Tai knyga ne tik apie Vytautą Kernagį. Tai knyga apie sovietinę realybę, kurioje užaugo Kernagio karta, formavosi asmenybės. Knygoje daug buvusių draugų prisiminimų, pasakojimų, asmeninio gyvenimo detalių. kartais buvo net...

Tai knyga ne tik apie Vytautą Kernagį. Tai knyga apie sovietinę realybę, kurioje užaugo Kernagio karta, formavosi asmenybės. Knygoje daug buvusių draugų prisiminimų, pasakojimų, asmeninio gyvenimo detalių. kartais buvo net truputį nesmagu - lyg slapta žiūrėčiau pro rakto skylutę.

Įdomi, įtraukianti knyga, net ik apie V. Kernagį, bet ir apie sovietmečio Lietuvos jaunimo gyvenimą. Apie menininkų "virtuvę" ir pan. Vytauto mintys verčia susimąstyti apie gyvenimo teikiamus džiaugsmus ir kartais sustoti,...

Įdomi, įtraukianti knyga, net ik apie V. Kernagį, bet ir apie sovietmečio Lietuvos jaunimo gyvenimą. Apie menininkų "virtuvę" ir pan. Vytauto mintys verčia susimąstyti apie gyvenimo teikiamus džiaugsmus ir kartais sustoti, pažvelgti į viską paprasčiau. Rekomenduočiau perskaityti net ir tiems, kuriems dainuojamoji poezija ar pats V. Kernagis "ne prie širdies". :)

Ši knyga man labai patiko. Vytautas Kernagis - išskirtinė asmenybė, turėjusi labai įvairiapusį talentą. Aš juo visada žavėjausi, kaip puikiu laidų, koncertų vedėju, mokančiu ir galinčiu tai daryti. Man atrodo, nebėra...

Ši knyga man labai patiko. Vytautas Kernagis - išskirtinė asmenybė, turėjusi labai įvairiapusį talentą. Aš juo visada žavėjausi, kaip puikiu laidų, koncertų vedėju, mokančiu ir galinčiu tai daryti. Man atrodo, nebėra nei vieno, kuris nors prilygtų jam šiuo talentu. Bet kaip dainininku, aš mažai domėjausi, išskyrus tas kelias patriotines dainas, kitų nelabai klausiau. Bet perskaičius šią knygą, susiradau visas dainas ir perklausiau. Skaitydama, kai kur ir susigraudinau. Ši knyga, puikus būdas įamžinti Vytautą Kernagį.

Beskaitydama šią nuostabią knygą apie Vytautą Kernagį, supratau, kaip vis dėlto jo trūksta... Labai daug apie jį sužinojau: koks jis buvo žmogus, kokia vaikystė, studijų, Dainos teatro, Kabareto laikai. Vytautas buvo...

Beskaitydama šią nuostabią knygą apie Vytautą Kernagį, supratau, kaip vis dėlto jo trūksta... Labai daug apie jį sužinojau: koks jis buvo žmogus, kokia vaikystė, studijų, Dainos teatro, Kabareto laikai. Vytautas buvo tiesmukas, ironiškas, labai jautrus žmogus. Nors jį nuolat supo žmonės, jis mėgo vienatvę. Scenoje Vytautas buvo artistas, nulipęs nuo jos - paprastas žmogus, norintis pabūti vienas, nuo visų pasislėpti. Paskutinis skyrius, žinoma, sukėlė liūdesį, o paskutiniame interviu (knygos pabaigoje yra keletas Vytauto interviu) išsakyta frazė "man reikia dar bent dešimties metų" iškėlė retorinį klausimą: "Šiais laikais juk daug kas pasveiksta, kodėl Tau nepavyko?".

Ačiū Rūtai Oginskaitei už pažintį su Kernagiu. Ačiū Vytautui, kad buvo. Tiksliau, yra, ir greičiausiai bus amžinai - nesvarbu, kokia forma.

Tai buvo knyga, į kurią vis nukreipdavau žvilgsnį, kuomet rinkaus ką skaityti toliau. Vis atbaidydavo puslapių skaičius. Aišku pasverti, kad iliustracijų gausa sumažina tus puslapius buvo sunku.

Knygą perskaičiau per 4...

Tai buvo knyga, į kurią vis nukreipdavau žvilgsnį, kuomet rinkaus ką skaityti toliau. Vis atbaidydavo puslapių skaičius. Aišku pasverti, kad iliustracijų gausa sumažina tus puslapius buvo sunku.

Knygą perskaičiau per 4 dienas. Greičiausiai sutapimas, kad paskutinį puslapį užverčiau tą vakarą, kada buvo minima penkių metų mirimo metinės. Nors koncerto skirto joms negalėjau stebėti, bet grotuve visada kartu su manim keliauja dauguma Kernagio dainų. Grįžtant prie knygos labai priimtinas rašymo stilius. Kažkiek buitiškas, pripildytas dialogų. Iš tiesų sakyčiau, kad pusė knygos yra apie gerbiamą maestro, o kita pusė apie to laiko visuomenę ir jos gyvenimą. Nežinau kodėl, bet būtent su šita knyga man prasiplėtė akiratis ir pradėjau daugiau suvogt, apie laiką, kai manęs dar nebuvo net gimusios. Dabar suvokiu ir The Beatles svarbą savo tėvams ir tetoms.. Į aktorius, kurie yra taip pat minimi knygoje pradėjau kiek brandžiau žiūrėti, nei prieš atsiverčiant knygą.

Žinoma, turėjau ir kitą potekstę pirkdama šią knygą. Norėjau surasti, ką pats Kernagis manė apie jo balso, dainų parodijas, pamėgdžiojimus. Radau ir nė kiek nenustebino. Jis jų nemėgo, jų nemėgo ir Kernagio aplinkos žmonės. Tiesiog, kažkur giliai pasąmonėje aš tai žinojau, tačiau man reikėjo tai perskaityti juodu ant balto.

Knygai rašau riebų pliusą, manau ji dar ilgai nedings iš mano galvos.

"Mums visada atrodo, kad gražūs ir geri dalykai egzistuoja savaime, bet iš tiesų taip nėra - jie yra tik tada, kai juos pastebi. Nugeltęs, nuraudęs klevas pasidaro gražus tik tada, kada eidamas gatve jį pastebi."

(Vytautas...

"Mums visada atrodo, kad gražūs ir geri dalykai egzistuoja savaime, bet iš tiesų taip nėra - jie yra tik tada, kai juos pastebi. Nugeltęs, nuraudęs klevas pasidaro gražus tik tada, kada eidamas gatve jį pastebi."

(Vytautas Kernagis)

Manau, Vytauto Kernagio niekam pristatinėti nereikia. Tačiau jo mintys, išgyvenimai ir patirtis, sugulusi į Rūtos Oginskaitės knygą "Nes nežinojau, kad tu nežinai", turėtų būti pristatinėjama. Galbūt daugelis jau laikėte šią knygą savo rankose, vartėte ir skaitėte. Tačiau manoji pažintis su ja prasidėjo ne taip ir seniai. Ir tarsi simboliška pažintis, kadangi lygiai prieš penekerius metus kovo mėnesio viduryje netekome šio įstabaus menininko. Perskaitęs knygą supratau, kad tokia knyga apie Vytautą Kernagį, turėjo pasirodyti daug anksčiau, kad žmonės galėtų jį pažinti, suvokti jo pasaulį ir tada keliauti susipažinti su jo kūryba, su jo muzika, su juo pačiu. Kadangi perskaitęs knygą atrandi daugybę naujų žinių, supranti, iš kur atsirado viena ar kita daina, prisilieti prie jos istorijos. Tada taip norisi pasiklausyti maestro Vytauto Kernagio. Gyvai ir nepertraukiamai. Bet deja. Prisipažinsiu, jog skaitant knygą ne kartą klausiausi vienos ar kitos Vytauto Kernagio dainos. Knyga ir muzika padėjo man atrasti tokį Vytautą Kernagį, kurio dar nepažinojau.

Manau, knygos iniciatorė ir autorė nuveikė nepaprastą darbą. Kalbėjosi ne tik su Vytautu Kernagiu, bet ir su jo artimaisiais, draugais, kurie buvo šalia visą laiką, kurie matė jo kūrėjo kelią ir kartu jį išgyveno. Prisipažinsiu, jog tai buvo pirmoji tokio tipo knyga, prisipažinsiu ir tai, jog norėjosi kitokio formato, man buvo per daug kitų žmonių prisiminimų, norėjosi tik pačio maestro. Bet tai tik mano nuomone. Galbūt kitam skaitytojui kaip tik tokia knyga labiau patiks. Nes juk kiti pasakoja ir pasidalina savo prisiminimais. Tai tarsi du viename.

Knyga persmelkta muzika. Visu šimtu procentu. Kartais norėjosi daugiau pačio menininko gyvenimo vingiu ir vingrybių. Bet užvertęs knygą supratau, jog Vytautui Kernagiui muzika buvo jo gyvenimas. Ir kitaip, be muzikos, jo nepapasakosi. Ir tai sužavi, nes supranti, jog žmogus buvo radęs savo kelią, kuriuo dalinosi su kiekvienu iš mūsų.

Džiaugiuosi, jog ilgai stovėjusi lentynoje, knyga atsidūrė mano rankose. Pažinau ne tik Vytautą Kernagį, jo gyvenimą ir meilę kūrybai. Bet suradau Vilnių - tokį, koks jis buvo tada, kai manęs dar nebuvo. Smagu žvelgti atgal, kai tuo praeities keliu veda nepaprastas žmogus.

Tad reziumuojant norėčiau pasakyti, jog Rūta Oginskaitė nudirbo didžiulį ir vertingą darbą, kuris mums leidžia pažinti vieną geriausių Lietuvos kūrėjų. Siūlau visiems dar nepažinusiems Vytauto Kernagio ar norintiems jį atrasti iš naujo, paimti į rankas šią knygą ir keliauti į nepaprastą kelionę. Tikiu, kad tikrai rasite, kas suvirpins širdį ir norėsis vakarą praleisti su Vytauto Kernagio muzika.

Ir grįžtant prie Vytauto Kernagio žodžių, kuriais prasideda mano atsiliepimas, linkiu, jog kiekvienas pastebėtumėte gražius ir nepaprastus dalykus. O tai surasti taip paprasta. Užtenka tik klevo lapo, muzikos akordo ar vienos akimirkos pažinties su žmogumi, kūriančiu ir tikinčiu savo kūryba.