Ši knyga yra tikra humoro dozė. Puiki dovana tam, kuris yra susipažinęs su Geležinės Lapės veikla Facebook puslapyje. Buvau knygos pristatyme su Geležine Lape ir iliustracijų autore Herta. Knygoje pateiktos puikios įžvalgos...

Ši knyga yra tikra humoro dozė. Puiki dovana tam, kuris yra susipažinęs su Geležinės Lapės veikla Facebook puslapyje. Buvau knygos pristatyme su Geležine Lape ir iliustracijų autore Herta. Knygoje pateiktos puikios įžvalgos ir taikliai parinktos bei profesionaliai atliktos iliustracijos.

Antroji autorės perskaityta knyga.
Sunku pasakyti: patiko knyga ar ne. Ypač, kai knygoje nepatrauklus nei vienas veikėjas: visi su didžiulėmis psichologinėmis problemos, keisti ar piktavališki savanaudžiai. Knygos puslapiai...

Antroji autorės perskaityta knyga.
Sunku pasakyti: patiko knyga ar ne. Ypač, kai knygoje nepatrauklus nei vienas veikėjas: visi su didžiulėmis psichologinėmis problemos, keisti ar piktavališki savanaudžiai. Knygos puslapiai trykšte trykšta pykčiu, neapykanta, neteisybe ir blogiu.
Filmą, sukurtą pagal knygą mačiau anksčiau, negu perskaičiau knygą. Filme pagrindinė veikėja dar labiau buvo atstumianti.

"Kadangi žodis "pasakiškas" vartojamas turtams apibūdinti, vadinas, visai įmanoma juo apsakyti ir skurdą."
Tai viena neįprasčiausių mano skaitytų knygų. Kuo ji neįprasta? Pirmiausia tuo, jog veikėjų čia tiek daug ir tokia...

"Kadangi žodis "pasakiškas" vartojamas turtams apibūdinti, vadinas, visai įmanoma juo apsakyti ir skurdą."
Tai viena neįprasčiausių mano skaitytų knygų. Kuo ji neįprasta? Pirmiausia tuo, jog veikėjų čia tiek daug ir tokia daugybė juos jungiančių sąsajų, kad galiausiai tai tampa nebe taip ir svarbu. Tie veikėjai - transvestitai, homoseksualai ir nusikaltėliai. Nors, tiesa, galbūt reiktų išskirti ryškiausius šios knygos veikėjus: Šventoji, Gėlių Dievo motina ir Meilutis.
Skaitant veikėjai tampa ir paprasčiausiai belyčiais, kurie visi bendrai susisuka į didžiulį vienatvės skaudulį. Jie mylisi, vagia, žudo, parduoda savo kūną, apgauna, palieka ir sugrįžta. Ir viskas vyksta Paryžiuje, skurde ir visuomenės dugne, iš kurio nėra vilties išsikapstyti. Seksas jiems - būdas begalinei vienatvei išreikšti, akimirkai nuslopinti jos skardų balsą. Bet argi dabar ne tokia pati to reikšmė?
"Gėlių Dievo motina" - odė ne tik vienatvei, bet ir neaprėpiamam skurdui. Skurdui visomis prasmėmis, bet labiausiai - būties skurdui. Skaitydamas šį romaną tu nesieki suprasti, kas yra gera, kas yra bloga, kas teisinga, o kas - ne. Pasineri į poetišką pasakojimą, kuris teka tarytum upė, ramybės kupiną vasaros vakarą. Tai knyga, kurioje juokas gali tapti "žvaigždėtu". Rašytojas stebina savo sugebėjimu šlykščiausius dalykus - išmatas, tuštinimąsi, keisčiausius geidulius, apgaubti poetišku šydu.
Skaitant "Gėlių Dievo motina" kyla įvairiausių apmąstymų ir klausimų. Žmogus, darydamas nusikaltimą tą akimirką tarytum tampa Dievu, kurio valioje kitų likimai: daiktų - jei tai vagystė, ir žmogaus gyvybė žmogžudystės akivaizdoje. Rodos, kiekvienas vagis ar žmogžudys tą nusikalstamo veiksmo akimirką tampa trumpalaikiu Dievu, nukrentančiu po akimirkos prarajon.
Negrabiais pirštais romano veikėjai, bandydami kurti santykių iliuzijas ir ieškodami sekso, pasiekia mirtį ir didžiausią pasaulyje neviltį dėl prarasto ir prarandamo laiko.

Šiaip norėjau skirti keturias žvaigždutes, nes knyga patiko, bet gal mažiau nei prieš tai skaitytos tos pačios serijos knygos. Bet pridedu papildomą žvaigždutę už Starko jausmų aprašymą. Sužavėjo autorės gebėjimas...

Šiaip norėjau skirti keturias žvaigždutes, nes knyga patiko, bet gal mažiau nei prieš tai skaitytos tos pačios serijos knygos. Bet pridedu papildomą žvaigždutę už Starko jausmų aprašymą. Sužavėjo autorės gebėjimas techniškais terminais aprašyti jausmus. Net nuėjau garsiai vyrui paskaityti porą pastraipų. Puiki istorija apie mokymąsi pasitikėti žmogumi, atsiverti kitam. Dar kartą parodyta, kaip stipriai tėvų skyrybos paveikia vaiko gyvenimą, veikia net tada, kai jis suaugęs, nulemia jo sprendimus, santykius su kitais žmonėmis. Sužavėjo Dezdemonos šeima. Aišku, naudojasi jie vienas kitu, bet šeima yra šeima. Smagu, kad taip palaiko vienas kitą.

Vos perskaičius knygą, norisi pulti tvarkytis, tačiau pradėjus... Viskas atrodo daug sudėtingiau, nei aprašyta. Visų pirma, sudėtinga, jau vien dėl to, nes, tikriausiai, nesi toks tvarkymosi fanatikas, kaip pati autorė....

Vos perskaičius knygą, norisi pulti tvarkytis, tačiau pradėjus... Viskas atrodo daug sudėtingiau, nei aprašyta. Visų pirma, sudėtinga, jau vien dėl to, nes, tikriausiai, nesi toks tvarkymosi fanatikas, kaip pati autorė. Autorė, pavyzdžiui, lankydamasi pas klientus, jų namams nusilenkia, daiktus taip garbina, kad su jais net kalbasi. Kiek keista, tiesa? Nors pradėjus tvarkytis tikrai išmečiau porą maišų nereikalingų, jau net nelabai nešiojamų rūbų (sentimentai sentimentai...) ir kitų daiktų, kuriuos laikiau. (Pavyzdžiui, pakabutis ant kaklo, kurį jau kokius metus "klijuoju"...). Nors ir išmečiau kai kuriuos daiktus, tačiau knygoje pastebėjau didelį paradoksą. Autorė viską ragina išmesti, pasiruošti bent dvidešimt šiukšlių maišų, ji ragina išmesti netgi naujus rūbus, kurie kabo jūsų spintoje ir tiek. Man tai pasirodė keista jau vien dėl to, nes nemačiau niekur pasiūlymo juos kažkam atiduoti, juk yra daiktų, kurie, nors mums ir nereikalingi, kitiems suteiktų didžiulį džiaugsmą. Tuo labiau, kad šiais laikais vis populiarėja idėja dalintis daiktais, netgi maisto produktais, kas jau ateina ir į Lietuvą. Taip pat autorė ragina išmesti knygas (knygas!!), kurios stovi lentynoje, nusipirktos prieš metus ar porą metų ir, deja, dar neperskaitytos... Čia jau ne itin sutinku, kadangi pati dabar specialiai skaitau beveik tik tas knygas, kurios yra mano lentynose, o kai kurias, kurių nebeskaitysiu, ketinu parduoti, atiduoti ir t.t., bet išmesti knygas?!..
Perskaičius šią knygą lydi dvejopos mintys. Akivaizdu, gyvenimo ji nepakeitė, bet, visgi yra patarimų, kuriuos su malonumu pritaikiau savo namuose ir tai nebuvo taip labai sunku.