Johnas Irvingas - mėgstamiausias mano rašytojas nuo 2005-ųjų. Nuo tada, kai perskaičiau pirmąją jo knygą savo gyvenime - "Sidro namų taisyklės". Esu perskaičiusi visas jo knygas, todėl nesunku pastebėti, kaip per ilgą...

Johnas Irvingas - mėgstamiausias mano rašytojas nuo 2005-ųjų. Nuo tada, kai perskaičiau pirmąją jo knygą savo gyvenime - "Sidro namų taisyklės". Esu perskaičiusi visas jo knygas, todėl nesunku pastebėti, kaip per ilgą kūrybos laikotarpį tobulėjo jo pasakojimo įgudžiai.

"Viename asmenyje" - aiškiai brandžiojo laikotarpio knyga. Jei rašytojas savo karjeros pradžioje ir bandė pasakoti panašias istorijas, jam sunkiau sekėsi išryškinti herojų jausmus, susieti aplinkybes.... Tačiau šioje knygoje - viskas savo vietose, o įgudusi rašytojo plunksna, leidžia įsijausti į istoriją.

J.Irvingas laikosi savo tematikos: istorija pasakojama ne apie vieną kažkokį svarbų herojaus gyvenimo tarpsnį, bet apie visą gyvenimą: nuo vaikystės iki senatvės. Kartojasi rašytojui būdingos aplinkybės: herojus neturi tėvo, motina - keista, su savo ypatybėmis. Herojus, kaip jau įprasta J.Irvingo knygose, turi kažkokią lengvą negalią (šiuo atveju - nesugeba ištarti kai kurių žodžių). Narpliojamos šeimos paslaptys, pasakojama apie visuomenės nuošaly gyvenančius žmones. Kaip visuomet, netrūksta vienišumo. Herojus ir jį supantys veikėjai gyvena nelengvą, ir tikrai nelaimingą gyvenimą. Tačiau jis pateiktas su maloniai derančiu humoru, vietomis - ironija.

Rekomenduočiau knygą paskaityti visiems, kam nesvetimos homoseksualumo, transvestitų temos. Tačiau net jeigu ir nepriklausote LGBTQ bendruomenei, vis tiek tai puiki istorija!

Įsigijau elektroninę knygų skaityklę ir reikėjo ją kažkaip išbandyti - paeksperimentuoti. Taip atsitiktinai paspaudžiau ant "Dead Men Tell No Tales" failo. Padidinau šriftą, sumažinau paraštes, pakeitinėjau...

Įsigijau elektroninę knygų skaityklę ir reikėjo ją kažkaip išbandyti - paeksperimentuoti. Taip atsitiktinai paspaudžiau ant "Dead Men Tell No Tales" failo. Padidinau šriftą, sumažinau paraštes, pakeitinėjau apšvietimą. O kad jau pradėjo skaičiuoti statistiką šiai knygai, nusprendžiau ją pačią pirmą ir skaityti elektroniniu formatu. Skaitydama vis labiau džiaugiausi savo pirkiniu ir vis labiau vargau su knyga. Geriau nepradėsiu liaupsinti skaityklių, o pereisiu tiesiai prie to, kas mane vargino knygoje.

Anglų kalba. Ne, ne dėl to, kad aš angliškai prastai suprantu (yra sakančių, kad atvirkščiai - mano anglų kalba labai gera). Tiesiog ši anglų kalba buvo labai neįprasta. Vis tik knyga parašyta XIX amžiaus pabaigoje ir tuo metu rašybos taisyklės buvo visai kitokios. Ir kalbos stilius kitoks. Todėl buvo sunku priprasti ir perprasti tekstą.

Jūrininkystė. Kažkada bandžiau paskaityti Žiulio Verno romaną "Penkiolikos metų kapitonas". Nepabaigiau. Nepatiko visas tas techniškas laivų ir jūrininkų gyvenimo vaizdavimas ir nusprendžiau, kad tai knyga berniukams. Praėjo šitiek metų, o ši tema vis dar nepatinka. ("Karibų jūros piratai" nesiskaito, juk ten piratai.) O dabar pabandykite įsivaizduoti, kad angliškai pirmą kartą skaitote apie laivo sandarą. Pusės žodžių reikšmės net neįsivaizdavau, o kita pusė priminė kitus žodžius, kurie tokiame kontekste nenaudojami.

Tačiau XIX amžiuje būti jūrininku buvo pats didžiausias gyvenimo nuotykis. Pavojingas, bet labai viliojantis. O dar ir pelningas. Akivaizdu, kad berniukai svajojo tapti jūrininkais ir paaugę, vienų ar kitų paskatų vedini, stengėsi tapti laivo įgulos dalimi. Kelionės ir pažinimo džiaugsmas dar ir dabar traukia žmones. O tie, kurie negali sau leisti keliauti arba bijo iššūkių, imasi skaityti kitų išgyventas ir aprašytas istorijas.

Prisipažinsiu, net skaitydama knygą sunkiai galėjau prisiminti, kas joje vyksta. Matyt kaltas patirties trūkumas tokių tekstų skaityme. Dar ir dėmesio nesutelkimas (važiuojant traukiniu dar reikia ir savo stotelės nepravažiuoti, ne tik paskęsti knygoje). Per daug nenusivyliau, puikiai tiko skaityklei išbandyti.

Ši knyga (taip pat ir knygų serija) pirmiausia mane sudomino dėl labai įdomios idėjos. Autorė nepasirinko ypač nuobodžios vampyrų bei vilkolakių temos, kuria jau parašyta begalė knygų, todėl mane iš pat pradžių...

Ši knyga (taip pat ir knygų serija) pirmiausia mane sudomino dėl labai įdomios idėjos. Autorė nepasirinko ypač nuobodžios vampyrų bei vilkolakių temos, kuria jau parašyta begalė knygų, todėl mane iš pat pradžių suintrigavo šis romanas apie puolusius angelus. Nuostabu, kad autorei nepritrūko idėjų įgyvendinti savo sumanymui, aprašyti viską įtraukiančiai ir nebanaliai.

Dar vienas didelis pagyrimas kūrėjai - išvystyti (ypač pagrindinių) veikėjų charakteriai. Tai tikrai svarbu geram kūriniui. Juk jeigu knygoje veikiantys žmonės neįdomūs, pilki ar tiesiog kvaili, jų pasakojama istorija, net pati įdomiausia, tikrai "neužkabins".

Tačiau, žinoma, yra ir ne tokių gerų dalykų. Šiuo atveju tikrai galėčiau suabejoti pasakojimo struktūros išskirtinumu. Nepatiko tai, kad kai kurie įvykiai buvo ganėtinai eiliniai, tokių galima sutikti daugybėje šio žanro knygų. Istorija, atmetant visas įdomybes ir smulkesnius nutikimus, yra tokia: į merginos klasę ateina naujokas, jie susipažįsta, krenta vienas kitam į akį, ji sužino, kad jis turi ypatingų galių, ...(keletas stebuklingų / gyvybei pavojingų įvykių)..., mergina sužino, kad taip pat turi ypatingų galių, ...(dar keletas stebuklingų / gyvybei pavojingų įvykių)..., didysis mūšis tarp gėrio ir blogio jėgų, gerieji laimi, pagrindinė porelė gyvena ilgai ir laimingai. Kaip... tradiciška. Taigi, pasigedau kažkokio įdomesnio ir ne tokio pupuliaraus turinio.

Net ir su tuo, gana dideliu (tačiau vieninteliu) minusu, ši knygų serija yra viena iš mano mėgstamiausių.

8/10.

Pavadinimas akivaizdžiai skirtas pritraukti daug vyrų skaitytojų ir dėl to nereikia smerkti leidyklos, juk visi sukamės kaip išmanome.

Mane suintrigavo tai, jog tai realus pasakojimas - tikros merginos, anksčiau užsiėmusios...

Pavadinimas akivaizdžiai skirtas pritraukti daug vyrų skaitytojų ir dėl to nereikia smerkti leidyklos, juk visi sukamės kaip išmanome.

Mane suintrigavo tai, jog tai realus pasakojimas - tikros merginos, anksčiau užsiėmusios šia profesija. Tačiau perskaitęs Sonios pasakojimą likau nusivylęs. Toks jausmas, kad knyga tiesiog pritaikyta plačiosioms masėms.

Rizikuosiu pasirodyti kaip tikras lietuvis, bet skaitant knygą būdavo sunku suvokti merginos požiūrį. "Tokią ir tokią dieną uždirbau vos 100 eurų. Nežinau kaip gyventi, kai verslas taip nebesiseka". Na ši citata nėra labai tiksli, bet esmė būdavo panaši.

100 eurų per dieną mažai? Eina sau. Eiliniai vokiečiai per dieną tiek toli gražu neuždirba. Būtent todėl kūrinys ir buvo neįdomus - prostitute tapo turtingų tėvelių dukrelė, pripratusi prie gero gyvenimo. Tai, kas jai - skurdas, man galbūt būtų prabanga.

Akivaizdu, kad šios knygos niekam nerekomenduoju. Negaiškite brangaus laiko :)

Mano galva, tai yra knyga, puikiai iliustruojanti, kas liktų iš L. Tolstojaus "Anos Kareninos" išėmus Kiti ir Levino istoriją - nelabai įdomus ištekėjusios moters draskymasis. Ir kiek skaitydama bekartojau sau, kad kalbama apie...

Mano galva, tai yra knyga, puikiai iliustruojanti, kas liktų iš L. Tolstojaus "Anos Kareninos" išėmus Kiti ir Levino istoriją - nelabai įdomus ištekėjusios moters draskymasis. Ir kiek skaitydama bekartojau sau, kad kalbama apie kitą laikmetį, kai ir tuokdavosi kitaip, ir skyrybos buvo netoleruotinos, ir moterys nebuvo tokios savarankiškos, man nepavyko susikelti užuojautos. Lengviau atrodo ją pasmerkti - o ko tekėjo, o ko nesikalbėjo, o ko leidosi vedžiojama už nosies, o ko taškė pinigus į kairę ir į dešinę? Ir apskritai, kaip galima taip nesuvokti, ką darai su savo gyvenimu?



Supykau ant veikėjos, niekaip negaliu ir nenoriu jos matyti kaip vargšės, nes atrodo, kad turėdama bent truputį nuovokos ar jautrumo ji būtų galėjusi išvengti savo nelaimių. Kaip besispjaudyčiau, pripažįstu, kad pati istorija tikrai parodo, kaip svarbu mokėti laiku sustoti ir pergalvoti savo patirtį.

Meistras ir Margarita - klasika, kuri įkandama ne kiekvienam

Vieni sakytų, kad tai - XX a. rusų literatūros šedevras, kiti - sovietinių laikų satyra, o dar kiti - Biblijinis romanas su šėtoniškumo šešėliu. O kaip man...

Meistras ir Margarita - klasika, kuri įkandama ne kiekvienam

Vieni sakytų, kad tai - XX a. rusų literatūros šedevras, kiti - sovietinių laikų satyra, o dar kiti - Biblijinis romanas su šėtoniškumo šešėliu. O kaip man patiko ši knyga?

Pradėjau skaityti ir po kelių puslapių galvojau, kad tikrai neperskaitysiu visos knygos, nes skaitėsi lėtai ir ne visai įdomiai. Bet mano nuomonė pasikeitė, kai prasidėjo įdomi meistro ir Margaritos meilės linija. Galbūt todėl, kad esu romantikė, o gal todėl, kad visada žmogui yra svarbiausias meilės jausmas...

Kitos šios knygos linijos istorinės, Biblijinės, kurios perteiktos ironiškai. Žavi M. Bulgakovo sprendimas perteikti Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą. Ne veltui šis kūrinys yra teatralizuojamas ir ekranizuojamas.

Ne vienas skaitytojas pasakytų, jog šis kūrinys primena vokiečių rašytojo Gėtės knygą "Faustas". Kam įdomu palyginti šias dvi knygas - perskaitykite, tik neskubėkite daryti išvadų, nes tai klasika, kuri įtraukia ne kiekvieną, bet jei įtraukia, tai ir sužavi. Jei norėsite mesti šią knygą - palaukite, tiesiog ją perskaitykite vėliau...Po kelių metų ar dešimtmečių. Gal tada ir pasikeis nuomonė?..

Pagrindinis pasakojimo veikėjas - Aukso žmogus - tai neturtingas, bet labai protingas, sumanus ir stiprus laivo škiperis, kuris tampa dideliu turtuoliu dėl netikėtai įgytų turtų. Knygoje aprašomos šio žmogaus kelionės ir...

Pagrindinis pasakojimo veikėjas - Aukso žmogus - tai neturtingas, bet labai protingas, sumanus ir stiprus laivo škiperis, kuris tampa dideliu turtuoliu dėl netikėtai įgytų turtų. Knygoje aprašomos šio žmogaus kelionės ir gyvenimo paieškos, kur jis siekia rasti meilę ir laimę, bando surasti atsakymus, kas atskirose situacijose yra teisinga, kas ne, kiek jo likimas priklauso nuo jo veiksmų ir minčių, nuo jų motyvų ir pasekmių, išgyvena skausmą, džiaugsmą, kaltę, meilę, nusivylimus, suranda ir praranda.

Aukso žmogus pradžioje siekia jaunos merginos meilės, kuri galop sutinka už jo ištekėti, nors myli kitą. Mergina lieka šalta žmona, kaip "alebastro statula". Aukso žmogus bando laimėti jos meilė, tačiau nesėkmingai, nors moteris jį gerbia ir myli kaip globėją, karštos ir tikros meilės ji jam negali dovanoti. Aukso žmogus netikėtai sužino, kad jį myli kita mergina, kuri gyvena atskiroje Negyvenamoje saloje, tarsi kitame pasaulyje. Veikėjas pradžioje neranda atsakymo, kaip turėtų elgtis, ar būti ištikimas nemylinčiai moteriai ar atsiduoti meilei su kita. Didelę dalį knygos jis taip ir blaškos, tarp vieno ir kito pasaulių, tarp vienos ir kitos moters, tarp to, ką mano esant teisinga ir tarp to, ką jaučia esant teisinga. Apskritai knygoje nemažai įvairių moralinių, religinių pamąstymų ir įvairių herojų, atspindinčių skirtingas pažiūras, supratimą ar pajautimą.

Knygos pasakojamas baigiamas, kai Aukso žmogui jau apie 80 metų, taigi, skaitytojas sužino, ką veikėjas pasirinko, kaip iki to atėjo ir kas iš to gavos. Romane daug skaudžių įvykių ir netekčių, tačiau kartu daug gėrio ir meilės.

Mozė Elkanas Hercogas yra vidutinio amžiaus, bet jau pavargęs profesorius humanitaras, romantizmo specialistas. Kilęs is Rusijos žydų, nors nuo sinagogos "gyvena" toli, bet yra supamas žydiškos aplinkos. Pasaulis iš jo "laukia"...

Mozė Elkanas Hercogas yra vidutinio amžiaus, bet jau pavargęs profesorius humanitaras, romantizmo specialistas. Kilęs is Rusijos žydų, nors nuo sinagogos "gyvena" toli, bet yra supamas žydiškos aplinkos. Pasaulis iš jo "laukia" intelekto vaisių, paveiksiančių civilizacijos vystymąsi; jis galvoja nuolatos, bet nieko konkrečiai taip ir nebesugalvoja. Šeimyninėms nesėkmėms užgožus būtį, nebesugeba dėstyti, nebegali užbaigti knygos. Impulsyviai blaškosi po Ameriką. Stengiasi kalba pažaboti realybę, todėl užverčia pasaulį laiškais. Rašo trumpus laiškelius visur ir visada: ir bloknote, ir ant atsitiktinių popiergalių, ir net mintyse. Rašo visiems: kolegoms profesoriams, prezidentams, pažįstamiems, giminaičiams, gyviems ir jau mirusiems, net senovės filosofams, nes su jais yra bendravęs net daugiau, negu su amžininkais. Tų laiškučių adresatams nesiuntinėja.Knyga psichologinė, filosofinė, skaitoma ne be pastangų, bet skaitančiajam teikianti daug pasitenkinimo.

Tai buvo pirmoji mano pažintis su Patricijos Šrioder kūryba ir aš nė kiek nenusivyliau. Ši apysaka kiek skiriasi nuo kitų mano skaitytų knygų. P. Šrioder nevengia temų aktualių paaugliams, tokių kaip seksas, meilė, problemos...

Tai buvo pirmoji mano pažintis su Patricijos Šrioder kūryba ir aš nė kiek nenusivyliau. Ši apysaka kiek skiriasi nuo kitų mano skaitytų knygų. P. Šrioder nevengia temų aktualių paaugliams, tokių kaip seksas, meilė, problemos su tėvais, tačiau įterpia ir skaudesnių - netektis, nepagydoma liga.

Knyga pasakoja apie du mažiau ar daugiau likimo nuskriaustus paauglius Samuelį ir Indrą. Juos, dvi visiškai skirtingas asmenybes, suveda likimas. Jie ilgai bando išsiaiškinti savo jausmus vienas kitam ir jiems iš dalies tai pavyksta. Kone visoje knygoje nuskriaustosios vaidmenį atlieka Indra, tačiau pabaigoje pagaliau išaiškėja tikroji auka, Samuelis.

Indra jaučia pareigą rūpintis mama, ją slaugyti, jos akiratyje tėra vos vienas žmogus ir vos vienas tikslas - mama ir kaip, kuo ilgiau išlaikyti ją gyvą. Visa kita, nustumiama į antrą planą. Samuelis jaučia nepilnavertiškumą, tuščią dėmę savo esybėje ir nesąmoningai bando ją užpildyti vienos nakties nuotykiais su merginomis. Abu paaugliai turi susidarę savus stereotipus vienas apie kitą, kurie knygos eigoje yra laužomi. Jie abu linkę analizuoti, samprotauti ir stebėti. Atsižvelgiant į vienus aspektus tai - visiškai skirtingos asmenybės, tačiau pažvelgus iš kitos pusės jiedu nepaprastai panašūs, kas ir trukdo jiems būti drauge.

Rašymo stilius nėra sunkus, knygą lengva skaityti, suprasti. Ši apysaka skirta paaugliams ir manau nei vienas perskaitęs ją nenusivils, tačiau tikėtis kažko ypatingo nepatarčiau. Tai tiesiog lengva knyga šeštadienio vakarui, prie kurios norėtųsi puodelio arbatos.