Šį kartą besirinkdama, kokį detektyvą norėčiau perskaityti, nusprendžiau iš arčiau susipažinti su Agatos Kristi kūryba. Gėda prisipažinti, bet iki šiol šios detektyvų karalienės tituluojamos autorės nieko nebuvau...

Šį kartą besirinkdama, kokį detektyvą norėčiau perskaityti, nusprendžiau iš arčiau susipažinti su Agatos Kristi kūryba. Gėda prisipažinti, bet iki šiol šios detektyvų karalienės tituluojamos autorės nieko nebuvau skaičiusi. Kažkaip tiek bibliotekoje, tiek knygyne pro šias mažo formato knygas praeidavau nesustodama, nes pirmenybę visada teikiau skandinavų detektyvams. Bet kaip kartais netikėtai ateina sprendimai kažką greitai keisti savo gyvenime, taip ir mane aplankė netikėtas nušvitimas kuždantis, kad reikia paimti ir man paskaityti kažką iš Agatos Kristi taip visų mėgiamų detektyvų. Todėl bibliotekoje visiškai atsitiktinai pasirinkau šį šedevrą. Ir būtent šis žodis "šedevras" taip puikiai tinka, kad kito žodžio apibūdinti net nesugalvočiau. Na ir prasidėjo tikra kriminalinė istorija, kuri buvo verta mano dėmesio, atsiribojimo nuo kasdienių reikalų bei rūpesčių ir kurią skaitydama net laiko nuovoką prarasdavau. Čia taip viskas susukta, persukta ir supinta kaip tam galvosūkyje, kur sprendimo būdų daug, o atsakymas tik vienas. Taip ir norėjosi kuo greičiau perskaityti ir įminti šią painią mįslę. O kur dar nepriekaištingas Erkiulis Puaro su savo puikiu loginiu mąstymu, lengvu sarkazmu, solidžia išvaizda ir nepriekaištingu talentu. Nieko kito nebeliko kaip tik sau pažadėti, kad draugystę su detektyvų karaliene tęsiu ir toliau :)

Jaunos kilmingos ir turtingos anglės Sindžen ir ją dėl turto vedusio nuskurdusio škotų grafo Kolino laimės paieškų istorija. Moterys čia drąsios, mokančios pakovoti ne tik už save, bet ir už savo laimę. Kas mėgsta...

Jaunos kilmingos ir turtingos anglės Sindžen ir ją dėl turto vedusio nuskurdusio škotų grafo Kolino laimės paieškų istorija. Moterys čia drąsios, mokančios pakovoti ne tik už save, bet ir už savo laimę. Kas mėgsta romantinę literatūrą - nenusivils :)

Ši rašytoja moka kurti romantiškas istorijas iš senovės, kai susipina ne tik pavojai ir laimės paieškos, bet veikėjai jos romanuose visada įdomūs. Ledi Elizabet Kameron ir Jano Torntono audringi santykiai prikausto dėmesį ir...

Ši rašytoja moka kurti romantiškas istorijas iš senovės, kai susipina ne tik pavojai ir laimės paieškos, bet veikėjai jos romanuose visada įdomūs. Ledi Elizabet Kameron ir Jano Torntono audringi santykiai prikausto dėmesį ir išlaiko iki pabaigos. Beje, man atrodo, kad ši knyga naujai išleista kitu pavadinimu "Rojus".

Keistoka ši knyga... Ji turėtų būti tiesiog romantinė istorija, autorė žinoma, tačiau nuo pirmų puslapių nėjo susidaryti vaizdo apie veikėjus, jie buvo kažkokie belyčiai, beamžiai. Istoriją pasakoja mergina ir...

Keistoka ši knyga... Ji turėtų būti tiesiog romantinė istorija, autorė žinoma, tačiau nuo pirmų puslapių nėjo susidaryti vaizdo apie veikėjus, jie buvo kažkokie belyčiai, beamžiai. Istoriją pasakoja mergina ir dažniausiai tai ir yra jos atpasakojimas veiksmų ir dialogų, be jokio pasaulio matymo, savo jausmų pateikimo... man per daug buvo ir istorijų apie opalus...

Kaip žinodama, kad sirgsiu ir negalėsiu eiti į darbą, bibliotekoje prisirinkau krūvą senų knygų, tad pagerėjus savijautai, jas ir įveikinėju :) ši knyga pasakoja apie XIX amžių, meilę tarp gydytojos ir turtuolio. Tiesiog...

Kaip žinodama, kad sirgsiu ir negalėsiu eiti į darbą, bibliotekoje prisirinkau krūvą senų knygų, tad pagerėjus savijautai, jas ir įveikinėju :) ši knyga pasakoja apie XIX amžių, meilę tarp gydytojos ir turtuolio. Tiesiog greit skaitoma romantiška istorija, kurioje daug nuotykių, aistrų, išdavystės, pavydo...

Prisipažinsiu, esu K. Navako gerbėja, vienos mėgstamiausių knygų man - "Du lagaminai sniego" ir "Lorelei". Tačiau pirmasis K. Navako romanas "Vyno kopija" mane nuvylė. Iš šios knygos tikėjausi, jog suskaitysiu ją taip pat...

Prisipažinsiu, esu K. Navako gerbėja, vienos mėgstamiausių knygų man - "Du lagaminai sniego" ir "Lorelei". Tačiau pirmasis K. Navako romanas "Vyno kopija" mane nuvylė. Iš šios knygos tikėjausi, jog suskaitysiu ją taip pat maloniai, kaip gurkšnočiau skanaus raudono vyno taurę. Tačiau. Deja.
Net sunku aprašyti apie ką ši knygą. Istorija prasideda mirtimi. Kažkas atsibunda numiręs ir pradeda kažko ieškoti, o ko konkrečiai, tai velnias ir težino. Viskas labai keistai susiplaka lyg ir į pasakojimą, lyg ir haliucinaciją, kažkokį keistą, iškreiptą, beprasmį sapną. Pagrindinis veikėjas nežemiškas, iš kitos realybės, nebuitiškas. Ir tai toli gražu nesuteikia jokio malonumo, jokios gelmės taip pat neaptikau. Geriausia šios knygos dalis, kaip bebūtų, autorius. Jaučiasi navakiškas stilius, navakiškų minčių pliūpsniai. Bet ar tai turėtų būti geriausia knygos dalis? Manau, ne.
Skaitydama vis galvojau, kodėl lietuvių rašytojai taip mėgsta rodyti, kiek daug jie žino, kiek kalbų moka, kiek knygų perskaitė? Tokios knygos, kuriose nėra nei frazių kitomis kalbomis išvertimo, nei kažkokių paaiškinimų, sukelia jausmą, kad rašytojas negerbia skaitytojo arba rašo tik tokiems apsiskaičiusiems ir tiek pat kalbų mokantiems. Taip jau išeina, kad kūryba kartais tampa nebe kūryba, o snobyba (suprask, snobams skirta). Beje, kažkur skaičiau, kad autorius pats ir pasakė, jog skaitytojas jam nerūpi. Bet argi taip galima? Kam tada kurti, jei tau nerūpi tie, kuriems tai skirta, kurie tai perka? Labai daug prieštaringų minčių, nes kaip minėjau įrašo pradžioje, K. Navaką labai mėgstu, bet "Vyno kopija" man atrodo kažkoks nesusipratimas. Ir dar viena galvon šovusi mintis buvo ta, kad čia gal bendra šiuolaikinių lietuvių rašytojų problema - rašyti snobams ir pamiršti skaitytojus, tuomet taip ir gaunasi, kad tokias snobybas skaito tik jų kolegos ir jos greitai užsimiršta. Šitą reiškinį pastebiu tikrai ne pirmą kartą. Dėl to liūdna. Nes šiaip jau visuomet esu ta, kuri lietuvių literatūrą gina, giria, rekomenduoja. Šitos knygos nerekomenduosiu ir apginti negaliu. Bet juk tai tik mano nuomonė, jei patinka iššūkiai - paskaitykit. Man iššūkis buvo šią knygą perskaityti, tik, kad visai nesidžiaugiu šį iššūkį įveikusi.