"Nežudyk strazdo giesmininko" - įdomi ir iki šio aktuali knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas. Tai nėra įprastas teismo proceso bei vaikystės nuotykių aprašymas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet...

"Nežudyk strazdo giesmininko" - įdomi ir iki šio aktuali knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas. Tai nėra įprastas teismo proceso bei vaikystės nuotykių aprašymas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet pasakojimas mokantis tolerancijos ir pagarbos, kovojantis už žmonių lygybę. Nuostabi knyga, kurioje mokoma meilės, užuojautos ir gerumo.

Knygos pasakotoja yra aštuonerių metų mergaitė Džina Luiza Finč, dar vadinama Paukšteliu. Veiksmas vyksta Meikombe, sename miestelyje, kur žmonės pažįsta vieni kitus. Nusistovėjusį miestelio gyvenimą sudrumsčia atsitikimas - juodaodis Tomas Robinsonas apkaltinamas baltosios merginos Meijelos Juel išprievartavimu. Juelai yra neišprusę miestelio gyventojai, nes kiekvienais metais mokykloje pasirodo tik pirmąją dieną, jų namas yra prie sąvartyno. Paukštelio tėvas advokatas Atikus Finčas paskiriamas juodaodžio Tomo gynėju. Trys vaikai Džina, Džeimis ir Dilas susiduria su neteisybe, susipažįsta su suaugusiųjų pasauliu, kuriame ne viskas vyksta garbingai.

"Vaikai yra vaikai, bet apgaulę jie pajunta greičiau negu suaugusieji, ir ta apgaulė juos supainioja."

"<...> niekad gerai nesuprasi žmogaus, kol neįlįsi į jo kailį ir neapsidairysi aplink jo akimis."

NELABAI SKANŪS ŠOKOLADINIAI SALDAINIAI

Norvegų giria - pirmoji mano pažintis su Murakami ir japonų literatūra apskritai. Įdomi, greitai susikaitė, bet, kol kas panašu, kad neprisijaukinau nei romano, nei...

NELABAI SKANŪS ŠOKOLADINIAI SALDAINIAI

Norvegų giria - pirmoji mano pažintis su Murakami ir japonų literatūra apskritai. Įdomi, greitai susikaitė, bet, kol kas panašu, kad neprisijaukinau nei romano, nei rašytojo.

Perskaičiau per keletą dienų, kas mane gana nustebino. Rodos, nebuvo beprotišku greičiu lekiančio veiksmo, bet kažkas vertė greičiau versti puslapius ir pamatyti, kaip veikėjų gyvenimai susiklostys toliau. Murakami pasakojimo stilius nepaisant temos toks lengvas ir skaniai skaitomas, kad sunku kurs nors užsisėdėti, ar tiksliau, užsiskaityti.

"Gyvenimas - šokoladinių saldainių rinkinys. Būna tokios šokoladinių saldainių rinkinių dėžutės, vienus saldainius iš jų tu mėgsti, kitų - ne. Taigi suvalgai tuos, kuriuos mėgsti, ir galiausiai lieka tik tie, kurių tau nesinori. Kai tik mane ištinka kas nors skausminga, visada apie tai pagalvoju. Nagi, tereikia suvalgyti tuos neskaniuosius saldainius, ir vėl viskas bus gerai. Gyvenimas - šokoladinių saldainių rinkinys."

Galiu beveik be abejonių nominuoti Norvegų girią slogiausia mano skaityta knyga. Beprotiškai daug savižudybių, daugelis jų, rodos, visiškai beprasmių, mirčių ir sielvarto. Nepaneigsi Murakami sugebėjimo perteikti tą netikrumą ir neviltį, bet neįsivaizduoju savęs mėgaujantis tokia istorija. Nežinau, galbūt Vėlinių laikas buvo ne pats geriausias šiai knygai skaityti, o galbūt tiesiog pabėgus į knygų pasaulį norisi jame rasti ir ką nors, nuo ko nesinorėtų vien tik plūsti ašaromis. Žinoma, buvo keletas vietų, kurios nuoširdžiai pralinksmino, kad ir kelios situacijos su Smogiku, bet ir ten jautėsi kažkoks nemielas humoras. Tarsi šioje knygoje veikėjams būtų telikę tik patys neskaniausieji saldainiai, o prisiversti juos suvalgyti gali toli gražu ne kiekvienas.

Istorijos pasakojimo būdas gana savotiškas. Pradžioje jau buvau išsigandusi, kad reikės narpliotis po atminties kerteles kaip Baltoje drobulėje, bet galiausiai nusiraminau, supratusi, kad šokinėjimas bus saikingas. Tačiau perskaičius visgi teko grįžti į pačioje pradžioje taip keistai aprašinėtą Naoko ir Toru pasivaikščiojimą pievoje su įsivaizduojamu šuliniu, kad suvokčiau, kas ten vyko. Nors tikriausiai viską tiesiog suvokti čia nelabai ir eina. Reikia įsijungti fantaziją ir leisti jai užpildyti visas spragas, sukurpti trūkstamus paaiškinimus ir sudaryti bendrą vaizdą. Pats romanas tiesiog papasakoja istoriją, o visas išvadas turi pasidaryti pats.

Ši knyga - tikras įvairiausių kontekstų katilas. Be akivaizdžių amerikietiškos kultūros elementų, Bitlų ir panašių dalykų, literatūriniai kontekstai čia taip pat buvo svarbūs. O ir man pačiai prieš akis nuolat kilo asociacijos su kitomis knygomis. Tai, kad buvau skaičiusi Didijį Gestbį, vietomis tikrai pridėjo komforto skaitant. Vienas labiausiai erzinančių dalykų, kai knygoje kalbama apie kokią knygą, ar filmą, apie kurį neturi žalio supratimo. Šį kartą buvo kitaip, tačiau sąsajos nepamačiau, nors jaučiu, kad ji kažkur yra. Galbūt tas savanaudiškumo apsektas, anot Nagasavos neva siejąs jį su Toru ir šiaip beveik visus abiejų knygų veikėjus. Kitas neretai minimas kūrinys - Rugiuose prie bedugnės - kai kuriais aspektais jau priminė ir pačią Norvegų girią. Sunku apčiuopti ir įvardinti, bet tas melancholiškas, subjektyvus, paaugliškas pasakojimas tiesiog skambino varpais primindamas man Houldeną. Ta pati melancholija, studentavimas ir neviltis man panašėjo ir į Aistrų naštą. Visi šie kūriniai didelio įspūdžio man nepaliko, taigi pasidarė beveik akivaizdu, kad tokio tipo kūriniai man ne prie širdies.

Vienintelė maloni asociacija - Juodasis obeliskas. Pokalbiai su Naoko priminė Liudvigo ir Izabelės pokalbius. Dauguma dialogų buvo tarsi iš kito pasaulio. Lyg Naoko kalbėtų apie dalykus, neegzistuojančius mūsų pasaulyje, arba tiesiog nematomus kitų žmonių. Šiaip ar taip, niekas nepaneigs, kad Naoko buvo pamišusi, kaip, turiu pasakyti, ir daugelis kitų romano veikėjų. Jei ir ne visai pamišę, tai bent labai keisti. Suluošintos šeimos ir likimai, vienišumas, nepilnavertiškumas ir daugelis kitų temų buvo aiškiai paliesti plėtojat šių veikėjų charakterius, bet visgi nesu tikra, ką tokiais veikėjais rašytojas norėjo parodyti iš tikrųjų.

Norvegų giria - pirmas mano skaitytas Murakami kūrinys. Iš aplink sklindančios informacijos supratau, kad tai nėra tipiškas jo kūrinys ir aš nesu tikra, ar pradėjau nuo tinkamo, bet šis, turbūt realistiškiausias jos romanas, manęs nesužavėjo. Galbūt kaip tik dėl to, kad pažintį su Murakami dar tik pradėjau, galbūt dėl gale taip suaktyvėjusios ir subanalėjusios erotikos, o galbūt dėl kurių ankščiau išvardintų priežasčių. Sunkiai man sekėsi ir jaukintis Japoniją. Vietomis užsimiršdavau, kad veikėjai japonai, o veiksmas vyksta Tokijuje. Savotiškai perkėliau knygą į vakarietišką kultūrą ir dėl to tikrai liūdna. Bet nepaisant to, Marakami sugebėjimą regzti pasakojimą gerbiu ir pasižadu sau perskaityti dar kokį nors jo kūrinį.

Mano manymu, tai viena geriausių Jodi Picoult knygų, kelianti įdomius medicinos etikos klausimus. Tai istorija apie mergaitę kovojančią su tėvais dėl teisės savarankiškai priimti medicininius sprendimus. Viskas prasidėjo po...

Mano manymu, tai viena geriausių Jodi Picoult knygų, kelianti įdomius medicinos etikos klausimus. Tai istorija apie mergaitę kovojančią su tėvais dėl teisės savarankiškai priimti medicininius sprendimus. Viskas prasidėjo po to, kai Anos sesuo susirgo leukemija. Nuo to laiko Ana, būdama tobulas sesers atitikmuo, buvo priversta aukoti savo kraują, kraujo čiulpus ir viską, kas buvo reikalinga...

Ši šeimos istorija pasakojama per vykstantį teismo procesą tarp Anos ir jos tėvų. Įdomus autorės sprendimas yra tai, kad kiekvienas knygos skyrius pasakojamas skirtingo veikėjo ir detaliai atskleidžia jo požiūrį į esamą situaciją. Knygos tema tikrai neeilinė, tačiau graži ir tuo pačiu skaudi.

A. Diuma (tėvas) - vienas iš garsiausių Prancūzijos ir viso pasaulio rašytojų. Su juo susipažinau skaitydama Trys Muškietininkai. Pažintį pratęsiau skaitydama Grafas Montekristas.

Grafas Montekristas -...

A. Diuma (tėvas) - vienas iš garsiausių Prancūzijos ir viso pasaulio rašytojų. Su juo susipažinau skaitydama Trys Muškietininkai. Pažintį pratęsiau skaitydama Grafas Montekristas.

Grafas Montekristas - daugeliui girdėtas vardas. Tai knyga, kurioje galima rasti visko - meilės, keršto, nuotykių, pavydo, nusikaltimų. Daugybė veikėjų, įvykių, kurie vieni su kitais susiję mažiau ar daugiau. Knygos istoriją galima vadinti gana paprasta. Žmogus - išduotas draugų, pasodintas į valstybės priešų kalėjimą, likimo dėka anksčiau išeina į laisvę. Visai kitoks - neatpažįstamas, su nauju vardu ir kitais tikslais gyvenime. Savo tikslų siekia gana kryptingai ir lėtai, kad niekas negalėtų jam sukliudyti.

Knyga yra puiki - gana lengvai skaitosi, nemažai pokalbių ir aprašymų, atskirų tarsi istorijų, kurios veda į bendrą visumą.

Knygą įvertinčiau 10/10

Niekam neduota daugiau, nei jis gali pakelti...

"Trobelė" yra knyga, kuri siekia rasti atsakymą į visais laikais žmonių keliamą klausimą - kur yra Dievas, kai pasaulis pilnas nepakeliamo skausmo? Pasakojimo pagrindinis veikėjas...

Niekam neduota daugiau, nei jis gali pakelti...

"Trobelė" yra knyga, kuri siekia rasti atsakymą į visais laikais žmonių keliamą klausimą - kur yra Dievas, kai pasaulis pilnas nepakeliamo skausmo? Pasakojimo pagrindinis veikėjas yra Makenzis. Prieš ketverius metus Makenzio dukra buvo pagrobta šeimos atostogų metu. Nors jos kūnas nebuvo rastas, policija apleistoje trobelėje randa įrodymų, kad ji buvo nužudyta serijinio žudiko.

Nuo čia ir prasideda istorija. Pagrindinis veikėjas, gyvenantis "didžiajame liudesyje", gauna laišką nuo Dievo, kuris pakviečia Makenzį kartu praleisti savaitgalį toje pačioje tobelėje... Makenziui buvo suteikta proga susitikti su Dievu, kad jis galėtų išmokti susidoroti su savo dideliu liūdesiu - nepakeliamas skausmas ir pyktis atsiranda dėl jo dukters mirties. Kaip galite suprasti, po dviejų dienų Makenzis tampa visai kitu žmogumi.

Šioje knygoje yra labai mažai veiksmo, nes didžiąją knygos dalį sudaro dialogai. Taip pat turiu paminėti, kad, kaip ir dauguma kitų knygų, "Trobelė" geriausiai skaitosi originalo kalba, nes kai kurios frazės išverstos į lietuvių kalbą visiškai praranda savo žavesį ir prasmę.

Mano manymu, tai knyga ne apie konkrečią religiją, o apskritai apie tikėjimą ir netikėjimą. Ir nebūtinai Dievu... Man ši knyga pasirodė labai teigiama, pilna emocijų, su daug gerų klausimų ir dar geresnių atsakymų. Pasakojoma istorija nuteikia nepasiduoti "didžiajam liūdesiui", kuris tikrai kažkada aplanko kiekvieną žmogų, ir kiekvieną skaudų išgyvenimą skatina priimti kaip vertingą patyrimą. Kiekvienam plačių pažiūrų skaitytojui, skaitančiam "Trobelę" be išankstinio nusistatymo, šis pasakojimas manau patiks... pabandyti verta, galbūt ir jūs rasite atsakymus į savo klausimus...

Knyga leidžia labai iš arti pažvelgti į Amerikos indėnų gyvenimą. Knygos autorė yra gimusi mišrioje šeimoje, tačiau savo gyvenimą praleido tarp indėnų, aktyviai dalyvaudama jų judėjime dėl savo teisių, todėl labai iš...

Knyga leidžia labai iš arti pažvelgti į Amerikos indėnų gyvenimą. Knygos autorė yra gimusi mišrioje šeimoje, tačiau savo gyvenimą praleido tarp indėnų, aktyviai dalyvaudama jų judėjime dėl savo teisių, todėl labai iš arti pažino visus sunkumus, indėnų papročius ir tradicijas. Ji kartu yra ir pagrindinė knygos herojė.

Labiausiai stebino indėnų gyvenimo būdas, jų tikėjimas, jų sugebėjimas susilieti su gamta, būti tikraisiais jos vaikais. Skaitant sunku suvokti jų mistinius regėjimus apeigų metu. Nesuprantama, kaip galima taip kankinti save, kada Saulės šokio metu badomas ir plėšomas savas kūnas.

Knygoje daug vietos skiriama indėnų kovai su baltaodžiais. Amerikos užkariautojai laiko save tikraisiais šios žemės šeimininkais. Net ir rezervacijoje raudonodis nėra nei savo namų, nei turto šeimininkas.Jis gali būti užpultas , sumuštas, uždarytas į kalėjimą. Stebina laisvūno dvasios tvirtumas, sugebėjimas nepalūžti bet kokiomis sąlygomis.

Knyga padėjo giliau suvokti Kinijos kultūrinės revoliucijos padarinius. Į gilų šalies užkampį ištremti jauni žmo0nės patiria pačius sudėtingiausius gyvenimo išbandymus. Varginantis darbas, grubus bukų neišprususių...

Knyga padėjo giliau suvokti Kinijos kultūrinės revoliucijos padarinius. Į gilų šalies užkampį ištremti jauni žmo0nės patiria pačius sudėtingiausius gyvenimo išbandymus. Varginantis darbas, grubus bukų neišprususių prižiūrėtojų elgesys nepalaužia jaunos sielos veržimosi į šviesą.Palengvinti savo dalią padeda sugebėjimas vaizdingai papasakoti matyto filmo ar knygos turinį. Maoistinėje KInijoje net klasikos veikalų skaitymas, tokių knygų laikymas yra didžiulis nusikaltimas. Balzako knygos tomelis tappa didele brangenybe. Kad galėtų paskaityti Vakarų pasaulio rašytojų knygas, jaunuoliai ryžtasi net nusikaltimui, rizikuoja savo gyvybe ir likimu. Tačiau ir tokiomis sąlygomis jauni žmonės sugeba mylėti, aukotis.

Atviras žvilgnis į žmonių gyvenimus. Kitokia vaikystė, kurioje dalinamasi ne žaislais su kiemo draugais, o kovojama dėl vietos po saule. Gustė ir Matas nuo vaikystės yra vadinamieji šiukšlyno žmonėmis. Nors tarp jų nėra...

Atviras žvilgnis į žmonių gyvenimus. Kitokia vaikystė, kurioje dalinamasi ne žaislais su kiemo draugais, o kovojama dėl vietos po saule. Gustė ir Matas nuo vaikystės yra vadinamieji šiukšlyno žmonėmis. Nors tarp jų nėra giminystės ryšių, tačiau vienas kitą jie laiko pačiais artimiausiais. Sena šiukšlyno trobelė, vaikai ir senelis. Kai senelio nelieka, vaikai priversti vieni kovoti už buvį. Knygos eigoje po truputį likimai išsiskiria..Mane asmeniškai šią knygą skaityti paskatino faktas, kad knyga rašyta remiantis tikraisiais išgyvenimais, bendraujant su šiukšlyno žmonėmis. Žinant tai, knyga darosi dar įdomesnė. Prisipažinsiu nekartą pagavau save apėmusią nuostabos ir siaubo skaitant čią knygą. Matas norėdamas įsikovoti už buvį pradeda verslauti. Gustė labai gabi mokinė.Kuomet ji apsigyvena pas senyvo amžiaus šeimą pradeda lankyti mokyklą. Deja, mokykloje nėra viskas taip gražu. Po truputį iškyla mergaitės praeitis. Už nugaros, tarsi aidas kartoja "šiukšlyno mergaitė". Beje, paaiškėja, kad mergaitė šiuklyne nusirenginėdavo už pinigus, o tai mokyklos vaikams tampa dar viena priežastis mergaitę žeminti. Gustės broliški jausmai Matui įsirutuliuoja į tikrus vyro ir moters santykius. Gustė pradeda pavydėti Mato kitiems, o Matas į mergaitę žvelgia, kaip į mažesnę sesę. Čia ir prasideda pavydas, mirtis, šmeižtas. Visa knyga tarsi filmo epizodas, kaip vaikai virsta suaugusiais. Tik šie vaikai nuo mažumės priversti atlikti suaugusiųjų vaidmenys. Kiekvienas iš jų laukia šviesesnio rytojaus. Spėkit paty ar sulaukė? Tiesa, pati knyga skatina pamąstyti apie šalia esančius kitokiuos žmones. Žmones, į kuriuos dauguma mūsų linkę nusispjausti. Dauguma mūsų (tarp jų ir aš) maniau, kad šiukšlyno žmonių gyvenimas egzistuoja, bet tik ne pas mus. Knyga priverčia plačiai atmerkti akis ir pažvelgti. Pažvelgti ne į tą pasaulį, kurį mums šviečia ,televizijos "žvaigdutės", o į realybę. Nereikia nurašyti gyvenančių kitaip, nei mes. Štai Matas ir Gustė norėjo ir puikiai mokėsi, tik ilgą laiką tam neturėjo tinkamų sąlygų. Knyga verta Jūsų laiko J

IŠEIGINIS KŪNAS



Nesuprantu, kaip čia atsitiko, bet tai jau antroji Parulskio knyga iš perskaitytų penkių mano "Knygų iššūkio 2013" sąraše. 40 procentų. Projekto puslapio paieškoje, suvedus "Nuogų drabužių" siuvėjo...

IŠEIGINIS KŪNAS



Nesuprantu, kaip čia atsitiko, bet tai jau antroji Parulskio knyga iš perskaitytų penkių mano "Knygų iššūkio 2013" sąraše. 40 procentų. Projekto puslapio paieškoje, suvedus "Nuogų drabužių" siuvėjo pavardę, išmetamos 5 parašytos apžvalgos. Be manęs dar 4 recenzentės, patvirtančios mano pirmosios apžvalgos hipotezę, kad Parulskis - moterų rašytojas. Nieko, tuoj pridėsiu šeštąją ir bus trečdalis rinkos. rokas ir kitos moterys. Parulskitas? Ačiū Dievui ar "Knygų iššūkio 2013" paskyros taisyklėms - kitas atsiliepimas nebus apie Sigito kūrinį. Nei dar kitas. Nei dar kitas. Nedarkytas, nes papildomai įtraukti šio ar bet kurio kito autoriaus veikalus per vėlu.



Su esė knygomis yra taip, kad perskaičius tokį rinkinį be ilgesnių pertraukų, po kiek laiko atminčiai sunku atgaminti, kuris fragmentas kuriam tekstui priklauso. Apsakymų neverti siužetai, dažnas kelionių motyvas, žiupsnelis erotikos, mėšlas, skysčiai, Dievas, egzistencija, mirtis, Sauka, Brodskis, Gombrowiczius - ingridientai, paverčiantys Parulskio eseistiką šiokia tokia monotonija. Panašiai, kaip Bukowskio romanai, iš kurių perskaičius vieną ar du, kaip ir nebelieka smalsumo ir netikėtumo jausmo verčiant trečiąjį. Tarp kitko, panašiai apie Buką per "Vasaros literatūros seminarų" kūrybines dirbtuves atsiliepė ir pats doriforas. Gal 2002-aisiais ir "Nuogi drabužiai" atrodė nuogesni, kiaurai permatomi, perpučiami, numegzti iš šiurkštesnių siūlų, tarsi tinklinės pėdkelnės ar gatvėj dėvimas minimalistinis odinis apdaras iš avangardinės dizainerio kolekcijos.



Kiek pamenu, pažįstama VDU literatūros dėstytoja sakė, kad geriausia Parulskio esė - "Bloga knyga", draugė-šokėja įvardijo, berods, "Ligą" ar "Aukojimą". Štai, trys es(m)ė, kurios man tapo esminėmis:



SOLITUDE: esė, galbūt suerzisianti emigrantus, turistus, keliautojus, lakūnus, kosmopolitus ar tiesiog pašiepiančius Babelio bokštą. Gyvenant Budapešte, šis tekstas buvo labai aktualus, nors Vengrijos sostinė kūrinyje ir neminima. Pricituosiu kaip už tris esė:

"kiekviena kelionė žudo mane labiau nei alkoholis, man nereikia pasaulio, man nereikia Europos, jos kultūros, jos pinigų, aš nenoriu jos mėgdžioti, man pakanka jos knygų, jos civilizacijos mito, o ne jos pačios, gyvos ir klaikiai svetimos."

"Niekada nebūsiu vokietis (anglas, prancūzas) ir tai neatšaukiama, neprijaukinama kaip pati mirtis."

"nieko vertos kelionės žeme, oru, vandeniu, vienintelis įmanomas žemėlapis, kuriuo verta domėtis - viduje, vienas yra tik pasaulis, vidinis, mieloji, cituoju iš atminties Rainerį Marią"



ŠIAURINĖ KRONIKA: patsai autorius yra savotiškai pasidžiaugęs, kad leidykla nepriėmė pirminio "Nuogų drabužių" rankraščio, nes galų gale knyga pasipildė vėliau parašytais stipriais ir svarbiais tekstais, kaip "Šiaurinė kronika". Iš pradžių maniau, kad ši esė apie tėvo laidotuves pervertinta, tačiau joje naudojamas dokumentiškas laidotuvių stebėjimo, refleksijos metodas, metraštinis veiksmų ir vyksmų fiksavimas netikėtai pasitarnavo per prosenelės laidotuves ir net virto "Pietinio kronika". "Prisigerti negalėjau, beliko rašyti", cituoju iš atminties Parulskio atsakymą į mano klausimą, susijusį su "Šiaurine kronika".



LAIŠKAS GINTARUI: labiausiai nustebinęs ir turbūt nuogiausias tekstas, vos ne viešas meilės laiškas, beveik prašymas laidai "Atleisk" surasti Gintarą Grajauską, nežinau kaip dabar, bet tada Sigitui pažįstamą iš klaipėdiečio eilėraščių knygos "Kaulinė dūdelė". Matyt, tikrai buvo riesta, silpna, vieniša arba išspausdinta per klaidą:

"ir nėra tavęs, nėra manęs, nėra netgi leidinio, kuriame šis padrikas mano laiškas tau galėtų būti paskelbtas, o po to rastas archyvuose ir po skiautelę restauruotas kaip nesiliaujančio, nors ir beprasmiško žmonių tarpusavo ryšių ieškojimo dokumentas."



Žodžiu, knyga iš eigos ir iš jėgos. Kūnas, ne skuduras.

Edmundas Malūkas yra vienas iš mano mėgstamiausių lietuvių rašytojų. Pirmoji knyga, kurią perskaičiau buvo "Šiukšlyno žmonės". Kai perskaičiau "Dilges", nuomonės nepakeičiau, šis rašytojas ir jo kūriniai vis dar...

Edmundas Malūkas yra vienas iš mano mėgstamiausių lietuvių rašytojų. Pirmoji knyga, kurią perskaičiau buvo "Šiukšlyno žmonės". Kai perskaičiau "Dilges", nuomonės nepakeičiau, šis rašytojas ir jo kūriniai vis dar išlieka mano knygų "topuose".

Turiu draugę, kuri mėgsta jai patikusias frazes iš knygos pasibraukti, arba nusirašyti. Kai paėmė šią Malūko knygą ir perskaitė anotacija esančią knygos gale, pasakė: - "Nusirašyčiau ją visą". Ir taip, tai tiesa, Edmundas Malūkas šiame kūrinyje parašė labai daug gerų frazių. Perskaitai ją, pagalvoji, dar kartą perskaitai ir vėl pagalvoji - tokios jos, verčiančios pamastyti.

Knygos istorija - savotiška. Įdomi tuo, kad viskas apie Lietuvą ir jos žmones - vyrus ir moteris. Moterys šeimyniškos, dauguma nori vaikų, o jei vaikų nėra, tai siekia karjeros, kuo aukštesnės, tuo geriau. Vyrai - myli moteris, dažniausiai kelias, ir negali apsispręsti kuri svarbesnė. Politika šioje knygoje, aprašoma kaip korumpuota ir be galo klastinga.

Malūko rašymo stilius nėra lengvai skaitomas, kartais tikrai tenka perskaityti pastraipas ar sakinius iš naujo. Galbūt šiai knygai taip pat reikia pribręsti. Manau, kad jei ją perskaityčiau po kelių metų, rasčiau dar įdomesnių dalykų nei dabar. Skirtingo amžiaus skaitytojas, joje ras vis kitų aspektų iš kasdieninio gyvenimo.

Šioje knygoje pasiteisino tai, kad reikia rašyti apie tai, ką gerai pažįsti: moterys, vyrai, politika, medžioklė ir pan. Pagrindinis veikėjas - vyras, kuris keičia moterų guolius, tarsi ieškodamas gyvenimo pilnatvės ir užuovėjos nuo negandų. Jam moteris - tai ramybės oazė, prie kurios prisiglaudus dingsta mintys apie gyvenime vykstančius nesusipratimus. Moteris šioje knygoje - arba gležna, arba labai stipri ir ambicinga. Svarbus dviejų žmonių suderinamumas.

Perskaičiau pasigerėdama. Ir ši knyga, tai tik įrodymas, kad lietuvių rašytojai tikrai neatsilieka savo grožiniais kūriniais nuo užsienio autorių.