Istorija prasideda pokalbiu. Dailininkas Bezilis lordą Votoną supažindina su Dorianu Grėjumi. Noras, kad sentų tik paveikslas, o ne pats išsipildo. Pati neįdomiausia knyga. Skaitydama net nesupratau apie ką, teko internete...

Istorija prasideda pokalbiu. Dailininkas Bezilis lordą Votoną supažindina su Dorianu Grėjumi. Noras, kad sentų tik paveikslas, o ne pats išsipildo. Pati neįdomiausia knyga. Skaitydama net nesupratau apie ką, teko internete ieškoti knygos aprašymo.

Nuostabus istorinis romanas, suteikiantis tiek istorinių, tiek teologinių žinių. Nors tikėjimo tema gali pasirodyti labai nuobodi, tačiau autoriaus profesionalumas išvaiko bet kokį nuobodulį.

"Japonija yra liūnas, nes...

Nuostabus istorinis romanas, suteikiantis tiek istorinių, tiek teologinių žinių. Nors tikėjimo tema gali pasirodyti labai nuobodi, tačiau autoriaus profesionalumas išvaiko bet kokį nuobodulį.

"Japonija yra liūnas, nes keisdama ir pamažu iškreipdama, sugeria įvairausias ideologijas. Tai voratinklis, sunaikinantis peteliškę, palikdamas tik atgrasius griaučius." Anot autoriaus, tai - priežastis, dėl kurios Japonijoje taip ir neįsitvirtino krikščionybė, nes "krikščionybės medžio negalima išrauti Europoje ir pasodinti Japonijos, turinčios visiškai kitokią kultūrinę tradiciją, liūne. Taip padarius, jaunas sodinukas nuvys ir nudžius." Kad ir kaip būtų, tai - aštri tiesa, kuri paliko gana skaudų rėžį japonų krikščionių širdyse...

Taigi, veiksmas vyksta XVII a. Japonijoje, kuomet persekiojami ir žiauriai kankinami krikščionys. Atvykusiam į Japoniją portugalų misionieriui Rodrigesui tenka patirti daug sunkių išbandymų. Nuolat lydimam ir kankinamam abejonių bei gilių apmąstymų iš galvos neišeina kertinis klausimas: kodėl Dievas tyli, kai Jo vaikai kenčia?.. Netvirtai ir neužtikrintai gerų ketinimų lydimas kunigas žengia Japonijos žeme, kuri nuolat taikosi išslysti jam iš po kojų, ir naiviai tiki, kad Dievas negali tylėti amžinai.

Visai nekeista - slogios mintys ir pagrindinio veikėjo išgyvenimai puikiai paveikė ir mane pačią - romanas paliko daug klaustukų ir apmąstymų. Vis gi "Tyla" - išliekamosios vertės kūrinys, kuris, manau, dar ne greitai mane paleis. Rekomenduoju kiekvienam.

"Paukščio sparnai jam priminė įvairius krikščionių mirties atvejus. Tada Dievas irgi tylėjo. Kai virš jūros tvyrojo ūkanotas lietus - Jis tylėjo. Kai vienakį vyrą nužudė po spindinčiais saulės spinduliais - Jis nepratarė nė žodžio. Bet tąkart kunigas galėjo tai iškęsti. Veikiau neiškęsti, o tolyn nuo savo proto prieangio nustumti kankinančią abejonę. Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Kodėl Dievas nepaliaujamai tyli, kai liejasi šie dejuojantys balsai?"

Būdama maža (spėju, mokydamasi pradinėse klasėse) perskaičiau Ch. Dickens "Didžiuosius lūkesčius", išleistus tuomet labai populiarioje knygų vaikams serijoje Iliustruota Didžioji Klasika. Neišliko atmintyje visiškai nieko...

Būdama maža (spėju, mokydamasi pradinėse klasėse) perskaičiau Ch. Dickens "Didžiuosius lūkesčius", išleistus tuomet labai populiarioje knygų vaikams serijoje Iliustruota Didžioji Klasika. Neišliko atmintyje visiškai nieko iš jos, tačiau žinojau, kad vieną dieną perskaitysiu nesutrumpintą versiją.

Tai yra našlaičio Pipo istorija. Auklėjamas griežtos sesers ir geraširdžio jos vyro, nelinksmą vaikystę berniukas leidžia pelkėtose Kento apylinkėse. Ten vieną dieną jis sutinka nuo katorgos bėgantį Magvičą ir grasinamas padeda jam pasislėpti. Netrukus po šio įvykio jis išsiunčiamas pas kitą globėją - ponią Havišam, kiek pamišusią po iširusių vedybų. Naujuosiuose namuose jaunuolis sutinka gražuolę Estelą, globėjos mokomą kankinti vyrus savo grožiu. Vieną dieną neturtingas ir nekilmingas jaunuolis gauna laišką, kuriuo paslaptingas geradarys padovanoja galimybę nuvykti į Londoną ir tapti "tikru džentelmenu". Prasideda didžiųjų Pipo lūkesčių išsipildymo ir išbandymų metas.

Siužetas pakankamai nuspėjamas iki maždaug paskutiniojo šimto puslapių- mat artėjant į pabaigą ypač vienas įvykis nemenkai nustebino (net garsiai aiktelėjau- telieka džiaugtis, kad nieko namie nebuvo, nes tikrai būčiau sulaukusi kreivų žvilgsnių). Nesunku nuspėti tiek slaptąjį berniuko rėmėją, tiek tai, kaip pasisuks Pipo santykiai su Estela, tiek ir kai kuriuos kitus siužeto vingius. Ar tai trukdė? Tikrai ne, juk tai ne detektyvas, kuriame svarbiausia atskleisti vieną paslaptį. Čia viskas atskleidžiama pamažu, be jokių didelių sukrėtimų (skaitytojui, bet ne veikėjui).

Tai viena tų knygų, kurioje pagrindinis veikėjas nėra mylimiausias ir tikrai nebūčiau labai verkusi, jei jis kur sprandą būtų nusisukęs. Aišku, perdedu ir juokauju. Tačiau man niekuomet nepatiko žmonės, kurie gėdijasi savo neturto, kurie trokšdami patekti į aukštuomenę paprasčiausiai užmiršta tuos, kurie juo taip rūpinosi. O Pipui taip ir nutiko. Net ir susižavėjimą Estela laikau labiau ne jos - kaip moters - įsimylėjimą, o jos tobulo grožio ir manierų, nepasiekiamumo. Tai knyga ir apie tai, kaip greitai apie viską sprendžiame iš viršelio, kaip greitai atstumiame tuos, kurių nė nepažįstame, bet jau tikime, kad štai- jie blogi. Apie tai, kaip pinigai susuka galvą ir tik laikas bei artimieji sugeba po truputį atvesti į protą. Man pačiai labiausiai patiko Džo- gerumo ir nekaltumo spindulėlis visoje toje pinigų ir garbės ištroškusioje veikėjų krūvoje.

Lengvai skaitoma ir pakankamai įdomi, nors ir neišskirtinė knyga.

Vos perskaičius pirmąją šios serijos knygą Divergentė, panorau perskaityti ir antrąją dalį. Insurgentė mane sužavėjo ir įtraukė taip pat kaip ir pirmoji knygą. Vos spėjau versti puslapius, širdis greitai daužėsi...

Vos perskaičius pirmąją šios serijos knygą Divergentė, panorau perskaityti ir antrąją dalį. Insurgentė mane sužavėjo ir įtraukė taip pat kaip ir pirmoji knygą. Vos spėjau versti puslapius, širdis greitai daužėsi krūtinėje išsigandus dėl pagrindinių veikėjų.

Girdėju nuomonių, jog antrosios knygos galėjo ir nebūti, tačiau aš tam tikrai prieštarauju. Džiaugiuosi jog bus dar ir trečioji, nes ši serija privalėjo būti tęsiama.

Tričė stengdamasi užgniaužti netekties skausmą toliau kovoja už savo, likusių brangių žmonių ir kitų luomų gerovę. Priima sprendimus už kuriuos vėliau gali skaudžiai atsimokėti, rizikuoja savo meile ir susideda su tikrai ne pačiais geriausiais bendrininkais. Ši įžvalgi ir drąsi, bet tuo pačiu viduje ir labai jautri mergina puola stačia galva į pavojus.

Aš ir dabar verčiau žūčiau pati, bet nežudyčiau tavęs.

Franz Kafka "Metamorfozė" - tik trumpa istorija Jūsų patogumui esanti internete, taip pat įvertinta ir įtraukta į vyresniųjų klasių privalomos literatūros sąrašus. Ši novelė parašyta 1915-tais metais, dar prieš...

Franz Kafka "Metamorfozė" - tik trumpa istorija Jūsų patogumui esanti internete, taip pat įvertinta ir įtraukta į vyresniųjų klasių privalomos literatūros sąrašus. Ši novelė parašyta 1915-tais metais, dar prieš pasaulinius karus, gali sukelti nemenką šoką nežinančiam, ko tikėtis iš Kafkos rašymo.
Gregoras Samsa pabunda košmare, jis per naktį tapo vabalu. Net su pačiais geriausiais norais, jis negali nieko padaryti, tik pasiduoti likimui, kai, tuo tarpu, jo šeima patiria šoką, nusigyvena, turi kaip nors susitvarkyti su situacija ir susitaikyti, kad jų šeimos narys tapo vabalu. "Metamorfozė" turi nuostabius herojus, kaip Gregoro seserį, kuri suauga, pradeda rūpintis broliu, ir gal net vienintelė jį supranta. Pats Gregoras, kovoja su naujais potyriais, bando išlikti žmogišku. Niekam šioje novelėje nėra lengva.
Nuoširdžiai, nemanau, kad esu pakankamai protinga vertinti šią novelę, tik galiu pasakyti, kad ji man paliko nemenką įspūdį.

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ją perskaičiusi jau ramia sąžine galėsiu pažiūrėti 2008 m. pagal ją pastatytą filmą. O gal ir 1981m. mini TV serialą su jaunu Jeremy Irons. Būtent 2008 m.knygą ir...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Todėl, kad ją perskaičiusi jau ramia sąžine galėsiu pažiūrėti 2008 m. pagal ją pastatytą filmą. O gal ir 1981m. mini TV serialą su jaunu Jeremy Irons. Būtent 2008 m.knygą ir nusipirkau. Viršelyje - ekranizacijos vaizdai. Nemėgstu tokių "spec. leidimų" su aktoriais ant viršelio. Na, bet viena iš jų yra Emma Thompson, o dar ir įspūdingas Castle Howard dvaras matosi (esu jį aplankiusi), tai tiek jau to.

Autorius: Evelyn Waugh, garsus XXa. pradžios anglų rašytojas. Svarbi detalė - 1930m. jis perėjo į katalikybę. Sakysit, kas čia tokio svarbaus? Na, anglai nėra ir tuo laiku nebuvo ypatingai religingi, tiesiog tradiciškai visi anglikonai, o katalikų nedaug. Evelyn Waugh gyvenime religija (ir būtent katalikybė) vaidino nemažą vaidmenį. Pasak Wikipedia, tais pačiais metais jis išsiskyrė su žmona, o 1936m. santuoka net buvo anuliuota, tada 1937m. susituokė antrąkart. Ta pati Wikipedia dar sako, kad savo gyvenimo pabaigoje (Waugh mirė 1966m.) jam labai nepatiko Vatikano sprendimas atsisakyti mišių lotynų kalba.

Pavadinimas: "Brideshead Revisited" - "Sugrįžimas į Braidshedą" (lietuviškai išleista 2010m., "Tyto Alba"). Paprastai ši knyga patenka į visokius "būtinų perskaityti" knygų šimtukus, ypač jei sąrašus sudaro anglai ar amerikiečiai.

Vieta ir laikas: Anglija, daugiausia Brideshead dvaras, taip pat Oksfordas, Londonas. Šiek tiek ir užsienio: nuo Venecijos iki Atlanto vandenyno, Šiaurės Afrikos ir net Lotynų Amerikos džiunglių (Evelyn Waugh pats daug keliavo, yra parašęs kelias kelionių knygas). Laikas: tarpukaris ir Antrojo pasaulinio karo pradžia.

Knygoje Charles Ryder pasakoja savo prisiminimus. Studijų laikai, kai Oksforde susipažino su ekscentrišku Sebastian ir buvo pakviestas į Brideshead dvarą. Bendravimas su keista aristokratų šeima, kurie - neįprasta Anglijoje - yra katalikai. Religijos tema knygoje yra gan svarbi. Charles atrodo keista, kad Brideshead šeimoje katalikybė turi tokią didelę įtaką - ji paliečia net ir tuos, kurie bando nuo jos atsiriboti, stipriai veikia jų gyvenimus. Bet tai tik viena knygos temų. Kita - romantizuotas tarpukario laikotarpio aristokratų dvaro gyvenimas. Dar kita - Charles draugystė su Sebastian, prisirišimas prie jo bei - vėliau - kitų jo šeimos narių.

Ar rekomenduočiau kitiems?

Rekomenduočiau anglų klasikinės literatūros gerbėjams (ne Jane Austen, bet skaityti verta), romantikams, besižavintiems aristokratų ir dvarų gyvenimu (tik ne "pudruotų perukų" laikotarpiu, bet kiek modernesniu, kur herojai važinėja ne arklių traukiamomis karietomis, o vairuoja mašinas).

"Rubikonas. Respublikos triumfas ir tragedija" - tai pirmoji ir šiuo metu vienintelė Tom'o Holland'o knyga lietuvių kalba. Knyga yra sulaukusi puikių atsiliepimų. Tai pasakojimas apie Antikos pasaulį, tiksliau apie Romos...

"Rubikonas. Respublikos triumfas ir tragedija" - tai pirmoji ir šiuo metu vienintelė Tom'o Holland'o knyga lietuvių kalba. Knyga yra sulaukusi puikių atsiliepimų. Tai pasakojimas apie Antikos pasaulį, tiksliau apie Romos Respublikos paskutinius gyvavimo dešimtmečius ir galiausiai jos žlugimą.

Kritikai pastebi, jog autorius, naudodamasis akademino veikalo ir populiarios kino epopėjos sinteze, pasakoja įtempto siužeto gyvenimišką istoriją, kuri ir informuoja, ir tinka laisvalaikiui.

Knygą galima skaityti ir kaip romaną, ir kaip rimtą senovės pasaulio studiją. Ši knyga tikrai panaikina gyvuojantį stereotipą, kad tokio pobūdžio knygos yra nuobodžios. Knygoje bandoma nagrinėti, kas ir kodėl privedė tokios galingos valstybės kaip Romos respublika virtimą imperija, kurios romėnai neįvertino ir bijojo, kadangi visa valdžia buvo sutelkta vieno žmogaus rankose.

Manyčiau, šią knygą reiktų įtraukti į kiekvieno politikos mokslų studento privalomos literatūros sąrašą ir, be abejo, kiekvienas ambincingas politikas, manau, jau seniai yra ją perskaitęs, nes juk tai knyga apie galią ir taiką, o šios dvi problemos buvo ir tebėra vienos aktualiausių.

Knyga bando atsakyti į tokius klausimus, kaip pavyzdžiui, kodėl Dievas nieko nedaro, kai žmogų ištinka nelaimė, kas yra Dievas ir koks jo vaidmuo žmogaus gyvenime.

Trumpai apie knygos siužetą. Per šeimos iškylą pagrobiama...

Knyga bando atsakyti į tokius klausimus, kaip pavyzdžiui, kodėl Dievas nieko nedaro, kai žmogų ištinka nelaimė, kas yra Dievas ir koks jo vaidmuo žmogaus gyvenime.

Trumpai apie knygos siužetą. Per šeimos iškylą pagrobiama maža mergaitė. Įtariamas jau policijai anksčiau žinomas ir "mergaičių žudiku" pramintas vyras. Neabejojama, jog mergaitė nebegyva, nors kūnas taip ir lieka nesurastas. Šeima gyvena toliau su savo sielvartu, tačiau tėvas negali nusiraminti, nebetiki Dievu ir netgi jį kaltina neišgelbėjus dukrelės. Po ketverių metų tėvas gauna laišką, kurį pasirašė pats Dievas. Siūloma atvykti į kalnų trobelę, vietą, kurioje paskutines savo gyvenimo valandas praleido jo dukra.



Turbūt jau aišku, jog tėvas nuvyksta į trobelę. Ten jis randa Dievą, su kuriuo praleidžia kelias dienas. Kartu jie dirba, valgo, kalbasi. Būtent per dialogus ir aiškinamasis Dievo vaidmuo pagrindinio knygos veikėjo, o kartu ir visos žmonijos, gyvenime.



Norėjau šią knygą perskaityti dėl jai skiriamų liaupsių. Gal todėl turėjau per didelius lūkesčius, nes jaučiuosi perskaičiusi tiesiog dar vieną grožinę knygą su pateiktomis įdomiomis mintimis, bet ne daugiau. "Amžina diskusija" apie Dievo ir žmogaus santykį, įpinta į knygos siužetą, atrodo patraukliai ir įdomiai, ypač kai Dievas sutinkamas žmogaus pavidalu, tad galima kartu papietauti ar eiti padirbėti sode. Visgi tai intriguoja, ar ne?

Pagrindinė knygos veikėja - penkiolikmetė Dortė. Jos tėtis mirė prieš dvejus metus. Kartu su mama ir seserimi Vera ji gana skurdžiai gyvena mažame Lietuvos kaimelyje. Yra įsimylėjusi kepėjo sūnų Nikolajų. Norėdama...

Pagrindinė knygos veikėja - penkiolikmetė Dortė. Jos tėtis mirė prieš dvejus metus. Kartu su mama ir seserimi Vera ji gana skurdžiai gyvena mažame Lietuvos kaimelyje. Yra įsimylėjusi kepėjo sūnų Nikolajų. Norėdama uždirbti pinigų ir padaryti taip, kad jos mama ja didžiuotųsi, ji nusprendžia priimti pasiūlymą išvykti į užsienį dirbti kavinėje. Tačiau žmonės, pažadėję darbą kavinėje, pasirodo esą sąvadautojai, kurie išveža merginą į užsienį ir ten ją parduoda.

Šiaip knyga didelio įspūdžio nepaliko. Asmeniškai man Dortė buvo pernelyg naivi ir nenuovoki. Taip pat erzino tai, kaip lengvai ji pasiduoda. Vietoj to, kad kovotų ir galėtų išlikti, ji tiesiog stengėsi apsimesti, kad jos ten nėra, kad ne ji darė tuos visus baisius dalykus. Merginos, kaip prostitutės, gyvenimas gvildenamas, manyčiau, kai kuriose vietose pernelyg skrupulingai. Daugelyje dramatiškesnių įvykių primenamas ryšys, siejęs Dortę ir Nikolajų. Dažnai išnyra jos tėvo paveikslas, Dortė bendrauja su juo kaip su gyvu, prašo patarimų, atleidimo. Nepatiko dar ir tai, kaip knygoje vaizduojama Lietuva, taip pat jos kaimo vaizdas. Susidarė toks įspūdis, kad kaimuose gyvenantys žmonės lengvai įkalbami, patiklūs, be galo naivūs. Apibendrinant: idėja knygai gera, tačiau pati knyga galėtų būti geresnė.

Tikėjausi, kad ši knyga bus daug stipresnė - juk autorė, kiek žinau, jau ne vienerius metus dirba Vilniaus gide. Sutinku, kartelė užkelta aukštai - idėja lyg ir Da Vinčio kodo, istorija vyksta LT sostinėje (tad nori-nenori...

Tikėjausi, kad ši knyga bus daug stipresnė - juk autorė, kiek žinau, jau ne vienerius metus dirba Vilniaus gide. Sutinku, kartelė užkelta aukštai - idėja lyg ir Da Vinčio kodo, istorija vyksta LT sostinėje (tad nori-nenori tikiesi panašiai kaip Silva Rerum), o čia - viskas labai paviršutiniška ir prėska.

Jei nuoširdžiai - gaila sugaišto laiko (vis tikėjausi, kad tuoj, tuoj kas nors pradės vykti, ar perskaitysiu ką nors įdomaus apie Vilnių. Deja.). Džiaugiuosi, kad radau šią knygą bibliotekoje, o ne pirkau (būtų buvę velniškai gaila išleistų pinigų). Mano vertinimas (kaip lietuviškos knygos): 4/10