Kristinos Sabaliauskaitės knygą "Silva Rerum" perskaičiau jau prieš gerus pora mėnesių. Bet vis neprisiruošiau aprašyti. Turbūt dėl to, kad nežinau, ką apie ją rašyti. Atrodo, kad ji man nepaliko jokio...

Kristinos Sabaliauskaitės knygą "Silva Rerum" perskaičiau jau prieš gerus pora mėnesių. Bet vis neprisiruošiau aprašyti. Turbūt dėl to, kad nežinau, ką apie ją rašyti. Atrodo, kad ji man nepaliko jokio įspūdžio. Nei gero, nei blogo. Jei kas nors paklaustų, ar verta skaityti šią knygą, ar ji įdomi, tikrai neturėčiau atsakymo. Ši knyga tokia populiari. Visi tarsi jaučia pareigą ją perskaityti. Todėl atsiliepimų apie ją pilnas internetas. Pasirinkau keletą iš šio knygų iššūkio dalyvių minčių ir nusprendžiau jas pakomentuoti pagal savo susidarytą įspūdį.

Štai inga273 rašo: "Siužetas, na... neverta nei atpasakoti, nei ką - iš to jokios naudos." Tikrai pritariu. Tai tiesiog papasakotas vienos šeimos gyvenimo laikotarpis. Bet to ir galima tikėtis, juk "Silva Rerum" iš tikrųjų egzistuojantis senovinės knygos terminas - tai tarsi šeimos metraščiai. Pati kelis tokius mačiau Palangos gintaro muziejuje senųjų rūmų savininkų knygų lentynoje. Ta pati vartotoja dar prideda ir apie rašymo stilių: "Sakiniai per ilgi, nutruksta mintis beskaitant." O kaip gi nenutruks mintis, kai sakinys užima puslapį ar net daugiau? Šiuo atžvilgiu K. Sabaliauskaitės stilius priminė Romualdo Granausko stilių knygoje "Jaučio aukojimas", kuris sudarytas iš trijų sakinių - kiekvienas užima beveik 20 puslapių. Skaitydama pastarąją knygą niekaip nesupratau, kokia tokių ilgų sakinių prasmė? Ar nebuvo galima jų parašyti daugiau, bet trumpesnių? Kuo pasikeistų viso kūrinio prasmė dėl tokių pakeitimų? Bet čia "Silva Rerum" autorę dar galiu truputėlį pateisinti. Kartais ilgi sakiniai yra naudojami aprašymams. O aprašymai kuria tikrai gerą autentišką atmosferą ir praturtina veikėjų aplinką, padeda ją geriau įsivaizduoti.

Goda savo atsiliepime giria knygą ir jos autorę "už tai, kad dar kartą įkvepia kelių šimtų puslapių meilę Vilniui." Aš puslapiais šio susižavėjimo neskaičiuočiau, bet perskaičius knygą man labai norėjosi nuvažiuoti į Vilnių ir paklaidžioti po knygoje aprašytas vietas. Įdomu, kiek jų išliko ir kaip jos pasikeitusios.

"Nesakau, kad knyga bloga ar nuobodi, bet tikėjausi kaško tokio stipresnio" - taip atsiliepia Chamas. Gal tikrai į labai populiarias knygas sudedama per daug vilčių? Arba bijoma pasakyti tikrąją nuomonę, nes kaip gi prieš kitus atrodysi, kai nepatiks tas, kas visuotinai turi šedevro statusą? Aš tokiu bruožu nepasižymiu ir netgi atvirkščiai - man dažniausiai nepatinka tai, kas visiems patinka. Gal dar ir dėl to esu nusiteikusi gana kritiškai šios knygos atžvilgiu?

Zita galvoja taip: "Tai viena tų knygų, kurias perskaičius galvoje lieka nemaža minčių." Ne, "Silva Rerum" man nesukėlė galybės minčių (kaip tą daro, pavyzdžiui, Haruki Murakami kūryba). Turinio detales pamiršau jau kitą dieną ir niekaip negalėčiau plačiau papasakoti apie knygą.

Dalia pastebi, kad "Lietuvos skaitytojai jau buvo seniai pasiilgę tokio kūrinio, kurį būtų galima pavadinti Literatūra." Taip, tai Literatūra iš didžiosios raidės. Ne visiems suprantama, šiek tiek kaprizinga, bet verta dėmesio. Literatūra, kuria mėgausis rafinuoti skaitytojai. Literatūra, kurios nekęs moksleiviai ją interpretuodami (nes tikiu, kad ši knyga kada nors bus įtraukta į privalomosios literatūros kursą mokykloje).

Bet vis tik ši knyga turi "kažką tokio", dėl ko aš ją perskaičiau visą. Galbūt ji žavi savo unikalumu. Netikėtu pasakojimo stiliumi. Galų gale tuo, kad tai lietuvių autorės kūrinys. Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" verta perskaityti bent dėl to, kad būtų susipažinta su šiuolaikine populiaria lietuvių literatūra, naujai pažiūrėta į senuosius laikus, į Vilnių ir galbūt pagalvoti, kad visgi kokiais gerais laikais mes dabar gyvename.

knyga tikrai nebloga. Greitai ir įdomiai susikaitė. Tik vienas šios knygos trūkumas - tai aukštųjų technologijų (kompiuterių, telefonų) tematika. Tai dalykas, kuris labai greitai kinta ir juokinga skaityti apie tuo metu...

knyga tikrai nebloga. Greitai ir įdomiai susikaitė. Tik vienas šios knygos trūkumas - tai aukštųjų technologijų (kompiuterių, telefonų) tematika. Tai dalykas, kuris labai greitai kinta ir juokinga skaityti apie tuo metu didžiausią naujovę - mobilieji telefonai, kurie gali perduoti ne tik garsinę, bet ir vaizdinę medžiagą, o jų baterija laiko "net" keturias valandas :) Jei neatsižvelgtume į šį niuansą, tai knyga tikrai puiki. labai įdomus pasakojimo variantas pasirinktas, kad seksualinio priekabiavimo byloje auka yra vyras, o ne moteris. Kaip į tai reaguoja bendradarbiai, visuomenė? Kiek reikia paaukoti, kad kovotum su šituo.

Be to, autorius nurodo, kad istorija paremta tikrais faktais. Tai priduoda tik dar daugiau žavesio. Žodžiu, kam nekliūva aukštųjų technologijų gerokai pasenusios naujovės, tam tikrai rekomenduoju šią knygą.

knyga man tikrai patiko. Dabar yra nemažai prirašyta įvairaus pobūdžio knygų apie nemirtingumą, kerus ir t.t. Prieš pradedant skaityti truputį buvo baisu, kad ši knyga nuvils ir bus nuobodoka. Tačiau aš klydau. Buvo labai...

knyga man tikrai patiko. Dabar yra nemažai prirašyta įvairaus pobūdžio knygų apie nemirtingumą, kerus ir t.t. Prieš pradedant skaityti truputį buvo baisu, kad ši knyga nuvils ir bus nuobodoka. Tačiau aš klydau. Buvo labai įdomu skaityti apie merginą, kuriai 460 metų, o ji vis dar atrodo (ir elgiasi) kaip 17-metė. Knyga atskleidžia nemažai būties prasmingumo, gyvenimo tikslingumo. Ką gi darytum, jei galėtum gyventi kelis šimtus ar net tūkstantį metų? Ar tik linksmintumeis, švęstum su draugais ir pažįstamais, ar galbūt ieškotum gilesnės gyvenimo prasmės? Ar nebaisu, kad per tiek gyvenimo metų, atbunki ir nebepastebi kasdienių gražių dalykų, tokių kaip: miškas rudenį, saulėtekis ar paprasčiausias daržovių auginimas ir namų ruoša. Gal visgi tai nėra taip nuobodu, kaip iš pradžių atrodo? Ko reikia, kad atsiribotum nuo viso pasaulio ir pradėtum ieškot gyvenimo prasmės?

Kitas svarbus momentas yra meilė. Ką darytum, jei įsimylėtum mirtingąjį ir matytum kaip jis pasensta ir numiršta prieš tavo akis, kaip užauga ir numiršta jūsų vaikai? Gal geriau tada išvis nereikia įsimylėti? Ne ką geriau, jei įsimyli nemirtingąjį. Ar įsivaizduoji savo 1000 metų gyvenimą su vienu ir tuo pačiu žmogumi? Įdomu... Tikrai įdomu...

O ką daryti, jei jauti trauką, galbūt net meilę, žmogui, kurio šeima išžudė visą tavo šeimą ir judu abu tai matėt. Ar galima atleisti?

Visus šiuos klausimus užduos pagrindinė veikėja Nastasija (nors vardas ne kartą keistas). Jei jums įdomu, būtinai paskaitykite šią knygą. Dar liko dvi dalys puikiai praleisto laiko :)

na dar viena knyga iš angelų serijos. Pradžioje skaitydama galvojau, kad vėl tas pats... Naujokė naujoje mokykloje, meilės trikampis, naujų draugų paieška ir t.t. Tačiau į knygos pabaigą ji tapo šiek tiek įdomesnė. Nors...

na dar viena knyga iš angelų serijos. Pradžioje skaitydama galvojau, kad vėl tas pats... Naujokė naujoje mokykloje, meilės trikampis, naujų draugų paieška ir t.t. Tačiau į knygos pabaigą ji tapo šiek tiek įdomesnė. Nors nepasakyčiau, kad kažkuo išskirtinė. Kadangi didysis veiksmas prasidėjo tik pačioje pabaigoje, tai manau skaitysiu ir kitas dalis. Įdomu, kokia gi visgi pagrindinės herojės istorija ir kaip ji susijusi su puolusiais angelais. Šiaip kažko daugiau ir neturiu pasakyti. Bet tikrai esu skaičiusi įdomesnių istorijų apie angelus. O gal visgi jau išaugau iš šio žanro ir reikia pereiti prie kitų? :)

Siužetas primena žiniose ne kartą girdėtą istoriją - paauglys JAV ateina į mokyklą ginkluotas, iššaudo jam neįtikusius bendramokslius ir mokytoją...

Kas lieka už kadro? Kodėl taip atsitinka? Kas atsakingas? Galų gale -...

Siužetas primena žiniose ne kartą girdėtą istoriją - paauglys JAV ateina į mokyklą ginkluotas, iššaudo jam neįtikusius bendramokslius ir mokytoją...

Kas lieka už kadro? Kodėl taip atsitinka? Kas atsakingas? Galų gale - kaip bus toliau?

Paauglį-monstrą užauginusi karjeristė Eva, analizuodama savo patirtį, ieško atsakymų į šiuos klausimus ir kapstosi dar po kūdikystę.

Ji iš visų jėgų bando tapti savo vaiko gyvenimo dalimi, net ir matydama, kad jos pastangos nueina perniek...

Ar yra dar nors kiek vilties šioje istorijoje?

Man nuo pat vaikystės patikdavo skaityti pjeses, bet Moljeras taip ir likdavo "girdėtas, bet neskaitytas". Šiame rinkinuke buvo trys komedijos: "Miestelėnas bajoras", "Skapeno klastos" ir "Tariamas ligonis". Visos jos labai panašios...

Man nuo pat vaikystės patikdavo skaityti pjeses, bet Moljeras taip ir likdavo "girdėtas, bet neskaitytas". Šiame rinkinuke buvo trys komedijos: "Miestelėnas bajoras", "Skapeno klastos" ir "Tariamas ligonis". Visos jos labai panašios tiek visa konstrukcija, tiek siužetu. Visose trijose pagrindinis veikėjas - pokvailis tėvukas, kuris nusprendžia apvesdinti savo vaiką už ne kokios partijos. O iš keblios situacijos išsisukti padeda labai apsukrūs tarnai. Kitaip nei Šekspyras, šitos pjesės greičiausiai žymiai geriau žiūrisi, negu skaitosi, šiai teorijai patvirtinti reiks ieškot jų pastatymų ir nueit pažiūrėti. Nors ir nebuvau šių kūrinių labai pakerėta, bet bent jau žinosiu nuo šiol iš kur tas posakis "velnias nešė jį į tą galerą".

Esu perskaičiusi nemažai knygų, tačiau nedaugelis jų yra tokios geros kaip ši. Tai vienas geriausių pasakojimų apie Afganistano žmonių gyvenimą. Prieš skaitydama buvau nusiteikusi gana skeptiškai, tačiau negalėjau...

Esu perskaičiusi nemažai knygų, tačiau nedaugelis jų yra tokios geros kaip ši. Tai vienas geriausių pasakojimų apie Afganistano žmonių gyvenimą. Prieš skaitydama buvau nusiteikusi gana skeptiškai, tačiau negalėjau patikėti, kad ši istorija bus tokia "užkabinanti", nepaprasta ir taip puikiai parašyta.

Veiksmas vyksta Afganistane, tačiau pagrindinis veikėjas persikelia į Ameriką, bet po kurio laiko sugrįžta. Pagrindiniai veikėjai parinkti puikiai - privilegijuoto asmens ir paprasto tarno sūnūs. Knygoje aprašoma jų draugystė, kuri nuolat išbandoma.

Nors tai išgalvota istorija, tačiau skaitant palieka realybės pojūtį, kuriuo sunku nepatikėti. Autoriaus dėka lengva įsivaizduoti, kad tai tikra berniuko istorija, kuris užauga persekiojamas praeities. Knygos veikėjai yra realūs ir gyvi, aplinka pasirinkta puikiai, siužetas išsiskiriantis, o veiksmo vystymasis greitas bei įtraukiantis į knygos veikėjų pasaulį.

Apibendrinant, šis emociškai pavergiantis pasakojimas leidžia mums įžvelgti ir suprasti žmogaus tragediją Afganistane. Autorius subtiliai atskleidžia visas žmogaus emocijas - nepakeliamą kaltę, liūdesį, pyktį, džiaugsmą... Ši istorija mums pasakoja šiurpią tiesą apie blogio, politikos jėgą, tačiau neatima vilties - kaip aukštai danguje sklendžiantis aitvaras...

"Tai knyga ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Apie negailestingą suaugusiųjų pasaulį, kuriame vaikai gyvena be meilės, tačiau nepasiduoda. Tai istorija, kurią perskaičius, kiekvienam iš mūsų įsižiebs viltis, kad viskas...

"Tai knyga ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Apie negailestingą suaugusiųjų pasaulį, kuriame vaikai gyvena be meilės, tačiau nepasiduoda. Tai istorija, kurią perskaičius, kiekvienam iš mūsų įsižiebs viltis, kad viskas bus gerai." Labai taikliai šį kūrinį apibūdina leidėja (pavardė nenurodyta, leidykla "Magilė"). Dar pridėsiu: Patiko. Metų knyga paaugliams - 2006. Pasak autorės, herojai turi realius prototipus gyvenime. Jie - iš vaikų namų. Rašytoja juos kviečia įsijungti į skaitytojų šeimą.

Ir ačiū už projektą, kuris pastūmėjo neatidėlioti, bet rasti laiko norimai knygai! Linkėjimas visiems - surasti to laiko ir kitąmet, jei knyga, kaip ir man - mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas. Jei mėgstate ką kita - taip pat pirmyn, tai ne mažiau svarbu. Pastebėjimas: žmonės, neatrandantys laiko mielai veiklai - piktesni. O tokiais nesinori būti...

Galėčiau drąsiai teigti, kad esu perskaičiusi kone visas Jurgos Ivanauskaitės knygas. Visas, išskyrus tas, kuriose rašoma apie Tibetą. Kai buvau jaunesnė, ėmiausi skaityti "Tibeto mandalą". Deja, pritrūko kantrybės ir...

Galėčiau drąsiai teigti, kad esu perskaičiusi kone visas Jurgos Ivanauskaitės knygas. Visas, išskyrus tas, kuriose rašoma apie Tibetą. Kai buvau jaunesnė, ėmiausi skaityti "Tibeto mandalą". Deja, pritrūko kantrybės ir susikaupimo, todėl šios knygos taip ir neperskaičiau. Neįvertinusi savo patirties, imdama į rankas "Kelionę į Šambalą", tikėjausi panašios baigties. Bet teko maloniai nustebti - skaityti buvo labai įdomu, nesinorėjo nuo knygos atsitraukti.

Tibetas, budizmas, jų istorijos - labai subtilios ir specifinės temos, ypač Lietuvoj, kurioje dauguma vaidina katalikus. Mane domina įvairios religijos ir tikėjimai, todėl retkarčiais studijuoju ir religinę literatūrą.

Taigi kas ta Šambala? Tai mistinis miestas, kurio realaus egzistavimo dar niekas neįrodė, šio miesto dar niekas nerado ir neįtraukė į pasaulio miestų sąrašą. Taip pat yra manoma, kad tai greičiau ne objektyvioje realybėje egzistuojanti vieta, o dvasinis žmogaus pasiekimas - susitikimas, susivienijimas su dievu.

Jurga Ivanauskaitė subtiliai dalindamasi savo asmeninėmis Absoliuto/Dievo paieškomis ir patirtimi, atskleidžia nemažai budistų tikėjimo ir gyvenimo smulkmenų. Labai įdomu skaityti knygas, iš kurių galima dar šio bei to išmokti ir sužinoti naujų dalykų.