Laiškas autorei



O, Virdžinija miela

Kaip norėčiau pasikalbėti apie knygą tavąją

"Į Švyturį" turiu aš omeny



Šią knygą aš skaičiau ilgai ir sunkiai

Nesisekė man jos užbaigti

Bet perskaitęs, pasijaučiau aš...

Laiškas autorei



O, Virdžinija miela

Kaip norėčiau pasikalbėti apie knygą tavąją

"Į Švyturį" turiu aš omeny



Šią knygą aš skaičiau ilgai ir sunkiai

Nesisekė man jos užbaigti

Bet perskaitęs, pasijaučiau aš puikiai

Nes išpuolė laimė man kažką atskleisti



Supratau aš viena -

Ši knyga ne man

Ir nenustebinsiu nei vieno

Kas bandė knygos skaitymą atidėt ilgam



Knygos lapai vertėsi lėtai ir sunkiai

Mano mintys klimpo pasąmonės rūsiuose

Aš supratau ką tu norėjai pasakyti puikiai

Bet skaitymo malonumas paskendo lengvose kančiose



Be to aš suvokiau pakankamai greitai,

Jog ši knyga ne man

Bet neužpyk, Virdžinija

Tu liksi iš ties puikia rašytoja ilgam ilgam...

į minčių raizgalynę arba švyturį

Dabar jau žinau, kad aš ir moderni literatūra nesam draugės. "Tūlos", ką tik skaityto "Placebo" ir "Į švyturį" užteko, kad kurį laiką nieko modernaus nenorėčiau skaityti. Pirmiesiems...

į minčių raizgalynę arba švyturį

Dabar jau žinau, kad aš ir moderni literatūra nesam draugės. "Tūlos", ką tik skaityto "Placebo" ir "Į švyturį" užteko, kad kurį laiką nieko modernaus nenorėčiau skaityti. Pirmiesiems dviem be modernizmo dar galėjau prilipdyti lietuviškos literatūros etiketę, bet po Virginijos Woolf kažkaip viskas susidėlioja į lentynas. Jokiu būdu neteigiu, kad romanas "Į švyturį" kažkuo yra prastas, tiesiog manęs nepalietė.

Reikėjo perskaityti pusę knygos, kad pradėčiau sekti mintį. Žinoma, galėjau būti išsiblaškiusi, bet aš labiau linkusi galvoti, kad reikėjo pasikankinti jaukinantis veikėjus, tą keistą pasakojimo būdą ir kalbą. Nuo pusės knygos puslapiai patys vertėsi ir susiskaitė gana greitai, bet galutinis rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjausi.

O tikėjausi aš kažko visiškai kitokio negu gavau. Nemėgstu ilgai tyrinėti knygų, užsimanau knygas skaityti per akimirką, kartais kažkoks žodis aprašyme užkabina, kartais pavadinimas paslaptingai traukia, o kartais ir iš būrio kažkokio rašytojo knygų išsirenku ką nors ekspromtu. Šį kartą mane apgavo aprašymas. Pažadėjo būrį žmonių, susirinkusių vasarnamyje ir aš jau išsilydžiau. Šitas siužetas mane labai žavi ir žinau, kad ir kitą kartą ant to paties pasimaučiau. Galvoje kyla būrys skirtingų žmonių laikinai su visomis savo nelaimėmis, džiaugsmais ir lūkesčiais besiglaudžiančių po vienu stogu, o visas žavesys tame, kaip visa tai jungiasi ir pinasi prasiverždami kurioziškumais, dramomis, aistromis ir mažomis gražiomis akimirkomis. Visuomet mačiau daug potencialo šitoje situacijoje - ypatingai jis atsiskleidžia detektyvinėse istorijose.

Bet kaip jau galima įtarti - šį kartą prašoviau pro šalį. Buvo tie skirtingi žmonės vasarnamyje ir turbūt skirtingesni ir įdomesni nei tikėjausi, bet raizgalynei vietos neliko, nes knyga - vieni apmąstymai, mintys ir viso to analizė. Mintys, kurios, rodos, materializuojasi tiesiai iš galvos, nes labai kapotos, chaotiškos ir kartais labai nelogiškos. Vietomis erzino, vietomis stebino, vietomis netgi žavėjo, bet vien tik profesionalumo prasme.

O rašytojos talentas - begalinis. Šitaip austi tekstą kažkas nesuvokiamo. Tirščiau ir už Sabaliauskaitę, o jau ir ten buvo tirštoka. Dialogų vėl beveik nerasta, pavieniai sakiniai tai šen, tai ten. O kas svarbiausia - viskas atvirkščiai. Dialoguose (kur paprastai juk rašomi tie pokalbiai, kuriuose pasakoma kažkas reikšmingo, reikalingo plėtoti siužetui) nors net ir dialogais pavadinti juos sunku - tiesiog pavieniai sakiniai su dialogo skyrybos ženklais, radosi tik atsitiktiniai, rodos, visai bereikšmiai sakiniai, daugiau susiję su oro komentavimu dėl plaukimo į švyturį. Visa svarbiausia informacija buvo perfrazuojama, bet ir tai daroma ne įprastai - ne perpasakojant, bet rodant minčių tėkmę, rodos, traukiant tas mintis tiesiai iš galvos, joms dar nespėjus materializuotis ir tą pačią akimirką išnykti, nes bent jau aš tokiomis abstrakcijos, rodos, negalvoju, nors įdomių blyksnių ir radau.

Pavyzdžiui, kad ir akimirkos padiktuotų keistų ar kai kada absurdiškų minčių vaizdavimas. Būna kad kartais važiuodama troleibusu susimąstau apie ką nors, ką net sunku apsakyti, kažką apie tai, kad trumpam susirinkę vienoje vietoje tampame kažkokia bendruomene ir kartais to nesuvokdami kažką kuriame. Virginija Woolf ne vieną tokią mintį aprašo:

"Ir staiga ta prasmė, kuri nei iš šio, nei iš to persiduoda žmonėms, tarkim išeinantiems iš metro arba skambinantiems į duris, ir paverčia juos simboliais, tipiškais atstovais, apglėbė juodu, ir stovinčius prieblandoje, žiūrinčius, pavertė santuokos simboliais, vyru ir žmona."

"Kaip nepaprastai pasisekė Mintai pasisekė! Ji tekės už vyro, turinčio auksinį laikrodį zomšiniame maišelyje."

Grįžtant prie stiliaus dar viena to tirštumo priežastis - palyginimai, kurie buvo gausūs ir daugiausia neįprasti, bet gerokai subtilesni nei Ivanauskaitės gimdos kakleliai. "<...>tarsi <...> jiedu būtų užlipę ant laivo tiltelio nustatyti koordinačių,- toks jai pasirodė perėjimas nuo poezijos prie politikos." Turiu atkreipti dėmesį, kad šitoje citatoje minimos poezijos ir meno apskritai romane buvo nemažai ir man per daug - poezija, tapymas - viskas ten pynėsi, vienoje vietoje pasakojimas netgi vyko tapymo rėmuose ir aš likau dar toliau visko nei paprastai.

Pačios knygos struktūra irgi įdomiausia mano kada nors matyta. Trys dalys su pavadinimais ir visos jos labai skirtingos. Pirmoje dalyje, užimančioje didesnę knygos dalį vaizduojama viena diena, kuomet virš vasarnamyje susirinkusių žmonių kybo negalimos išvykos į švyturį laukimas. Kas per tą dieną vyksta? Keli žmonių susitikimai, keli pasivaikščiojai, viename skyriuje aprašyta iškyla prie olos ir vakarienė.

Vakarienės - dar viena mano silpnybė, kažkokia keista kulminacijos forma, galinti prasiveržti įdomiausiomis dramomis ir audrinanti vaizduotę. Ir čia man šita knyga buvo pradėjusi patikti. Buvau neseniai pradėjusi sekti mintį ir vakarienė ne tiek išpildė lūkesčius, kiek juos pranoko. Vakarienių magiją visuomet labai puikiai atskleidžia ekranai - veido išraiškos, balso tonai, kūno kalba - sukuria visą smagumą. O kaip tai padaryti knygoje? Negalima juk kiekvienos išraiškos aprašinėti, pasidarytų taip pat nuobodu kaip Kristiano ir Anos dialogus skaityti, kur komentaro daugiau nei esmės. O Virginijos Woolf stilius čia atsiskleidė puikiai - mažiausi niuansai meistriškai sujungti:

"Kokius velnio niekus čia jie paisto, pamanė Čarlzas Tanzlis, dėdamas šaukštą į patį vidurį savo lėkštės, kurią buvo švariai išvalgęs, tarsi, pagalvojo Lilė (jis sėdėjo priešais ją, nugara į langą, pačiame vaizdo viduryje), būtų pasiryžęs tvarkingai maitintis."

Kitas dalykas, kad pati vakarienė nebuvai labai įdomi. Bet sujungus Woolf stilių ir kažkokį siužetą mano supratimu gautųsi tiesiog nuostabus dalykas.

Antrojoje dalyje siužetas nuo "beveik nėra" susitraukė iki "išvis nėra" ir buvo aprašomas irimas - vasarnamio ir jo savininkų šeimos. Pasakojimas, atrodo, dar pasodrėjo, o įdomiausias sprendimas - tarp ilgų meniškų aprašymų, koks apleistas yra namas ir pasaulis - laužtiniuose skliaustuose - sakiniu ar dviem, neįprastai lakoniškai - numetama kokia nors tragiška veikėjų gyvenimo detalė, nutikusi per tuos daugelį prabėgusių metų.

Galiausiai trečiojoje dalyje, tai, kas likę iš šeimos ir pirmos dalies vasarotojų, vėl susirenka ir dalis jų pagaliau plaukia į švyturį, o viena svečių grįžta mintimis į praeitį. Gražiai įsirėmina visas pasakojimas. Labai įstrigo detalė apie jaunėlio Džeimso prisiminimus apie tą dieną, kai išvyka į švyturį neįvyko, ko labai ir baiminosi jo mama.

Suprantu, kad viskas šiame romane yra svarbu, viskas turi prasmę, kurią reikia išlukštenti. Ne tik tai, kas pasakojama, bet ir kaip pasakojama. Prie labai nedaug ko man pavyko prisikasti, bet kad ir iš to dialogų vaizdavimo bent jau vieną dalyką supratau - kad labai daug kalbame niekus, labai daug ko nepasakome, nors labai daug dalykų pagalvojame. Net ir visa knygos struktūra turėjo prisidėti prie bendros žinutės, kurią siuntė rašytoja. O iš prasminės pusės - knygoje, ją labai lėtai ir kantriai lukštenant, prasmių atrasti galima labai daug. Man centre - vyro ir moters santykiai, skirtinga jų prigimtis, mąstymas, bet kartui ir stereotipų laužymas, jausmų, vaizdžiai vadinamų meile, realus vaizdavimas. Kiti galbūt centre mato kažką kito. Bet šiai knygai reikia pribręsti ir aš to lygio, jaučiu, dar nepasiekiau.

Virginijai Woolf net ir labai norėdama nesuradau nei vieno priekaišto, nors knyga ir skaitėsi sunkokai. Visas romanas persunktas įvairių prasmių, simbolių ir minčių, bet iki jų reikia prisikasti ir man tai vargiai pavyko. Galbūt po kelerių metų perskaičius antrą kartą ji pražįs mano akyse naujomis spalvomis, o dabar nors labiau nepatiko nei patiko - mano ir romano "Į švyturį" santykiai lieka pagarbos lygyje.

Virginia Woolf "Į švyturį" - poetiška knyga vaizduojanti šeimos gyvenimą Škotijos pakrantėje. Knygos veikėjai laukia kelionės į švyturį - bokštą, pastatytą ant uolos,



įlankoje, naktį jo žiburys nušviečia...

Virginia Woolf "Į švyturį" - poetiška knyga vaizduojanti šeimos gyvenimą Škotijos pakrantėje. Knygos veikėjai laukia kelionės į švyturį - bokštą, pastatytą ant uolos,



įlankoje, naktį jo žiburys nušviečia pakrantę, namus, jūrą dviem trumpais ir vienu ilgu spinduliu. Šios istorijos herojė - ponia Ramzi. Ne kiekvienas mėgsta šią moterį, tačiau daugeliui veikėjų ji - mūza, meilės objektas, draugė, vadovė. Ši moteris niekada nesėdi vietoje, ji turi net aštuonis vaikus, ateities planus, rūpinasi kitais žmonėmis, bando suvesti poras, sugeba įtakoti kitus veikėjus, o savo vasarnamy rengia pietus ir be viso ko, yra tikra gražuolė.



Kaip ir ponia Ramzi knyga sugeba pasakoti istoriją ir svajoti vienu metu, svajoti apie jūrą, laiką, egzistenciją, žmonių santykius. Pasakojimas šokinėja nuo vieno veikėjo prie kito, aprašo viską keliais požiūriais, kartais pacituoja vieną ar kitą eilėraštį, pamini karą, kuris, nors neaprašomas, bet įtakoja veikėjų gyvenimus. Nors varoma poezijos, o ne veiksmo, knyga parodo, kaip gali keistis žmonės, kaip per laiką keičiasi kraštovaizdis ir kaip ne viskas susiklosto, kaip planuota.



"Į švyturį" - kelionė į ramią pakrantę, kurioje vyksta gyvenimas. Šią knygą itin malonu skaityti, kai blogas oras ir negali plaukti į švyturį.

Šią knygą pavyko pabaigti skaityti tik iš antro karto. Pirmą kartą perskaičiusi keliasdešimt puslapių, atidėjau ją į šalį, nes nieko nesupratau. Ilga pauzė ir ryžausi vėl paimti ją į rankas. Antras kartas nemelavo,...

Šią knygą pavyko pabaigti skaityti tik iš antro karto. Pirmą kartą perskaičiusi keliasdešimt puslapių, atidėjau ją į šalį, nes nieko nesupratau. Ilga pauzė ir ryžausi vėl paimti ją į rankas. Antras kartas nemelavo, knyga nuostabi, priverčianti susimąstyti, joje išreikštos gilios mintys.

Kelionė į švyturį turi simbolinę reikšmę, pagrindinė mintis yra knygos veikėjų vidiniai išgyvenimai, jų tarpusavio santykiai. Meniškai pavaizduotas nenuilstamai lekiantis laikas ir greitai prabėgantis gyvenimas priverčia sustoti ir pagalvoti, ar spėsime pasiekti savo užsibrėžtus tikslus.

Daug kartų galvojau, kad vis reikia perskaityti šią knygą. Man visą gyvenimą atrodo kad švyturis - kažkokia mistinė ir keista vieta, galinti nulemti žmonių likimus ar net gyvybes. Tačiau. Šį kartą ne apie tai. W. Wolf...

Daug kartų galvojau, kad vis reikia perskaityti šią knygą. Man visą gyvenimą atrodo kad švyturis - kažkokia mistinė ir keista vieta, galinti nulemti žmonių likimus ar net gyvybes. Tačiau. Šį kartą ne apie tai. W. Wolf knyga Į švyturį kalba apie kelionę. Į švyturį. Tačiau kažkaip keistai ir nesuprantamai. Knyga keista ir parašyta įdomiu stiliumi. Šiaip nemėgstu tokių knygų ir jų neskaitau, tačiau šiek tiek prisiversdama perskaičiau. Vienos moters potyriai, išgyvenimai, noras geriau jaustis šeimoje ir geriau suprasti kitus bei save. Knygoje mažai pokalbių, daug aprašymų. Knyga nepatiko. Gal reikės perskaityti kitą šios autorės knygą. Gal bus geresnė nuomonė. Dabar nieko gero. Depresuojanti knyga. Neskaityti vakarais.

Knygą įvertinčiau 4/10

Šį romaną pati autorė pavadino geriausia savo knyga. Galbūt dėl to, kad joje daug pačios rašytojos gyvenimo autobiografinių detalių, patirties, išgyvenimų? Arba galbūt todėl, kad šia knyga jai pavyko pasakyti, tai ką iš...

Šį romaną pati autorė pavadino geriausia savo knyga. Galbūt dėl to, kad joje daug pačios rašytojos gyvenimo autobiografinių detalių, patirties, išgyvenimų? Arba galbūt todėl, kad šia knyga jai pavyko pasakyti, tai ką iš tiesų norėjo? Žinoma, aš tik spėlioju.



Tai yra pasakojimas apie gausią Ramsių šeimyną, leidžiančią vasarą savo ištaigingame name ant jūros kranto. Ramsiai turi aštuonis vaikus, bet ne gana to, jų namai visada pilni ir kitų žmonių: bičiulių ir pažįstamų.



Šią knygą pradėjau skaityti senokai ir iš pradžių man sekėsi sunkiai. Nuolat pamesdavau pasakojamos istorijos viją, nuolat mintys nuklysdavo į šalį. Nesuprasdavau kas, kur ir kaip. Tam be abejonės trukdė ir ilgi, vaizdingi, išraiškingumu stebinantys, tačiau kartu ir varginantys, sakiniai, todėl kai kuriuos skaitydavau net ne kartą.



Tada stojo pertrauka. Neskaitadieniai, kitos knygos, tinginiavimas. Ir štai prieš kelias dienas atvertus šią knygą, jis suspindo visai kitomis spalvomis. Nebeglumino ilgos pastraipos, giliausi veikėjų mąstysenos nagrinėjimai ir aprašymai. Tereikėjo labiau sukaupti dėmesį.



Knygoje galima rasti įvairių temų. Tačiau visos jos apima žmonių tarpusavio santykius bei santykį su savimi. Pavyzdžiui, ponios Ramsi vaidmuo šeimoje, jos grožio našta, santykiai su vyru, didžiuliu inteligentu įsikniaubusiu į savąsias knygas. Pono Ramsio santykis su vaikais, žmona, aplinkiniais, savo draugais. Jo sūnaus Džeimso širdyje laikoma nuoskauda dėl tėvo šaltumo, abejingumo, tvinkčiojantis pykčio pūlinys. Lilės Brisko senmergystė ir pomėgis tapyti. Ar tikrai moterys negali rašyti, negali tapyti? Ar neištekėjusi moteris nėra visavertė?



Įdomu tai, kad autorė prabildavo per vis kito veikėjo mąstymą, kas leido susidaryti pilnesnį visa ko vaizdą. Kažkaip atrodo, kad savo laiku žmones ji permatydavo kiaurai, kadangi sukurti tokie įtaigūs jų psichologiniai portretai. Tačiau kartu ir šiek tiek slegiantys..



Labai įdomi knyga. Tačiau, dar kartą pasikartosiu, reikalaujanti susikaupimo ir atidumo. Ir man jį ne visuomet pavyko išlaikyti. Dėl to kiek ir gaila. Šis kūrinys man sukėlė tokį sunkiai nusakomą jausmą, sumišusį su pasitenkinimu, liūdesiu, nuogąstavimu ir beprasmybės jausmu.



Optimizmo perskaičiusi kūrinį tikrai neįgavau, veikiausiai priešingai. Tačiau vis vien rekomenduoji perskaityti kitiems ir nusiteikti rimtam darbui.



Prasmingas švyturio motyvas.