Tai tikrai įvyko. Pačioje visiškai nurimusios širdies gilumoje. Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka - ir viskas pavirto griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa: Kušire, į kurį mažą dėžutę...

Tai tikrai įvyko. Pačioje visiškai nurimusios širdies gilumoje. Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka - ir viskas pavirto griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa: Kušire, į kurį mažą dėžutę gabena vyras, jūros pakrantėje degant iš jūros išplukdytų rąstų laužui, Tokijuje, kur požemiuose Varlius susikauna su Slieku. Kas nutinka šešiems visiškai vienas su kitu nesusijusiems veikėjams po Didžiojo Hanšino, arba Kobės, žemės drebėjimo ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusios nervus paralyžiuojančių dujų atakos? Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje ir nė vienas iš jų neapsilanko stichijos suniokotame mieste. Žemės drebėjimas išgyvenamas ne tiesiogiai, o per košmarus, patiriamas haliucinacijas, reakciją į žinias. Kai perskaitysi šiuos apsakymus, tavyje irgi kažkas pasikeis... Visi Dievo vaikai šoka - pirmasis Haruki Murakami apsakymų rinkinys, kurį vienija bendra tema. Visuose apsakymuose galima įžvelgti antgamtiškumo motyvą, kuris būdingas daugumai autoriaus kūrinių. Rašytojo kūryboje šis rinkinys išsiskiria tuo, kad visi apsakymai parašyti jam nebūdingu trečiuoju asmeniu.


Tai mano pirma pažintis su šiuo rašytoju. Apaskymų rinkinys, tarpusavyje nesusiję įvykiai, kiekviename po mistiška nuotykį ar veikėją. Visai įdomi knyga, ketinu ir toliau tęsti pažinti su šiuo autoriumi.

Esi buvęs Afrikoje? O gal Madagaskare?

Aš buvau. Kad ir be tiesioginio kontakto su kaitriuoju Madagaskaro smėliu, bet mintimis tikrai buvau TEN.

Ten, kur "klimatas įstabus: anei mūs trumpos vasaros, anei ilgiausios žiemos,...

Esi buvęs Afrikoje? O gal Madagaskare?

Aš buvau. Kad ir be tiesioginio kontakto su kaitriuoju Madagaskaro smėliu, bet mintimis tikrai buvau TEN.

Ten, kur "klimatas įstabus: anei mūs trumpos vasaros, anei ilgiausios žiemos, pusmečiais kartais užtrunkančios, jūs tenai nesurasite. Viskas žydi, žaliuoja ištisai kiaurus metus" (p. 95), ten, kur pigiausia darbo jėga - pritingintys negrai ir juodosios jų moterys, kurios viską nudirba pačios "vyrus daugiaus pataupydamos sueičiai ir karams" (p.96), ten, kur vietos mūsų tautai plėstis ir gyvuoti būtų bene palankiausios sąlygos.

Pastarųjų idėjų autorius, jog Lietuvą ir visą jos tautą reikėtų perkelti į Afriką arba Madagaskarą, yra kūrinio protagonistas Kazimieras Pokštas. Jaunas svajotojas tikisi kaip atsarginį tautos variantą sukurti svetur, o tada jau jokia prapultis, pasak jo, mūsų tautai nebūtų baisi. Taigi svarbiausia kūrinio idėja - tautos perkėlimas Afrikon kaip galimybė ir būtinybė išsaugoti lietuvą lietuvimas jei ne prie Baltijos krantų, tai bent Madagaskare.

Kita svarbi tema - meilės tema. Svajonių siekimas. Idealų žlugimas. Pasidavimas stipresniajai jėgai. Visa tai išpildoma Salės vaidmenyje, kuri, kaip žinia, yra garsiosios mūsų poetės Salomėjos Nėries prototipas. Pjesėje yra ir daugiau veikėjų, įdomių pastebėjimų iš tarpukario Lietuvos kultūrinio gyvenimo.

Absurdo teatras - tai, kas tinka bandant apibūdinti M. Ivaškevičiaus kūrinį. Viskas žinoma, sava, artima ir kartu nejuokingai juokinga. Tai tiek. Skaitykite ir patys spręskite, kuo Madagaskaras geras arba blogas.

Romanas skaitėsi gan sunkiai, vangiai, veiksmas joje buvo tarsi sustingęs, pakibęs ore. Pagrindinė tema - savęs paieškos, emigravus iš kariaujančios Europos, bandymas susikurti naują gyvenimą, praeitį palaidojus už Atlanto...

Romanas skaitėsi gan sunkiai, vangiai, veiksmas joje buvo tarsi sustingęs, pakibęs ore. Pagrindinė tema - savęs paieškos, emigravus iš kariaujančios Europos, bandymas susikurti naują gyvenimą, praeitį palaidojus už Atlanto vandenyno. Knygos herojai man pasirodė tarsi drugeliai atsitiktinumo dėka įskridę į kambarį ir per langą niekaip negalintys ištrūkti į už stiklo esantį išsvajotą gyvenimą. Visa - tik sparnelių daužymasis į stiklą ir bevaisės pastangos...
Labiausiai patiko pono Roso asmenybė, su visa jo ironija, lengvu sarkazmu atmieštu humoru, patirtimi ir tiesiog savitu požiūriu į gyvenimą. Silversas žavėjo savo prekybininko sugebėjimais - meno kūriniais prekiavo lyg lošdamas šachmatais - apgalvodamas penkis žingsnius į priekį. O va Natašos visai nesupratau, man ji taip ir liko paslaptimi. Nesupratau ar ji išsilavinusi, paslaptinga, bet įnoringa moteris ar tiesiog tuščiagarbė plevėsa (kartais mes tokias vadiname "tuštutėmis" :). Hmm.
Nors Remarko kūrybą labai mėgstu, tačiau šįkart likau kiek nusivylusi - nuobodžiavau beskaitydama, "auksinių minčių", dėl kurių tiesiog apsaldavo širdis praktiškai neradau. Bet teko nuryti pasipiktinimą sužinojusi faktą, jog ši knyga buvo išleista jau po autoriaus mirties t. y. Remarkas nesuspėjo "nenušlifuoti" visų aštrių kampų, išdailinti ir išbaigti kūrinį.

Skandalingas, šokiruojantis, intriguojantis šešiolikmetės romanas dienoraštis, kuriam ji nuoširdžia, autentiška ir nevilties bei ilgesio kupina intonacija pasakoja savo erotinių išgyvenimų odisėjos istoriją.

Knyga plona,...

Skandalingas, šokiruojantis, intriguojantis šešiolikmetės romanas dienoraštis, kuriam ji nuoširdžia, autentiška ir nevilties bei ilgesio kupina intonacija pasakoja savo erotinių išgyvenimų odisėjos istoriją.

Knyga plona, labai lengvai skaitosi. Dienorasčio forma, pusiau autobiografinė, žinant šiuos faktus darosi bjauru, pikta ir skaudu, dėl to kad šie visi išgyvenimai yra mergaitės kuriai tik šešiolika.

Meistriška, intriguojanti romano detektyvinė istorija apipinta keliomis siužeto gijomis. Pagrindinė veikėja Smila - grenlandės ir dano dukra, išdidi, drąsi ir vyriška moteris, gerai pažįsta gamtą, jūrą, sniegą. Šią...

Meistriška, intriguojanti romano detektyvinė istorija apipinta keliomis siužeto gijomis. Pagrindinė veikėja Smila - grenlandės ir dano dukra, išdidi, drąsi ir vyriška moteris, gerai pažįsta gamtą, jūrą, sniegą. Šią išskirtiniu intelektu apdovanotą moterį drasko nuo gamtos atitrūkusios civilizacijos prieštaravimai. Policijos versija esą grenlandas berniukas nukritęs nuo stogo Kopenhagoje per nelaimingą atsitiktinumą, Smilai pasirodo abejotina. Ji jaučia sniegą, ir Izajo pėdos ant apsnigto stogo jai sako daugiau nei kitiems. Kopenhagoje pradėjusi tyrimą, Smila išjudina sniego laviną iki pat Grenlandijos. Per visus knygos skyrius vyksta kelionė neslūgstančio mirtino pavojaus akivaizdoje. Omano įtampą švelnina meilės istorija, savito patrauklumo jam teikia Grenlandijos mitologijos intarpai, Arkties gamtos aprašymai.

Labai išgirta knyga, senai norėjau ją perskaityti, todėl įtraukiau ją į savo knygų sąrašą, bet nežinau gal aš ko nesupratau ar neisigilinusi skaičiau, bet ši knygą man iš viso nepatiko. Tai nereiškia kad aš jos jums nerekomenduoju, gal kaip tik atvirksčiai, perskaitykite patys ir nuspreskyte ar jinai tikrai tokia ką apie ją rašo dauguma, gal kaip tik atvirksčiai ji jums labai patiks.

Tai antroji Jurgos Ivanauskaitės knyga, kurią teko skaityti. Negaliu sakyti, kad esu sužavėta, bet patiko. Patiko, apskritai skaityti lietuvišką tekstą.

Ivanauskaitės knyga emocionali,jausminga. Ir apskritai apie meilę, ...

Tai antroji Jurgos Ivanauskaitės knyga, kurią teko skaityti. Negaliu sakyti, kad esu sužavėta, bet patiko. Patiko, apskritai skaityti lietuvišką tekstą.

Ivanauskaitės knyga emocionali,jausminga. Ir apskritai apie meilę, kurios tematika atskleista trijose istorijose.

"Yra taip, kaip yra. Todėl negali būti kitaip." (19 psl)

8/10

"Vaikas 44" - daugiau nei sukrečiantis romanas. Knyga nukelia į tamsiausią Rusijos istorijos laikotarpį. 1953-ieji. Ant geležinkelio bėgių randamas sužalotas berniuko lavonas. Stalininėje Tarybų Sąjungoje oficialiai jokių...

"Vaikas 44" - daugiau nei sukrečiantis romanas. Knyga nukelia į tamsiausią Rusijos istorijos laikotarpį. 1953-ieji. Ant geležinkelio bėgių randamas sužalotas berniuko lavonas. Stalininėje Tarybų Sąjungoje oficialiai jokių nusikaltimų nėra ir negali būti. Tačiau milijonai žmonių gyvena bijodami... valstybės. Mažiausias įtarimas, kad esi ideologiškai nepatikimas - ir tavęs nebėra.

Karo didvyris, Valstybės saugumo pareigūnas Levas Demidovas paskiriamas išsiaiškinti ant bėgių rasto berniuko žūties aplinkybes. Laisvėje siautėjantis nusikaltėlis toliau netrukdomai žudo, tai saugumietį priverčia suabejoti valstybės teisumu.

Pradėjęs tirti vaikų žūties aplinkybes, jis patenka į įtarimų bei persekiojimų ratą. Kiekviena paaiškėjusi žmogžudystės detalė Levą ir jo šeimą vis giliau stumia į mirtiną pavojų.

Knygos pradžia nelabai įtraukianti, bet skaitant tolyn darosi vis įdomyn. Gerai kad nutariau skaityti toliau ir tikrai nenusiviliau. Knygoje yra žiaurių detalių, aprašoma tai kas ir dabar vis vyksta mūsų aplinkoje. Pliusas tokių knygų, kad skaitan iki galo neatspėji kas kaltas dėl visko, kodėl ir už ką ir intriga išlieka iki galo.

Nesigailiu kad paėmiau šią knygą į rankas. Rekomenduoju perskaityti.

Pastaruoju metu renkuosi knygas pagal pavadinimus, o šis pasirodė gana įdomus. Tiesa, maniau, kad sužinosiu kažokių neįtikėtinų faktų apie bites, tačiau kūrinys visai ne apie tai - neapsigaukite :)

Sue Monk Kidd knygoje...

Pastaruoju metu renkuosi knygas pagal pavadinimus, o šis pasirodė gana įdomus. Tiesa, maniau, kad sužinosiu kažokių neįtikėtinų faktų apie bites, tačiau kūrinys visai ne apie tai - neapsigaukite :)

Sue Monk Kidd knygoje šiek tiek palietė jautrią JAV temą - juodaodžius ir jų diskriminaciją. Rašoma būtent apie tuos laikus, kai juodiesiems žmonėms buvo suteikta teisė balsuoti rinkimuose, kas sukėlė masinį baltaodžių pasipiktinimą.

Tačiau apie tokius dalykus čia užsiminta ne daug - turbūt tik norit parodyti tinkamesnę tų laikų atmosferą. Visas pasakojimas sukasi apie jauną, iš namų pabėgusią ir su savimi taranitę (juodaodę) išsitempusią mergaitę.

Mergaitė nekeliauja į niekur - ji turi keletą mirusios mamos daiktų ir važiuoja ieškoti ko nors, kas ją galbūt pažinojo. Ir - kaip netikėta, suranda!

Knygoje nėra gausybės nuotykių, tai ne toks kūrinys, nuo kurio negali atlpėšti akių. "Paslaptingas bičių gyvenimas" įvardinčiau kaip ramią, "lengvą" knygą.

Klestėte klestint visokioms sąmokslo teorijoms apie chemtralus, masonus, vaikų grobikus iš vaikų teisių ir panašius dalykus labai sveika skaityti Umberto Eco - autorių, parodantį, kaip perdirbamos skaitytoją pasiekiančios...

Klestėte klestint visokioms sąmokslo teorijoms apie chemtralus, masonus, vaikų grobikus iš vaikų teisių ir panašius dalykus labai sveika skaityti Umberto Eco - autorių, parodantį, kaip perdirbamos skaitytoją pasiekiančios naujienos, kad jos būtų palankios tam, kam reikia. Ir visai nesvarbu, kuriame - XI, XIX ar XXI - amžiuje gyvenama, žmonės patikės tuo, kuo jie nori patikėti, jei tik nebus pakankamai išprusę.



"Prahos kapinėse" U. Eco dar sykį parodo, kokią galią masėms gali padaryti įtaigiai parašytas tekstas, ypač kai jį rašo šiek tiek daugiau už savo skaitytojus žinantis ir neabejotinai daugiau fantazijos turintis rašytojas. Tereikia šiek tiek asmeninių nuostatų, grindžiamų baimėmis ir neapykanta (pagrindinis veikėjas turbūt nekenčia visko ir visų), šiek tiek žinių, gautų besimokant gyvenimo universitetuose, šiek tiek nutrūktgalviškumo, ryžtantis veltis į rizikingas avantiūras, ne tiek jau šiek tiek pinigų ir autorius jums sukurs tai, ką jūs norėjote matyti, tik neįsivaizdavote, kaip.

Alex Flinn "Pabaisa" - šiuolaikinė "Gražuolės ir pabaisos" pasakos interpretacija.
Kailas - mokyklos gražuolis, manantis, kad svarbiausia yra ne vidinis, o išorinis grožis. Į mokyklos šokius pasikviečia neišvaizdžią...

Alex Flinn "Pabaisa" - šiuolaikinė "Gražuolės ir pabaisos" pasakos interpretacija.
Kailas - mokyklos gražuolis, manantis, kad svarbiausia yra ne vidinis, o išorinis grožis. Į mokyklos šokius pasikviečia neišvaizdžią merginą tiesiog norėdamas pasišaipyti, tačiau įvykiai pasisuka ne ta linkme kuria jis tikėjosi.
Kailas Kingsberis dėl savo charakterio užsitraukia Kendros, merginos kurią pasikvietė į šokius, nemalonę. Mergina yra tikrų tikriausia ragana ir jį paverčia pabaisa. Dabar jis gyvūnas - nei vilkas, nei lokys, nei gorila, nei šuo, o kažkoks siaubingas padaras vaikščiojantis ant dviejų kojų, bet ne žmogus.
Iš pradžių vaikinas siunta, pyksta ant raganos, tačiau tai nieko nekeičia. Jis net negali nusižudyti, nes vos tik ką nors susižalojęs iškart pagyja, o nuskusti gaurai atauga dar tankesnis nei buvo anksčiau. Vaikinas nuleidžia rankas, nes žino, kad niekada nebetaps normaliu, nes vienintelis dalykas kuris gali jį išgelbėti yra tikrosios meilės bučinys, kurią jis turi susirasti per du metus. Jis neturėtų ir tokios galimybės, tačiau šokių vakare jo tarnaitės nupirkta balta rožė nepatiko jo šokių partnerei Sleunei ir jis ją kaip visišką menkniekį atiduoda merginai tikrinančiai bilietus, nes jai rožė pasirodo labai graži.
Kristianui nepatinka jo vardas, nes jis reiškia "gražus". Jis toks nesijaučia, todėl pasivadina Adrianu Kingu, šis vardas reiškia "tamsus". Vaikinas paliktas net savo tėvo, vienintelio šeimos nario, visai nusivilia, tačiau neturėdamas kuo užsiimti pradeda mokytis. Tėvas pasamdo jam aklą mokytoją, kad jis nematytų sūnaus. Mokytojas Vilius ir Adrianas prisiperka knygų, pradeda pamokas. Taip pat Viliaus dėka Adrianas susidomi rožėmis, pamato jų tikrąjį grožį, bet jau būdamas siaubūnu.
Adrianas darosi vis geresnis žmogus, ir atranda viltį, kad galbūt vėl taps normalius merginos pagalba, kurios tėvą jis nutvėrė daužantį jo rožių šiltnamį. Jis atiduoda savo dukterį už tai, kad pabaisa jo nesuėstų ir neįskustų policijai.
Iš pradžių mergina nekenčia Adriano, kad laiko ją uždaręs lyg kalėjime, nors jis ir stengiasi, kad jai nieko netrūktų, būtų gera ir patogu. Tačiau vėliau mergina po truputi įsileidžia Adrianą į savo pasaulį, atsiveria jam, jie tampa draugais, bet vaikinui to maža, nes jis ją jau įsimylėjo.
Iš meilės jis pasiryžta paleisti merginą iš savo namų, nes mato, kaip jai trūksta tėvo, nors jis jos visai nemylėjo.
Dabar Adrianas visai netenka vilties atgauti savo buvusią išvaizdą, tačiau vis stebi merginą ir vieną dieną, paskutinę dieną kai jis gali atvirsti į gražųjį Kailą, jis pastebi, kad jo mylimajai gresia pavojus. Nepaisydamas savo išvaizdos jis puola jos gelbėti skubėdamas per Niujorką ir visai nesislapstydamas.
Įvyksta stebuklas. Nors išvaizda graži, tačiau vidus pagydytas. Nebe toks supuvęs, kaip buvo ankstesniojo Kailo.

Knyga buvo įdomi. Skaitėsi labai lengvai, tad "sugraužiau" ją vos per kelias valandas. Knygoje mokoma, kad ne išorėje yra esmė, o žmogaus viduje. Kad nors ir žmogus nėra išvaizdus, tačiau meilė niekada nebus bjauri. Siūlyčiau perskaityti visiems kurie domisi į pasakas panašiomis istorijomis, mėgsta knygas apie meilę ir jos išbandymus, burtus ir magiją. :)