Tai knyga apie karą, tačiau kartu ir labai romantišką karą. Knygoje įvairūs gyvenimo nutikimai pateikiami kaip faktai, per daug neišvedžiojant - jei žmogus mirė, tai mirė, jei su kažkuo permiegojo - vadinas, permiegojo....

Tai knyga apie karą, tačiau kartu ir labai romantišką karą. Knygoje įvairūs gyvenimo nutikimai pateikiami kaip faktai, per daug neišvedžiojant - jei žmogus mirė, tai mirė, jei su kažkuo permiegojo - vadinas, permiegojo. Nesileidžiama į smulkias detales, kurios galėtų atsitraukti dėmesį nuo pagrindinio knygos veiksmo. Kortais lyg ir norėtųsi daugiau paaiškinimo, jausmingumo, bet tai savotiškai kuria knygos atmosferą.



Istorijoje pateikiama vienos šeimos, o gal veikiau - giminės, gyvenimo istorija. Žmonės knygoje - vieniši, ieškantys meilės, pasiklydę savo pasauliuose. Ramunių pievelė, nuolat minima pasakojime - tai erdvė, kurioje jie visi leido paskutinę vasarą prieš karą; vieta, į kurią visi nori sugrįžti ir kurioje baigėsi vaikystė. tačiau prasidėjus į karą vyrai išėjo į armiją, o moterys liko gyventi vieniškos, karts nuo karto sulaukdamos iš armijos grįžusių vyrų apsilankymų. Knygoje daug sekso, tačiau galima numanyti, kad toks gyvenimo pateikimas rodo, kaip sunku buvo gyventi karo metais - ieškoma užuovejos, šilumos, artumo.



Knygos anotacijoje teigiama, kad romanas parašytas Remarko stiliumi - taip teigti yra gana drąstiška, juk ne visos knygos apie karą turi būti lyginamos su garsiuoju rašytoju. Nors iki Remarko dar toli, bet knyga man patiko, perskaičiau per du vakarus.