Įtraukianti knyga. Patiko dėmesys detalėms ir kinematografiškumas, kai interjerai ir scenos su veikėjais išnyra prieš tavo akis; istorinė romano terpė, parodanti, kaip pasauliniai karai paveikė žmones, visuomenę, tradicijas;...

Įtraukianti knyga. Patiko dėmesys detalėms ir kinematografiškumas, kai interjerai ir scenos su veikėjais išnyra prieš tavo akis; istorinė romano terpė, parodanti, kaip pasauliniai karai paveikė žmones, visuomenę, tradicijas; taip pat labai tiko pasirinkta retrospektyvinė pasakojimo maniera, kai į įvykius žvelgiama per laiko prizmę.

Kartais galvoju, kad atostogos yra pats tinkamiausias laikas, skirtas nebaigtoms knygoms perskaityti. Viena iš pastarųjų ir buvo "Rugiuose prie bedugnės". Nebaigta skaityti ne dėl to, kad ji bloga, neįdomi ar kažkokia kitokia....

Kartais galvoju, kad atostogos yra pats tinkamiausias laikas, skirtas nebaigtoms knygoms perskaityti. Viena iš pastarųjų ir buvo "Rugiuose prie bedugnės". Nebaigta skaityti ne dėl to, kad ji bloga, neįdomi ar kažkokia kitokia. Ją aš taupiau skaitydama ir pagriebdavau skaityti tuomet, kai kažko būdavo slogu, liūdna ar tiesiog mintimis nuklysdavau į savo paauglystę. Pamenu, kad dar mokykloje teko skaityti šio kūrinio ištrauką, kad mano vyresnės pusseserės ją skaitydavo iki išnaktų pas senelius kaime vasaros naktimis, kai aš tuo tarpu sapnuodavau devintą sapną. Tačiau dažnai mintimis norėdavau grįžti prie jos ir būtinai perskaityti nuo pradžios iki galo. O tuo labiau, kad daug žymių Lietuvos muzikantų, pradedant M. Mikutavičiumi ir baigiant A. Mamontovu, šią knygą įvardija kaip viena iš geriausių savo perskaitytų knygų. Nežinau, kaip būčiau sureagavusi, jei ją skaityčiau būdama paauglė, tačiau skaitant dabar, ji kartkartėm netgi priminė mane pačią. Ir man pačiai teko maištauti prieš suaugusiuosius bei mokytojus, atvirai išsakyti savo nuomonę tam tikru klausimu, nemėgau to, ką liepė daryti suaugusieji. Todėl skaitydama vietomis net gardžiai juokiausi iš pagrindinio veikėjo ir jį tapatinau su savimi. Ši knyga man artima tuo, kuo aš buvau paauglystėje ir privertė prisiminti tai, ką seniai jau buvau pamiršusi. Kitaip ir negalėčiau šios knygos pavadinti kaip odė maištui prieš suaugusius. Galbūt kiekvienas, kurią jis skaitė ar dar skaitys, manau, kad tikrai atpažins save ar bent prisimins tai, ko labiausiai nemėgo būdamas paauglys. Atrodo, kad lyg skubi žengti į suaugusiųjų pasaulį, o tuo tarpu kažkas tave dar laiko ir nenori paleisti iš vaikystės. Todėl matyt ir yra sakoma: "Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą".