Richard'ą Dawkins'ą, teigiantį, kad Dievas tėra pavojinga iliuzija, The Time 2007-aisiais įtraukė į įtakingiausių žmonių sąrašą. Tačiau net ir perskaičiusi jo kontraversiškiausia laikomą knygą - "Dievo iliuzija" -...

Richard'ą Dawkins'ą, teigiantį, kad Dievas tėra pavojinga iliuzija, The Time 2007-aisiais įtraukė į įtakingiausių žmonių sąrašą. Tačiau net ir perskaičiusi jo kontraversiškiausia laikomą knygą - "Dievo iliuzija" - nepatekau į autoriaus įtakos zoną (nes beveik nieko naujo nesužinojau ir neradau knygoje to, ko ieškojau). Teko skaityti, kad kai kurie religingieji, perskaitę šį jo veikalą, atmeta bet kokią religiją, nustoja tikėti bet kokiu dievu. Visada įsivaizduodavau, kad tikintieji, turintys kažkokią keistą ir gal net ypatingą dovaną tikėti dievu/dievais, negalėtų (o gal ir neturėtų) taip lengvai mesti savo tikėjimo. Ko gero, vis dėlto klydau.

Kaip ir minėjau, knygoje nieko naujo neradau: kad religijos paremtos nelogiškais mitais, o jų šventosios knygos primena pasakas, jau seniai žinojau; kad Ch. Darwin'o teorijų kol kas praktiškai niekas negali paneigti minėjo biologijos mokytoja (tikiuosi, šios žinios dar nepaseno); jau seniai patyriau, kad religingumas ir dievobaimingumas žmogui gerumo ir nuoširdumo neprideda, o ateistai irgi būna moralūs, teisingi, laimingi bei nugyvena prasmingus gyvenimus.

Mane šiek tiek nustebino bestselerio autoriaus paviršutiniškumas ir atsainumas nagrinėjant tam tikras problemas. Žinoma, religija sukelia neigiamus veiksmus ir padarinius, tačiau nederėtų atmesti ir teigiamos religijos įtakos (juk ne viskas yra juoda arba balta ir šiaip kartais pilka?). Tikėjimas įneša į žmonių gyvenimus daugiau šviesos, vilties. Kartais pagalvoju, kad masinės religinės šventės, pavyzdžiui, Kalėdos ar Velykos, būtų daug prasmingesnės ir svarbesnės, jei būčiau (praktikuojanti) katalikė. Pabandykit įsivaizduoti savo Dievo gimimo ar prisikėlimo šventę. Man tai atrodo tikrai stebuklinga.

Tačiau labiausiai mane gasdina religiniai fanatikai, kurie dažnai tiki, kad yra aukštesnėje pakopoje, niekinantys kitatikius, nepripažįstantys kompromisų ir laisvės principų. Dawkins'as mini ir cituoja keletą tikinčiųjų laiškų, kuriuose jis prakeikiamas ir jam linkima paties blogiausio. Kartą pati patekau į labai nemalonią situaciją, tiksliau - dialogą, kurio metu sužinojau, jog esu blogesnis žmogus vien dėl to, kad esu netikinti, juk žinot, netikintys pridaro tokių negerų dalykų. Švelniai tariant, buvau šokiruota. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tas žmogus ateityje išsiugdys šiek tiek daugiau tolerancijos.

Mano santykis su religija yra gana sudėtingas: buvau auklėjama kaip krikščionė katalikė (krikštas, pirmoji komunija, sutvirtinimo sakramentas, tikybos pamokos mokykloje), tačiau vienu savo gyvenimo laikotarpiu supratau, kad negaliu tikėti ir garbinti tą Dievą, nes pernelyg daug neaiškumų, neatsakytų (neatsakomų) klausimų, pernelyg daug neteisybės toje religijoje (dėl to esu nuoširdžiai skeptiška ir abejojanti). O B. Paskalio gudrybėmis ir suktumu pasinaudoti nesugebu.

Norėčiau truputį pacituoti "Dievo iliuziją": "Kartą Bertrano Raselo paklausė, ką jis darytų, jei numiręs atsidurtų akis į akį su Dievu, klausiančiu, kodėl jis netikėjo. "Per mažai įrodymų, Viešpatie, per mažai įrodymų!" - nuskambėjo Raselo atsakymas (sakyčiau, nemirtingas)".

Man irgi reikia įrodymų ar bent jau ženklų, nes pernelyg sudėtinga patikėti neįtikėtinais dalykais.

P. S. labai patiko knygos vertėjos Elenos Belskytės sumanymas pirmą kartą minimų asmenų vardus ir pavardes skliausteliuose rašyti originalo kalba. Manau, tai labai sveikintinas pavyzdys.