Nors esu pasimokysiu, kad perskaičius vieną Allende knygą reikia daryti pertrauką, tačiau surizikavau. Ir pasigailėjau. Po knygos "Apie meilę ir šešėlius", "Eva Luna" buvo nelabai skaniai "suskaityta".

Iš iš kur tas...

Nors esu pasimokysiu, kad perskaičius vieną Allende knygą reikia daryti pertrauką, tačiau surizikavau. Ir pasigailėjau. Po knygos "Apie meilę ir šešėlius", "Eva Luna" buvo nelabai skaniai "suskaityta".

Iš iš kur tas laikrodis anotacijoje pritemptas???

"Tikrovei lieka trauktis į šalį nuo negailestingo priežastingumo, išryškėjančio turtingos vaizduotės sūkuryje, kai I. Allende ima pasakoti istoriją apie merginą, kurią pradėjo vienuolyno auklėtinė su geltonakiu indėnu. Istoriją, kurioje glūdi dar daug kitų istorijų; kai kurios iš jų tokios subtilios ir trapios, kad joms suprasti prireikia ryškių aplinkos vaizdų, tarsi kaitrių Amerikos džiunglių tankmę gaivintų šaltas Breigelio peizažo grožis. Čia ir akivaizdūs dalykai, ir paslaptys; objektyvios priežastys ir užgaidos; bukas užsispyrimas ir netikėtas jausmingumas. Dažnai stulbinamus siužeto posūkius sieja švelnios erotikos banga. Prasmę ir emocijas suveda šveicariškas laikrodis, kurio skambesys mus įspėja, kad budėjimas yra tiesioginė patirtis, kurią fiksuoja literatūra, o miegas sukinėjasi joje į visas puses tarsi kompaso rodyklė, skleisdama žvaigždžių muziką."

pradėjau skaityt, bet neužkabino. Kol kas padėjau į šalį.



Romanas "Nuostabūs debesys" kritikų bei skaitytojų laikomas vienu geriausių rašytojos kūrinių. Tai nepakartojama istorija apie keistą santuoką ir dar...

pradėjau skaityt, bet neužkabino. Kol kas padėjau į šalį.



Romanas "Nuostabūs debesys" kritikų bei skaitytojų laikomas vienu geriausių rašytojos kūrinių. Tai nepakartojama istorija apie keistą santuoką ir dar keistesnę meilę.

Gyventi laisvai, eiti, kur tau patinka, susitikti su žmonėmis, kuriuos myli, miegoti, sapnuoti ir žinoti, kad niekas iš tavęs nereikalaus aiškintis, kodėl sapnuoji, kur eini, kodėl tau mieli tie draugai. Šią privilegiją Žoze prarado, ištekėdama už Alano Ačo. Jis iš pirmo žvilgsnio atrodo gražus ir ramus amerikietis, o iš tikrųjų yra liguistai pavydus. Dėl to jųdviejų gyvenimas virsta pragaru. Kai kuriuos ryšius sunku nutraukti, bet Žoze pagaliau ryžtasi ir pabėga nuo vyro. Alanas ją atseka, jiedu vėl susitaiko. Bet jų santykių ir vėl žlunga. Alanas, nors ir pagarsėja kaip tapytojas, bet nesiliauja persekiojęs Žoze. Jam kur kas brangesnės jų gyvenimą griaunančios iliuzijos, tie "nuostabūs debesys, negu paprasta laimė gyventi.

Tai knyga jaunimui . Autorė iškelia sudėtingas jaunų žmonių gyvenimo problemas.Alkoholis, narkotikai, smurtas - visa tai sukelia sunkius padarinius.Atrodo, kad jaunystė tai toks laikotarpis, kada žmogus galėtų džiaugtis,...

Tai knyga jaunimui . Autorė iškelia sudėtingas jaunų žmonių gyvenimo problemas.Alkoholis, narkotikai, smurtas - visa tai sukelia sunkius padarinius.Atrodo, kad jaunystė tai toks laikotarpis, kada žmogus galėtų džiaugtis, nerūpestingai leisti dienas, tačiau šios knygos herojai lydimi sunkių pergyvenimų, praradimų, apkartinančių visą jų tolimesnį gyvenimą. Knygos autorė taip išdėsto įvykius, praeitį perpina su dabartimi, todėl skaityti yra įdomu ir patrauklu.

Knygą skaičiau nejausdama jokio malonumo. Turbūt jinai neatitinka mano amžiaus ir požiūrio į gyvenimą. Nuobodūs ilgi dialogai neturintys gilesnės prasmės, tuščios herojų klajonės iš vienos vietos į kitą. Žodžiu,...

Knygą skaičiau nejausdama jokio malonumo. Turbūt jinai neatitinka mano amžiaus ir požiūrio į gyvenimą. Nuobodūs ilgi dialogai neturintys gilesnės prasmės, tuščios herojų klajonės iš vienos vietos į kitą. Žodžiu, knyga nepatiko.

"Šedevras" - taip šią knygą įvertino People. Sudominanti nuo pirmojo puslapio istorija, parašyta lengvai skaitomu stiliumi. Tai tarsi trileris popieriuje :) Beje, sužinojusi, kad iš tiesų yra sukurtas kino filmas remiantis šiuo...

"Šedevras" - taip šią knygą įvertino People. Sudominanti nuo pirmojo puslapio istorija, parašyta lengvai skaitomu stiliumi. Tai tarsi trileris popieriuje :) Beje, sužinojusi, kad iš tiesų yra sukurtas kino filmas remiantis šiuo romanu, tikrai peržiūrėsiu ir jį.

Du Los Andželo policininkai, buvę boksininkai imasi tirti nužudytos jaunos moters bylą. Iš pirmo žvilgsnio įprastinė nužudymo byla virsta labai daug žmonių įtraukiančiu detektyvu, kurį norint ištirti jiems tenka pereiti tikrą pragarą, pasinerti į patį pokarinio Holivudo dugną, atskleisti žmogaus dvasios tamsiąsias puses ir akis į akį susidurti su savo sielų pabaisomis. Šioje istorijoje beveik nėra nekaltų, visi meluoja ir kiekvienas gali įvykdyti vienokį ar kitokį teisėtvarkos pažeidimą. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad vieno iš policininkų pradžioje kartota frazė: "Cherchez la femme" buvo visiškai teisinga.

Knyga nebuvo iš tų kurios įtraukė nuo pat pirmos minutės . Sausas autoriaus rašymas sukėlė priešiškų minčių. Bet kadangi nuo mažens esu auklėta , kad padėti neperskaitytą knygą yra nuodėmė - jos užversti nedrįsau ....

Knyga nebuvo iš tų kurios įtraukė nuo pat pirmos minutės . Sausas autoriaus rašymas sukėlė priešiškų minčių. Bet kadangi nuo mažens esu auklėta , kad padėti neperskaitytą knygą yra nuodėmė - jos užversti nedrįsau . Ir dėl to tikrai nepasigailėjau. Sausą autoriaus rašymą atpirko įdomus knygos siužetas . Nors pagrindas gana eilinis :blogas berniukas ir gera mergaitė , knyga kažkuo žavėjo. O kuo ji žavėjo supratau tik perskaičiusi. Ji žavėjo paprastumu . Knyga pasakojo apie tikrą gyvenimą . Mirtys nuošaliose gatvėse yra kasdienybė .

Nuostabiame ( taip toks žodis puikiai apibūdina knygą romane romantikos netrūko. Aistra nebuvo pateikta vulgariai , o paprastai , ir perdaug neatkreipiant dėmesio.

Knyga privertė įsimylėti Stepą , labiau nei "Saulėlydis" Edvardą . O save tikrai nekartą bandžiau sulyginti su Babi . Kad ir kaip mūsų charakteriai skyrėsi , tai netrukdė įsijausti į knygą.

Pati geriausia knygos dalis , pabaiga , kuri šykart nebuvo nuspėjama . Kad ir kaip laukiau taip romanams būdingos laimingos pabaigos , jos nesulaukiau. Labai dėkojau autoriui kad būtent taip aprašė pabaigą. Tikriausiai būčiau neištvėrus perdidelio sentimentalumo. Ašaros būtų žliaugę upeliais. Džiaugiuosi , kad Moccia mane nuo to apsaugojo .

Nesigailiu perskaičiusi šią knygą , ir rekomenduoju ją perskaityti visiems !

Nuolat pildau ir tobulinu savo geriausių kada perskaitytų knygų dešimtuką. Šioji knyga yra viena iš tų, kuri į tą dešimtuką patenka. Tai knyga, kurią mielai skaityčiau antrą kartą po keleto metų, bei mielai ją...

Nuolat pildau ir tobulinu savo geriausių kada perskaitytų knygų dešimtuką. Šioji knyga yra viena iš tų, kuri į tą dešimtuką patenka. Tai knyga, kurią mielai skaityčiau antrą kartą po keleto metų, bei mielai ją rekomenduočiau draugams. Kodėl?



Atsakyti nesudėtinga. Greičiausiai todėl, kad tai iki širdies gelmių sujaudinantis kūrinys apie meilę. Meilę, kuriai nesvarbus išorinis grožis, kuria besąlygiškai tikima, kuriai atiduodamas kūnas, širdis, mintys. Kaip sako vienas iš pagrindinių veikėjų grafas de Peirakas, "reikia mylėti iki galo ir tikra meile, tai yra siela ir kūnu (p. 275)". Kūrinyje aprašoma meilė ir nuoširdi, ir apsimestinė. Kadangi vaizduojamieji įvykiai vyksta 1645- 1661 metais Prancūzijoje, karaliaus aplinkoje, nenuostabu, jog aristokratų, kilmingųjų, meilė kartu ir gašli, netikra, pataikūniška arba tėra priemonė kokiam nors tikslui pasiekti.Kitas vertus nuoširdi, neegoistiška ir tyra meilė yra tik tarp išties mylinčių žmonių (Anželikos ir Žofrėjaus).



Eilinį kartą pastebiu, jog knygos su tragiška, liūdna ar netikėta pabaiga mano sąmonę veikia labiausiai. Šioji knyga - nuo pat pradžių užhipnotizavusi netikėtai Andželikos širdyje užsiplieskusia meile ir aistra savo luošam vyrui - deja, galiausiai nuvilia. Bet nuvilia gerąja prasme, nes idilišką Anželikos ir jos vyro gyvenimą sugriauna inkvizicijos laužas - grafas de Peirakas apkaltinamas raganavimu ir gyvas sudeginamas miesto aikštėje, antro kūdikio besilaukiančios žmonos akivaizdoje. Skaitant "raganiaus" deginimo sceną, širdis plyšta iš skausmo, nes sunku nesusitapatinti su Andželika, sunku nemėginti pajusti ją apėmusio beviltiškumo, bejėgiškumo jausmo.



Prisipažinsiu, skaičiau šią knygą ir verkiau tarsi pati būčiau netekusi mylimojo - savo gyvenimo meilės. Vadinasi, pasakojimas įtaigus. O ir pasakojimo stilius lengvas, neverčiantis laužyti galvos spėliojant, ką čia tas autorius norėjo pasakyti. Kita vertus, kūrinyje gausu aliuzijų į mokslinius kūrinius (Galilėjaus, Dekarto), pateikiami kai kurie filosofiniai, teologiniai, ezoteriniai svarstymai neapkraunant skaitytojo pernelyg sudėtingomis sąvokomis ar apibrėžimais.



Pabaigai noriu pastebėti, jog mane, kaip skaitytoją, labiausiai knygoje žavi puikiai atskleistas moters pasaulis: nuo vaikiškų svajonių, įsipareigojimų, paaugliškų maištavimų, nesąmoningų svaigių malonumų paieškų iki visiško moters-motinos atsiskleidimo per nuoširdžius dvasinius ir fizinius santykius.





Vienas taikliausių pastebėjimų apie moters vidinį pasaulį: "Kai žiūri moteriai į akis, kartais gali pasirodyti, kad jose nieko nėra - o iš tikrųjų ten slypi visas pasaulis. Arba įsivaizduoji, kad ten - visas pasaulis, o atrandi tik tuštumą... arba kokį niekutį (p. 259)".



Vertinimas: 10 iš 10.

Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą - vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose...

Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą - vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose aukštosios matematikos formulių daugiau nei teksto, bet jos man tokio įspūdžio nepadarė kaip šioji, rašyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tie 900 traktato puslapiai užpildyti ne šiaip smagiais pasakojimais, o kiekvienas jų perpildytas itin įžvalgiomis mintimis apie karo strategiją, pagrįstų labai išsamiais XVIII-XIX amžiaus mūšių bei karų pavyzdžiais. Knygos kalba yra tikrai ne pirmokams - kai kuriuos sakinius teko skaityti po keletą kartų, kad galėtum suprasti jų mintį: sakoma, jog neveikiamoji nuosaka, įvairūs teksto užraitymai ir perdėm akademinės frazės tikriausiai ir lemia, kad apie Sun Tzu karo meną žino daug maž visi, o fon Klauzevicą įveikia tik retas. Dar ir dabar jo idėjos apie karą nėra visuotinai pripažintos ir žinomos.

Dažniausiai kartojama fon Klauzevico mintis - karas tėra tik diplomatijos įrankis, ir to niekada nereiktų kariškiams pamiršti. Diplomatija yra visada aukščiau, ji diktuoja karo tikslus, ir kiekvienas generolas, eidamas į mūšį, turi suvokti, kokie jie yra. Svarbiausias karo tikslas yra ne užimti teritoriją ar kažką atimti iš priešo: karas nėra laimėtas tol, kol nėra sunaikinta priešo kariuomenė. Gali būti, jog net užėmus visą priešo teritoriją, jis nėra nugalėtas - gal būt kariuomenė pasitraukė į sąjungininkų šalį ir bet kada gali duoti smūgį atgal. Tai svarbi mintis, kurios generolai niekada neturi pamiršti: jeigu jie vaikysis kitų tikslų (užimti sostinę ar kokią nors provinciją), vengdami kuo greičiau neutralizuoti priešo pajėgas, jie tik švaistys savo jėgas ir realiai nieko nelaimės. Teritorijų ar įtvitinimų paėmimas gali būti tikslu tik tada, kai manoma, jog tai gali padėti taikos derybose išsiderėti geresnę poziciją, bet savalaikiu tikslu niekada neturėtų būti.

Knygoje labai daug vietos skiriama jau ir atgyvenusiai karo strategijai - iš tiesų karai XVIII ar XIX amžiuje buvo visai kitokie. Daug dėmesio skiriama kariuomenės judėjimui, aprūpinimui, komunikacijoms: šiuos dalykus teisingai sutvarkyti tais laikais buvo labai nelengva. Napoleono kariuomenė, traukdama į Maskvą, buvo išsitęsusi taip plačiai, jog praėjo dvi savaitės nuo pirmųjų padalinių pasiekusių Vilnių, kol čia atvyko paskutinieji. Valdyti tokią kariuomenę yra tikras logistikos galvos skausmas - vien įsakymas pirmiesiems padaliniams sustoti gali nuo ariergardo keliauti tris dienas. O ką jau kalbėti apie tai, jog reikia teisingai paskaičiuoti fronto plotį, kad kariai galėtų pakankamai plačiai išsibarstyti po kaimus (iš kur galėtų rekvizuoti maistą), bet kartu būti pakankamai arti vienas kito, kad greitai galėtų susiruošti mūšiui. Aišku, šiuolaikinis karas irgi turi begales logistikos problemų, bet jos visai kito lygio.

Daug vietos šiame traktate ir įvairiausiai puolimo bei gynybos strategijai. Nors kai kas ir pasenę, bet ten irgi galima rasti daug įdomių įžvalgų. Tarkim, miškas ar kalnai yra geras dalykas gynyboje, bet niekada juose neįmanoma pasiekti lemiamos pergalės: priešo puolamoji jėga tuo metu bus užėmusi derlingas žemes ir naudos tavo resursus, kai būsi įsikasęs apkasuose, o tiesiog atsišaudydamas puolančiosios kariuomenės nesunaikinsi. Fon Klauzevicas mini, jog tuo metu jau buvo ir pasirodžiusi nauja karo rūšis - partizaninis karas, bet į jį jis žiūri skeptiškai: toks karas tinka gal tik priešui panervuoti ir gali jį demoralizuoti bei priversti priešo politikus atitraukti kariuomenę, nes karas bus nepopuliarus, bet tai nepasieks galutinės pergalės, nes priešo kariuomenė ir galia nebus sunaikinta. Žiūrint iš XVIII-XIX amžiaus požiūrio, kai vyravo monarchai bei imperatoriai, tai logiška, tačiau dabar, kai kariauja demokratijos, toks "nervinimo" ginklas gali būti ir labai galingas.

Vienareikšmiškai, knyga labai verta dėmesio, ir labai džiaugiuosi ją visgi perskaitęs. O tiems, kas domisi karo strategija ar istorija - tai būtinas skaitinys.

Pinigai, kaip ir meilė, yra ne tik žmogaus, bet ir pasaulio varomasis variklis. Be pinigų pasauly būtų nyku, bet meilės dar nykiau...



Netikėtai į mano rankas pateko JAV finansų planuotojos Lindos Leitz knyga intriguojančiu...

Pinigai, kaip ir meilė, yra ne tik žmogaus, bet ir pasaulio varomasis variklis. Be pinigų pasauly būtų nyku, bet meilės dar nykiau...



Netikėtai į mano rankas pateko JAV finansų planuotojos Lindos Leitz knyga intriguojančiu pavadinimu "Tėvai, vaikai ir pinigai: kaip mokyti vaikus apie pinigus". Kadangi turiu vaikelį, jau ir anksčiau buvo kilęs noras įsigyti ar pasiskolinti šią knygą ir būtinai perskaityti.



Knygos apipavidalinimas gana patrauklus: ryškios viršelio spalvos, kur ne kur iliustracinis paveikslėlis, patogus knygos suskirstymas skyriais, kurie gali būti skaitomi net ne iš eilės. Patiko, jog kiekvieno skyriaus pradžioje pateikiamas epigrafas (trumpa patarlė arba kokio žymaus žmogaus mintis). Įsimintiniausias epigrafas su Čarlzo Franklino Keteringo mintimi : "Aš domiuosi ateitimi, nes ten ruošiuosi praleisti likusią savo gyvenimo dalį". Mintis patiko, nes suvokiau paprastą tiesą - mes kuriame šeimas, auklėjame vaikus, dirbame, taupome pinigus vien su mintimi apie gražesnę ateitį, turėdami kokių nors tikslų.



Knyga konkreti, praktiška ir lengvai skaitoma. Naudinga tuo, jog peikiamos įvairios situacijos iš gyvenimo, susijusios su vaikų "piniginiu prusinimu". Mano galva, Lietuvoje per mažai dėmesio kreipiame į vaikų mokymą kaip elgtis su pinigais. Ir tai, deja, atėję iš ankstenių laikų, iš šeimos tradicijų. Juk nuo seno pas mus, lietuvius, tik tėvai valdydavo pinigus. Jei vaikui ko reikia, nuperka mama ar tėtis.

Reikia drabužių? Bus. Reikia mokyklinių prekių? Bus. Reikia kišenpinigių? Vargu, ar tau jie būtini, juk ištaškysi į visas puses be reikalo.



Kita vertus keičiasi laikai, keičiasi ir papročiai. Kaip nebeįsivaizduojame savęs ir savo vaikų be mobiliųjų, taip ko gero, turėtume nepamiršti, jog vaikai nuo mažų dienų turi atsakingai elgtis ne tik su jiems patikėtomis moderniosiomis technologijomis (kompiuteriais, telefonais), bet ir su pinigais.



Ši knyga su konkrečiais patarimais (kaip paskirstyti pinigus, kaip išmokyti jais naudotis vaikus nuo mažumės) yra tikras atradimas. Kita vertus, knygoje yra dalykų, kurie mūsų šalies gyventojams ir nelabai pritaikomi, bet vis vien geriau nei nieko. Ir labai norėtųsi, jog Lietuvos finansininkai, ekonomistai ar gerų idėjų turintys tėveliai patys išleistų patarimų knygą apie pinigus, kuri būtų dešimteriopai vertingesnė vien dėl to, jog atitiktų mūsų mąstymą, įpročius, socialines galimybes.



Viena dažniausiai kartojamų minčių šioje knygoje yra tokia: jei vaikas klysta, neskubėkite jam drausti elgtis su pinigais taip, kaip jam norisi (mes galime tik patarti). Ir jokiu būdu neskubėkite taisyti padėties - tegu patirtus nuostolius padengia iš savo kišenės. Tegu jis pasimoko iš savo klaidų, nes tai bus pamoka visam tolesniam gyvenimui.



Pati mėgstu planuoti savo išlaidas, kaskart žinau kur ir kiek išleidau. Manyčiau, taip gyventi paprasčiau, nes tik planuodamas, skaičiuodamas jautiesi saugus dėl rytojaus. O tiems, kurie vis dar nežino kiek per mėnesį išleidžia, kokia visų pajamų skiriama maistu, kokia aprangai, būsto išlaikymui ir kitiems dalykams, siūlyčiau perskaityti būtent minėtąją knygą, kurioje rasite puikių patarimų ne tik kaip vaikus mokyti elgtis su pinigais, bet ir kaip patiems pasiekti finansinį stabilumą.



Vertinimas: 9 iš 10

Bet kuris šiuolaikinis žmogus turtų perskaityti šią knygą. Ši knyga priverčia susimąstyti, kad niekada žmogus nebus laisvas. Išsikovoję vieną laisvę, mes patys savo noru tampame kažkieno vergais.

Rašytojas puikiai...

Bet kuris šiuolaikinis žmogus turtų perskaityti šią knygą. Ši knyga priverčia susimąstyti, kad niekada žmogus nebus laisvas. Išsikovoję vieną laisvę, mes patys savo noru tampame kažkieno vergais.

Rašytojas puikiai pateikia pagrindinę esmę, nieko negrąžindamas ir pagrindiniais veikėjais pasirinkęs gyvulius. Gyvuliai, išsikovoję ūkį ir patys pradėję jame vadovauti, patenka į kiaulių vergiją patys to nesuprasdami, nes laikas jiems ištrynė iš atminties kaip buvo anksčiau. Jeigu valdai dabartį, reiškiasi valdai ir praeitį, nes praeitis tampa tik istorija, kurią galima perrašyti.

Tikrai puiki knyga!