Iš pradžių pasiskaičiau komentarus, tai vos neatidėjau knygos į šoną. Ir labai blogai būčiau padariusi, nes kažkodėl, skirtingai nei dauguma, pamačiau ne pasikėlusią princesę, o tvirtą, atsakingą jauną merginą, nuo...

Iš pradžių pasiskaičiau komentarus, tai vos neatidėjau knygos į šoną. Ir labai blogai būčiau padariusi, nes kažkodėl, skirtingai nei dauguma, pamačiau ne pasikėlusią princesę, o tvirtą, atsakingą jauną merginą, nuo mažens ruošiamą didžiam darbui. Ir visai nenuostabu, kad ji bijo pasiduoti jausmams, nes jausmai silpnina, o valdovei nevalia būti pažeidžiamai. Šitas charakteris nepalyginamai brandesnis nei bestuburės Amerikos, kuri absoliučiai nieko negalėjo sveiku protu nuspręsti, kiekviename puslapyje mėtėsi į kraštutinumus, taigi, manau, kartu subrendo ir pati knygos autorė - gal kaip rašytoja, o gal ir kaip asmenybė, kas labai smagu. Tai va, skaičiau su pasimėgavimu. Keista, kad daugeliui taip nepatiko.

Oho... būtent tokia pati pirmoji mintis, kuri kyla mintyse, užvertus paskutinį knygos puslapį. Be abejonės, įdomi, taip viskas susukta ir supainiota, kad abejoji iki pat pabaigos... kartais pradedi galvoti skaitydama ar tai ne...

Oho... būtent tokia pati pirmoji mintis, kuri kyla mintyse, užvertus paskutinį knygos puslapį. Be abejonės, įdomi, taip viskas susukta ir supainiota, kad abejoji iki pat pabaigos... kartais pradedi galvoti skaitydama ar tai ne koks psichologinis galvosūkis... Rašytojas ne tik pagrindinį herojų verčią abejoti savimi ir visais kitais, ir skaitytojas po kiekvieno skyriaus nebesupranta kur tikrovė, o kur tik painus ligoto žmogaus mąstymas... ir kurie iš visų veikėjų realūs... kas iš jų "geriečiai".... ir viską paaiškinanti pabaiga, leidžianti lengviau atsikvėpti - pasirodo visą šią makalynę galima ir normaliai suvokti :)

Knygoje susipina pasakojimas ne tik apie konkrečius du žmones. Tai ir Indijos visuomenės atspindžių knyga, jos tradicijų ir papročių, šeimos tarpusavio santykių, meilės, draugystės, ištikimybės istorija... visa tai galima...

Knygoje susipina pasakojimas ne tik apie konkrečius du žmones. Tai ir Indijos visuomenės atspindžių knyga, jos tradicijų ir papročių, šeimos tarpusavio santykių, meilės, draugystės, ištikimybės istorija... visa tai galima surasti šioje knygoje. Bet tai naujoviška knyga, nes veikėjai laužo tam tikras tradicijas, elgiasi ne taip, kaip jų tėvai... ir tėvai juos palaiko... Tai ne stereotipinė knyga apie Indiją. ir nors visa istorija baigiasi ne taip, kaip romantikams norėtųsi, ji išlieka optimistinė, įkvepianti ir labiau realistiška, įtikinanti.

Pirmą kartą skaičiau Umberto Eco knygą, kurią norėjau perskaityt jau seniai. "Prahos kapinės" padarė įspūdį, tačiau beskaitant supranti, kad ši knyga nėra paprasta - reikia turėti istorinių žynių ir suvokimą, apie...

Pirmą kartą skaičiau Umberto Eco knygą, kurią norėjau perskaityt jau seniai. "Prahos kapinės" padarė įspūdį, tačiau beskaitant supranti, kad ši knyga nėra paprasta - reikia turėti istorinių žynių ir suvokimą, apie kurį laikotarpį šnekama.
Pagalvojau, jog tokią knygą parašyti reikėjo didelio dėmesio detalėms ir pastangų nenukrypti į šalį. Dažnai skaitant gali susipainioti, kuris personažas dabar kalba, nes pagrindinio herojaus ypatybė ta, kad jam būdingas asmenybės susidvejinimas. Jis vienu momentu tampa kunigu, kitu - šnipu. Labai taikliai atskleidžiamas nerimas ir panika dėl pastarojo fakto, tad skaitant jauti, kad personažas nerimauja ir kartais pasiduoda panikos priepuoliams.
Iš tiesų, knyga patiks tam, kas mėgsta nuotykius ir istoriją. Man tai buvo atsiribojimas nuo įprastos literatūros. Nors skaitau istorinius romanus, man šis romanas buvo kitoks. Jame daug nuotykių ir sąmokslo teorijų. Jis nėra vientisas - jį reikia pačiam beskaitant susidėlioti lyg dėlionę. Todėl skaitant reikia plačiau mąstyti ir nepasiklysti.

Skaityti šią knygą buvo tikras malonumas. Nors, prisipažinsiu, biografijų per daug nemėgstu, nes dažniausiai neapsieinama be idealizavimo, bet su šia knyga problemų dėl to neturėjau. Tikriausiai dėl to "kaltas"...

Skaityti šią knygą buvo tikras malonumas. Nors, prisipažinsiu, biografijų per daug nemėgstu, nes dažniausiai neapsieinama be idealizavimo, bet su šia knyga problemų dėl to neturėjau. Tikriausiai dėl to "kaltas" žurnalistinis stilius ir pasirinktas gana neilgas (ir ne paties gražiausio Marijos Magdalenos - Marlenos) gyvenimo tarpsnis.

Čia ji vis dar žvaigždė, vis dar ta pati Nepakartojamoji Marlena - talentinga, užsispyrusi ir įsakmi diva. Vis tik ji jau nebe ta jaunutė gundanti diva - ji jau senelė. Ji vis dar įsivaizduoja esanti jauna, vis dar randa už save jaunesnių gerbėjų, bet nesunku suprasti, kad M. D. šlovės dienos eina į pabaigą.

Lenkų autorė A. Kuzniak iš naujos archyvinės medžiagos bando atkurti keletą jos paskutinių aktyvaus darbo metų. Iš tiesų smagu tai, kad ji pati nedaro kažkokių svarbių išvadų, nėra didelių išvedžiojimų, o leidžia skaitytojams patiems susidaryti nuomonę iš atrinktos medžiagos. Užrašų knygelės, susirašinėjimo, dienoraščių, amžininkų atsiminimų informacija pateikiama tarsi dėlionė, iš kurios aiškėja Marlene Dietrich charakteris, perfekcionizmas, atsidavimas disciplinai (kas, tiesa, keistai dera su jos itin dažnu išgėrinėjimu).

Knygos skaitymas neprailgsta: man užteko vieno laisvo vakaro ir trijų valandų kelionės namo, kad perskaityčiau didžiąją dalį šios knygos :) Jei reikėtų išskirti svarbiausią temą, kuri jungia visą pasakojimą, tai būtų M. D. santykiai su vokiečiais, savo Tėvyne.

Priminsiu, kad ji aktyviai smerkė nacizmą, priėmė JAV pilietybę ir, karams vykstant, aktyviai palaikė tuometinės Vokietijos priešus (aktyviai koncertavo sąjungininkų kariams), dažnai pasisakydavo prieš Vokietijos politiką, tad laikyta išdavike. Nors vaizduojamu laikotarpiu karas jau pasibaigęs, daugybė vokiečių ją vis dar niekina (beje, A. Kuzniak užsimena, kad dar dabar yra tokių). Vaizduojama, kaip ji su tuo tvarkosi. Antra vertus, yra daugybė žmonių, kurie jai dėkingi ir ją kone garbina dėl drąsos pasmerkti savo šalį vardan teisingumo.

Žodžiu, daug emocijų, daug įdomių detalių, nemažai užkabintų aktualių to meto žmonėms temų. Apibendrinant, aprašoma asmenybė išskirtinė (ir tikrai ne visada ją lengva mėgti), įprasto žvaigždės garbinimo daug nėra, rašytojos stilius man labai artimas ir - ačiū dievui - beveik nesivelta į jos meilužių aptarinėjimus.