Huxley turbūt labiausiai žinomas dėl savo romano "Puikus naujas pasaulis", bet aš pažintį su jo kūryba pradedu nuo knygos "Beždžionė ir esmė".

Pradžioje trumpai pasakojama apie du kino pramonės darbuotojus, kurie randa...

Huxley turbūt labiausiai žinomas dėl savo romano "Puikus naujas pasaulis", bet aš pažintį su jo kūryba pradedu nuo knygos "Beždžionė ir esmė".

Pradžioje trumpai pasakojama apie du kino pramonės darbuotojus, kurie randa sunaikinti vežtą kino scenarijų. Po to neva perspausdinamas tas scenarijus. Jame vaizduojamas pasaulis po branduolinio karo. Grupė Naujosios Zelandijos (dėl savo nuošalumo ši šalis mažiau nukentėjo nuo karo) mokslininkų surengia ekspediciją į Ameriką. Sulaukėję vietiniai gyventojai pagrobia vieną botaniką ir toliau pasakojami jo nuotykiai.

Knyga lengvai skaitoma, nedidelės apimties. Pavaizduotas pasaulis labai patiko, bet visko buvo per mažai. Didžiąją knygos dalį užima vienos nakties, per kurią visi poruojasi ir vyksta "gryninimo apeigos", tai yra, žudomi apsigimę vaikai, aprašymas. Iki ir po to - viskas labai trumpai. Būtent tas trumpumas nuvylė. Bet Huxley skaitysiu toliau.

Išleido: Kitos knygos, 2011 m., 215 psl.

Knyga - T. S. Garpo gyvenimo istorija nuo skandalingo pradėjimo iki skandalingos prievartinės mirties. Pagimdė jį medicinos seselė asaeksuali feministė Dženė Fylds. Nenorėdama, kad jos palikuonis turėtų ir tėvą, pradėjo...

Knyga - T. S. Garpo gyvenimo istorija nuo skandalingo pradėjimo iki skandalingos prievartinės mirties. Pagimdė jį medicinos seselė asaeksuali feministė Dženė Fylds. Nenorėdama, kad jos palikuonis turėtų ir tėvą, pradėjo jį su komoje esančiu mirtinai apdegusiu lėktuvo kulkosvaidininku technikos seržantu Garpu. Iš čia ir mįslingi Garpo inicialai (T. S. - technikos seržantas). Garpą augina motina, ji jam parenka ir mokyklos imtynių būrelį. Be imtynių trenerio profesijos, Garpas dar tampa rašytoju. Tik parašo nedaug, nes vidutinio amžiaus nuo feministės kulkos. Garpą visą gyvenimą kamuoja baimės dėl savo vaikų saugumo; beje pagrįstai, nes vienas jo sūnus žūsta autokatastrofoje, sukeltoje paties Garpo, kitas netenka vienos akies. Romano siužetas tradicinis: šeimos gyvenimas, feminizmo kraštutinės apraiškos, erotinės scenos.

Buvau pasiryžusi perskaityti visas Hario Poterio dalis iš eilės. Po antrosios nusprendžiau, kad pratęsiu seriją kada nors vėliau, tačiau tam "vėliau" neateinant, nusprendžiau, kad nebeskaitysiu jo visai. Per gerą dešimtmetį...

Buvau pasiryžusi perskaityti visas Hario Poterio dalis iš eilės. Po antrosios nusprendžiau, kad pratęsiu seriją kada nors vėliau, tačiau tam "vėliau" neateinant, nusprendžiau, kad nebeskaitysiu jo visai. Per gerą dešimtmetį pasikeitė požiūris. Vaikystėje, paauglystėje labai patiko, dabar jau visai nebeįdomu.

Kilmingasis don Cheronimas de Askoitija ilgai nesusilaukia palikuonio. Pagaliau, gimus išsigimusiam pabaisai, jam sudaro šiltnamio sąlygas. Tam viename iš savo dvarų, Užkampyje, įkuria uždarą teritoriją, kurioje visi...

Kilmingasis don Cheronimas de Askoitija ilgai nesusilaukia palikuonio. Pagaliau, gimus išsigimusiam pabaisai, jam sudaro šiltnamio sąlygas. Tam viename iš savo dvarų, Užkampyje, įkuria uždarą teritoriją, kurioje visi patarnautojai yra įvairiausių fizinių trūkumų turintys neįgalieji. Užkampio medicinos punktui vadovauti pakviečiamas pasaulinio garso chirurgas Krisas Asula, irgi apsigimėlis Vienintelis Užkampio normalusis yra jo valdytojas Umbertas Penjalosa, knygos pasakotojas. Daktaras Asula aktyviai veikia nuolat tobulindamas apsigimėlius, keisdamas jų organus ir prigimtį. Valdytojas Umbertas, žinoma be jo noro, pamažu paverčiamas neužauga išsigimėliu. Tą pajutęs, jis pabėga iš Užkampio ir pasislepia moterų vienuolyne, irgi priklausančiame Askoitijoms, kaip šleivakojis kurčnebylis Muditas. Panašus likimas ištinka ir don Cheronimą, kuris įviliotas į Užkampį, tampa "išsigimėliu", nes tarp išsigimėlių yra vienintelis normalus, ir, paklusęs jų veikimo taisyklėms, tragiškai žūsta. Romane meistriškai aprašomi tragiški žmonių likimai, jame daug slegiančių vaizdų, žmogiškų santykių painiavos.

Na ir galų gale pavyko gauti knygą "Kelias į Santjago de Kompostelą". Skaityti apie svajonę ir svajonių šalį buvo vienas malonumas. Beskaitydama įsitikinau, kad piligriminis žygis nėra vien meldimasis: tai savęs...

Na ir galų gale pavyko gauti knygą "Kelias į Santjago de Kompostelą". Skaityti apie svajonę ir svajonių šalį buvo vienas malonumas. Beskaitydama įsitikinau, kad piligriminis žygis nėra vien meldimasis: tai savęs "išvalymas", iššūkis, naujos pažintys, nuovargis, alkis, juokas ir ašaros, traumos... Sąrašas galėtų būti be pabaigos, o jį geriausiai pratęstų autorė (arba bet kuris žmogus, įveikęs šį kelią).

Autorė kelią pradėjo Prancūzijoje, o iki Santjago de Kompostelos nuėjo per 40 dienų. Pakeliui sutiko gausybę įdomių žmonių, su kai kuriais iš jų nukeliavo visą kelią. Kaip ir visi einantieji, patyrė įvairių nuotykių: naktį užsitrenkus prieglaudos durims nebegalėjo į ją patekti, todėl laiką leido mieste; dalį kelio jojo arkliais, iš kurių vienas buvo nevaldomas; antihigieniškos sąlygos prieglaudose bei daug kitų.

Knygą šauniai papildo įvairios legendos iš aplankytų vietovių.

Gana lengvai skaitoma knyga, kurioje autorius peržvelgia svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius ir aprašo juos filosofine prasme. Nors universitete filosofija man buvo vienas mažiausiai patinkančių dalykų, matyt, su metais vis...

Gana lengvai skaitoma knyga, kurioje autorius peržvelgia svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius ir aprašo juos filosofine prasme. Nors universitete filosofija man buvo vienas mažiausiai patinkančių dalykų, matyt, su metais vis dažniau rankos tiesiasi į kažkokius tokius skaitinius. Ir nenusivyliau. Knyga duoda peno apmąstymui ir pateikia mano pačios neatrastų įžvalgų apie gyvenimą.

Visgi kol kas siaubingai netrokštu perskaityti pirmosios autoriaus knygos "Pusryčiai su Sokratu". Bet ir visiškai nespjaunu. Galbūt kiek vėliau, rudenį... :)

Kiek netiksliai iššūkyje parašiau pavadinimą: "Demonai Vaivorykštės Juostoje" yra pirmos dalies pavadinimas, o visa trilogija vadinasi "Kvintarų maratonas".

Tolima ateitis. Egzistuoja trys didelės panašaus galingumo...

Kiek netiksliai iššūkyje parašiau pavadinimą: "Demonai Vaivorykštės Juostoje" yra pirmos dalies pavadinimas, o visa trilogija vadinasi "Kvintarų maratonas".

Tolima ateitis. Egzistuoja trys didelės panašaus galingumo imperijos: Mikolis, Mizlaplanas ir Birža. Visos trys viena kitos nekenčia, tačiau negali nieko padaryti, nes žino, kad užpuolimas daugiausia naudos atneštų trečiajai. Vieną dieną pasigirsta keistas ir neaiškus pagalbos šauksmas: tas, kuriam reikia pagalbos, šneka nerišliai, be to, ne visai suprantamus dalykus. Taip nutinka, kad į planetą, kurioje turėtų būti tas, kuris išsiuntė šauksmą, (planeta priklausė Biržai) susirenka visų trijų imperijų ekipažai. Mikolio ir Mizlaplano komandos gerokai rizikuoja, nes atvykdamos į Biržos teritoriją jos pažeidžia susitarimus.

Netrukus komandos sužino, kad mokslininkų grupė paleido į laisvę du kiek anksčiau atrastus demonus. Prasideda lenktynės: kiekviena imperija nori būti pirma. Lenktynes labiausiai sunkina tai, kad per jų kelyje pasitaikančius pasaulius pereiti yra gana sunku: karštis, nesiliaujantis lietus ar paprasčiausias faktas, kad nėra saulės, kuri pakrautų apsauginių skafandrų baterijas, gerokai apsunkino kelionę.

Po to, kai komandos netenka kelių narių, visi supranta, kad teks vienytis. Tai kai kuriems nelabai tepatinka, bet kitaip nėra įmanoma: demonai (kitaip tariant, kvintaros) seniai viską yra suplanavę. Vis dėlto likusiems gyviems keliautojams pavyskta pakeisti kvintarų numatytą veiksmų eigą.

Rekomenduoju šią trilogiją visiems, mėgstantiems mokslinę fantastiką!

"Naktis Lisabonoje" buvo vienintelis likęs neperskaitytas Remarko kurinys (turiu omeny pagrindinius). Kai perskaičiau aprašymą ant viršelio, truputį nusivyliau, kažkaip nesudomino. Tačiau kai pradėjau skaityti knygą, supratau,...

"Naktis Lisabonoje" buvo vienintelis likęs neperskaitytas Remarko kurinys (turiu omeny pagrindinius). Kai perskaičiau aprašymą ant viršelio, truputį nusivyliau, kažkaip nesudomino. Tačiau kai pradėjau skaityti knygą, supratau, kad išankstinė nuomonė buvo klaidinga.

Kas yra pagrindinis knygos veikėjas, pasakyti sunku. Iš pradžių atrodo, kad tai yra emigrantas, kuriam svarbiausia yra išplaukti į Ameriką. Tačiau jis sutinka vyrą, kuris jam pažada kelionės bilietus, jeigu šis praleis naktį kartu. Švarcas (tokia pavarde buvo pasivadinęs vyras, turėjęs jam nebereikalingus bilietus į Ameriką) papasakojo savo gyvenimo istoriją. Jo gyvenimo istorija primena knygos "Mylėk savo artimą" siužetą, tačiau šie du kūriniai nėra labai panašūs. Švarcui sienų perėjimas nebuvo didžiausia kliūtis, kur kas daugiau problemų kėlė žmonos brolis Georgas. Švarcas papasakoja visas klajones po Europą ir kodėl jam nebereikia turimų bilietų į Ameriką.

Tai, kad buvo du pirmu asmeniu pasakojantys veikėjai, truputį trukdė. Nebuvo jokių atskyrimų, tad kartais prireikdavo truputį laiko, kad suprastum, ar tai Švarcas pasakoja savo istoriją, ar jau kalba abu vyrai.

Vis dėlto knyga tikrai gera ir drąsiai ją rekomenduoju.

Romanas "Vilniaus Madona" - detektyvas, jungiantis mūsų laikus ir beveik šešių šimtų metų senumo istorinius įvykius. Čia detektyvinio trilerio forma perteikiamas mažai pažįstamas XV a. pabaigos-XVI a. pradžios LDK...

Romanas "Vilniaus Madona" - detektyvas, jungiantis mūsų laikus ir beveik šešių šimtų metų senumo istorinius įvykius. Čia detektyvinio trilerio forma perteikiamas mažai pažįstamas XV a. pabaigos-XVI a. pradžios LDK istorijos laikotarpis. Knygoje pasakojama apie didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvaro paslaptis, Aleksandro ir jo laikų politines bei religines realijas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Maskvos kunigaikštytės Elenos meilės istoriją, autentiškai kuriamas to laikotarpio Vilniaus vaizdas.


Knyga man pasirodė banali, neįtraukianti, personažų būsenos ir elgsenos labai jau pritemptos ir neįtikinamos..

Vertinčiau 3 iš 5 (tik dėl to, kad apie Vilnių :> )

Oficiali dalis:
Pragaištingas gaisras, nusiaubęs Kopenhagos knygyną, pradeda įvykių grandinę, kuri apjuos visą pasaulį. Gaisru ir žmogžudystėmis kažkas stengiasi paslėpti ketinimus pavogti Bibliją, kuri kitados priklausė...

Oficiali dalis:
Pragaištingas gaisras, nusiaubęs Kopenhagos knygyną, pradeda įvykių grandinę, kuri apjuos visą pasaulį. Gaisru ir žmogžudystėmis kažkas stengiasi paslėpti ketinimus pavogti Bibliją, kuri kitados priklausė Čarlzui Darvinui, evoliucijos teorijos kūrėjui. Kaip ši Biblija, kurioje senovės runomis yra užšifruotas "gyvybės kodas", susijusi su paslaptingais fašistinės Vokietijos genetiniais eksperimentais? Ką bendro turi budistų vienuolių Nepale beprotybė ir siaubinga mirtis su keistais, neregėtais padarais Pietų Afrikos Respublikoje? Atsakymus į šiuos klausimus rasime "Juodajame ordine", romane, kuriame dera "Da Vinčio kodo" istorinė perspektyva, naujausios genetikos mokslo žinios ir puikus rašytojo bei pasakotojo talentas.


Mano jausmai:
Paskaičius knygos aprašymą, nueina šiurpuliukai, ar ne? Atrodo, bus daug veiksmo, daug siaubo, daug sąmokslo teorijų, kažkokių istorinių faktų, kažkokių istorinių slaptų ordinų ir pan... ir dar paminėtas "Da Vinčio kodas"... Galvojau, turėsiu geras atostogas ir gerą knygą šalia... Tai ji gera pabuvo gal pirmus 40 puslapių... tikrai įtraukė nuo pat pradžių... suintrigavo... puoliau skaityti toliau... aha, iš kažkur atsirado kažkokia agentų pora... jis sako "tau kažkas yra."... ji sako "nieko"... jis sako "bet tau tikrai kažkas yra"... ji "na, gal ir yra"... jis sako "tai sakyk"... ji sako "negaliu, tu neapsidžiaugsi"... jis "aš myliu tave"... ji "aš laukiuosi"... tada, aišku, jau niekas nieko nebesako, kurį laiką... tada vėl jis "ai, tai nieko, nesvarbu, nors karjerą tavo sugriaus... ai, gerai pagalvojus, koks aš laimingas"...


Aha, labai tinka prie išmirusio vienuolyno, mirtį sėjančių mutantų padarų Afrikoje ir gaisro Kopenhagoje... veiksmas verda, o čia... ne, gal dar ir pasiseilėkim... iš pradžių save raminau, galvojau, gal čia kaip nors kietai suręstas trileris ir išlįs, kad tos agentės vaikas yra tas kažkoks eksperimentinis atvejis... o tada, patylėčiau ir sakyčiau, gerai čia sugalvojo... na, taip, deja nebuvo...


Bet tų pasiseilėjimų buvo ir ne vienas... Kitas agentas palaikė santykius per atstumą... tai iš misijos skrisdamas lėktuvu draugas jį informavo, kad jis dėl to nerimtas, kad jis nemoka kurti rimtų santykių... tikrai????? Reikia tokius dalykus rašyti???? Nesakau, kad normaliame pasaulyje taip nebūna, bet, jei ne vietoje atskleidi jausmus, tai gaunasi mišrainė netinkančių produktų...


Ir negaliu pakęsti knygose "akių vartymo"... tragedija... iš karto pradeda erzinti... ką? Kitos reakcijos žmogus neturi? Ar fantazijos trūkumas, kad reikia tik akis vartyti? Ir ten, kur veikėjai pradeda vartyti akis, ten gero nelauk... pasibaigia ir fantazija, ir pradeda lįsti visokie nelimpantys tarpusavyje dalykai... tas "akių vartymas" matyt kaip kokia etiketė... kad rašytojui žodžių stinga geram kūriniui... kad rašytojas yra viso labo paviršinis mėgėjas ir tikrai ne talentas...


Žodžiu, veiksmą kurti ir aprašyti rašytojas kaip ir sugeba... buvo tikrai gerų knygos vietų, bet išlaikymo nebuvo... o kai pajunti kažkokius nesklandumus knygoje, tai tiesiog pameti ta meilę, prisirišimą ir tada jau daugelis dalykų pradeda nebepatikti...


Ir labai blogas redaktorių darbas... Be galo daug rašybos klaidų...
Keliaus šita knyga į biblioteką... Gal ten ji ras skaitytojus, kuriems viskas lips ir patiks...