Turiu tokį įprotį visuomet prieš skaitydama knygą perskaityti, kas rašoma ant nugarėlės ir pačiame gale... Tai padarius šiuo atveju jau iš pat pradžios nesinorėjo skaityti knygos greičiau...

Pati istorija - apie du,...

Turiu tokį įprotį visuomet prieš skaitydama knygą perskaityti, kas rašoma ant nugarėlės ir pačiame gale... Tai padarius šiuo atveju jau iš pat pradžios nesinorėjo skaityti knygos greičiau...

Pati istorija - apie du, vaikų namuose karo metais augančius brolius dvynius, kurie kartu alksta, prasimano maisto ir įvairių išmonių dėka vis išneša sveiką kailį - išties įdomi, kartu graudi ir graži. Įdomi, nes vaikų akimis pateikiamas skurdas, karas, suaugusieji tame. Graudi, nes likimas dviejų pagrindinių veikėjų, toks jausmas, niekada neužjaučia, nors kartais gal kiek ir pagaili. Graži, nes nepaprasti atrodo brolių santykiai, jų vienas kito supratimas, pajautimas ir priėmimas.

Nors knyga apima tik keletą veikėjų vaikystės metų, tačiau pilna įvairių nuotykių, posiūkių, kitų, kelyje sutiktų įdomių suaugusiųjų asmenybių, su savais charakteriais ir istorijomis.

Kaip minėjau, skaityti greičiau nesinorėjo, nes iš anksto buvo žinomas vieno iš brolių likimas. Tačiau net ir ši vieta, mano nuomone, perteikta labai sėkmingai, tiek jausmine, tiek vizualine prasmėmis. Jeigu kas prašytų lengvo skaitinio savaitgaliui, šios knygos tikrai nesiūlyčiau, nepaisant jos nedidelės apimties (202 psl.) ir vietomis sveiku humoru persmelktų veikėjų minčių ir dialogų, tačiau, manau, kad tai knyga verta būti perskaityta. Perskaityta lėtai ir supratingai.

Knygos tema - į penktą dešimtmetį bekopiančio literatūros profesijos Humberto meilė dvylikametei Lolitai, kuri buvo išreiškiama ne tik platoniškai, bet ir fiziškai. Knyga buvo išleista 1955 m. ir iškart įėjo į...

Knygos tema - į penktą dešimtmetį bekopiančio literatūros profesijos Humberto meilė dvylikametei Lolitai, kuri buvo išreiškiama ne tik platoniškai, bet ir fiziškai. Knyga buvo išleista 1955 m. ir iškart įėjo į literatūros klasiką bei tapo viena žynomiausių ir kontraversiškiausių literatūros pavyzdžių.

Nuo pačių pirmų knygos eilučių skaitytojas yra įtraukiamas į literatūros filosofijos profesoriaus Humbero galvą, beskaitant kartkartėmis imamas jausti pasišlykštėjimas, kuomet jis nužiūri nesubrendusias, jaunas mergaitės, kartais nesuvokimas, o galiausiai netgi pradedama jausti užuojauta tam vargšui, kuris negalėjo gyventi be jaunų, nekaltų mergaičių ir joms jautė nenumaldomą fizinį potraukį.

Visas knygos veiksmas - nesibaigianti prefesoriaus ir mergaitės kelionė automobiliu nuo vieno motelio iki kito, su jaučiamu baimės ir persekiojimo prieskoniu. Beskaitant knygą imi stebėtis Lolitos žiaurumu, kaip ji vilioja vargšą Humbertą, galiausiai ima atrodyti, kad tai jis, o jau ne mergaitė yra auka.

Ir visgi knygos pabaigoje - sugadinti, nelaimingi gyvenimai be ateities, su svajonėmis apie tolimus kelius ir siekius, kurių jau niekada nebebus.

Knyga nėra vulgari ar neskani - nėra erotinių scenų, viskas pateikta subtilia forma, dažnu atveju skaitytojui leidžiama pačiam nuspręsti, kas galėjo įvykti. Pats žodis "pedofilas" nėra ištariamas nei viename knygos puslapyje. Nuolatinė pagrindinio veikėjo jaučiama baimė policijai ir slapukavimas nuo žmonių skatina suvokti, kad tai, ką jis daro, nėra leistina visuomenės normose.

Iki tol, kol ši knyga atsidūrė mano rankose, buvau spėjus kelis kartus peržiūrėti abi ekranizacijas (knyga buvo ekranizuota du kartus - Stanley Kubrick (1962) ir Adrian Lyne (1997)), kurios man paliko neišdildomą įspūdį. Neabejoju, kad dauguma vardą "Lolita" žino būtent iš fimų, tačiau garsiausia Nobakovo knyga stipriai varžosi su Kubriko ekranizacija ir po pirmų knygos puslapių galima drąsiai sakyti - knyga geresnė. Kažin ar apskritai įmanoma vaizdu taip ryškiai perteikti asmens vidinį pasaulį ir mintis.

Kai mumiai išsiruošia gyventi į salą, jų draugai išsiruošia gyventi pas juos. Viskas labai laikina ir trunka tik tol, kol ateina žiema - maždaug visą rudenį. Tačiau nei mumiai, nei jų draugai apie tai negalvoja - kartais...

Kai mumiai išsiruošia gyventi į salą, jų draugai išsiruošia gyventi pas juos. Viskas labai laikina ir trunka tik tol, kol ateina žiema - maždaug visą rudenį. Tačiau nei mumiai, nei jų draugai apie tai negalvoja - kartais gyvenime taip norisi kokių nors permainų, kokio nors nuotykio, kad kur tai nuves ir kiek laiko tai tęsis nebeatrodo taip svarbu.



Jei reikėtų abi istorijas nupiešti vienu piešiniu, pieščiau kažką panašaus į Žemės rutulį, kurio viename pusrutulyje būtų mumių šeima, kurios kiekvienas narys savaip, atskirai nuo kitų bandytų prisijaukinti svetimą salą, o Moira sėdėtų ir lauktų, kol ateis Muminukas, o kitame - viens kitam svetimi mumių draugai, atvykę į pažįstamą namą ir ieškantys bendrumų, ir tik Holmsas dairytųsi, kada pasirodys Muminuko mama.



O jei reikėtų viską pasakyti vienu sakiniu, sakyčiau, kad čia knyga apie ilgesį, kuris išlaisvina.

Tikrai pirmą kartą knyga man sukėlė tokius dvilypius ir vienas kitam priešingus jausmus. Kankinantis nepasitenkinimas autoriaus rašymo stiliumi buvo tikra priešprieša įdomiai temai ir dar įdomesniam bei netikėtam jos...

Tikrai pirmą kartą knyga man sukėlė tokius dvilypius ir vienas kitam priešingus jausmus. Kankinantis nepasitenkinimas autoriaus rašymo stiliumi buvo tikra priešprieša įdomiai temai ir dar įdomesniam bei netikėtam jos perteikimui. Ir tai buvo pirmas kartas kuomet taip ilgai ir nelabai noriai skaičiau tokią iš pažiūros plonytę knygą.

Kaip visada norisi pradėti nuo pagirų. Mane labai maloniai nustebino mirties dingimo praktinės pusės analizė - ką daryti su niekaip nemirštančiaisiais? Kaip elgtis religijos atsovams, kurių teologijos pagrindas suteikti žmonėms viltį, tikėjimą pomirtiniu gyvenimu? Kaip nebankrutuoti laidotuvių verslui? Ir t. t.

Kuomet daugmaž išsprendžiama (su išlygomis) nemirtingumo problema tada šast ir mirtis sugrįžta, ir ne bet kaip o kone su fanfaromis - nuo šiol siunčia laiškus, perspėdama žmones, kada atvyks jų pasiimti. Ir vėl nuvilnija nepasitenkinimo, susirūpinimo banga papildyta keliomis palengvėjimo ir dėkingumo bangelėmis. Ir taip paaiškėja visiems žinomas faktas, kad niekad tai keistai būtybei - žmogui visiškai gerai nebūna...

Romane mirtis personifikuojama paverčiant ją moteriškos lyties atstove, tačiau keisčiausia, jog atrodo būtent taip kaip savo simbolikoje perteikia dauguma tautų - skeletas su gobtuvu ir dalgiu, kuris, beje irgi personifikuotas - kuklus ir retai kada save žodžiu išreiškiantis personažas. Tai štai jums ir puokštė J. Saramago "gėlių", su itin reta ir trapia gėle - meile, mirties meile žmogui.

Pati labiau mėgstu stebėti veiksmą iš šalies, o ne dalyvauti dialoge su autoriumi, tai mane kiek trikdė, buvo neįprasta. O dar tie ilgi sakiniai, pokalbiai įterpti į visą tekstą... Jaučiausi papuolusi į pelkę - gylio daug, tačiau į jį neleido pasinerti žodžių raizgalynė.

Pabaigusi skaityti bet kokią knygą visada sau pateikiu klausimą - ar skaityčiau dar šio autoriaus knygų? Apie J. Saramago knygų skaitymą galiu atsakyti - taip, bet tikrai ne greitai.

Vertinimas 4/5

Lengva, paprasta, bet graži meilės istorija, su liūdna pabaiga. Nors paskutinis sakinys turėtų įkvėpti vilties ar bent sukurti įsivaizdavimą, kad baigėsi geriau. Du labai skirtingi paaugliai - vaikinukas, kurio geriausias...

Lengva, paprasta, bet graži meilės istorija, su liūdna pabaiga. Nors paskutinis sakinys turėtų įkvėpti vilties ar bent sukurti įsivaizdavimą, kad baigėsi geriau. Du labai skirtingi paaugliai - vaikinukas, kurio geriausias draugas yra mokyklos komandos kapitonas, vadinasi ir jis yra populiarus ir mergina, paprastutė, pernelyg gera, rūpestinga ir atidi, pastoriaus duktė, kurios mama mirė begimdydama ją, kuri nuolat nešiojasi bibliją. Ir štai, visiškas atsitiktinumas, jie kartu pradeda lankyti dramos pamokas, o kai jam prireikia merginos šokių vakarui, jam nieko kito nelieka kaip pakviesti ją. Viskas rutuliojasi po truputį, lyg ir nenoriai, tačiau spektaklio, kuriame jie vaidina, premjera pakeičia jo požiūrį į ją ir jis įsimyli. Tačiau meilė kaip pasirodo, netruks ilgai, mergina miršta, o jis vis jaučia, kad kažko dėl jos dar nepadarė... Bet galiausiai prisimena apie ką ji svajojo ir išpildo jos norą...

"Dvylika" yra antroji trilogijos dalis, tad trumpai apie pirmosios knygos siužetą. JAV vyriausybės viruso tyrimai baigėsi katastrofiškai. Eksperimentai buvo atliekami su už sunkius nusikaltimus nuteistais žmonėmis, kuriems...

"Dvylika" yra antroji trilogijos dalis, tad trumpai apie pirmosios knygos siužetą. JAV vyriausybės viruso tyrimai baigėsi katastrofiškai. Eksperimentai buvo atliekami su už sunkius nusikaltimus nuteistais žmonėmis, kuriems suleidus virusą, šie tapdavo neįtikėtinai stiprūs, greiti, beveik nesužeidžiami, tačiau pasikeisdavo išorė, nebelikdavo asmenybių, tik kraujo ištroškusios būtybės, vadinamos virusiniais. Šios būtybės ištrūko į laisvę, žudydamos žmones, nes jų kraujas tapo maistu. Mirdavo ne visi, kai kurie tapdavo "dvylikos" tarnais, viena bendra esybe.

"Pasaulio pabaiga tebuvo pradžia" - taip rašoma ant antrosios knygos viršelio. Visgi žmonės išgyveno, įkūrė atskirus miestus su sava tvarka, išmoko saugotis ir apsiginti nuo virusinių. "Dvylika", taip vadinami tie, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Tačiau dabar planai pasikeitė. Neverta žudyti visų žmonių, kai jų populiacija ir taip ženkliai sumažėjo. "Dvylika" turi naujų planų.

Antroji knyga daugiau susitelkia nebe į pavienių žmonių siekimą išgyventi, bet nupasakoja, kaip vieno žmogaus sprendimai gali įtakoti įvykius po daugiau nei šimtas metų, arba kaip vieno asmens troškimas gyventi tampa svarbiau už viso pasaulio žlugimą? Bet viskas rutuliojasi iš lėto, vedant skaitytoją prie ryšių, susitikimų ir atsitiktinukų, kai supranti, kad viskas yra susiję. Tad belieka toliau su malonumu sekti savo pamėgtų veikėjų gyvenimus ir išsiaiškinti, kaip viskas pasibaigs.

Na, padarykim tai. Pamaniau ir atsiverčiau knygą.

Ieva, nesustok. Raginau pati save.

Nieko nebus. Pasakiau ir knyga mane prarado.

Visa kita neliko neperskaityta. Tiesiog nelabai pamenu kas ten toliau ir nutiko.

Juk visi...

Na, padarykim tai. Pamaniau ir atsiverčiau knygą.

Ieva, nesustok. Raginau pati save.

Nieko nebus. Pasakiau ir knyga mane prarado.

Visa kita neliko neperskaityta. Tiesiog nelabai pamenu kas ten toliau ir nutiko.

Juk visi pažįstate tą jausmą. Kai verti ir verti knygos puslapius. Kai akys greičiau negu reikia bėgioja per raides. Kai knyga tampa ilga ir nuobodžia kančia. Taip privertė mane pasijust šis Kevin Brooks kūrinys. Suabejojau savo meile Brooksui, tikrai.

Pati knyga -apie berniuką. Išėjusį į mugę, ir pametusį savo draugą. Ir ieškojusį jo visą knygą. Ieškojusį ne vien jo. Ieškojusį praeities, ir savęs.

Nebloga pradžia. Veiksmas neleido užversti knygos, bet neilgai trukus, visas veiksmas baigėsi ir prasidėjo vangūs pagrindinio veikėjo 'nuotykiai'.

Ir jeigu klausiate manęs ar vertą šią knygą skaityti, sakau jums : Skaitykite ! Skaitykite ir vertinkite ją. Ir dalinkitės atsiliepimais. Juk tai tik viena neigiama nuomonė. Viena visiškai šališka nuomonė. Skanaus !

Nežinau, kaip kitiems, bet man mūsų tautos dainiai ir patriarchai visada atrodė tik protingi ir rimti žmonės, kurie dirbo tik tėvynės labui, be jokio asmeninio gyvenimo, išgyvenimų, jausumų dramų ir pan. Tam, matyt, įtakos...

Nežinau, kaip kitiems, bet man mūsų tautos dainiai ir patriarchai visada atrodė tik protingi ir rimti žmonės, kurie dirbo tik tėvynės labui, be jokio asmeninio gyvenimo, išgyvenimų, jausumų dramų ir pan. Tam, matyt, įtakos turėrjo ir jų nuotraukos, kuriose jie vis rimti, su barzdomis ir akinukais...Todėl buvo įdomu prisiliesti prie vieno iš jų, Jono Basanavičiaus ir jo žmonos, meilės istorijos. Knygoje spausdinami Gabrielos Basanavičienės - Mol, Jono Basanavičiaus žmonos, dienoraštis, laiškai, taip pat jos sesers laiškai. Skaitant šį epistoliarinį palikimą, atsiskleidžia J. Basanavičiaus asmenybė, Gabrielos vidinis pasaulis, to laikmečio aktualijos. Iš laiškų Gabriela man pasirodė labai jautri, giliai jaučianti, stipriai mylinti moteris, o ar ją taip sugebėjo mylėti Basanavičius? Iki vestuvių, kai jiems teko išsiskirti ir Basanavičiui išvažiuoti į kitą miestą, man jis pasirodė truputį per mažai skiriantis jai dėmesio, nelepinantis laiškais, paskendęs savo darbuose. Tačiau vėliau, po vestuvių, iš sesers laiškų galima spręsti, jog Gabriela buvo laiminga, tik gaila, kad jų laimė užtemdė ligos, ir ta laimė truko neilgai.. Dabar būtų įdomu perskaityti Basanavičiaus autobiografiją, kaip jis visa tai aprašė savo akimis.

Vienas sprendimas atrenka tavo draugus.

Vienas sprendimas apibrėžia tavo įsitikinimus.

Vienas sprendimas lemia tavo atsidavimą - visiems laikams.

Vienas sprendimas pakeičia tavo gyvenimą.

Turbūt pati įdomiausia mano skaityta...

Vienas sprendimas atrenka tavo draugus.

Vienas sprendimas apibrėžia tavo įsitikinimus.

Vienas sprendimas lemia tavo atsidavimą - visiems laikams.

Vienas sprendimas pakeičia tavo gyvenimą.

Turbūt pati įdomiausia mano skaityta knyga. Daug veiksmo, įtampos, konkurencijos ir išdavysčių. Negalėjau atsitraukti, net akys įsiskaudo. Tačiau bausdavau save ir sustodavau labai įdomioje vietoje. Tai dar labiau žadino susidomėjimą.

Nuo pat pradžių žinojau, kad Beatričė pasirinks Bebaimius. Galbūt nuojauta, galbūt tai buvo parašyta tarp eilučių. Mane pačią žavėjo bebaimių atstovai. Jie tokie drąsūs ir ryžtingi. Visada norėjau būti tokia. Kaip ir daugelis galvojau kokiam luomui priklausyčiau. Galvojau Bebaimiams. Bet skaitydama vis atrasdavau panašumų ir su kitų luomų atstovais ir supratau, kad būčiau divergentė. Kaip ir kiekvienas iš mūsų. Mes negalėtume paklusti visoms taisyklėms. Negalėtume būti įsprausti į rėmus. Mes turime būti laimingi, kad esame laisvi.

Mylių mylias nebuvo jokio miestelio, jokių namų, parduotuvių - nieko. Tik beribis pilkas dangus, banguojančios kalvos, tolumoje dunksantys torai ir nebyli tuštuma. Labai gražu - bet kartu ir šiurpoka. Tačiau dar šiurpiau...

Mylių mylias nebuvo jokio miestelio, jokių namų, parduotuvių - nieko. Tik beribis pilkas dangus, banguojančios kalvos, tolumoje dunksantys torai ir nebyli tuštuma. Labai gražu - bet kartu ir šiurpoka. Tačiau dar šiurpiau pasijutau, kai išėjęs pasivaikščioti į viržynę... pasiklydau. Sukau ratais valandų valandas... pirmyn atgal vingiuojančiais takeliais pro daugybę torų, tamsiais grėsmingų pušynų šešėliais. Štai tada ir priėjau Ličtakį - Mirusiųjų kelią. Juo žingsniuodamas jaučiausi keistai. Tas kelias buvo amžinas. Liūdnas. Miręs.

Tai knyga apie du brolius,. Koulą - vyresnįjį, karštakošį, šaltakraujį, jei ne begalinė meilė broliui ,būtų galima pamanyti jog ir... beširdį. Ir rubeną . Ramų lėtą ketoriolikmetį, kuris turi nepaprastą gebėjimą jausti daugiau nei jaučia visi kiti. Atvykusius į nuošalų miestelį su begale paslapčių, bandančius išsiaiškinti, kas ir kodėl nužudė jų seserį.

Knygos nuotaikos kartu liūdnos ir pakylėjančios. Gana melancholiška pradžia ir pabaiga nuo kurios negali atsitraukt. Jokių varginančių ištęstų puslapių. Knyga geniali savo paprastumu, aiškumu, bet kartu ir meistriškai supainiotais įvykiais. Knygos pavadinimas 'Mirusiųjų kelias' reiškia miestelio kelią. Negyvą, šiurpų, vienišą. Kelią,taip pramintą todėl, kad kadaise juo eidavę laidotuvių procesijos.

Pasirinkdama šį Kevino Brookso kūrinį turėjau dvejopos patirties - "Kendę' kurią skaičiau, ir kurią mylėjau ir 'Juodojo triušio vasarą' kuri yra tikras geros knygos antonimas, bet Brooksas manęs nenuvylė. Brooksas parašė neįtikėtiną romaną apie dviejų brolių meilę. Apie pasiaukojimą dėl kito. Apie mažus žmones ir didelius rūpesčius. Apie šaltakraujišką žiaurumą.

Mano nuomone - tai gera knyga. Dešimtabalėje sistemoje - stiprus aštuonetas.

Ir jeigu dabar galvojate ar verta ją skaityti ,skaitykite. Skaitykite ir mylėkite šią knygą. Ir perskaitę paskolinkite ją paskaityti draugei, ir galbūt - ne vienai.

Šalutiniai poveikiai - netyčiomis galit išjausti viską ką jaučia Koulas su Rubenu. Daug skausmo, įtampos ir tikros broliškos meilės.