Knyga plona, bet skaičiau ją laabai ilgai. O atrodė, kad suskaitysiu per dieną, maniau, bus lengva, pavyzdžiui, tokia pati kaip "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Apsirikau.

Prisipažinsiu - skaičiau "Emanuelę" ankstyvoje...

Knyga plona, bet skaičiau ją laabai ilgai. O atrodė, kad suskaitysiu per dieną, maniau, bus lengva, pavyzdžiui, tokia pati kaip "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Apsirikau.

Prisipažinsiu - skaičiau "Emanuelę" ankstyvoje paauglystėje, mokykloje mergaitės tarpusavyje dalijomės ja kaip kokiu uždraustu lobiu. Skaitėme labiausiai dėl to, kad knyga anonsuojama kaip "neduotina skaityti nesulaukus brandos amžiaus". Tada tenkinau savo smalsumą, skaičiau godžiai atviras sekso scenas ir... nesugebėjau tąsyk perskaityti.

Knyga nėra vien tik pornografinė; ji neturi vieno ir vienintelio tikslo kaip kitos tokio pobūdžio knygos - žadinti skaitytojo seksualinius instinktus, savitikslį gašlumą ir mėgavimąsi begaliniais lytinio akto aprašinėjimas, nuobodžiais ir vulgariais. "Emanuelė Bankoke" greičiau filosofinė-pornografinė knyga su daug puslapių sudėtingų pamąstymų apie erotiką, lytinę energiją, pirmykštę gatmą, meilę kaip nenatūralų dalyką, Amžinybę, Žmogų, Žmogaus meną.

Knygos kredo - išsilaisvinimas nuo seksualinių tabu. "Mes visi tuščiai leidžiam laiką, jei jo nepašvenčiam malonumo menui, nuolat didindami pasimylėjimų skaičių". Anot autorės, gėdingos erotikos nėra. "Laiką leidžiame tuščiai, jei nesam kieno nors glėbyje".

Taigi prancūzė E. Arsan su malonumu pasišaipo iš mūsų moralinių kaliausių - baimės išsiskirti iš kitų ir bukagalvystės, propaguodama atvirą erotiką, homoseksualumą, net pedofiliją.

"Kiekvienas ir kiekviena gali priklausyti kiekvienai ir kiekvienam" - knygos šūkis.

Nepriimtinas man, beje, o Dieve.

Šauna išdavikiška mintis - gal ten, karštame Bankoke, imčiau kitaip galvoti?..

Vertinimas 7,5 iš 10