Ši knyga man buvo naujiena L. Tolstojaus kūryboje. O beieškant ką čia geresnio paskaičius kaip tik ir užkliuvo negirdėtas pavadinimas.

Knygos pavadinimas atspindi knygos temą ir gana tiksliai.

Knyga apie atgailą ir norą...

Ši knyga man buvo naujiena L. Tolstojaus kūryboje. O beieškant ką čia geresnio paskaičius kaip tik ir užkliuvo negirdėtas pavadinimas.

Knygos pavadinimas atspindi knygos temą ir gana tiksliai.

Knyga apie atgailą ir norą pakeisti savo gyvenimą. Turtuolis Nechliudovas būdamas prisiekusysis pamato teisiamųjų suole savo jaunystės laikų meilę Katiušą kurią ( jo supratimu) yra nuskriaudęs ir taip suluošinęs jos likimą ir dėl jo kaltės ji atsidūrusi teisme. Jis nutaria Katiušai kaip tik išmanydamas padėti, norėdamas kiek nors atpirkti kaltę.

Prisikėlimas - paskutinis L. Tolstojaus kūrinys, už kurį jis buvo atskirtas nuo Bažnyčios.

10/10

Labai įdomi istorinė knyga, pateikianti faktus įdomiai, kitu kampu - populiariai. Naudinga: sužinojau nemažai naujų faktų iš "kasdienės" istorijos, kurių anksčiau neteko niekur girdėti - nei per istorijos pamokas, nei iš...

Labai įdomi istorinė knyga, pateikianti faktus įdomiai, kitu kampu - populiariai. Naudinga: sužinojau nemažai naujų faktų iš "kasdienės" istorijos, kurių anksčiau neteko niekur girdėti - nei per istorijos pamokas, nei iš senelių pasakojimų. Knygos pradžia truputį strigo ir lėtokai skaitėsi, tačiau prasidėjus pikantiškajai istorijai, surijau per dieną. Puikus skaitinys prie ežero :)

Tiesa, šiek tiek užkliuvo tai, kad knygoje truputį karts nuo karto kartojasi citatos ir faktai. Taip pat šiek tiek blaško iliustracijos. Gaila, kad jos nespalvotos ir prastos kokybės.

Juk būna kartais akimirkų, kai norisi paskaityti tiesiog gerą detektyvą. Be jokių super agentų ar politinių intrigų, ar pasaulinio masto teroristinių išpuolių. Norisi tokio detektyvo, kuris įtrauktų nuo pirmų puslapių....

Juk būna kartais akimirkų, kai norisi paskaityti tiesiog gerą detektyvą. Be jokių super agentų ar politinių intrigų, ar pasaulinio masto teroristinių išpuolių. Norisi tokio detektyvo, kuris įtrauktų nuo pirmų puslapių. "Nemezidė" man ir buvo tokiu detektyvu. Tiesa, tai ne pirmoji knyga apie policijos detektyvą Harį Hūlę, tačiau tas visiškai netrukdė.

Knygos pagrindinė tiriama byla - banko apiplėšimas, pasibaigęs žmogžudyste. Bėda ta, jog toks apiplėšimas buvo ne vienas. Dar prisideda ir buvusios Hario Hūlės merginos mirtis. Nors oficialiai tai - savižudybė, tačiau Haris pats vienas slapta tiria ir šį įvykį. Ne tik dėl draugės, bet ir dėl savęs - jis paskutinis turėjęs ją matyti gyvą, bet nieko neatsimena... Ne ne, jokių galvos traukų ar amnezijų čia nėra, tiesiog daug alkoholio.

Įdomus ir pats veikėjas - Haris Hūlė. Darbui atsidavęs, geras policininkas, kuris turi problemų su alkoholiu. Ne visi kolegos šią ydą pateisina. Sakoma, kad policininką galimą pažinti tik į jį pažvelgus. Na, o pažvelgus į Harį Hūlę pirmiausia pagalvosi - alkoholikas. Ir tai yra nusikaltėlių, kurie policininkus atpažins visur, įvertinimas. Argi ne įdomus ir kiek netradicinis pagrindinis knygos veikėjas?

Ši knyga tarsi mokslinis rašto darbas (taip taip, su nuorodomis į literatūros šaltinius, citatomis ir pan.) kiek, sakyčiau, nepopuliaria tema. Iš kur Žemėje atsirado žmogus? Apie Darvino evoliucijos teoriją esame girdėję....

Ši knyga tarsi mokslinis rašto darbas (taip taip, su nuorodomis į literatūros šaltinius, citatomis ir pan.) kiek, sakyčiau, nepopuliaria tema. Iš kur Žemėje atsirado žmogus? Apie Darvino evoliucijos teoriją esame girdėję. Esame girdėję ir apie Dievo, kaip viso ko kūrėjo, įsikišimą. Nepopuliarumas kyla iš to, jog šios dvi žmogaus kilmės teorijos yra apjungiamos į vieną, kur susiduria mokslas ir religija, abu vienas kitą papildo ir paremia.

Nedrįstu neigti ar sutikti su autoriaus pateikiamais argumentais ir tuo, kur jie veda. Tačiau keliu kepurę už surinktus ir vienoje vietoje pateiktus ir susistemintus faktus.

Į Žemę patenka nežemiškos kilmės štamas (tarptautinių žodžių žodynas žodį "štamas" apibrėžia kaip tos pačios rūšies mikroorganizmų skirtingų individų palikuonių gyvąją kultūrą;
padermę). Beprecedentis...

Į Žemę patenka nežemiškos kilmės štamas (tarptautinių žodžių žodynas žodį "štamas" apibrėžia kaip tos pačios rūšies mikroorganizmų skirtingų individų palikuonių gyvąją kultūrą;
padermę). Beprecedentis įvykis, žmonijos gyvybei keliantis pavojų, o mokslininkams - naujus iššūkius. Ši knygą labiau ir atsižvelgia į mokslininkams kylančius sunkumus. Kaip prie kavos puodelio fantazuojant sukurtus teorinius modelius ir veikimo metodus mokslininkams dabar tenka taikyti praktiškai. Smulkios klaidos, neteisingos tyrimų kryptys, netinkamai įvertinti faktai kliudo sklandžiam ir svarbiam darbui, kuris gali baigtis katastrofa.



Mano parašyta knygos anotacija skamba kiek per daug moksliškai "sausai". Tačiau pati knyga tokia nėra. Kaip tik knyga nustebino - nenumaniau, kad laboratorijos darbas iš arti gali būti toks įdomus. Ir, aišku, nereikėtų pamiršti ir paties štamo, kaip nežinomo ir dar neištirto objekto, paslapties.

Ši S. Rushdie knyga, ypač primena kitą magiškų istorijų pasakotojų - čilietės Isabelle Allende - stilių. Žinoma, negali sakyti, kad "Klounas Šalimaras" - kažkas itin naujo ir visiškai priešingo S. Rusdie, kažkas, ko iš jo...

Ši S. Rushdie knyga, ypač primena kitą magiškų istorijų pasakotojų - čilietės Isabelle Allende - stilių. Žinoma, negali sakyti, kad "Klounas Šalimaras" - kažkas itin naujo ir visiškai priešingo S. Rusdie, kažkas, ko iš jo nebuvo galima tikėtis. S. Rushdie, kaip ir I. Allende, mėgsta savo pasakojamą istoriją, tarsi audeklą suausti iš atskirų personažų istorijų gijų. Tad kas šįkart pasakojimą dar tokį panašų į I. Allende's kalbėjimą? Manyčiau, ryšys su, jei taip galima pasakyti, gimtuoju kraštu. Be abejo, ir kitose S. Rushdie knygose ryškus nacionalinis motyvas - motina Indija savo spalvom ir kvapais įsismelkia į pasakojimą, ją galima tiesiog justi, vartant knygos lapus. Tačiau "Klounas Šalimaras" neria dar giliau. Tai pasakojimas ne tik apie Indiją - o apie Kašmyrą, teritoriją, iš kurios yra kilę rašytojo seneliai. Kraštą, kurio gyventojai stebina keistomis ryškiai mėlynomis ar žaliomis akimis, kraštą, kuriame plyti gražusis Šalimaro sodas, kraštą, kuris savo istoriją rašė ne tik tradicinių šokių melodijomis ar valgių receptais, bet ir krauju.
Į knygą sutelpa šokėjos Bunji, akrobato Klouno Šalimaro, ambasadoriaus Maksimiljano Ofiulso, jų tėvų ir giminaičių, kaimynų ir pažįstamų, netgi priešų istorijos, o viską sujungia Indijos (Kašmyros) Ofiuls gyvenimo ir kilmės istorija. Nors knyga parašyta taip, kad didysis sukrėtimas įvyksta pačioje pradžioje, o paskui, tarsi vyniojant stebuklingąjį Ariadnės įduotą siūlo kamuolį ir narpliojant personažų likimų vingius bandoma išeiti iš šio pasakojimo labirinto, negalima sakyti, kad tokiu būdu buvo prarasta intriga. Personažų istorijos tokios skiritngis ir spalvingos, savyje talpinančios dar ir dar naują pasakojimą (juk kiekvieno mūsų gyvenimas pilnas žmonių - o kiekvienas jų su savo praeitimi, dabartimi ir ateitimi, pats yra tarsi atskira knyga - net ne knyga, o daugiatomė, niekada nepabaigiama leisti enciklopedijos serija), kad kažkaip net nebesvarbu, kad pasirinktas toks retrospektyvinis šokinėjimas - kad tai, kas dar tik turi - turės įvykti ateityje - jau įvyko ir visi personažai gyvena tos ateities link.

"Klounas Šalimaras" - tai perteikiantis tragišką, karų ir pasipriešinimo konfliktų pažymėtą mylimo senelių krašto Kašmyro istoriją per Pačigamo kaimo likimą ir pražūtingą šokėjos Bunji ir akrobato Klouno Šalimaro meilę perteikiantis pasakojimas, suaustas iš daugybės gijų ir vos vos pagardintas magiškuoju realizmu, kuris ir taip nepaprastą istoriją padaro dar labiau nepaprasta.

Ilgai lauktoje trečioje knygoje "Bridžita Džouns. Pamišusi dėl meilės" herojė išgyvena naują etapą. Nors keičiasi jos kūno formos ir drabužių dydžiai, Bridžitai tenka susidoroti su vienišos motinos vaidmeniu, modernias...

Ilgai lauktoje trečioje knygoje "Bridžita Džouns. Pamišusi dėl meilės" herojė išgyvena naują etapą. Nors keičiasi jos kūno formos ir drabužių dydžiai, Bridžitai tenka susidoroti su vienišos motinos vaidmeniu, modernias technologijas, iš naujo atrasti savo seksualumą ir pan.

Man knyga pasirodė ypatingai pritempta ir netikroviška, o pabaiga - lyg paskutinę minutę prieš atiduodant leidyklon, parašyta.

Asmeninis vertinimas 2 iš 5.

Knygos veiksmas vyksta septintojo dešimtmečio pabaigoje, čia sutinkame pagrindinį veikėją Toru Vatnabe, pasakojantį mums apie savo studentiškas dienas Tokijuje, vienatvę, atsitiktinį seksą, meilę, aistras ir mirties...

Knygos veiksmas vyksta septintojo dešimtmečio pabaigoje, čia sutinkame pagrindinį veikėją Toru Vatnabe, pasakojantį mums apie savo studentiškas dienas Tokijuje, vienatvę, atsitiktinį seksą, meilę, aistras ir mirties šešėlius.



Tai mano pirmoji šio autoriaus skaityta knyga, tačiau sprendžiant iš žmonių atsiliepimų, kurie yra pervertę daugiau nei vieną autoriaus kūrinį, "Norvegų girios" istorija yra netipinė, lyginant su kitomis. Pats autorius yra sakęs: "Lig tol dar niekad nemėginau papasakoti tokios vientisos, paprastos istorijos, tad labai magėjo išbandyti save". Jei to nežinočiau, greičiausiai negrįžčiau prie šio autoriaus, nes tai tiesiog paprasta, nesunkiai skaitoma istorija, kurioje galima rasti ir maloniai nustebinančių, cituotinų vietų, tačiau kadanors planuoju paskaityti dar vieną autoriaus knygą, susidaryti ryškesniam vaizdui.

Tai pirmoji ir, manau, sėkminga mano pažintis su šiuo autoriumi - ateityje savo knygų lentyną planuoju papildyti dar vienu jo kūriniu. Tai nėra kažkoks daug peno sielai suteikiantis šedevras, tačiau knyga greitai...

Tai pirmoji ir, manau, sėkminga mano pažintis su šiuo autoriumi - ateityje savo knygų lentyną planuoju papildyti dar vienu jo kūriniu. Tai nėra kažkoks daug peno sielai suteikiantis šedevras, tačiau knyga greitai įtraukianti, lengvai skaitoma, išsiskiria savo paprastumu ir tiesmukiškumu.

Pagrindinis knygos veikėjas, autoriaus alter ego Henris Činaskis - pašto darbuotojas, lošėjas, mergišius ir alkoholikas, todėl iš pažiūros galima pagalvoti, kad knyga liūdnoka ir kiek slegianti, tačiau pajuokavimai bei ironijos prieskoniai skaitytojui karts nuo karto leidžia ir šyptelėti.

Alergiškus necenzūriniams žodžiams ir vulgarumui gali išberti.

Pamestinukas, rastas Nilo nendryne įstrigusiame luotelyje; mylimas vidutinio luomo tėvų įvaikis; sumanus šventyklos mokyklos mokinys; gabus gydytojo pagalbininkas; vargšų gydytojas; aukščiausio rango gydytojas- kaukolės...

Pamestinukas, rastas Nilo nendryne įstrigusiame luotelyje; mylimas vidutinio luomo tėvų įvaikis; sumanus šventyklos mokyklos mokinys; gabus gydytojo pagalbininkas; vargšų gydytojas; aukščiausio rango gydytojas- kaukolės atvėrėjas; karo gydytojas; keliautojas po rytines Viduržemio jūros šalis; diplomatas; sąmokslininkas; nunuodijęs faraoną Echnatorą ir hetitų princą Šubatu; skurdžius; tremtinys dykumoje - tai vis Sinuhė. Sinuhė buvo įvykių sūkuryje, kai Egipto faraoną Amenhotepą keičia jo sūnus Echnatonas, kardinalus reformatorius. Jis paskelbia visus Egipto dievus ir jų vyriausiajį Amoną neteisėtais, uždaro jų šventyklas, sudaužo statulas, atima šventyklų turtus. Tikruoju dievu paskelbiamas Atonas, vienintelis dievas, jis neturi atvaizdo, jam visų rasių ir tautų žmonės vienodi, vienodai mylimi. Vergija panaikinama, nebereikia kariuomenės, nes turi įsigalėti visuotinė taika. Reformuojama sudėtinga rašyba, rašyti ir skaityti mokomi ne tik visi berniukai, bet net ir mergaitės. Tos permainos supriešina Egiptą, kilus kruvinam pilietiniam karui, Echnatonas priverstas trauktis iš Tėbų, įkuria naują sostinę Achetatoną. Sinuhė, nors yra abejingas religijai, palaiko faraoną Echnatoną, bet kartu mato jo reformų nesavalaikišką absurdiškumą ir yra priverstas įsitraukti į sąmokslą prieš jį.