Tai knyga apie paslaptis, kurios prasidėjo Romos laikais, Kristaus gyvenimo metais, ir tęsėsi iki Šaltojo karo pabaigos. Įvykių sūkuryje atsiduria Arielė Ben, kuriai po pusbrolio mirties turi atitekti senoviniai rankraščiai....

Tai knyga apie paslaptis, kurios prasidėjo Romos laikais, Kristaus gyvenimo metais, ir tęsėsi iki Šaltojo karo pabaigos. Įvykių sūkuryje atsiduria Arielė Ben, kuriai po pusbrolio mirties turi atitekti senoviniai rankraščiai. Pradeda aiškėti šeimos paslaptys.



Šios knygos žavumas tame, jog žadama didžiulė paslaptis, apie kurią įtaria daugelis, pavyzdžiui, Jėzaus mokiniai, Romos imperatoriai Kaligula, Neronas, netgi pats Adolfas Hitleris, tačiau knygos autorė nieko neišduoda, netgi dar labiau pakursto intrigą. Pagrindinės veikėjos Arielės gyvenime, tiksliau jos giminės istorijoje, taip pat nestinga paslapčių, kurios viena už kitą baisesnės.



Taigi, skirtingi laikmečiai, vis nauji veikėjai toje pačioje "didžiojoje paslaptyje", kuo galima pasitikėti, o kuo ne - viskas atsiskleis tik pačioje knygos pabaigoje. Knygos minusas tas, jog gana painūs tarpusavio giminysčių ryšiai, persipynę su legendomis ir kitais pasakojimais, kur, kieno ir koks vaidmuo istorijose. Kita vertus, nebūtų painiavos, nebūtų ir viso smagumo atsiskleidus visoms paslaptims knygos gale.

"...Jis mėgo tokį gyvenimą, atšiaurią arktinę žiemą, kurčią tylą, gūdžias bekraštes sniego lygumas, kurių dar nebuvo mindžiusi žmogaus koja. Aplink stūksojo apledijusios, bevardės, žemėlapyje nežymėtos kalnų...

"...Jis mėgo tokį gyvenimą, atšiaurią arktinę žiemą, kurčią tylą, gūdžias bekraštes sniego lygumas, kurių dar nebuvo mindžiusi žmogaus koja. Aplink stūksojo apledijusios, bevardės, žemėlapyje nežymėtos kalnų viršūnės. Kiek užmatė akis, tykiame slėnių ore niekur nebuvo matyti kylančio medžiotojų stovyklavietės dūmelio. Vienų vienas ėjo jis šiomis tyliomis, niekam nežinomomis platybėmis. Vienišumas jo neslėgė. Jis mėgo kasdieninį triūsą, vilkšunių riejimąsi, stovyklos rengimą ilgoje sambrėškoje, žvaigždžių mirgėjimą aukštybėse ir prašmatniai žėruojančią šiaurės pašvaistę. "
Jau neprisimenu kada paskutinį kartą skaičiau Džeką Londoną, pamiršau tą jausmą kai užverčiant knyga peršti, maudžia širdį, nes žinai, kad knyga davė tau kažką neįkainojamo, privertė išgyventi visą gamą jausmų - jaudulį, nerimą, liūdesį, džiaugsmą, kurių žinai taip lengvai nepamirši, o kaskart tą knygą prisiminęs, nekantrausi perskaityti iš naujo. Todėl labai nekantravau pagaliau pagriebti "Smoką Belju" , nes Džekas Londonas sukelia man būtent tokius jausmus.

Amerikiečių rašytojas Džekas Londonas šįkart nukelia mus į atšiaurią, laukinę arktį ir parodo kaip greitai žmogų keičia gamta.
Pagrindinis knygos veikėjas Smokas Belju - tinginys, egocentriškas, greičiau berniukas, o ne vyras iškeliauja į tolimąją aukso karštligės apimtą Aliaską. Kur jis iš naujo atranda save, tikrąsias gyvenimo vertybes, nuoširdžios draugystės, bei moters meilės galią. Kur stos į kovą su pavojais ir dės visas jėgas stengdamasis pažaboti šį laukinį kraštą ir paversti jį namais.

Šią knygą rekomenduočiau perskaityti tiems kurie nori pakeisti gyvenimą, save. Perskaitykit ir išdrįskit. Pabandykite, tik tiek mes tegalime padaryti. Sekmės.

Skaičiau šią knygą labai ilgai, po truputį, po gabaliuką. Kartais ši knyga pakerėdavo, kartais norėdavosi ją mesti šalin. Kiekvienas šios knygos puslapis, kiekvienas sakinys persmelktas artėjančios tragedijos nuojautos,...

Skaičiau šią knygą labai ilgai, po truputį, po gabaliuką. Kartais ši knyga pakerėdavo, kartais norėdavosi ją mesti šalin. Kiekvienas šios knygos puslapis, kiekvienas sakinys persmelktas artėjančios tragedijos nuojautos, tokio trapumo, kad, atrodo, nuo neatsargaus žingsnelio vaizduojamas pasaulis suskils kaip plonas ežero ledas. Ir kartu pasakojimas atrodė toks tikras, kad net gąsdino.

Arundhati Roy pasakoja liūdną indišką pasaką apie prarastą vaikystę bei pražudytą meilę. Apie akimirksniu galintį pasikeisti pasaulį. Dvynukai Rakelė ir Esthapenas, vienos sielos vaikai, besidžiaugę vaikyste žaliame Indijos kaime, sulig drugelio sparno virptelėjimu praranda namus, mamą bei vienas kitą. Belieka tik persekiojantys prisiminimai, po 23 metų sugriuvusius žmones parvedantys į griūnančius namus. Kad galėtų iš naujo mokytis ką mylėti. Ir kaip. Ir kiek.

Visa knyga alsuoja Indija, jos kvapais, garsais, spalvomis, šviesa, žeme ir vandeniu, paukščiais ir vabzdžiais, kultūra ir papročiais. Tuo nesuvokiamu indišku chaosu. Atrodo, kad visa aplinkui gyva - kvapai, garsai, gamta, daiktai patampa lygiaverčiais kūrinio veikėjais. Tyla čia ropoja sienomis, kvapai slepiasi sunkiose užuolaidose, sena valtis išleidžia šaknis, o mažas voriukas tampa meilės tvirtumo įrodymu. Atrodytų, smulkmenos, mažmožiai, bet tokie svarbūs. Ir dažnai mielesni už šio pasakojimo žmones - vienišus, nelaimingus ir perdėtai prietaringus.

Kūrinyje daug indiškų temų - kastų problemos, žlugdanti žmonių nelygybė, komunizmo plitimas, kultūros ir gamtos niokojimas, vakarietiškos kultūros invazija, moterų teisių problemos. Visos jos kartu vienaip ar kitaip atveria duris tragedijai, apnuogina žmogaus nuodėmes ir nepakantumą.

Tai nėra lengvai parašyta knyga, praeitis čia susipina su dabartimi, kiekvienas sakinys reikalauja atidumo, pasakojamos istorijos iš pirmo žvilgsnio nelimpa, o mintis ima pabėga. Neįprasta ir kartu kerinti šio kūrinio stilistika - trumpučiai ir be galo tikslūs sakiniai, atbulai pasakojamas tekstas, į vieną suklijuoti skirtingi žodžiai. Ir niekur negirdėti palyginimai bei metaforos. Be galo gražūs ir taiklūs. Laiku ir vietoje.

"Mažmožių dievas" pirmaisiais puslapiais nesužavėjęs, keliaujant į kūrinio gelmę, pamažu pakeri. Ir tik užvertęs knygą supranti, kad perskaitei ypatingą kūrinį. Jautrų, gilų, liūdną. Pamažėle susitaikai su netekties ir trapumu dievu, pasiskolini nepaprastą jo idėją.... Mažmožių dievas išmoko vertinti kiekvieną akimirką. Nes rytoj ant drugelio sparnų gali atskristi nelaimė.

"Benedikto slenksčiai" mane traukė, nes norėjau paskaityti ką čia rašo lietuvė, o dar apie jauną žmogų, išgyvenanti sunkumus. Juk ir man tai aktualu. Tokių minčių vedina įtraukiau knygą į privalomų perskaityti...

"Benedikto slenksčiai" mane traukė, nes norėjau paskaityti ką čia rašo lietuvė, o dar apie jauną žmogų, išgyvenanti sunkumus. Juk ir man tai aktualu. Tokių minčių vedina įtraukiau knygą į privalomų perskaityti sąrašą. Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad nesigailiu. Autorė tikrai moka rašyti, aiškiai ir labai gražiai dėstyti mintis. Rašyti apie tai kas aktualu ir šiandien, nors veiksmas vyksta ne šiomis dienomis, o kokius 10 metų atgal, jau yra talentas. Taip pat knygoje gvildenama daug temų, tokių kaip: motinos ir sūnaus santykių tema (mažąjį Benutį mama paliko visai vaiką, bet jis visą gyvenimą troško jos buvimo šalia, jos padrąsinančio, patariančio ir besididžiuojančio žvilgsnio); tėvo ir sūnaus santykių tema (Benediktą motina paliko tėvui, kuris gyveno skurdų viengungišką gyvenimą ir su vaikais nemokėjo elgtis. Tačiau tai nesutrukdė jam tapti nuoširdžiu, pasiaukojančiu tėvu, kuris Benediktui kėlė didžiulę meilę ir dėkingumą). Tai pat išskirčiau vyro ir moters temą (Benedikto santykiai su Vega, Svieta); jauno žmogaus akivaizdos su mirtimi tema (Benedikto draugo mirtis, dėl kurios jis ilgai kaltino save), gamtos ir žmogaus santykio temą (Vėdrynų kaimas - Benedikto vaikystės namai, kuriuose gyveno su tėčiu). Taip ir keliauji skaitydamas šią knygą, po žingsnelį, po slenksčiuką. Juk ir mes savuosius gyvenimus galime suskirstyti į slenksčius, gyvenimo etapus, kuriuose įvyko tam tikri reikšmingi įvykiai. Knygą tikrai rekomenduoju ir ne tik jaunam žmogui. :) O pati dar norėčiau pabendrauti su šios autorės kūryba, todėl svajoju, kad man kur nors panosėj pasimaišys "Kvėpavimas į marmurą".


Leidimas: Alma littera, 2009 m.
Puslapių skaičius: 224
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos
Mano įvertinimas: 5/5

Štai ir mano 12 - oji knygų iššūkio knyga. Pabaigai pasilikau tikrą Fiodoro Dostojevskio šedevrą - knygą "Idiotas". Knyga tikrai tinkanti ilgiems žiemos vakarams, kada šiltai susisuki į minkštą apklotą su karštu puodeliu...

Štai ir mano 12 - oji knygų iššūkio knyga. Pabaigai pasilikau tikrą Fiodoro Dostojevskio šedevrą - knygą "Idiotas". Knyga tikrai tinkanti ilgiems žiemos vakarams, kada šiltai susisuki į minkštą apklotą su karštu puodeliu arbatos. Tada gali atsipalaiduoti ir pasinerti į labai gerą kūrinį. Ši knyga mane sužavėjo labiau, nei prieš tai skaitytas šio autoriaus romanas "Nusikaltimas ir bausmė". Gal todėl, kad šiai knygai tikrai pasijaučiau pakankamai subrendus, kad savaip suprasčiau, ką autorius vienu ar kitu veikėjų dialogu ar savo pasakojimu nori pasakyti.

Čia gvildenamos turbūt visos žmonijos problemos, žmogaus emocinės būsenos, absurdiškos situacijos, skirtingi požiūriai ir viskas, apie ką galima diskutuoti ilgai, ir kiekvienas apie tai turės savo nuomonę. Buvau sužavėta šio autoriaus tokiu puikiu visko įterpimu į vieną romaną. Ir tikrai nesigailiu, kad šį "desertą" pasilikau knygų iššūkio pabaigai.

Trumpai apie knygoje aprašoma istoriją: pagrindinis veikėjas kunigaikštis Myškinas, kitų dar dažnai vadinamas "Idiotu", atvyksta į Rusiją ieškoti savo paskutinių giminės palikuonių. Kai esi doras, naivus ir atlapaširdis žmogus, tau nėra lengva perprasti kitos tautos žmonių, kurie nėra tokie nuoširdūs, kaip tu. Čia galima sakyti ir prasideda visas knygos įdomumas. Idiotas, mano nuomone visai ne idiotas, o daug daugiau savyje turintis už visus jį supančius žmones. Tiesiog, kai tu esi kitoks ir elgiesi kitaip nei kiti, tai tave jau vadina idiotu, nes tu darai kažką neįprastai. Čia taip pat, kaip ir daugelyje romanų, neapseita be meilės, apgavysčių, juokingų situacijų, pavydo... Tik čia viskas pateikta ne taip paprastai kaip kituose šiuolaikiniuose romanuose. Pabaigos nesugebėjau nuspėti visos knygos skaitymo metu, o tai mane visada žavi.

Knyga labai aiškiai atveria kelią įsivaizdavimui apie XIX a. Rusiją, kur labai ryškūs socialiniai sluoksniai, kur žmonės tiesiog susipažindavo traukiniuose ir nuo tada tapdavo gerais draugais. Čia daug kas pasakoma dialogais, kuriuose dar ir įterpiamas pamastymas. Atrodo, ten žmonės garsiai sakydavo viską apie ką pagalvodavo. Be viso to, skaitydamas gali daug sužinoti apie Prancūziją ir Napoleoną, apie kunigaikščio gimtąją Šveicariją.

Istorija ilga, tačiau neištemta, nes joje visko tiek kiek ir reikia. Juk be vieno skyriaus, nebūtų kito, o kiekviename iš jų gali atrasti labai gilių, tave dominančių minčių, kurių gilumas priverčia sustoti ir pamastyti. Tik perskaičiusi šią knygą pagaliau supratau kodėl Fiodoras Dostojevskis yra taip gerbiamas ir skaitomas rašytojas.

"Neprarask vilties" yra ketvirtoji šios autorės knyga, kurią skaičiau. Kiekvieną kartą, skaitydama Jodi Piccoult knygas, prisipildau savo žinių bagažą bei taip pat atveriu širdį ir priimu į ją daugybę naujų autorės...

"Neprarask vilties" yra ketvirtoji šios autorės knyga, kurią skaičiau. Kiekvieną kartą, skaitydama Jodi Piccoult knygas, prisipildau savo žinių bagažą bei taip pat atveriu širdį ir priimu į ją daugybę naujų autorės sukurtų veikėjų.

Jodi Picoult gerbėjai žino, jog autorė mėgsta rašyti itin keistomis, bet tuo pačiu unikaliomis temomis. Šiuo metu esu skaičiusi jos knygas apie išprievartavimą, apie šaudynes mokykloje ir patyčias, apie mirties bausme nubaustą žmogų ir šį kartą apie mažą mergaitę, kuri netikėtai atsiduria žiniasklaidos centre...


Taip pat autorės gerbėjai turbūt pastebėjo, jog visos autorės knygos yra susijusios su tėvyste. Būtent ją autorė ne kartą akcentavo įvairiuose straipsniuose ir interviu.

Prieš pradedant pasakoti apie šią knygą, šiek tiek paaiškinsiu savo žodžius Facebook puslapyje, kur rašiau, jog autorės knygą galėjau paimti tik po kelių mėnesių pertraukos. Jodi Picoult knygos, mano manymu, yra itin įtraukiančios. Niekada nenuspėsite knygos pabaigos, net ir įvykių, kurie bus vos už kelių puslapių. Autorė sugeba rašyti taip, jog net ir nustojęs skaityti, nenustotum galvoti apie kūrinį, jį išgyventi. Vakar pabaigiau šią knygą skaityti ir dar dabar apie ją galvoju, bandau suprasti kai kuriuos įvykius, dalykus. Dar dabar bandau įsisavinti man suteiktą informaciją, nors dažniausiai tai darome tuomet, kai skaitome patį kūrinį.
Todėl ir negalėjau paimti dar vienos jos knygos gan ilgą laiką. Norisi pabaigti išgyventi vieną istoriją ir tik tada pradėti kitą, įsitraukti į ją.

"Neprarask vilties" yra kūrinys moterį, nuskriaustą gyvenimo, Mariją. Ištekėjusi už savo vyro Kolino ji patyrė vien nesėkmes: vyras ne kartą buvo neištikimas jai, vėliau jo dėka ji atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, gyveno nelaimingą gyvenimą, nors labai norėjo, kad tai būtų netiesa. Vienintelis jos gyvenimo džiaugsmas - dukrytė Viltis. Vieną dieną šių trijų žmonių gyvenimai visiškai pasikeičia, kai parėjusi namo Marija rado savo vyra kitos moters glėbyje. Tuomet ji atkakliai pareiškė sau, kad nesitaikstys su tuo daugiau ir išvijo vyrą iš namų. Nuo tos dienos ne tik prasidėjo jos, kaip vienišos motinos gyvenimas, bet įvyko dar vienas posūkis: dukrelė Viltis pareiškė turinti nematomą draugą, kurį laikė Dievu.

Šioje knygoje itin svarbi religijos tematika. Džiaugiuosi, jog autorė taip sklandžiai aprašyti ir ateistų, ir tikinčiųjų mintis, todėl nereikia išsigąsti "bandymo prikišti religiją", nes to tiesiog čia nėra. Buvo iš ties įdomu sužinoti daugybę naujų faktų apie religiją, būtent tuo ir daugiausiai praturtinau savo žinių bagažą.

Marija, kaip mama, stengėsi kaip tik galėjo, norėdama padėti dukrai, ištrinti iš jos gyvenimo neįprastąją slaptą draugę. Taip taip. Mergaitė tvirtino, jog Dievas - tai ji, o tai sukėlė tikrą audrą tikinčiųjų pasaulyje. Bet kol kas norėjau parašyti būtent apie veikėja Mariją.

Jodi Picoult turi savybę įtraukti nemažą skaičių veikėjų į kiekvieną savo kūrinį. Taip pat ji turi neeilinę savybę rašyti iš kiekvieno veikėjo pusės taip, jog tikrai sugebėtum įsivaizduoti. Daugiausiai šiame kūrinyje buvo akcentuojama Marija. Ši moteris man pasirodė labai ryžtinga, labai drąsi ir užsispyrusi. Nepaisant jos problemų praeityje, moteris sugebėjo atsistoti ant kojų, drąsiai žvelgti į gyvenimą vardan dukters gerovės. Marija nenuleido rankų, ji kovojo iš paskutiniųjų.

Kita, ko gero dar svarbesnė veikėja nei Marija, yra jos dukrelė Viltis. Ši maža mergytė iš pažiūros yra eilinis 7 metų vaikas - ji itin mėgo žaisti, žiūrėti filmukus. Kada ji pradėjo pasakoti apie savo draugę, didžioji dalis žmonių, taip pat ir Marija, ja nepatikėjo, kol mergaitė neparodė savo gebėjimų gydyti. Būtent tada, kai ji iš mirties sugebėjo prikelti prieš kelias akimirkas mirusią močiutę, žmonės pašėlo ir pradėjo masiškai būriuotis prie mergaitės namų, neleido jai gyventi, norėdami išvysti stebuklą.

Ijenas Flečeris buvo veikėjas, kuris atstovavo knygoje visus žurnalistus. Jis garsėjo savo ateistinių pažiūrų laida ir norėjo įtikinti, jog Viltis yra melagė. Manau, kad autorės sprendimas sukurti tokį veikėją, kuris atstovautų žiniasklaidą šioje knygoje, buvo geniali mintis...

Kolinas buvo Marijos vyras, Vilties tėvas. Sužinojęs apie pasikeitusį dukros gyvenimą, jis nusprendė atimti globos teises iš Marijos ir įrodyti, jog mergaitė turi gyventi su tėvu. Nenuteikinėsiu nei prieš vieną veikėją jūsų, nes jūs visi turite susidaryti savitą nuomonę apie kūrinį. Gindama šį vyrą turiu pabrėžti tai, jog jis norėdamas atimti globos teises iš mamos, norėjo padėti dukrai.

Taip pat knygoje sutiksite ne vieną veikėją. Itin ryški asmenybė buvo Vilties močiutė Milė, kuri turėjo labai savitą ir ironišką požiūrį į susidariusią situaciją. Na ir neskaičiuosiu visų kunigų, rabinų ir kitų religijos atstovų, kurie tikėjo arba netikėjo Viltimi. Juos visus atskirti buvo sunkiausia, bet tai nėra didelė problema.

Jums turbūt jau įprasta mano aprašymuose skaityti mano pamąstymus apie kūrinių pavadinimus. "Neprarask vilties" pavadinimas, neskaičiusiems knygos gali pasirodyti kaip raginimas nepasiduoti. Tie, kurie skaitė knygą supranta, jog tai reiškia ne tik tai, bet ir tai, jog motina, kūrinio veikėja, gali iš tiesų prarasti dukrą.

Rekomenduoju šią knygą mėgstantiems kūrinius, kuriuos pabaigę skaityti nenustosite galvoti apie juos kurį laiką. "Neprarask vilties" yra vienas senesnių Jodi Picoult kūrinių ir skaitydama komentarus pastebėjau, kad kai kurie žmonės pajaučia tokį "šviežų", "nenugvildentą" autorės rašymo stilių, kuris jiems pasirodė ne visai užbaigtas. Nors skaičiau 4 autorės kūrinį, tikrai to nepajutau :) Iš tiesų ši autorė rašo labiau suaugusiems, tėvams, mokytojams ir žmonėms, dirbantiems su vaikais, bet manau, kad labai pravartu paskaityti tokius kūrinius

Toks švelnus ir mielas, kad norisi paskęsti jo gauruose...

Toks pašėlęs, linksmas ir išdykęs, kad norisi su juo kartu dūkti...

Istorija sužavinti ir pralinksminanti, kad norisi dar kartą ją perskaityti.

Du australai,John...

Toks švelnus ir mielas, kad norisi paskęsti jo gauruose...

Toks pašėlęs, linksmas ir išdykęs, kad norisi su juo kartu dūkti...

Istorija sužavinti ir pralinksminanti, kad norisi dar kartą ją perskaityti.

Du australai,John Rendall ir Anthony Bourke, kurie hipiuojančioje visuomenėje nusprendė pakeisti savo gyvenamąją aplinką ir apsigyventi Londone, net neįsivaizdavo, kad čia jų lauks vienas iš didžiausių gyvenimo nuotykių - liūtukas, vardu Kristianas.

Ši knyga yra pasakojimas (prisiminimai) apie augintinį, išskirtinį ir gana didelį ir mums visiems atrodantį grėsmingai, o taip, apie liūtą. John ir Anthony susitikę Londone vieną dieną atsiduria prekybos centre, kuriame yra parduodamas mažas liūtukas ir jis taip užburia abu vaikinukus, kad jie iš karto nusprendžia jį auginti ir taip išlaisvinti nuo gresiančio zoologijos sodo arba cirko. Istorija prasideda ganėtinai valiūkiškai, tačiau John ir Anthony kuo rimčiausiai prisiima atsakomybę ir stengiasi daryti visa, kas liūtukui būtų geriausia. O tas liūtukas, Kristianas, ganėtinai padykęs, apsigyvena su savo naujaisiais šeimininkais jų apartamentuose, kurie yra viršum baldų parduotuvės, kurioje jie dirbo. Gana greitai parduotuvė tapo traukos centru ir pagrindinis kaltininkas buvo Kristianas, kuris labai mėgdavo pasislėpti ir staiga išlįsti ir taip gąsdinti ne tik savo šeimininkus, bet ir parduotuvės lankytojus. Visgi liūtas nebūtų liūtas auga ir gana greitai, tad greitai jam jau darosi ankšta. Likimas susiklosto taip, kad galų gale Kristianas nugabenamas į Afriką ir bandoma jį įvesdinti į gamtos pasaulį, kuris man tikrai pasirodė žiaurokas, bet liūtas gavo laisvę, kurią turėtų turėti kiekvienas gyvnūnas.

Daugiau apie šią knygą gal nebepasakosiu, nes nieko nebeliks jums sužinoti. Aš ją perskaičiau per vieną vakarą. Pamilau ir aš tą liūtuką, kuris turi ir paskirą facebook'e, o galbūt daugelis esate matę ir vaizdelį youtube, kai po kelių metų Kristiano atvyksta aplankyti buvę šeimininkai John ir Anthony ir jis juos atpažįsta ir meilei sutinka.

Jei norite sušildyti savo vakarą, būtinai paiimkite šią knygą į rankas. Ir pamatysit, kad ir jūs pamilsit Kristianą.

Su šia knyga susidaro šešios knygos, lygiai pusė metų iššūkio knygų, kurios nuvylė, nepatiko, nesužavėjo, pasirodė neįdomios ir tiesiog gaila joms sugaišto laiko.. Greičiausiai dar prisidėjo šventinis metas, bet...

Su šia knyga susidaro šešios knygos, lygiai pusė metų iššūkio knygų, kurios nuvylė, nepatiko, nesužavėjo, pasirodė neįdomios ir tiesiog gaila joms sugaišto laiko.. Greičiausiai dar prisidėjo šventinis metas, bet Kalėdų sezonas netinkamas metas knygai apie žudiką žudantį žudikus ir kitokius iškrypusius maniakus.. Žiauri ir kraupi knyga. Reikia mėgti tokio stiliaus romanus.

Susiskaldė. Du pasauliai, daug požiūrių, suskaldė mano nuomonę, nevienareikšmiškai, bet, ko gero neaiškinamai. Įtraukė ir sustabdė įmantri rašysena.

Kaip ir prie bet ko labai gero ar labai žalingo priprantama greit ir...

Susiskaldė. Du pasauliai, daug požiūrių, suskaldė mano nuomonę, nevienareikšmiškai, bet, ko gero neaiškinamai. Įtraukė ir sustabdė įmantri rašysena.

Kaip ir prie bet ko labai gero ar labai žalingo priprantama greit ir neskausmingai. (Padariniai- kitas klausimas). Ar pasiliksi? Ambicija - nepadėsi pradėtos knygos, ir originalios mintys vedė pirštus per eilutes ir akis per puslapius. BET !

Politizavimas. Kas penktas puslapis 'paskanintas' dvidešimto amžiaus pradžios fikciniais politiniais Portugalijos įvykiais (ne, ne Vilniaus).

Įdomu..

...kaip stilistinė, konstrukcinė detalė, bet kaip siužeto vystymo linija, pakankamai nutolusi ir atjungianti, nors įmantrumą laikau pliusu, vietomis šis pasirodė aiškiai per ilgomis rankomis bandantis apglėbti save patį trimis eilėmis.

Tai jau nebe apakabinimas.

Autoriaus mirtis nebūtinai reiškia personažo mirtį. Paneik iš kapo, jei gudrus, Rikardai Rejišai (joks tu man daktaras).

Stendalis - pseudonimo, apibūdinančio rašytoją, skambesys sunkus tarsi monumentas. Iš tikrųjų taip smagu skaityti jo kūrinius, kurie nuteikia labiau maloniai filosofiškai negu liūdnai ir palieka lengvumo jausmą. Romanas...

Stendalis - pseudonimo, apibūdinančio rašytoją, skambesys sunkus tarsi monumentas. Iš tikrųjų taip smagu skaityti jo kūrinius, kurie nuteikia labiau maloniai filosofiškai negu liūdnai ir palieka lengvumo jausmą. Romanas "Raudona ir juoda" atspindi Prancūzijos visuomenės gyvenimą po Napoleono žlugimo - taip vadinamą Restauracijos laikotarpį (XIX a.). Tiesa, visuomenė vaizduojama kaip egoizmo ir veidmainystės pritvinkusi gauja, tačiau joje vis dažniau pasitaiko žemos kilmės jaunuolių, ragavusių išsilavinimo ir niekinančių monarchus. Vieno tokio jaunuolio šlovės ir smukimo (ne dvasinio, jis tvirtos valios išlieka iki pat savo mirties) istorija kaip tik ir pasakojama šiame romane. Vaizduojant Žiuljeno Sorelio gyvenimą ir detaliai narstant jo psichologinį portretą, nagrinėjama sena ir amžina tema: meilė ir aistra, vieta po saule. Aštriai kritikuojama ne tik visuomenė, bet ir supuvusi dvasininkija, kurios dalimi vienu metu renkasi tapti jaunasis Žiuljenas. Juk dvasininkų įtaka begalinė. Ir, žinoma, iki galo nenuteisiama tiktai meilė. Smagu skaityti visas preliudijas, atliekamas norint suvilioti mylymąją: žvilgsniai, prisilietimai, ilgi meilės laiškai ir žavingas priešinimasis, kai norint ištarti ne, iš tikrųjų pasakoma taip.

Man smagiausi pasirodė subjektyvūs autoriaus intarpai. Stendalis nesidrovėdamas piktinasi arba užjaučia pagrindinį veikėją, aprašydamas kai kurias situacijas, nevengia išsakyti savo nuomonę ar ironiškai pajuokauti. Taip išryškėja ir paties autoriaus asmenybė,kuri man atrodė smagi ir laisvo mąstymo.
Romanas atkartoja to laikotarpio Prancūzijos istoriją, autorius daug cituoja kitų savo laikmečio mąstytojų. Kai kurios frazės privertė šyptelėti: vienas iš markizo De la Molio salono lankytojų piktindamasis užsimena, jog šitaip gyvenant, XX a. Europoje galima bus atrasti tik vos vieną kitą karalių.

Galiausiai pasakysiu, jog pats kūrinio stilius nėra toks, kad užsimanęs knygą "prarytum" per kelis vakarus. Romaną skaičiau lėtai ir ilgai, sakiniai ilgoki, aprašymai detalūs. Tačiau tekstas nestringa, tiesiog dažnai sustodavau susimąstyti. Tai leido prisiminti, kodėl vertinga yra klasika. Populiarioji šiuolaikinė literatūra dabar man priminė tarsi instrukciją, kaip reikia elgtis gyvenime. Dažnai pats skaitytojas nepadaro savarankiškų išvadų, jos pakišamos panosėj. Todėl šįkart žemai lenkiuosi Anri Beliui (Stendaliui) už tai, kad priminė skaitymo malonumą.