Netikėtai, lengvai ir stipriai. Nedidukė knygutė, paprastai galvojau paskaitysiu, paprastai ir paskaičiau. Bet patiko. Kažkuo priminė Marquezo "100 metų vienatvės". Taip skaitai skaitai ir oplia nelogiška, bet labai gražu. Tas...

Netikėtai, lengvai ir stipriai. Nedidukė knygutė, paprastai galvojau paskaitysiu, paprastai ir paskaičiau. Bet patiko. Kažkuo priminė Marquezo "100 metų vienatvės". Taip skaitai skaitai ir oplia nelogiška, bet labai gražu. Tas kolekcionierius su saulėlydžiais ar kabantis namas. Atrodo, kad išties taip ir nutiko. Rekomenduoju!

Knyga ir pačiu autoriumi daugiau pasidomėti paskatino. Tuo irgi džiaugiuos.

Tai autobiografinė knyga, apie modelį kilusią iš Somalio, apie jos siekimą pabėgti iš laukinės, visomis prasmėmis, Afrikos ir tapti visateisiu žmogumi. Apie tai kokį skausmą ji patyrė ir kokį iki šiol kenčia somalietės....

Tai autobiografinė knyga, apie modelį kilusią iš Somalio, apie jos siekimą pabėgti iš laukinės, visomis prasmėmis, Afrikos ir tapti visateisiu žmogumi. Apie tai kokį skausmą ji patyrė ir kokį iki šiol kenčia somalietės. Prarijau šią knygą per kelias dienas vis netikėdama, kad pasaulyje tai vis dar vyksta...

Vėtrų kalnas - atšiauri vieta. Aplinkui nėra daug gyventojų, jos neaplenkia audros. Visgi, gyvenimą čia kartina ne atšiaurios klimato sąlygos, o šios vietos gyventojai, nemalonūs jų santykiai.

Atrodo, iš pažiūros malonų...

Vėtrų kalnas - atšiauri vieta. Aplinkui nėra daug gyventojų, jos neaplenkia audros. Visgi, gyvenimą čia kartina ne atšiaurios klimato sąlygos, o šios vietos gyventojai, nemalonūs jų santykiai.

Atrodo, iš pažiūros malonų šeimyninį gyvenimą sudrumsčia į namus priglaudžiamas rastas našlaitis, kuris pavadinamas Hitklifu. Atrodo, kad būtent jis kaltas dėl visų šeimos nelaimių, nesantaikų, regis, kad kol jis gyvas, aplinkiniai negali laimingai gyventi. Nors viskas prasideda nuo paprasčiausio vaikiško pavydo, kai vaikai kovoja su našlaičiu dėl tėvų meilės, pavydi vienas kitam, tačiau tai perauga į neapykantą, egoizmą, norą keršyti.

Skaitydama knygą supratau, kiek daug įtakos asmenybei turi ne tik aplinka, kurioje užaugai, bet ir visi aplinkiniai bet kuriame gyvenimo tarpsnyje; supratau, kaip gali pasikeisti žmogus, net trumpai pagyvenęs ten, kur jaučiasi nemylimas ar nereikalingas, supamas nedraugiškos kompanijos.

Visgi, veikėjų charakteriai yra vienas įdomiausių šios knygos aspektų. Visi jie yra labai ryškūs ir neretai dviprasmiški. Dėl to ir žmogiški, nes visuose juose atsiskleidžia tiek gerosios savybės, tiek blogosios. Būtent tai ir intriguoja skaityti, įdomu sužinoti, kaip kas elgsis toliau, kokių veiksmų imsis.

Lars Kepler knyga "Paganinio kontraktas" buvo spontaniškas pirkinys. Praėjusių metų knygų mugėje ketinau nusipirkti nemažai knygų iš norų sąrašo, bet daugumos jų tiesiog nebuvo, o parsivežti kažką norėjosi. O...

Lars Kepler knyga "Paganinio kontraktas" buvo spontaniškas pirkinys. Praėjusių metų knygų mugėje ketinau nusipirkti nemažai knygų iš norų sąrašo, bet daugumos jų tiesiog nebuvo, o parsivežti kažką norėjosi. O ir "Hipnotizuotojo" nesu skaičiusi. Todėl, galima sakyti, pirkau katę maiše. Praėjusį mėnesį pagaliau prisiruošiau "ištraukti šią katę iš maišo" ir sužinoti, ką gi aš čia įsigijau.

Pradėjau skaityti ir iš karto į akis krito neįprastas redagavimo sprendimas - redaktoriaus pastabos ir paaiškinimai pateikti tiesiog tekste skliausteliuose, o ne pažymėti žvaigždute (ar skaičiuku) ir parašyti puslapio apačioje. Ir tas man nepatiko. Mano nuomone, pagrindinis tekstas turi būti tik autoriaus žodžiai (ar jų vertimas). O štai redaktoriaus pastabos jau yra jo asmeninė nuomonė, ką reiktų skaitytojams paaiškinti, ko jie galėtų nežinoti. Manau, kad skaitytojas turėtų pats pasirinkti, ar skaityti šias pastabas. Nes gal kas nors tiesiog žino, kas yra mazgas ar Wii, arba moka suomių kalbą. O tokiems paaiškinimams atsidūrus tekste, jau nori nenori automatiškai perskaitai. Gerai, kad ilgesni paaiškinimai buvo pateikiami tradiciniu būdu (nors jų buvo labai mažai).

Sakoma, kad Lars Kepler, ar, tiksliau, po šiuo vardu besislepianti rašytojų pora, gali pretenduoti į Stieg Larsson įpėdinių vardą. Skaičiau Stieg Larsson "Millennium" trilogiją ir ji man patiko. Bet negalėčiau pasakyti, kad "Paganinio kontraktas" gali su ja lygintis. "Mergina su drakono tatuiruote" turi stiprią idėją, kuri verčia skaitytoją susimąstyti. O čia - nieko. Tikrai, net nežinau, kaip reikėtų apibūdinti pagrindinę mintį. Knyga man pasirodė gana paviršutiniška, nieko "giliai nekapstanti". Lengvas detektyvas ir tiek. Nebuvo jis labai nuspėjamas, bet ir nebuvo įtemptas. Čia Penelopė Fernandez net neįsivaizduoja, kodėl yra persekiojama žudiko, o žudikas šluoja iš kelio visus, kas tik pasitaiko.

Prisiminiau vieną skaitytą atsiliepimą apie kitą knygą. Jį parašė Ineta apie Christopher Priest knygą "Prestižas". Pabaigoje ji uždavė klausimą: "Ar čia Obuolio leidyklos vertėjai tokie vidutiniški, ar jų leidžiamų autorių rašymo stilius iš tiesų toks paprastas ir gana buitiškas? Ar čia tik vienkartinis sutapimas?" [http://www.100knygu.lt/issukis/atsiliepimas/14363/Prestizas] Kai perskaičiau Lars Kepler "Paganinio kontraktą", man kilo lygiai toks pats klausimas. O gal tiesiog šiuolaikinė literatūra darosi tokia? Gal greitėjant gyvenimo tempui, daug laiko atiduodant darbui šiuolaikinis skaitytojas nenori vargintis pamąstyti ir tikisi tik lengvo skaitinio? Juk jei yra paklausa, tai bus ir pasiūla.

"Iš maišo ištraukta katė" nebuvo nei meilus kačiukas, nei besidraskantis katinas. Lars Kepler "Paganinio kontraktas" nebuvo nei pernelyg nuobodus, nei pernelyg įdomus. Bet gal iš šios knygos išeis bent neblogas veiksmo filmas - su sprogimais ir nuolatinėmis gaudynėmis.



P. S. Po knygų mugės ėmiau riboti perkamų knygų kiekį, nes į lentynas ėmė nebetilpti ir vis dažniau nusivildavau perskaitytu kūriniu.

Pirma mintis, perskaičius knygą "Ar pasaulyje gali gyventi nelaimingesnis žmogus už Pečioriną?".

Klasikinės rusų literatūros kūrinys "Mūsų laikų herojus" skirtas geriausios rusų visuomenės dalies nusivylimui carinės...

Pirma mintis, perskaičius knygą "Ar pasaulyje gali gyventi nelaimingesnis žmogus už Pečioriną?".

Klasikinės rusų literatūros kūrinys "Mūsų laikų herojus" skirtas geriausios rusų visuomenės dalies nusivylimui carinės Rusijos idealais Romanovų dinastijos laikais.
Keista, kad kuriant šį šedevrą, jo autoriui tuo metu buvo dvidešimt penkeri metai. Keista ir didinga, kad tokio amžiaus žmogus gali sukurti ne tik literatūrinį, bet ir filosofinį veikalą. Ne mažiau keista ir tai, kad Lermontovas apskritai neturėjo jokio klasikinio išsilavinimo, todėl iki šiol paslaptis, kaip jis sugebėjo pasiekti tokias literatūrines ir filosofines aukštumas.

Pagrindinis knygos veikėjas - Rusijos karininkas Grigorijus Pečiorinas, po kuriuo šydu slepiasi pats autorius, nusivylęs jį supančia realybe, visame ir visais, kurie yra šalia ir kurie yra toli nuo jo. Šis karininkas atvyksta į Kaukazą kariauti su vietos gyventojais, su kuriais tuo metu kariavo Rusija. Tačiau į karą jis vyksta ne laimėti, o tiesiog žūti, kristi kovoje ir baigti savo beprasmišką egzistenciją. Nepaisant to, kad Pečiorinas apsirūpinęs, kilmingas ir gana žinomas savo žygdarbiais ir šlovinamas tarp bendražygių, jis nėra patenkintas savuoju gyvenimu, jis jo netenkina, nedžiugina. Pečiorinas ieško kažkokios aukštesnės gyvenimo prasmės, kurio niekur niekaip negali rasti.
Istorija aprašyta taip ryškiai ir aiškiai, kad įsiskaitant į ją, pradedi kiaurai matyti visus jos veikėjus, visus tuo, kurie pereina per kūrinio puslapius: rusus, ukrainiečius, kaukaziečius, jų charakterius, įpročius ir papročius. Tačiau sutiktų žmonių gyvenimai ir likimai neįkvėpia Pečiorino, priešingai, nuvilia, sukelia apatiją ir tuštumą. Tiesa, herojaus mirusią sielą, kurią, kaip jis pats manė, jau niekas negalės nustebinti, trumpam atgaivina meilės jausmas. Bet tik trumpam.

Lermontovo Pečiorinas kažkuria prasme yra išsigimėlis, nors ir talentingas ir išsilavinęs. Pats to nesuprantantis, jis kitiems apsireiškia, kaip viskuo apsirūpinęs asmuo ir būtent dėl šio savojo pasiturėjimo, jam nėra ką ir ko siekti - jis viską jau turi. Būtent šis užtikrinimas ir padaro jo gyvenimą beprasmišku . Jam nereikia nei tikslo, nei darbo, nei paaukštinimo - jis viską turi. Iš tikrųjų, tai viena iš baisiausių apsirūpinusių žmonių problemų, kurie jau persivalgė gyvenimiško valgio, jo džiaugsmų ir nusivylimų.

Ar pats Lermontovas suvokė savo padėtį visuomenėje ir šią pagrindinę savo nusivylimų priežastį? Sprendžiant iš jo kūrinių - ne. Bet jis, kaip ir jo herojus Pečiorinas, žinojo, kad gyventi taip, kaip jis gyvena - beprasmiška ir kvaila, tačiau nesuprasdamas savo tokios būsenos priežasties, pradėjo neapkęsti supančių jį žmonių trūkumus, kuriuos chaotiškai pradėjo ieškoti jį supančiuose žmonėse, kurie jam buvo atgrasus ir su kuriais jis kariavo.

Pats autorius ir jo herojus veda karą su neteisingumu, beprotybe, liūdesiu, kvailais viršininkais ir t.t. Bet dėl ko visas šis karas? Dėl kokių idealų? Kokia to karo baigtis ir kaip jį siūloma užbaigti? - niekaip!

Kodėl gi šis kūrinys įgavo tokį rezonansą tuometinėje Rusijos visuomenėje? Todėl, kad tokių persiėdusių žmonių Rusijoje tuo metu, kaip ir dabar, buvo ir yra tikrai nemažai. Būtent tie "apsirijėliai" sudarė pagrindinę skaitytojų ir garbintojų dalį, būtent jie sudarė dekabristų griaučius, kurie 1826m. Senato aikštėje reikalavo caro valdžios baigties ir Tautos Respublikos.
Kodėl gi tada taip greitai griuvo jų judėjimas? - nes jie buvo prisiėdę tų gyvenimiškų malonumų, ir perversmas, revoliucija, respublika jiems buvo labiau žaidimas, gelbstintis nuo nuobodulio, negu išlaisvinimas nuo carinės priespaudos.
Tokių besireiškiančių herojų, kaip "Mūsų laikų herojus" Senato aikštėje tuo metu buvo daug, bet Rusijoje jų buvo per mažai, vienetai. Tautos gyvenimas ir jų siekiai jiems buvo nesuprantami ir svetimi, nes jie jų nesuvokė ir nežinojo. Galiausiai, ir jų gyvenimo baigtis buvo tokia pat beprasmiška, kaip ir jų gyvenimai: praktiškai, visi jie po savęs nieko nepaliko, o jeigu ir paliko kelis eilėraščius ar kelias apysakas, tai jų darbai greičiau pasitarnavo Rusijos baigčiai, negu išgelbėjimui.

Perskaitę šį kūrinį, patys viską suprasite, pareisite nusivylimo ir nevilties keliais, kuriais Rusijos tauta ėjo praeityje, eina dabar ir toliau eis, nes Rusija pati savaime yra prieštaravimų kamuoliukas, kuriame persipina beprotystė ir išmintis, garbė ir niekšybė, ištikimybė ir išdavystė, džiaugsmas ir nusivylimas ir kaip rašė kitas rusų klasikas M. F. Dostojevskis "visa tai vyksta dėl dviejų priežasčių: "Rusija garsėja savo blogais keliais ir per dideliu kvailių kiekiu".

Pečiorino tragizmas slypi ir tame, kad jis gimė ne tuo laiku ir ne toje vietoje. Savo laiku jis tiesiog buvo neįdomus aplinkiniams. Ir "mūsų laikų herojus" tikrai nereiškia, kad Pečiorinas buvo tų laikų herojus ir didvyris - tai sarkazmas. Jis tiesiog buvo viskam apatiškas žmogus, neturintis nei tikslų nei siekių.

Iš esmės, liūdnas, tačiau be jokios abejonės, vertas dėmesio, kūrinys. Klasika.

Knygos siužetas iš pažiūros gan paprastas, apie visai neįmantrų paprasto žmogaus kasdienio gyvenimo vingius, nesėkmes bei atradimus Rusijos gilumoje.
Viktoras Služkinas - jaunas biologas atsitiktinai įsidarbina mokykloje...

Knygos siužetas iš pažiūros gan paprastas, apie visai neįmantrų paprasto žmogaus kasdienio gyvenimo vingius, nesėkmes bei atradimus Rusijos gilumoje.
Viktoras Služkinas - jaunas biologas atsitiktinai įsidarbina mokykloje geografijos mokytoju beveik neišmanydamas dalyko. Čia prasideda karas su mokiniais-paaugliais. Tad pripažinimą išsikovoja sunkiai, taikant neįprastus auklėjimo metodus. Ir šie metodai nepriimtini direktoriaus pavaduotojai Ugrozai. Bręsta konfliktas po konflikto. O dar pasipainioja žavi mokinė Maša, klasės pirmūnė...
Dar šis paprastas žmogus su draugais dažnai geria vyną, nelabai sugyvena su žmona, turi mylimą dukrelę.
Skaityti nenuobodu, nes romanas sudarytas iš trijų dalių. Pirmoje dalyje Viktoras Služkinas vaizduojamas kaip geografijos mokytojas. Antroje dalyje nusikeliame į prisiminimus apie jį patį, kaip mokinį ir mokyklos nuotykius. Na o trečioje dalyje aprašomas devintokams pažadėtas turistinis žygis. Šioje dalyje autorius puikiai aprašė gamtą. Rodos skaitai ir matai taigą, girias, sugriuvusių lagerių liekanas, jauti ledinę upę. Atrodo jog ir pats sėdi bei plauki tame plauste čaižomas lietaus ir vėjo. Esi tarp tų cinikų, besipešančių, neklausančių ir perimančių žygio vadovavimą paauglių.
Patiko ironiškos mintys, o personažų šmaikšti kalba sukeldavo šypsnį.
Puikus vertimas, lengvai skaitosi.

"(...) praėjusią naktį aplankė keistas sapnas. Prie mano lovos stovėjo Dievas ir aš pasakiau: - Eik šalin, aš tavim netikiu. Tada Dievas mąsliai į mane pažvelgė ir atsakė: - Išties tu nuolatos klysti, nes tai juk aš...

"(...) praėjusią naktį aplankė keistas sapnas. Prie mano lovos stovėjo Dievas ir aš pasakiau: - Eik šalin, aš tavim netikiu. Tada Dievas mąsliai į mane pažvelgė ir atsakė: - Išties tu nuolatos klysti, nes tai juk aš netikiu tavim."

Ši knyga man kiek priminė anksčiau skaitytą tos pačios Jodi Picoult knygą "Kelias namo". Teismai, šmeižtas, neteisingi kaltinimai...taip pat priminė ir tuo, jog sunkiai skaitėsi pirmasis knygos trečdalis, daug veikėjų,...

Ši knyga man kiek priminė anksčiau skaitytą tos pačios Jodi Picoult knygą "Kelias namo". Teismai, šmeižtas, neteisingi kaltinimai...taip pat priminė ir tuo, jog sunkiai skaitėsi pirmasis knygos trečdalis, daug veikėjų, aprašymas vos po lapą ir vėl peršokama prie kito veikėjo. Todėl reikėjo visą trečdalį versti save skaityti, kad viską prisiminčiau ir suprasčiau kas yra kas. Po sunkaus pirmojo trečdalio, prasideda tie teismai kurie ir įsuka kaip čia, kas čia, kuo čia baigsis, kada jau darosi ne sunku prisiversti skaityti, o sunku atsitraukti :)

Ir vėl ponas Ibsenas! Tik šį kartą skaitymas man sukėlė ypatingai daug emocijų. Neigiamų. Dėl Jalmaro Ekdalio (Ekdalių šeimos galvos) neįtikėtino pasitenkinimo savimi, dėl jo įsitikinimo, kad šeimos moterys turi jam...

Ir vėl ponas Ibsenas! Tik šį kartą skaitymas man sukėlė ypatingai daug emocijų. Neigiamų. Dėl Jalmaro Ekdalio (Ekdalių šeimos galvos) neįtikėtino pasitenkinimo savimi, dėl jo įsitikinimo, kad šeimos moterys turi jam tarnauti, kad tik jo siekiai svarbūs, o visi kiti tegul prisitaiko. Juk svarbu, kad JAM būtų gerai. Ir dar erzino šeimos moterys, kurios visam tam nuolaidžiavo ir net gi laižė jam batus (žinoma, perkeltine prasme). Juk svarbu, kad JAM būtų gerai, tegul jis žemina, duria į širdį, bet tegul būna laimingas, juk tai JIS svarbiausias. Negaliu ramiai žiūrėti į tokį elgesį ir visai nesvarbu, tai vyktų tikrame gyvenime, ar teatro scenoje. O šiaip, ši drama labai mane sužavėjo: atskleidė (deja) vis dar dažną šeimų gyvenimą (kai vienas nepagrįstai savimi pasitiki, o kitas laižo jam batus); amžiną svetimų žmonių kyšimasi ne į savo reikalus (ne tik kišasi, bet dažniausiai, visai nenorėdami blogo, viską pasuka taip, kad žmonių gyvenimai griūna. O kaltininkai visai dėl to nesigaili); apie žmonių polinkį gailėtis tik savęs, jausti susižavėjimą savimi dėl savo liūdėsio (Jurga Ivanauskaitė irgi apie tai rašė. Pažodžiui nepamenu, bet ji kalbėjo apie tai, kad per žmogaus laidotuves mes jo nesigailime, gailimės tik savęs); papasakojo apie gyvenimo melo susikūrimą, kurio dėka džiaugiamės šviesiomis dienomis ir galime pakelti visus sunkumus. Nes turim tikslą. Ir galiausiai, dramos personažas Relingas dar kartą (Ibsenas jau tai bandė padaryti ir dramoje "Šmėklos") sulygino melą su idealais. Tik šį kartą truputi iš kitos pusės. "Šmėklose" nebuvo galima atskleisti tiesos, nes ji kirtosi su svetimais, mums primestais idealais, o šioje dramoje tiesos sakymas, visiškas pasitikėjimas šeimoje ir buvo idealas, tačiau jis buvo primestas iš šalies, to reikėjo kažkam kitam, viskas nebuvo tikra.

Paskutinis mano žodis - pati geriausia Ibseno drama iš tų, su kuriomis jau teko man susipažinti. 10/10. Labai rekomenduoju.

Rumunė Iana Matei, po Rumunijos 1989 gruodžio mėnesio neramumų šalyje, turėjusi pasitraukti į tolimąją ir nepažįstamąją Australiją, šioje šalyje atranda savąją "aš", įgyja psichologės išsilavinimą ir grįžta į...

Rumunė Iana Matei, po Rumunijos 1989 gruodžio mėnesio neramumų šalyje, turėjusi pasitraukti į tolimąją ir nepažįstamąją Australiją, šioje šalyje atranda savąją "aš", įgyja psichologės išsilavinimą ir grįžta į gimtąją Rumuniją, kad padėtų pabėgusioms nuo sutenerių prostitutėms. Iana įkuria asociaciją, kurioje pati darbuojasi beveik be atostogų ar poilsio dienų, atiduodama visą save kovai prieš prekybą žmonėmis. Iana drąsi, nepabūgstanti ir atsakinga, nes ji žino, jeigu ji nepadės, šioms jaunoms merginoms tikrai nieks nepadės, nes Rumunija, nors šiandien ir Europos sąjungos narė, bet vis dar skęstanti korupcijos liūne. Korupcijos mastai Rumunijoje gąsdina kitas Europos sąjungos šalis ir tai labai apsunkina teisėtą bendradarbiavimą nagrinėjant prekybos žmonėmis bei kitas tarptautines bylas.