Ilgai dvejojau, ar pirkti Thierry Jonquet knygą "Tarantulas", vien dėl jos viršelio dizaino. Bet nugalėjau savo baimę ir visiškai nesigailiu. Man net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą jaučiau tokį...

Ilgai dvejojau, ar pirkti Thierry Jonquet knygą "Tarantulas", vien dėl jos viršelio dizaino. Bet nugalėjau savo baimę ir visiškai nesigailiu. Man net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą jaučiau tokį malonumą skaitydama knygą. Negalėjau jos padėti tol, kol neperskaičiau paskutinio žodžio, neužverčiau paskutinio puslapio.



"Tarantulas" nėra įprastas detektyvas. Bent jau ne iš tų, kuriuos esu skaičiusi. Čia nėra policijos pareigūnų ar seklių. Ir veikėjų nedaug, kas kituose detektyvuose kartais sukelia problemų, kai tenka juos visus įsidėmėti norint perprasti veiksmą. Iš pradžių skaitant knyga gali pasirodyti visai nedetektyvinė. Gal tik Rišaro Lafargo santykiai su jo name gyvenančia Eva atrodo šiek tiek keistoki. Ir kuo toliau, tuo daugiau keistesnių dalykų apie juos ima aiškėti. Vėliau atsiranda pasakojimas apie Aleksą Barnį, besislapstantį nusikaltėlį. Labai įdomu stebėti, kaip šios dvi siužeto linijos susilieja į vieną su trečia - pačia paslaptingiausia - siužeto linija. Ši linija knygoje išskiriama kursyvu ir pasakojama ne trečiuoju, bet antruoju asmeniu.



Būtent toje išskirtinėje knygos dalyje ir aiškėjo pavadinimo prasmė: "Buvai tik sotaus voro belaisvis vabzdys, jis taupė tave kitiems pietums." [Thierry Jonquet "Tarantulas", 49 psl.]; "Prisiminęs išgyventą siaubą pavadinai jį Tarantulu. <...> Tarantulas yra voras, jis lėtas ir paslaptingas, žiaurus ir plėšrus, godus ir nenuspėjamas, jis slepiasi kažkur šiame name, kuriame tave jau keletą mėnesių atskyrė nuo pasaulio prabangiu uždangalu, įkalino auksiniuose spąstuose; jis - kalėjimo sargas, o tu - kalinys." [Thierry Jonquet "Tarantulas", 65-66 psl.] Keista, bet jau kitame puslapyje ėmiau įtarinėti, kaip čia viskas vyksta iš tikrųjų. Dažniausiai detektyvuose viskas apsiverčia aukštyn kojomis bent kelis kartus, iki pat pabaigos neaišku, kas yra geras, o kas - blogas. Po dar 20 puslapių įtarimai sustiprėjo. Nors toliau buvau suabejojusi, bet galiausiai mano spėjimas pasitvirtino. Man net šiurpuliukai ėmė per kūną bėgioti, kai skaičiau eilutes, patvirtinančias mano spėjimą: "Tačiau palengva pradėjai žaisti visai kitą žaidimą, to nesuvokdamas. Žaidimą, kuriam taisykles sugalvojo Tarantulas: tavo nuosmukio žaidimą su kauliukais ir ėjimais į priekį... Vienas langelis - kančia, kitas langelis - dovana, vienas langelis - injekcija, kitas langelis - pianinas... Vienas langelis - Vincentas, kitas langelis - Eva!" [Thierry Jonquet "Tarantulas", 118 psl.]



Gali būti, kad taip greitai įspėjau mįslę dėl to, jog esu mačiusi šios knygos įkvėptą filmą. Kartais kai kurios detalės atrodė kažkur matytos, o pabaigoje kiekvieną sakinį galėjau kuo puikiausiai įsivaizduoti. Galiausiai prisiminiau, kad tai filmas "Oda, kurioje gyvenu", kuriame vaidino Antonio Banderas. Sunku lyginti knygą ir filmą, kai filmą mačiau anksčiau. Mėgstu perskaityti knygą ir tik tada pasižiūrėti filmą. Knygas aš geriau įsidėmiu, o filmą pamatau ir užmirštu. Galiu pasakyti tik tiek, kad knyga geriau atskleidžia veikėjų gyvenimus, turi paslaptingesnę pabaigą (kuri suteikia laisvės skaitytojo vaizduotei).



Thierry Jonquet knyga "Tarantulas" puikiai tinka "Savaitgalio detektyvo" serijai - plona, lengva, paslaptinga ir labai įdomi.