Tikrai puiki knyga, nesitikėjau tiek intrigų iš vyrų pusės, juk paprastai tai moterų sfera, o čia bajorai kuria klastingus planus, aiškinasi tarpusavio santykius, o virš viso to, likimas teka savo vaga ir rodos žlungantys...

Tikrai puiki knyga, nesitikėjau tiek intrigų iš vyrų pusės, juk paprastai tai moterų sfera, o čia bajorai kuria klastingus planus, aiškinasi tarpusavio santykius, o virš viso to, likimas teka savo vaga ir rodos žlungantys planai galiausiai susiklosto taip, kaip sunku buvo nespėti. Puikiai atskleista paprastų valstiečių priklausomybė nuo savo ponų užgaidų. Įdomiai išdėstytas pasakojimas laiko atžvilgiu ir iš skirtingų veikėjų perspektyvos.

Kartą su kolega įsivėlėme į aršią literatūrinę diskusiją istorinių knygų klausimu. Jis man pasakė, kad Kazio Almeno "Pjūties metas" (arba "Šienapjūtė", priklausomai, kelintų metų leidimas) yra geriausia knyga apie...

Kartą su kolega įsivėlėme į aršią literatūrinę diskusiją istorinių knygų klausimu. Jis man pasakė, kad Kazio Almeno "Pjūties metas" (arba "Šienapjūtė", priklausomai, kelintų metų leidimas) yra geriausia knyga apie XVIII a. Lietuvos aktualijas, bajorus ir jų gyvenimą. Kai jis pridūrė, kad ši knyga geresnė net už išgirtąją "Silva Rerum", tiesiog privalėjau ją perskaityti.

"Pjūties metas" man paliko visiškai kitokį įspūdį nei Kristinos Sabaliauskaitės romanas. Kazys Almenas daugiausia dėmesio skiria bajorų santykiams tarpusavyje dėl įtakos, šalies valdymo ypatumams ir politinei situacijai. Dvarų romantikos ir meilės čia tikrai nedaug.

Na, nors kaip pažiūrėsi. Atrodo, kad dvikovos kyla iš meilės, nors iš tiesų yra suplanuotos iš anksto. Tikroji aistra sulaistoma krauju, kai vaikinas, nudūręs savo priešininkus, špagą nuvalo moters dovanota nosine, nes būtent ji to paprašė ją dovanodama. Ir pabaiga visai romantiška išėjo nepaisant baisių pjautynių - mano vaizduotėje ji buvo panaši į Tarantino filmą, kur dažniausiai taškomasi krauju.

Knygos struktūra įtraukia - iš pradžių skaitai romaną kaip pasakojimą apie du nuolat kariaujančius bajorus, netyčiomis pasirenki kažkurią pusę, nes Giedraitis arba Dabulskis turi daugiau patrauklių bruožų ir lauki, kas čia vyks toliau, kur nuves visos rezgamos intrigos. O tada antrojoje dalyje skaitytojas nuvedamas į praeitį, sudalyvauja žiaurioje žmonių medžioklėje su šunimis ir stebi jauną vaikiną, kuris iš valkatėlės pamažu tampa keršto troškimu degančiu ir geriausiai špagą valdančiu kariu Lietuvos-Lenkijos karalystėje.

Na, o trečiojoje dalyje šios dvi istorijos susipina ir prieina prie įdomios atomazgos.

Kas labiausiai nepatiko? Tai, kad kai kurių veikėjų linijos staiga nutrūksta ir toliau belieka tik spėlioti, kas jiems galėjo nutikti.

O šiaip romanas suteikia tiek istorinių žinių apie bajorų seimelius, karaliaus rinkimus, šalies valdymą ir kitus XVIII a. aktualius reikalus, tiek malonumo sekant įvykius ir laukiant, kas čia bus toliau.

Tikrai verta romaną Pjūties metas" įtraukti į must-read sąrašus.