Tai antroji mano perskaityta šio rašytojo knyga ir ji man daug labiau patiko nei pirmoji, kurioje viena iš veikėjų buvo negyva lietuvė. Knyga apie sektą, apie tėvų ir vaikų santykius, apie manipuliavimą, taip pat ir apie...

Tai antroji mano perskaityta šio rašytojo knyga ir ji man daug labiau patiko nei pirmoji, kurioje viena iš veikėjų buvo negyva lietuvė. Knyga apie sektą, apie tėvų ir vaikų santykius, apie manipuliavimą, taip pat ir apie kaltę ir kerštą... Veiksmo ir įtampos yra, o ir pats siužetas man pasirodė tikroviškas.

Kaip ir priklauso šią knygą į rankas paėmiau kovo 11-ąją. Kas gali pažadinti, priminti meilę Lietuvai, jei ne Justino Marcinkevičiaus eilės? Ir pažadino, ir priminė, kokia stipri meilė tėvynei gali būti, kaip skauda...

Kaip ir priklauso šią knygą į rankas paėmiau kovo 11-ąją. Kas gali pažadinti, priminti meilę Lietuvai, jei ne Justino Marcinkevičiaus eilės? Ir pažadino, ir priminė, kokia stipri meilė tėvynei gali būti, kaip skauda žmogui, ją mylinčiam, kai skauda ir Lietuvai. Man, kaip miesto vaikui, kaimo ilgesio motyvai yra gana tolimi, nors žavintys ir, rodos, kviečiantys paklajot kokio kaimo laukais ir apmąstyti savo būtį. Meilės tarp moters ir vyro šiame rinkinyje nėra apstu, kartais nesuprasi ar eilėraštis moteriai, ar tėvynei skirtas, gal iš esmės čia vienas ir beveik tas pats. Kaip ir meilė kitam žmogui mus prabudina, taip ir meilė tėvynei primena tai, kas brangu ir svarbu.
Kai mirė Justinas Marcinkevičius, prisipažinsiu, apsiverkiau. Tyliai braukiau ašaras nuo savo veido, nes jis beveik ir buvo pati tėvynė, jos nuostabus balsas. Su jo poezija augau, ją mokiausi savo noru mintinai ir dar dabar kartais vakarais, kai nėr, kur dėtis, mintyse kartoju eilėraštį "Toks vakaras". Neįsivaizduoju, kaip ši poezija galėtų nepažadinti meilės širdyje, užkurti užgesusią ugnį. Justinas Marcinkevičius yra (fiziškai buvo, bet juk kūryba vis dar YRA) ta žvakė tamsią naktį, kuri parodo kelią, kuri mus kreipia ten, kur jauku, kur gera - NAMO.

Pirmiausia, ši istorija apie paprastą žmogelį, ridenantį savo gyvenimo akmenį ir pernelyg neklausinėjantį nei gyvenimo, nei jį supančių žmonių, kodėl viskas yra būtent taip. Manau, tokių kaip Stouneris kiekvienas...

Pirmiausia, ši istorija apie paprastą žmogelį, ridenantį savo gyvenimo akmenį ir pernelyg neklausinėjantį nei gyvenimo, nei jį supančių žmonių, kodėl viskas yra būtent taip. Manau, tokių kaip Stouneris kiekvienas pažįsta ne po vieną. Kuo jis išskirtinis? Ogi tuo, kad jis šiaip nėra paprastas, neišsilavinęs visuomenės sraigtelis. Jis literatūros dėstytojas. Jis ramios išminties įsikūnijimas. Jo išmintis jam neleidžia garsiai klausti - KODĖL? Ir mums neįprastu būdu, neleidžia jam nieko keisti. Nors tai ne tik išmintis, tai ir stojiškas, ūkiškas tėvų auklėjimas, stokojantis meilės, švelnumo ar lepinimo. Jis taip ir eina per gyvenimą santūrus, nuolankus ir kažkam atsidavęs, nors pats ir nesupranta kam. Žinoma, jis sutinka merginą, kurią karštai, kaip būna pirmąkart, įsimyli. Ją veda, prasideda niūrus ir šaltas vedybinis gyvenimas. Jų santuoka labai nenusiseka, Stounerio žmonos šaltumas, sušaldo ir jo širdį. Tačiau, vis dėlto, jie susilaukia dukters. Duktė tampa Stounerio pagrindu po kojomis, stebuklu, praskaidrinančiu niūrią kasdienybę, bet jai paaugus, motina jos nebeprileidžia prie tėvo ir auklėja ją taip, kaip buvo auklėjama pati. Kitaip tariant, traumuota, suluošinta siela suluošina ir kitą. Ir blogiausia, deja, visam gyvenimui. Stouneris, nors ir vedęs, įsimyli antrąkart. Šįkart tai tampa gražia, trumpa iliuzija, kuri pripildo jo širdį ir, rodos, atsiveria naujam gyvenimui. Bet, kaip įprasta, iliuzijos trunka labai trumpai ir meilės istorija, netikėtai prasidėjus, taip pat netikėtai, bet labai skaudžiai pasibaigia, palikdama tuštumą ir didžiulį randą sieloje. Stouneris praranda bet kokią aistrą gyvenimui, viskas eina šuniui ant uodegos...
"Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas."
Vienoje diskusijoje perskaičiau klausimą: "Ko šita knyga gali išmokyti?" Ši istorija puikiai parodo, kas nutinka, kai žmogus, kaip tas šuo, pipranta kariamas, prisijaukina savo gyvenimą, atsisakęs pats savęs ir didžiulėje juodoje gyvenimo skylėje meluoja sau, jog yra laimingas, ar, blogiausiu atveju, tiesiog "normalus", kaip ir priklauso, sraigtelis. Daugelis egoizmą laiko didžiausia blogybe, tačiau, visiškas jo nebuvimas ir atsisakymas, priveda prie melo sau ir tuščio, nykaus, kažkam, nežinia kam, paskirto gyvenimo.

Šis rašytojas man labai patinka :) Jo knygose daug įtampos, psichologija paremtų veikėjų charakterių ir veiksmų bei įdomių siužetų. Kaip gali pasielgti žmogus, kuriam sakoma, kad jis arba pats turės mirti arba bus...

Šis rašytojas man labai patinka :) Jo knygose daug įtampos, psichologija paremtų veikėjų charakterių ir veiksmų bei įdomių siužetų. Kaip gali pasielgti žmogus, kuriam sakoma, kad jis arba pats turės mirti arba bus atsakingas už kito mirtį? Kur ta riba, kai žmogus pasikeičia, įtakotas veiksmų? Ar kerštas gali būti pateisintas? ar kerštas gali būti teisingas...? Puiki knyga :)

Knygoje vyrauja daug prieštaringų jausmų, minčių, iki pat knygos galo išlaikyta intriga. Knyga verčianti apmąstyti savo gyvenimą, susidėlioti prioritetus, per naujo įvertinti savo gyvenime esančius žmones. Didelis dėmesys...

Knygoje vyrauja daug prieštaringų jausmų, minčių, iki pat knygos galo išlaikyta intriga. Knyga verčianti apmąstyti savo gyvenimą, susidėlioti prioritetus, per naujo įvertinti savo gyvenime esančius žmones. Didelis dėmesys jausmams, išgyvenimams sužavės psichologinio žanro gerbėjus. Mano vyro paslaptis privers jus apmastyti tikrai ne viena gyvenimo veidą ar kelia. Pakankamai įtemptas psichologinis romanas su netikėtais gyvenimo vingiais, griaunančiais šeimos pagrindą. Pirmoji romano pusė mažiau įdomi ir intriguojanti, antroji pusė tiesiog akyse tirpste tirpsta, daug veiksmo, daugiau atomazgos ir intrigos bei įtampos. Pakankamai gyvenimiška istorija apie mylimų žmonių išdavystę (iš tų, kurių mažiausiai tikiesi).

Visada mėgstu skaityti tik popierines knygas, tačiau šį kartą neradusi popierinės bibliotekoje pirmą kartą skaičiau elektroninę knygos versiją. Ir tai buvo būtent ši Lisos Genovos knyga. Tokiu būdu man ji persiskaitė daug...

Visada mėgstu skaityti tik popierines knygas, tačiau šį kartą neradusi popierinės bibliotekoje pirmą kartą skaičiau elektroninę knygos versiją. Ir tai buvo būtent ši Lisos Genovos knyga. Tokiu būdu man ji persiskaitė daug greičiau, nors pastebėjau, kad visos Alma litteros knygos skaitosi labai greitai, nes teksto nėra daug, o daugiausia vietos užima dialogai.

Panašiai buvo ir su šia knyga. Tik ją skaityti sunkiau buvo psichologiškai - tema gan skaudi. Moteriai, vos 50 metų nustatoma Alcheimerio liga. Knygoje pasakojama, kaip jos atmintis vis silpsta, kaip ji viską užmiršta, nepažįsta artimųjų... Sunku skaityti tokius dalykus, kai tokiame amžiuje žmogaus jau gali susirgti tokia liga ir baisu, kad taip nenutiktų realiai kuriam nors iš mūsų.

O šiaip knyga buvo įdomi, nes nieko panašaus nebuvau skaičiusi apie šią ligą. Tik kartais vargino įvairūs aprašymai, kurių nelabai mėgstu, todėl įvertinimą skiriu šiek tiek žemesnį. Rekomenduoju tiems, kas esate susidūrę su šia liga ir kam yra įdomu. Knyga tikrai leidžia suvokti, koks tai yra gyvenimą pasiglemžiantis blogis ir tam pažinti knygoje svarbu tai, jog pati herojė pasakoja savo istoriją (o ne jos artimieji, kaip randame dažnoje knygoje).

Trečia serijos "Sicilijos Korečiai" perskaityta knyga.
Knyga apie kaltę; apie savigraužą; apie tai, kaip sąlyginai lengviau yra kaltinti kažką kitą, negu susitaikyti kaip su nelaimingu atsitikimu; apie baimę įsileisti kažką...

Trečia serijos "Sicilijos Korečiai" perskaityta knyga.
Knyga apie kaltę; apie savigraužą; apie tai, kaip sąlyginai lengviau yra kaltinti kažką kitą, negu susitaikyti kaip su nelaimingu atsitikimu; apie baimę įsileisti kažką į savo širdį.