima justi inteligentišką svečio charakterį, skvarbią mintį ir aristokratišką kilmę. Jo "Pasivaikščiojimai" iš visų 20-imties svečių, knygoje labiausiai ir išsiskyrė: atsakymai į klausimus nuoširdūs ir išplėtoti, patys ilgiausi iš visų kalbintų pašnekovų, kai kurie užima vos ne visą puslapį. Televizijoje tie atsakymai kažkaip greitai praeina ir net nepastebi, kai juos keičia kiti klausimai.

Rašytiniuose "Pasivaikščiojimuose" prismaigstyta Ryčio intertekstų: nuo įvairių cituojamų straipsnio citatų, kuriuos parašė kalbinamas svečias arba apie jį buvo kalbama, taip pat maloniai nustebino tekste įtrauktas ir Antano A. Jonyno eilėraštis "Vieniša naktis" (140 p.) iš eilėraščių rinkinio "Tiltas ir kiti eilėraščiai".

Knyga yra tikras lobis, jeigu dar niekada "nevaikščiojote" su Ryčiu televizijoje. Lobis ji ir tiems, kurie "vaikščiojo".

"Nevaikščioję" ras nuoširdžius įdomius, o retkarčiais atvirus, galbūt net prislėgtus žinomų Lietuvos žmonių atsakymus. Tokių atsakymų dažniausiai televizijos laidose, žurnaluose, interneto portaluose nepamatysite. Niekam neįdomu, ar O. Koršunovas bijo mirties, ar rašytojas Sigitas Parulskis treniruojasi rašymui gerdamas degtinę, ar režisierei, vaikų dainų kompoziterei Neringai Čereškevičienei, jos vaikai kada nors nupirks bilietą ir nusives į teatrą? Todėl ir atsakymus į tokius ir panašius klausimus galima rasti tik šioje knygoje.

Ne vieną kartą "vaikščioję" praplės jau matytus pasivaikščiojimus. Ras Ryčio užrašų sąsiuvinį, pastebės, kiek mažai pieštuko pribraukimų, tačiau kai kur matysis trintuko žymės. Susipažinę su tuo ir versdami puslapius, galbūt pastebės ir tai, kad skaitomas tekstas skiriasi nuo audiovizualinės raiškos "Pasivaikščiojimų" - jis intymesnis, artimesnis. Sakyčiau, skaitydamas jautiesi kaip vienas iš Ryčio Zemkausko operatorių, kuris fiksuoja vaizdą. Fiksuoji žodį, sakinius, įsivaizduojamas pauzes, žingsnius. Taip atsiduri dar arčiau pašnekovo, nei jį stebėdamas televizoriaus ekrane.

Skaitydamas ir versdamas puslapį po puslapio, pasižymėjau: "Šią citatą panaudoti recenzijos pabaigoje (daug šauktukų)." Tai Ryčio epilogas po pašnekesio su S. Parulskiu. Ją pasilikau pabaigai.

"Kai paskambinęs pasakiau, kad "Pasivaikščiojimai" virsta knyga, jis atsiduso: "To aš ir bijojau... Vienas dalykas, kai kalbi vaikštinėdamas, kitas - kai tiek vaikštalai iššifruojami ant popieriaus." Sigitas visiškai teisus, bet pamaniau: kokia keistenybė. Mes bijome "įkelti" televizijon gerą literatūrą, nuogąstaudami, kad ji ten praras save, o čia įvyksta atvirkštinis procesas - televizinis pašnekesys virsta tekstu ir rizikuoja prarasti save. Taip, ko gero, rizikuoja, ko gero, kai ką ir praranda. Pauzes, žvilgsnius, veide parašytas emocijas ir rankų judesius. Bet tikrai kažką ir gauna. Bent jau aš pats dabar skaitau šiuos "Pasivaikščiojimus" ir tarsi girdžiu pirmą sykį. Man bus labai įdomu sužinot, ką apie tai manote jūs" (166 p.).

Man Rytis Zemkauskas, visų pirma, imponuoja tuo, kad sugeba ir nori pasakoti istorijas apie žmones. To jam ir linkiu.

Knygoje "kelias atgal" pasakojama apie vokiečių karių grįžimą į visuomenę praleidus daug mėnesių pirmojo pasaulinio karo fronte. Pagrindinis šios knygos veikėjas yra jaunuolis kuris ,kaip ir daugelis kitų, vedamas...

Knygoje "kelias atgal" pasakojama apie vokiečių karių grįžimą į visuomenę praleidus daug mėnesių pirmojo pasaulinio karo fronte. Pagrindinis šios knygos veikėjas yra jaunuolis kuris ,kaip ir daugelis kitų, vedamas patriotiškumo užsirašė į karo tarnybą. Grįžę namo jie randa susiskaldžiusią visuomenę kuri nenori jų suprasti ,o ir jie patys supranta ,kad per gyvenimą išmoko tiktai kariauti. Viso veiksmo fone jaučiama vokiečių nuoskauda dėl pralaimėto karo ir nacionalinių nuotaikų idėjos kurios kaip žinome vėliau peraugo į fašizmą . Kariai grįžę iš fronto su žlugusiais idealais ir mate karo beprasmybę su neviltimi žiuri į vėl atgimstančias militaristines idėjas.

Nusipirkti " Vilko valandą" mane paskatino keli veiksniai:

1. Pirmiausia, dar važiuodama į knygų mugę mažame reisiniame autobusiuke, pilname tokių pat keliauninkų su vienu tikslu - knygos, buvau priversta klausytis radijo...

Nusipirkti " Vilko valandą" mane paskatino keli veiksniai:

1. Pirmiausia, dar važiuodama į knygų mugę mažame reisiniame autobusiuke, pilname tokių pat keliauninkų su vienu tikslu - knygos, buvau priversta klausytis radijo laidos, giriančios ne pačią knygą, o Andriaus Tapino drasią reklamą. Na ir žinoma, sveikinančą autorių su " Metų knygos" apdovanojimu. Ne pati reklama: autoriaus blogas, knygos Facebook'o puslapis, o pagarba šioms pastangoms, žinia apie knygos anglišką vertimą mane sugundė šią knygą priimti į savo knygų lentyną.

2. Geriau pasidomėjus supratau, kur man girdėta Andriaus Tapino pavardė. Ne, ne garsioji LRTV ekonimikos laida "Pinigų karta", kurios aš niekada nemačius, bet pats faktas, kad rašytojas gali būti ir televizijos laidų kūrėjas, įrodo, kad toks autorius privalo būti įdomi ir įvairiapusė asmenybė, todėl galiu tikėtis ir įvairiapusės ir įdomios knygos. Ne, minčių kertelėse - atmintyje - buvo pasislėpęs Rasos Tapinienės - pirmosios George R.R. Martin fantastinės serijos "Ledo ir ugnies giesmės" knygos " Sostų karai" vertėja. Pats Andrius Tapinas, pasidoro, yra išvertęs į lietuviu kalbą J.R.R. Tolkien "Žiedų valdovą", knygą, vienuolikmetę mane pavertusią knygų gražike, iki šiol negalinčia paliesti iš rankų knygos. Tada pamaniau, fantastikos vertėjai privalo žinoti, kaip parašyti gerą fantastinę knygą.

3. Viena mano mėgstamiausių knygų vaikystėje buvo Philip Reeve "Mirtingos mašinos", taip pat steampunk žanro knyga, parodžiusi man koks sudėtingas ir daugialypis gali būti romanas. Tokia ir "Vilko valanda" su daugybe veikėjų, kurių net kelis puslapius besitęsiantis sąrašas išspauzdintas knygos priekyje, su paveiklėliais, puikiai papildžiusiais istoriją, ir sudėtingu pasauliu, kurį visios detalės talentingai kuria ir leidžia susikurti objektyvų jo vaizdą. Deja, Stempunko savoką daugeliui žmonių reikia ilgai aiškinti ir įrodinėti, kodėl tokia knyga yra ypatingesnė už paprastą istorinį romaną? Kodėl garsiausi Lietuvos istorijos veikėjai, suteikus jiems fantastinių galiu ir neįpratų pareigų, įgyja naują prasmę? Kodėl perkūrus Vilniaus legendą apie geležinį vilką, geriau suprasi tikrąjį padavimą?

"Vilko valanda" drąsus ir sudėtingas fantastinis pasakojimas apie XX a. Pradžios Vilnių, išsivadavusį iš Rusijos imperijos. Bet ši - apsupusi Vilnių iš visų pusių ir kartais juokingomis pastangomis bando sugriauti pagrindinį metų įvykį Vilniuje - Europos viršūnių susirinkimą. Nors daugybė veikėjų ir kuria pilną miesto vaizda, šokinėjanti tarp veikėjų perspektyva - iš visų pusių paaiškina veiksmo scenas, bet pagrindiniai herojai - Vilniaus legijonas ir Vilniaus taryba, ypač Vilniaus legatas Antanas Sidabras, kuris nuoširdžiai rūpinasi miesto saugumu ir šventės sėkme.

O, kad žydai prieš šimtmetį būtų sukūrę tikrąjį Alijansą ir Lietuvos vadovai bent per pus rūpintųsi Lietuva tiek, kiek romano veikėjai. Norėčiau gyventi pasaulyje, kuriame virš galvos skraidytų didrižabliai, per chemijos pamokas spėliočiau apie prometilio sudėtį, o burtai būtų tikri. Norėčiau, kad "Vilko valandos" pasaulis hūtų tikras.