Ši knyga – tai net 616 žinutės iš 1900-1940 metų lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos. Šioje humoro antologijoje – įvairūs smagūs, juokingi, kartais ir tragikomiški nutikimai iš kasdienio gyvenimo. Minimi...

Ši knyga – tai net 616 žinutės iš 1900-1940 metų lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos. Šioje humoro antologijoje – įvairūs smagūs, juokingi, kartais ir tragikomiški nutikimai iš kasdienio gyvenimo. Minimi herojai – tikri žmonės, gyvenę tuo laiku. Knyga skiriama istorijos ir humoro mėgėjams: humoro, kuris pasižymi subtilumu ir originalumu. Žinutės knygoje suskirstytos įvairiomis temomis, tokiomis kaip: „Įsimylėjėliai, jaunikiai ir nuotakos“, „Kaimynai“, „Menininkai ir pramogautojai“, „Šposininkai“ ir t.t. Knygos tekstą papildo ir to meto leidiniuose paskelbti aforizmai bei karikatūros. Beje, žinučių kalba – autentiška, netaisyta ir neredaguota, tačiau kai kurių svetimybių paaiškinimai yra pateikti. Knygos gale pateikiami svarbesni 1900-1940 metų įvykiai.

Pacituosiu keletą žinučių :)

„LIETUVOS ŽINIOS
1925m kovo 1d., 5p.


Reikalingi dvynukai


Po Velykų Liaudies Opera, kurią vedu, stato mano „Birutę“ ir „Vaikas ar Mergaitė“ – dvynukus. Visas vargas, kad iki šiam laikui negaliu gaut dvynukų. Reikalinga, kad būtų berniukas ir mergaitė, labai panašūs veidu ir ūgiu ir amžiaus nuo 8 iki 10 metų. Koks tai lietuvių didelis apsileidimas, kad tokio menkniekio negali gaut. Jeigu kur yra dvynukai, tai prašau duot žinių, aš juos prirengsiu veikalan: dvynukams reiks dainuot ir šokt „Vaikas ar Mergaitė“ operetei.
Mikas Petrauskas“


„LIETUVOS ŽINIOS
1938m. liepos 30d., 10p.


Pabėgo jaunikis nuo jaunosios


Į Butrimonis liepos 19d. iš Lendarnos km. atvyko bažnyčion vestuvininkai. Einant tuoktis, jaunikis su jaunąja kažko susiginčijo ir trumpai pasiginčijęs, koja įspyręs jaunajai, pabėgo.
Vestuvininkai jaunikį suradę miestely, atsivedė prie jaunosios, bet jiedu ir vėl smarkiai susiginčijo. Šį kartą jaunikis pabėgęs taip pasislėpė, kad jo nebesurado.“


Smagi ir nuotaikinga knyga, įrodanti, kad lietuviai tikrai nėra tokie niurzgos ir pesimistai, nesugebantys iš savęs pasijuokti, kaip kartais mums atrodo. Tiesa, knygoje atsiskleidžia ne tik teigiamos savybės (šmaikštumas, originalumas, kūrybingumas, smalsumas ir kitos), bet ir neigiamos, tokios kaip kerštas ir pavydas.

Keturi vaikai - dvi mergaitės ir du berniukai - sename name netikėtai
randa duris, vedančias į paslaptingą pasaulį - Narniją. Tai nuostabus
kraštas, kuriame gyvena kalbantys gyvūnai, kentaurai ir milžinai. Deja,
ramios...

Keturi vaikai - dvi mergaitės ir du berniukai - sename name netikėtai
randa duris, vedančias į paslaptingą pasaulį - Narniją. Tai nuostabus
kraštas, kuriame gyvena kalbantys gyvūnai, kentaurai ir milžinai. Deja,
ramios Narnijos dienos jau praeity - ją užvaldė Baltoji ragana. Sklinda
mitas, kad nuo jos kerų išvaduoti gali keturi Žemės vaikai...

Fantastinė,kvapą gniaužianti knyga(gal kiek per plona).Negali net atsitraukti.Perskaitykite.Jums patiks.

Dauguma iš mūsų tikrai esame matę filmus "Šindlerio šąrašas", "Pianistas", skaitę knygų panašia tematika... Anos Frank rašytas dienoraštis irgi yra kupinas istorinių faktų, tačiau viesą vokiečių okupaciją pateikia...

Dauguma iš mūsų tikrai esame matę filmus "Šindlerio šąrašas", "Pianistas", skaitę knygų panašia tematika... Anos Frank rašytas dienoraštis irgi yra kupinas istorinių faktų, tačiau viesą vokiečių okupaciją pateikia kiek iš kitokios - švelnesnės pusės. Jau įžangoje paaiškėja Anos likimas, tačiau visa knyga įdomumo dėl to nepraranda.

Žinant faktą, jog man pačiai daugėliau nei trylika (tiek buvo Anai pradėjus rašyti šį dienoraštį), dauguma jos išvedžiojimų ir skundų pirmoje knygos pusėje atrodė tokie naivūs ir vertė šypsotis. Ypač jos pareiškimai kas kelias savaites apie tai, kaip ji nemyli, nekenčia savo mamos, apie tai, kaip neva niekas jos nesupranta. Puikiai atsimenu, jog ir pati mąstydavau panašiai būdama jos amžiaus, o jei atsiversčiau tų laikų dienoraščius, rasčiau analogiškas mintis...

Skaitant Anos įrašus puikiausiai jautėsi, jog mergina nebijo reikšti savo nuomonės ir jausmų. Taip pat su kiekvienu mėnesiu jautėsi ir jos psichologinis brendimas. Pirmi jausmai, pirmas bučinys... tik skaudžiausia, jog viskas tokiomis sąlygomis - slėptuvėje.

Visą knygą "žavėjausi" van Danų šeimyna, ypač ponia. Galiausiai pati atsiminiau, jog esu patyrusi ką reiškia gyventi keliems skirtingiems žmonėms labai blogomis sąlygomis - be galimybės kažką keisti, pabūti ramiai vienatvėje ir be jokio privatumo. Nenuostabu, jog toks gyvenimas nebuvo rožėmis klotas.

Pabaigoje pati Ana daug svajojo apie tai, kaip šį dienoraštį po karo išleis kaip knygą. Noras, žinoma, išsipildė, tik, deja, Anai jau nebesant gyvai...

Optimistiška istorija su pesimistiška pabaiga. Pati rekomenduočiau ją skaityti žmonėms dar iki pilnametystės. Jei pati būčiau skaičiusi prieš 8-9 metus, manau būtų palikusi gerokai didesnį įspūdį.

"Talentingasis misteris Riplis" laikomas viena geriausių visų laikų detektyvo žanro knygų. Šis 1955 m. parašytas romanas buvo apdovanotas prestižine Edgaro Allano Poe premija, pagal jį sukurtas to paties pavadinimo filmas...

"Talentingasis misteris Riplis" laikomas viena geriausių visų laikų detektyvo žanro knygų. Šis 1955 m. parašytas romanas buvo apdovanotas prestižine Edgaro Allano Poe premija, pagal jį sukurtas to paties pavadinimo filmas sulaukė didelio populiarumo.

Tokį apibūdinimą galima rasti ant knygos. Pavadinimas- labai girdėtas. Atsiliepimų- taip pat nemažai. Filmo, kuris rodytas turbūt bent kelis kartus, nemačiau, bet nuogirdos suintrigavo, ir knyga atsidūrė "reikia perskaityti" sąraše.

Tomas Riplis- gabus, bet savo vietos gyvenime neradęs vaikinas, gyvenantis anaiptol ne taip, kaip norėtųsi. Ne patys geriausi darbai, apšiūrę kambariai, kuriuose glaudžiasi tik laikinai, neaiški kompanija. O norėtų suktis visuomenės grietinėlėje, savo sąmoju žavėti ne tik įvairaus plauko padugnes. Laukdamas geresnių dienų, Tomas užsiima ne visai švariais darbeliais, kol vieną dieną turtingas ponas pasiūlo apmokėti kelionę į Italiją, kur Tomo misija- įkalbėti paklydėlį sūnų grįžti namo. Tomas suvokia, kad gali pradėti naują gyvenimo lapą- sukurti naują savo istoriją, parodyti save tokiu, koks nori būti. Ir nors Dikis Grynlifas, kurį turi grąžinti namo, ne visada žavisi Tomu ir jo elgesiu, pastarasis nepraranda vilties išpešti naudos. Iš pirmo žvilgsnio paprasta sukčiaus istorija pasisuka kita linkme, kai pasiplaukiojimo metu jis Dikį nužudo. Ir jo sukčiavimai įgauna visiškai kitą mąstą... Apsimetęs Dikiu Grynlifu, Tomas pradeda melo, apgavystės, išsisukinėjimų ir bėgimo maratoną...

Skaitant knygą neapleido įtampa ir jaudulys- o kas dabar? pasiseks? ne? O ir jausmai Riplio atžvilgiu taip pat dvejopi- jaudiniesi, kaip jam pasiseks, bet paskui pagalvoji- juk jis žudikas! Kartais pajauti suirzimą dėl naivaus ar kvailoko jo elgesio, kuris įstūmė į pavojų.

Autorė puikiai išlaiko intrigą, nežinomybę iki paskutinio puslapio, įtraukia taip, kad su jauduliu ir nerimu lauki- kas toliau?

Beje. trumpas šuolis į šalį- paskaičius knygą nusprendžiau pažiūrėti filmą. Verdiktas vienas- skaičius knygą jį žiūrėti tikrai nereikia, nes toli gražu neprilygsta originalui...

Paulo Coelho romanas "Veronika ryžtasi mirti", tai apie jauną merginą, kuri bando nusižudyti. Pasirinkusi migdomuosius Veronika pasiryžta įgyvendinti savo planą...tačiau po kelių dienų mergina pabunda psichiatrijos...

Paulo Coelho romanas "Veronika ryžtasi mirti", tai apie jauną merginą, kuri bando nusižudyti. Pasirinkusi migdomuosius Veronika pasiryžta įgyvendinti savo planą...tačiau po kelių dienų mergina pabunda psichiatrijos ligoninėje. Ligoninėje Verinika sužino, kad gyventi liko tik savaitė. dienom bėgant mergina susipažįsta su keliais ligoniais... ir pradeda matyti ne tik juodą ją supančią tamsą. Bėgant laikui suprasdama, jog beliko vos keletas dienų, Veronika pradeda jas branginti ir iš tiesų gyventi. Gyventi taip, kaip visada norėjo, nieko nesiveržydama ir nebijodama.

"Kuo daugiau žmonės turi galimybių būti laimingi, tuo jie nelaimingesni." - Paulo Coelho, Veronika ryžtasi mirti.

Dažnai tėvai dievina savo vaikus. Jie juos lepina, myli, bučiuoja ir bara(tada kada jie blogi). Šioje knygoje visai kitaip. Šios knygos pagrindinės herojos tėvai nekenčia jos ir galvoja, jog ji kaip šašas. Jie ją vadina...

Dažnai tėvai dievina savo vaikus. Jie juos lepina, myli, bučiuoja ir bara(tada kada jie blogi). Šioje knygoje visai kitaip. Šios knygos pagrindinės herojos tėvai nekenčia jos ir galvoja, jog ji kaip šašas. Jie ją vadina neišmanėle, kvaile, kopūstgalve nors jų dukra visai ne tokia. Pusantrų metų mergaitė taisyklingai kalbėjo. Trijų skaitė laikraščius ir žurnalus. Ketverių jau skaitė knygas, poemas, eilėraščius. Tėvai visai nekreipė dėmesio į dukterį. Brolis mokykloje, tėvas darbe, o motina užuot rūpinusis vaiku kiekvieną dieną važiavo į miestą už keliųs kilometrų žaisti bingo. Matilda kol jų visų nebuvo lankėsi bibliotekoje. Tėvams ji ničnieko nesakė, nes jie manė "Knyga - tai šlamštas, o televizorius..."

Už tai, kad tėvai ją taip peikė ji jiems atkeršyjo.

Matildos keršijimai tėvams:


Superklijais ištepė tėčio skrybele, kurią rengėsi tėvas. Jis žinoma prilipo.
Išgasdino tėvus papūga, kuri kalbėjo baisiai. Jie galvojo, jog tai šmekla.
Nudažė tėvo plaukus itin atspariai platinių blondinių plaukų dažais. (Jie buvo motinos)




Matilda į mokyklą ėjo penkerių su puse. Savo protu pranoko visus mokinius ir beje susidraugavo su mokytoja Meilute.Tėvai nesidomėjo Matildos mokslais ir nesidžiaugė jos pasiekimais. Mokyklos direktorė buvo panelė Kuoka. Pati blogiausia moteris pasaulyje. Matilda ją pamokė. Kaip? Pasirodo mergaitė tūrėjo paslaptingų galių ir galėjo judinti daiktus.

Knyga labai nuostabi, gera ir siūlau perskaityti visiems, kurie netingi.

Turiu prisipažinti, kad viena iš priežasčių, dėl kurių įsigyjau šią knygą, buvo tiesiog pakerėjęs viršelis. Apie britų rašytoją Nicholą Evansą ir jo žymujį romaną "Arklių užkalbėtojas" jau buvau girdėjusi...

Turiu prisipažinti, kad viena iš priežasčių, dėl kurių įsigyjau šią knygą, buvo tiesiog pakerėjęs viršelis. Apie britų rašytoją Nicholą Evansą ir jo žymujį romaną "Arklių užkalbėtojas" jau buvau girdėjusi anksčiau, bet kadangi esu didesnė vilkų mylėtoja nei arklių, pirmai pažinčiai su Evanso kūryba pasirinkau ne mažiau žymų jo romaną "Vilkų ratas".

Romano veiksmas vyksta nedideliame Houpo miestelyje, Montanoje. Kadaise jo apylinkėse buvo įsikūrę tūkstančiai vilkų, bet atklydę vilkų medžiotojai juos masiškai naikino, mat už tai gaudavo premijas iš valstybės ir galvijų augintojų. Galiausiai vilkai šiame regione beveik visai išnyko, bet miestelio gyventojų neapykanta jiems niekur nedingo.

Aistros mieslelyje užverda po to, kai vienas atklydęs vilkas pasikėsina į įtakingiausio miestelio galvijų augintojo Bako Kolderio dukters naujagimį ir papjauna jos šunį. Pasipūtusio ir savimi pasitikinčio Bako Kolderio paskatinti, Houpo gyvulių augintojai susivienija, kad paskutiniai likę 8 vilkai būtų nužudyti. Bet savo planus jiems įgyvendinti nėra taip paprasta, nes vilkus saugo apsaugos programa ir įstatymai. Kad būtų numalšintas gyventojų pasipiktinimas, į miestelį pakviečiama jauna vilkų specialistė ir biologė Helena Ros. Jos užduotis nustatyti vilkų buvimo koordinates ir pasirūpinti, kad kiekvienas segėtų sekimo ankaklį. Miestelyje Helena susipažįsta su 18-mečiu Bako Kolderio sūnumi Luku. Jautrus ir gamtą mylintis vaikinas svajoja tapti biologu ir nuvilia tėvą, nes neketina pratęsti šeimos tradicijos ir tapti gyvulių augintoju. Miestelio bendruomenė pasidalina į dvi stovyklas - vieni gina vilkus ir kovoja už jų išsaugojimą, kiti siekia padaryti viską, kad Houpe vilkų nebeliktų. Kas turi įvykti, kad žmonių žiaurumas būtų pažabotas?

Knyga pasakoja apie tai, kaip laukinė gamta susiduria su civilizacija. Asmeniniai žmonių poreikiai tampa svarbesni už meilę gamtai, visuomenė pamiršo, kaip būti gamtos dalimi. Houpo gyventojai net nesvarsto galimybės, kad žmonės ir vilkai gali gyventi šalia vienas kitų, nedarydami vieni kitiems žalos. Jie mato vienintelę išeitį, sunaikinti tai, kas kelia problemą. "- Kaip manai, kas slypi tuose žvėryse, kad jų taip nekenčia žmonės? - Vilkuose? Nežinau. Gal jie pernelyg panašūs į mus. Žiūrime į juos ir matome save. Mylintys, rūpestingi, gyvenantys bendruomenėmis padarai, kurie, pasirodo, dar ir nuožmūs žudikai." Skaitant šį romaną buvo labai lengva įsijausti į veikėjus supančią aplinką ir susipažinti su tikruoju vilkų gyvenimu. Taip, vilkai yra žudikai, bet tai juk gamtos ciklo dalis, jie žudo tam, kad išgyventų. Kažkas turi žūti, kad kitas gyventų toliau. Patiko tai, kad knygoje pateikiama ne vien vilkų gynėjų pozicija, bet ir galvijų augintojų. Parodoma, kaip skaudu jiems yra netekti savo gyvulių ir negalėti padaryti nieko, kad juos apgintų, nes vilkus gina valstybė. Skaitant tampa sunku palaikyti kažkurią vieną pusę.

Romaną labai pagyvina ne tik gausybė taiklių sąmojų, filosofinių klausimų bet ir plačiai išvystytos realių veikėjų asmenybės. O taip pat labai gražiai gimsta pagrindinių veikėjų Helenos ir Luko meilė. Abiejų praeitis labai skaudi ir tai dar labiau juos suartina. Jie parodo vienas kitam, kaip gyventi toliau, įkvepia ryžto, drąsos kovoti už savo įsitikinimus ir vilkų išsaugojimą. Smagu stebėti, kaip jų meilė vilkams perauga į meilę vienas kitam.

Manau, kad tikrai nepraleidau laiko veltui, skaitydama šį N. Evanso romaną. Autorius tikrai nemažai laiko praleido rinkdamas informaciją apie vilkus ir tai tikrai matosi. Sužinojau daug apie jų įpročius, maitinimąsi, vilkų tarpusavio santykius, jauniklių atsivedimą, gyvenimo būdą. Knygos pabaiga gal ir yra kažkiek nuspėjama, bet man ji buvo būtent tokia kokios ir norėjau. Vieni veikėjai savo pamoką išmoksta skaudžiuoju būdu, kitiems tenka susitaikyti su kovos už vilkus padariniais. Ši knyga parodo, kad turime vertinti kiekvieną gyvenimo dieną ir vieni kitus, gyventi dabar, būti dabar, per daug nesigilinant, kas laukia ateityje. Neturime atitolti nuo gamtos, nes kitaip galime pamiršti, kas esame mes patys ir kokias vertybes turime puoselėti.

"Verčiau tegu mane atleidžia įmonė, o ne gyvenimas" - tai yra viena iš pagrindinių autoriaus priežaščių kodėl jis nusprendė parašyti šią knygą. Dabartiniame pasaulyje, kur ritmas yra begalinis, o dažniausiai matomas...

"Verčiau tegu mane atleidžia įmonė, o ne gyvenimas" - tai yra viena iš pagrindinių autoriaus priežaščių kodėl jis nusprendė parašyti šią knygą. Dabartiniame pasaulyje, kur ritmas yra begalinis, o dažniausiai matomas vaizdas yra prekės ženklas, viskas yra perkama, laikina ir netikra. Frederic Beigbeden vienas iš tų rašytojų, kuris su ironiška šypsena visa tai pateikia be jokių pagražinimų, atskleidžia reklamos pasaulį ir prekės ženklo įtaka žmonėms nebijodamas susilaukti kritikos ar žmonių paniekos, kadangi jo žodžiais tariant "valdžia yra pasenęs išradimas. Dabar valdžių yra tiek daug ir tokių neapibrėžtų, kad nuo jų sistema tapo bejėgė".

Paėmus šią knygą į rankas, akys ryte ryja kiekvieną sakinį, žodį. Žodžiai, emocijos kuriomis yra parašyta ši knyga yra artimi kiekvienam žmogui, kadangi kiekvienas bent akimirką pasijunta menkas ir bejėgis priešais milžiniškas korporacijos, kurios valdo mūsų norus bei jausmus, o mirtis atrodo vienintelis susitikimas, neužfiksuotas darbų planavimo knygelėje.

Prieš pradedant kalbėti apie šią knygą, turiu prisipažinti, jog gerokai anksčiau nei ši knyga pateko į mano rankas peržiūrėjau to paties pavadinimo filmą: garsųjį "The King's Speech". Kadangi pastarasis paliko...

Prieš pradedant kalbėti apie šią knygą, turiu prisipažinti, jog gerokai anksčiau nei ši knyga pateko į mano rankas peržiūrėjau to paties pavadinimo filmą: garsųjį "The King's Speech". Kadangi pastarasis paliko neišdildomą įspūdį, įvertinti knygos, nepalyginant jos su filmu, deja, negaliu.

Visų pirma, atrodo, lyg filme ir knygoje būtų pasakojama ne ta pati istorija. Filme - dviejų skirtingų asmenybių bendradarbiavimas, virtęs į ilgametę draugystę, paremtą pasitikėjimu ir noru nugalėti kamuojantį kalbos defektą. Knygoje - kalbos specialisto Logue gyvenimas ir jo darbas, įskaitant ir užsiėmimus su Jurgiu VI. Prisipažinsiu, jog knygoje tikėjausi išsamiau aprašytų taikytų gydymo metodų (kurie, beje, filme buvo nušviesti plačiau), tikėjausi, jog bus šiek tiek "giliau" pažvelgta į monarchijos užkuliusius, bet, deja, to neradau. Matyt, per daug tikėjausi (arba tiesiog ant viršelio besipuikuojantis drąsus užrašas "How one man saved the british monarchy" suteikė tuščių vilčių - še tau dar vienas įrodymas, kad spręsti apie knygą iš viršelio nevalia!).

Trumpam pamiršus filmą ir knygą vertinant objektyviai, turiu pasakyti, jog beskaitant kelis kartus buvo pasirodę, jog istorija pernelyg ištęsta ir papildyta nereikalingomis detalėmis, o karaliaus gydymas, kuris lyg turėjo būti knygos "vinis", - aprašytas labai nykiai ir neišsamiai.

Visgi, nesinorėtų akcentuoti vien trūkumų - knygoje netrūko ir tikrai įdomių vietų: tarkim, teorija, kas paskatina kalbos defektus; ar žvilgsnis į tai, kas vyko paprastų Londono gyventojų gyvenimuose II pasaulinio karo metu; kaip Elizabeth II rinkosi vyrą ir pan. Tad, jei domitės istorija, knyga turėtų visai patikti.

Pabaigoje pridursiu, jog nežinau, kaip būčiau įvertinusi šią knygą, jei ne filmas. Bet yra kaip yra: knyga, šiuo atveju (tiksliau, mano nuomone), lieka filmo šešėlyje.

Mano tėvas - didelis A. Čekuolio gerbėjas. Kiekvieną sekmadienį žiūrėdavo jo laidą, o kai tik atsirado tos 4 naujausios Čekuolio knygas, taip jas vieną po kitos ir nusipirko. Aš pati tuomet irgi buvau sumąsčiusi jas...

Mano tėvas - didelis A. Čekuolio gerbėjas. Kiekvieną sekmadienį žiūrėdavo jo laidą, o kai tik atsirado tos 4 naujausios Čekuolio knygas, taip jas vieną po kitos ir nusipirko. Aš pati tuomet irgi buvau sumąsčiusi jas paskaityti, nes žinojau, kad bus tikrai informatyvu. Tačiau niekaip neatrasdavau laiko, todėl ir sumąsčiau įtraukti į iššūkį. Pasirinkau nesvarstydama - pirmąją iš tų naujausiųjų pagal leidimo metus.

Žinoma, didžiausias ir nuostabiausias pliusas, kad knyga tikrai labai informatyvi. Bet daug knygų yra kupinos informacijos. Čekuolis išsiskiria tuo, kad visus dalykus, apie kuriuos jis tik rašo, pateikia įdomiai ir, svarbiausia, suprantamai, nesvarbu ar tai mokslinė, ar psichologinė, ar istorinė sritis. Jis net sudėtingesnius dalykus aprašo kažkaip paprastai, paaiškina viską iš pradžių. Pavyzdžiui, nenusimink, jei knygoje minimas Ribentropas, o tu nežinai, kas jis. Čekuolis nepatingės prirašyti, kad tai buvęs vokiečių užsienio reikalų ministras.

Knyga tik dar kartelį įtikino A. Čekuolio universalumu. Bent jau šioje dalyje vyraujančios temos yra nuo religijų ypatybių iki globalinio atšilimo, nuo SSRS laikų iki moterų ir vyrų psichologinės analizės. Kiekvienas skyrelis - įdomus, negirdėtas, leidžiantis pažvelgti į aktualiją visiškai kitokiu kampu nei įprasta.

Nepatiko man tai, kad nepaisant įdomumo ir paprastumo, knyga skaitėsi sunkokai. Dvidešimt puslapių skaitydavau apie 3 valandas. Nežinau, gal dėl to, kad knyga negrožinė. Manau, man publicistinės knygos tiesiog ilgiau skaitosi, nes informacija sunkiau, lėčiau pasiekia galvą. Be to, daug ką skaičiau įsigilinusi, stengdamasi įsiminti.

Tokiom knygom kaip ši, manau, reiktų taikyti kiek kitokį skaitymo būdą. Po skyrelį per dieną. Pasisemsi "dienos išminties", o ir galva nepervargs, nes tokią knygą sunku ryti ir stengtis perskaityti greitai. Kitą kartą jau žinosiu, kaip reikia skaityti Čekuolį.

Aš po šios knygos kardinaliai pakeičiau nuomonę apie globalinį atšilimą, A. Čekuolio dėka. Tikiu, kad perskaitę jūs irgi pakeistumėt... arba bent susimąstytumėt.