Knyga gana keista, tiek dėl formato, tiek dėl pačios istorijos. Prieš skaitydama knygą buvau girdėjusi begalę gerų atsiliepimų, tad knygos verte neabejojau.
Nuo pat pradžių skaitant matėsi, kad knyga apie berniuką,...

Knyga gana keista, tiek dėl formato, tiek dėl pačios istorijos. Prieš skaitydama knygą buvau girdėjusi begalę gerų atsiliepimų, tad knygos verte neabejojau.
Nuo pat pradžių skaitant matėsi, kad knyga apie berniuką, turintį rimtų, užslėptų psichologinių problemų, kurių jis pats ir jo šeima nesupranta/neišsiaiškina. Visa knyga buvo kiek nuobodoka, lėtoka. Gana trumpi, ne itin vaizdingi sakiniai, kas realiai puikiai atspindi tokio amžiaus berniuko rašyseną. Pabaiga, bent man, buvo visiškai netikėta.
Priešingai nei prieš tai komentare, knygos nerekomenduočiau vaikams, asmeniškai aš mačiau daugiau psichologinių problemų kamuojamo paauglio, o ne standartinio paauglio gyvenimo aspektus.
Rekomenduočiau paaugliams ir kiek vyresniems.

Tai knyga apie paauglį Čarlį, kuris, kaip ir daugelis paauglių, susiduria su begalę problemų. Bet Čarlis nėra kaip visi- jis beveik neturi draugų ir nuolat mąsto, kelia sau filosofinius klausimus. Man ši knyga pasirodė...

Tai knyga apie paauglį Čarlį, kuris, kaip ir daugelis paauglių, susiduria su begalę problemų. Bet Čarlis nėra kaip visi- jis beveik neturi draugų ir nuolat mąsto, kelia sau filosofinius klausimus. Man ši knyga pasirodė nuobodoka, jai trūko žaismingumo. Įdomu buvo tai, jog knygą sudarė laiškai, skirti Čarliui net nepažįstamam žmogui. Žinoma, ši knyga skirta paaugliams, gal net labiau vaikinams, nes, manau, jiems būtų lengviau suprasti Čarlio gyvenimą. Turbūt žinote, jog pagal knygą pastatytas ir filmas. Tikiuosi, jis labiau sudomins. :)

Knyga "Atskalūno laiškai" - pirmoji mano pažintis su Stephen Chbosky kūryba. Pagrindinis personažas Atskalūnas - vaikinukas, vardu Čarlis, per savo šešiolika gyvenimo metų patyręs nemažai baisių ir labai nemalonių...

Knyga "Atskalūno laiškai" - pirmoji mano pažintis su Stephen Chbosky kūryba. Pagrindinis personažas Atskalūnas - vaikinukas, vardu Čarlis, per savo šešiolika gyvenimo metų patyręs nemažai baisių ir labai nemalonių įvykių. Jis niekada neturėjo savo nuomonės (arba tiesiog ją pasilikdavo sau), visada stengėsi likti nepastebėtas, pasiduodavo aplinkiniams, anot psichoterapeutės, buvo pasyviai agresyvus. Nelengvoje Čarlio kasdienybėje atsiranda ir draugų, kurie galbūt ne visada rodo gerą pavyzdį, bet kaip tikri draugai visuomet būna šalia.

Ši knyga skyrėsi nuo visų iki šiol skaitytų knygų, pirmiausia dėl savo formato - šią knygą sudaro vien Čarlio laiškai visiškai nepažįstamam žmogui, apie kurį jis buvo kažką girdėjęs. Jam laiškų autorius Čarlis atskleidžia visas savo mintis, nuoskaudas ir tobulas akimirkas, kai "visi jaučiasi nemirtingi". Nežinau, ar tai geras sumanymas, ar ne, bet toks knygos pobūdis tikrai padėjo pabandyti suprasti Čarlį, įsijausti į jo problemas. Tiesa, reikia pripažinti, kad visiškai jo perprasti nepavyko, o jo problemos man pasirodė labai perdėtos. Čarlis per daug dažnai dedasi auka ir visi jo "priepuoliai" (nežinau, kaip kitaip pavadinti) yra tiesiog šauksmas į kitus, prašymas atkreipti į jį dėmesį.

Čarlis, Sem ir Patrikas - trijulė, kuriai priklausyti norėtų turbūt kiekvienas. Jie visada stengiasi vienas kitam padėti, kartais dėl to atsisako net savo norų. Žaviuosi jais visais. Sem sugebėjimu džiaugtis, mylėti, būti rūpestinga ir savimi pasitikinčia, Patriko linksmumu, noru rizikuoti bei apginti draugą, Čarlio mąstymu ir pasiaukojimu. Patrikas ir Sem - tarsi pakvaišę, bet rūpestingi "tėveliai", sutikę po savo, nors ir praplyšusiu sparneliu, priimti pasimetusį, savo vietos nerandantį Čarlį.

Knyga nekart privertė susimąstyti, pagalvoti, bet to jausmo, kai užverti paskutinį knygos puslapį ir atrodo, jog kažkas pasikeitė, ar tos tuštumos, kurią nekart jaučiau perskaičiusi tikrai gerą knygą, nebuvo.