Sužinojau, kad susuko filmą pagal J. Kerouac knygą "Kelyje", taigi, pirma kilusi mintis buvo perskaityti knygą ir tik po to pasidžiaugti vaizdais. Pradėjus skaityti šią knygą buvo gana sunku pagauti mintį, knyga atrodė...

Sužinojau, kad susuko filmą pagal J. Kerouac knygą "Kelyje", taigi, pirma kilusi mintis buvo perskaityti knygą ir tik po to pasidžiaugti vaizdais. Pradėjus skaityti šią knygą buvo gana sunku pagauti mintį, knyga atrodė keistoka, daug paikų linksmybių, vietovardžių, besikeičiančių veikėjų apie kuriuos vėliau vėl netikėtai pradedama pasakoti. Tačiau perskaičiusi knygą suvokiau, kad turbūt kitaip ir nebūtų pavykę taip gerai pavaizduoti pagrindinių veikėjų vienišumo, klystkelių, blaškymosi, savęs ieškojimų..

Tai knyga apie du draugus vieną mažiau kvaištelėjusį Selą ir kitą daugiau kvaištelėjusį Diną, kurie nusprendė išmaišyti Amerikos platybes, pasiduoti spontaniškumui ir patirti kuo daugiau nuotykių. Pagrindinis jų šūkis - tikrasis gyvenimas prasideda kelyje, ir tikrai taip, jų gyvenimas virte virė keliaujant.

Labiausiai mane žavėjo šių dviejų žmonių bendravimas, ilgi, nuoširdūs pokalbiai, kurių metu jie kalbėdavo apie tai, kas šaudavo į galvą, ieškodavo tarpusavio skirtumų ir panašumų, dalindavosi prisiminimais. Dinas mėgo filosofuoti galėdavo tai daryti visą naktį ir nenorėdavo sustoti. Labiausiai įstrigę jo žodžiai, kad lietus sujungia viską pasaulyje..

Kelionė į save per kelionę po šalį. Gero skaitymo ir gero kelio kartu su Selu ir Dinu.

Visi mes šios žemės piligrimai. Vieniems ilga ši žemiška kelionė, kitiems visiškai trumputė. Dažniausiai žmonės trokšta ilgai gyventi, o ne vienas dar nuo senų senovės norėjo atrasti gyvybės vandens, kurio...

Visi mes šios žemės piligrimai. Vieniems ilga ši žemiška kelionė, kitiems visiškai trumputė. Dažniausiai žmonės trokšta ilgai gyventi, o ne vienas dar nuo senų senovės norėjo atrasti gyvybės vandens, kurio išgėrus, niekada nemirtum. Knygoje pateikiama istorija žmogaus, kuris įkūnija bendrąją žmonijos sąmonę. Pagrindinis veikėjas Piligrimas gyvena daugybę metų - keičiasi jo kūnas, lytis, bet visus savo prieš tai buvusius gyvenimus prisimena. Tai jam leidžia vientisai suvokti istoriją, argumentuotai vertinti žmonių poelgius. Bet ši patirtis slegia ir pagrindinis veikėjas tiesiog trokšta numirti ir užbaigti šią sunkiai suvokiamą patirtį.

Savaime suprantama, piligrimas pakliūva į psichiatrijos ligoninę, kurioje dirba ir žymus gydytojas K. G. Jungas. Knygoje kaip atskira siužetinė linija - šio psichiatrijai nusipelniusio žmogaus gyvenimo istorija. Istorija su visais jo pakilimais ir nuopuoliais. Bandydamas padėti piligrimui, jis sužino daug apie jo praeitį. Taip ir mes, skaitytojai, galime trumpai grįžti į Trojos karą, pakeliauti Renesanso epochos gatvėmis, pavaikštinėti su keistuoliu O. Vaildu, net prisiminti šventosios Teresės Akvilietės gyvenimo fragmentą. Piligrimas tiek savo kalba, tiek dienoraščiais (kuriuos skaito K.G Jungas ir jo žmona Ema) įtraukia į bendrą istorijos srautą ir vis norisi skaityti toliau.

Tačiau, žvelgiant į besikankinantį Piligrimą, tampa aišku, kad būti nemirtingos atminties ne tokia ir didelė laimė. Pagrindinis herojus dar kartą patvirtina, kad bet koks visatos dėsnių pažeidimas atneša skaudžių pasekmių. Ypač suvokiant, kad niekas nesikeičia, kad žmonija vis daro tas pačias klaidas: "Įrodymų per akis. Kiekvienu atveju, turėdami gerą progą, mes nepripažįstame kolektyvinės sąmonės ir einame atgal ant laužo, lyg ugnis būtų vienintelis mūsų išsigelbėjimas".

Tad tikrai verta šią knygą skaityti. Čia ne vienas, čia daug piligrimų, o perskaitę ją, mes tampame daugiau matančiais bendrosios piligrimystės dalyviais.

Mano knygų dešimtukas prasideda nuo pačios ekstravagantiškiausios lietuviškos knygos - t.y. Jurgos Ivanauskaitės šedevro "Ragana ir lietus".



Kodėl tai - šedevras? Ogi todėl, jog ši laiką pralenkusi knyga žavi savo...

Mano knygų dešimtukas prasideda nuo pačios ekstravagantiškiausios lietuviškos knygos - t.y. Jurgos Ivanauskaitės šedevro "Ragana ir lietus".



Kodėl tai - šedevras? Ogi todėl, jog ši laiką pralenkusi knyga žavi savo aktualumu, originalumu bei išmintimi. Žinoma, čia nerasi jokių idiotiškų vampyriškų meilių ar naujų penkių dešimčių pilkų atspalvių, taip pakerėjusių pavargusių moterėlių smegenėles. Erotikos ir meilės čia apstu, yra net nurausti verčiančių meilės scenų, kurios nelabai ir dera Marijos žeme vaikščiojusiai rašytojai, bet nenukrypkim į šalį - geriau trumpai apžvelkim patį knygos turinį.



"Ragana ir lietus" pasakoja apie jaunos moters meilę kunigui, kuris ją atstumia. Vika, pagrindinė pasakojimo veikėja, jaučiasi beviltiškai bei sugniuždyta - trapus moters pasaulis griūva. Ne ką tepadeda ir psichoanalitikė, kuriai Vika išsipasakoja. Jų pokalbiai atskleidžia ne tik aistringą Vikos meilę kunigui Pauliui, bet atveria klaidžius bei painius moters psichologijos labirintus. Šalia pasakojimo atsiranda ir kitos knygos herojės - Marija Magdalietė ir paslaptingoji ragana M.V. su savomis meilės istorijomis, kurios dailiai susipina į vieną istoriją. Atrodo, skirtingi laikai, skirtingos asmenybės bei skirtingi aistros kupini objektai, bet iš tiesų tai - vienas ir tas pats pasakojimas, priverčiantis mus visus pažvelgti į save.



Ar meilei yra kas neįmanomo?



Nebandysiu atsakyti į šį klausimą. Geriau atsiverskim šią knygą ir atraskim atsakymą į tai.

Knyga, kuriai perskaityti nereikėjo nė dienos. Greitai įtraukianti, lengvai skaitoma ir įdomi. Mane visąlaik žavėjo knygos, kurios nesukurtos, o paremtos tikrais faktais. Ši knyga - dienoraštis. Skaitai ją lyg darydamas mažą...

Knyga, kuriai perskaityti nereikėjo nė dienos. Greitai įtraukianti, lengvai skaitoma ir įdomi. Mane visąlaik žavėjo knygos, kurios nesukurtos, o paremtos tikrais faktais. Ši knyga - dienoraštis. Skaitai ją lyg darydamas mažą nuodėmę, nes čia aprašytas kažkieno tikras gyvenimas, kurio paslaptys buvo patikėtos popieriaus lapams. Knygą aprašyti sunku, ją tiesiog reikia perskaityti, nes kiekvienas ją gali interpretuoti gana skirtingai. Tačiau tikrai kiekvienas įžvelgs ir supras, ką gyvenime iš tikrųjų reikia vertinti. Jei manai, kad tavo gyvenimas blogas, paskaityk šią knygą... Manau ji sugebės pakeisti tavo nuomonę.

Rekomenduočiau skaityti paaugliams ir jų tėvams, nes jie iš šios knygos gali pasiimti daugiausiai...

Pradėjus skaityti maniau kad nebaigsiu šios knygos. Buvo jau kelios dešimtys puslapių perskaityta, o pagrindinė veikėja dar tik vos kelis žingsnius težengusi. Tik tada atkreipiau dėmesį, kad knygą sudaro apie 600 puslapių....

Pradėjus skaityti maniau kad nebaigsiu šios knygos. Buvo jau kelios dešimtys puslapių perskaityta, o pagrindinė veikėja dar tik vos kelis žingsnius težengusi. Tik tada atkreipiau dėmesį, kad knygą sudaro apie 600 puslapių. Siužetas juda sraigės greičiu, o aprašymai liejasi iki tokių smulkmenų kaip patiekalo receptas. Kadangi tai meilės istorija, tai toks detalumas sukėlė smalsumą - kiek giliai autorė leisis į tas, taip jos mylimas detales, kai reikalas pribręs iki lovos... Juokiausi smagiai, kad net pacitavau Facebook'e (netyčia). Labai daug dėmesio skirta senovinėms ir istorinėms smulkmenoms, bet knygos autorė, pasirodo yra istorikė tai kaip ir aišku kodėl. Neprijaučiu aš istorija "kvepiančiom" knygom, todėl keista, kad visgi pabaigiau ir net patiko. Tačiau antrą kartą neskaityčiau.
Rekomenduoju tiems, kuriems patinka lėtas, neskubus tempas; detalūs, smulkmeniški aprašymai; istorijos mokslas; bibliofilija; daugiakalbystė (poliglotiniai posakiai), ir žinoma - vampyrinės meilės istorijos.
Kadangi tiesiog "būtina" palyginti su "Saulėlydžio" saga, tai rinkčiausi pastarąjį, turbūt todėl, kad jame "sportinis automobilis BMW M3", o šioje knygoje tiesiog "sportinis automobilis" - tiek tos naudos iš detalių aprašymų kai dėmesys skiriamas tik šimtamečiams ir senesniems objektams.

Maksimo Gorkio kūryba nuveda į tamsius, purvinus Rusijos laikus, kai valdžia ir tam tikra prasme žmogus, priklauso carui. Kaimuose ir miestuose tvyro skurdas, pyktis, žmonių išnaudojimas. Klasikinė kaimiečių šeima:...

Maksimo Gorkio kūryba nuveda į tamsius, purvinus Rusijos laikus, kai valdžia ir tam tikra prasme žmogus, priklauso carui. Kaimuose ir miestuose tvyro skurdas, pyktis, žmonių išnaudojimas. Klasikinė kaimiečių šeima: girtaujantis, grašius uždirbantis ir nuolatos mušantis savo pačią vyras, bei žmona, gimdanti vaikus, prižiūrinti namus ir nuolat besitaikstanti su girto vyro nuotaikos svyravimais. Tai tarsi užburtas ratas, besisukantis iš kartos į kartą ir teikiantis saugomą. Gorkio veikėjas Pavlas Vlasovas - jaunuolis, kuriam toks gyvenimas nepriimtinas ir jis visomis savo galios pastangomis siekia pabudinti liaudį, skatinti keisti savo gyvenimą ir nebijoti kovoti už savo teises. Tačiau tai nėra taip paprasta: per daugelį metų žmonės priprato vergauti caro valdžiai, nesipriešinti bet kokiam naujam jo sprendimui, mokesčiui. Ir tik giliai pasąmonėje įsišaknijusią neteisybę išliedavo pykčiu prieš kaimyną, žmoną arba galutinai nusigerdavo.

Pradžioje atrodė, kad jaunuoliui niekada nepavyks pajungti liaudies, juolab, kad tiesa, kurią jis skleidė buvo jiems be galo skaudi, jie jos bijojo. Tačiau mažas laimėjimas prieš išnaudotojus praplatina Pavlo gretas, o žinia apie jį ir jo siekius pradeda sklisti žaibo greičiu po visus aplinkinius kaimelius ir miestus. Liūdna, tamsi kasdienybė pasibaigia, prasideda naujas, margas, įvairus gyvenimas. Žmonės pradėjo geisti tiesos: beraščiai mokinosi skaityti, o po to slapta skaitydavo uždraustą literatūra, jaunuoliai rinkdavosi į trobas, kur diskutuodavo, skaitydavo, draugiškai ginčydavosi. Tiek laiko kentėjusi liaudis pradėjo augti ir joje kunkuliavo pyktis ir noras atkeršyti engėjams.

Vertėtų prieiti prie pagrindinio Gorkio personažo - motinos. Tai daug patyrusi moteris, našlė, Pavlo motina, kuri, mano manymu, didis personažas. Pradžioje ji skeptiškai žiūri į sūnaus nutolimą nuo įprasto kaimiško gyvenimo, o vėliau tampa jo sekėja. Šiam personažui tenka susidurti su dideliais sunkumais: miršta šeimos maitintojas vyras, sūnus persiakiojamas žandarų dėl revoliucinių įdėjų, po kiek laiko tenka jį lankyti kalėjime. Motina be galo stipri, jos širdis milžiniška, ji myli visus ir nori visus apsupti taika ir meile. Neseniai teko matyti labai seną filmą "Metropolis'', apie vargšus darbininkus ir protingus jų išnaudotojus, kurio pagrindinė mintis tokia: tarp galvos ir rankų turi būti tarpininkas - širdis. Kaip šiuo atveju tai susiję su kūriniu "Motina''? Pelagėja Nilovna (motina) savo atvira meile visiems buvo tarpininkas tarp miesto darbininkų ir kaimo valstiečių. Miesto žmonės siekė lygybės visiems ir valdžios liaudžiai, tuo tarpu valstiečiai įniršę troško kraujo, naujų žemių. Motina tiek su vienais, tiek su kitais kalbėjo ne žodžiais, o širdimi, ji visą save atidavė žmonėms, nes troško to, ko ir jos sūnus, kad žmonės žinotų visą tiesą.

iki šiol nelabai galiu suprasti, ar ši knyga man labai patiko ar šiek tiek patiko. Kartais skaitant būdavo painu susigaudyti tarp naujų vardų, o dar ta painiava su tėvavardžiais. Bet, manau, esmė ne varduose. Kūrinys neturi pabaigos, man jis nutrūksta per greitai, norėjosi sužinoti tolimesnį personažų likimą. O gal paprasčiausiai autorius palieka vietos skaitytojo fantazijai. Kiek rašoma istorijos vadovėliuose - revoliucija Rusijoje įvyko, vadinas bet kuriuo atveju knyga turėjo baigtis teigiama linkme.

Vieną dieną Filipą Marlau,privatų seklį,likimas suveda su Briedžiu Malojumi. Jis ką tik išėjo iš kalėjimo už banko apiplėšimą. Briedis Malojus ieško savo mylimosios Velmos, kadaise dainavusios užeigoje "Pas...

Vieną dieną Filipą Marlau,privatų seklį,likimas suveda su Briedžiu Malojumi. Jis ką tik išėjo iš kalėjimo už banko apiplėšimą. Briedis Malojus ieško savo mylimosios Velmos, kadaise dainavusios užeigoje "Pas Florianą'.Jos ieškoti imasi ir Filipas Marlau. Asmeniškai aš antrą kart šios knygos neskaityčiau. Mažoka veiksmo ir daug aprašomų vaizdų. Seklys be intrigos.

"Orchidėjų namai" - tai jaudinanti istorija! Visiškai pasinėriau į herojų pasauly, kiekvienas puslapis žadino smalsumą, kokie dar įvykiai laukia spėtų pamilti herojų Džulijos ir Kito. Kaip susiklostys anglų didiko Hario ir...

"Orchidėjų namai" - tai jaudinanti istorija! Visiškai pasinėriau į herojų pasauly, kiekvienas puslapis žadino smalsumą, kokie dar įvykiai laukia spėtų pamilti herojų Džulijos ir Kito. Kaip susiklostys anglų didiko Hario ir jaunutės jo žmonos Olivijos gyvenimai. Mintys sukosi apie tai kas laukia toliau, kokie likimo smūgiai dar sujudis ir taip tragišką herojų gyvenimą. Kaip baigsis ši, per kelias kartas užsitęsusi istorija. Kartu su knygos veikėjų kasdienybe šalia ėjo jų prisiminimai, išgyvenimai, istoriniai įvykiai, kurie nubloškė net į tolimąjį Tailandą.

Nuoširdžiai rekomenduočiau šią knygą ilgam žiemos vakarui, tiems kurie pasiilgę išskirtinės istorijos. Jokių nuvalkiotų frazių, visiškai nenuspėjamas turinys. Super!

Pradžioje ši knyga mane sužavėjo. Patiko autoriaus požiūris, minčių dėstymas ir jų pateikimas, tačiau vėliau knyga spėjo mane ir nuvilti. Knygoje daugiau nei 300 puslapių, bet mano nuomone, pagrindines mintis buvo galima...

Pradžioje ši knyga mane sužavėjo. Patiko autoriaus požiūris, minčių dėstymas ir jų pateikimas, tačiau vėliau knyga spėjo mane ir nuvilti. Knygoje daugiau nei 300 puslapių, bet mano nuomone, pagrindines mintis buvo galima išsakyti ir mažesniame kiekyje knygos lapų, nesikartojant ir nebepateikiant tų pačių idėjų dar ir dar kartą. Tačiau... Knygoje neaprėpiamai daug nuostabių minčių, kurios turi išliekamąją vertę kiekvieno žmogaus pasąmonėje. Jei visi vadovautųsi autoriaus patarimais, mes gyventume matydami daugiau besišypsančių ir laimingų žmonių. Nes "gyvenimas turėtų būti nuotykis", "gyvenimas turėtų teikti pasitenkinimą". Rekomenduočiau šią knygą turėti savo namų bibliotekoje kiekvienam, nes užvaldžius blogoms mintims, šioje knygoje būtų galima pasisemti pozityvumo ir gerų emocijų.

Kai nutinka kažkas bloga, visada save pasiguodžiu, jog sėkmė dar ateis, kad tiems, kurie elgiasi su manimi bjauriai, bus atseikėta gyvenimo, kad egzistuoja karma... Ir tada perskaičiau šią knygą.
Ne ne ne, neapsigaukite, ši...

Kai nutinka kažkas bloga, visada save pasiguodžiu, jog sėkmė dar ateis, kad tiems, kurie elgiasi su manimi bjauriai, bus atseikėta gyvenimo, kad egzistuoja karma... Ir tada perskaičiau šią knygą.
Ne ne ne, neapsigaukite, ši knyga nėra ypatingai šlykšti (nebent dar nesusigyvenote su aplink gyvuojančiu smurtu), bet pasidžiaugti, kad gyveni būtent dabar, tikrai priverčia. Ypač kai vos tik atsivertus knygą išvysti eilutes - "vilkai įpratę ėsti žmogieną" ar "lavonai ir mirtis". Tačiau verčiant puslapį po puslapio vis labiau įkrenti į pasaulį po antrojo pasaulinio karo, kai Rytprūsiuose gyveno vien moterys su vaikais, badas ir mirtis. O pastarųjų buvo daug daugiau. Motinos siuntė savo vaikus anapus Nemuno į Lietuvą, kur buvo duonos ir mėsos. Ir vaikai pareigingai ieškojo draugiškų ūkininkų, sunkiai dirbo, gyveno pusbadžiu ir viskas tik dėl to, kad po keletos mėnesių vėl slapstydamiesi bėgtų per Nemuno ledą. Tačiau šįkart ne tuščiomis, o pilna kuprine maisto bulvių lupenomis mintantiems broliams ir seserims. Tik kad ne visi tuos namus pasiekdavo... Juk daugumai kareivių tuo laiku nieko nereiškė mestelėti granatą ar dvi į vaikų būrelį.
Bet ši knyga tokia nedidelė ir taip greitai baigiasi, kad nenoriu daugiau išduoti ir sugadinti Jums skaitymo džiaugsmo. Tik pridursiu, jog šioje A. Šlepiko knygoje nėra nei vieno nereikalingo žodžio, tuo labiau sakinio. Tačiau šiuo atveju, mažiau tampa daugiau.