Kartais prisimenu tam tikrus terminus iš studijų laikų ir jie, netgi sakyčiau, visai nenorom ir tiesiog prieš mano valią, įžūliai įsibrauna į nuosavą grožinį literatūrinį pasaulį, nors galbūt tam terminui jame visai ne...

Kartais prisimenu tam tikrus terminus iš studijų laikų ir jie, netgi sakyčiau, visai nenorom ir tiesiog prieš mano valią, įžūliai įsibrauna į nuosavą grožinį literatūrinį pasaulį, nors galbūt tam terminui jame visai ne vieta.
Šįkart ėmė ir įsibrovė "priežastinis ryšys". Vikipediją cituojant, tai būtų kelių reiškinių tarpusavio priklausomybė, kai vienas reiškinys yra pagrindas atsirasti kitam. Taigi skubu prie reikalo ir veikalo esmės, priežastinis šios knygos ryšys gali būti apibūdinamas taip: reiškinys - narkotikai ir jų vartojimas, o pasekmė - trumpalaikė euforija ir degradacija. Žodžiu, vyrukas (atseit, paskutinis romantikas) lėtai žudosi bohemiškame pasaulyje ir laidoja bendraminčius draugus, prijaučiančius tam pačiam vergavimui kvaišalams. Siužeto nerasta. Knyga parašyta dienoraščio stiliumi. Dienos, savaitės ir metų laikai slenka ir (dėl savaime suprantamų priežasčių) su daugkartiniais pertūkiais išsitrina iš atminties.
Dienoraščius aš mėgstu, skaičiau ir Aną Frank, ir Bridžitą Džouns, ir Adrianą Moulą. Jų rūpesčiai, džiaugsmai ir bėdos man visgi buvo arčiau širdies, nei šito besisvaiginančio jaunuolio. Aišku kaip dieną, (anti)herojaus santykiai su gimdytojais trūkinėjantys ir neharmoningi, profesinis gyvenimas be ateities, draugai tik laikini, šlovė ir pripažinimas itin paviršutiniški, pinigai niekad neapsunkinantys kišenės, o moters glėbys šaltas ir netvarus.
Skaičiau ir "putojau" ant šito jaunuolio, atrodo, gal dar ir yra jame vilties, ims vieną dieną ir išblaivės, arba ateis kokia rimta moteris ir padarys tvarką su jo gyvenimu. Bet neišblaivėja ir niekas jo nesutvarko. Knygos pabaiga nors ir nesibaigia tragiškai, bet ir vietos optimizmui joje nelieka. Aš jokio "kaifo" nepajaučiau ir netgi beveik gailiuosi skaičiusi šią knygą. Nesuprantu, kokiai auditorijai ji skirta. Ar čia narkotikų propagavimas, ar tokia ne itin vykusi prevencija (neįsivaizduoju ir netikiu, kad vartojantys narkotikus turėtų daug laiko ir noro skaityti, o gal klystu?). O gal nei tas, nei anas. Knyga be tikslo ir idėjos. Romantikas be jokio romano (nors knygoje bandyta apibrėžti romantiko terminą, tačiau taip ir nesugebėjau suvokti, kas, anot autoriaus, tas paskutinis tikrasis romantikas). Vienintelis pliusas, turtinga Martin Hall kalba ir taip gaila, kad ji buvo panaudota kažkokiam beverčiam niekalui, narkomano dienoraščiui, mano galva, gavosi viduriavimas metaforomis ir epitetais. Ir dargi ne koks "trumpametražis", o ištisas ir nesibaigiantis keturių šimtų puslapių traktatas apie svaiginimąsi ir merdėjimą... Skaityti nerekomenduoju, bet pabaigoje pacituosiu vieną pastraipėlę ir paliksiu spręsti jūsų sąžinei ir sąmonei, ar prasidėti su Martin Hall kūriniu "Paskutinis romantikas", ar ne. Jei visgi susigundysit, tai negarantuoju, kad išvengsit priežastinio ryšio - "tūpa" knyga -> bergždžiai praleistas laikas. Sėkmės ir svaiginkitės gera literatūra.

"Akimirksniu mane apsupo žvėriškas gatvės atsitiktinumų spiečius. Viskas atrodė tarsi ką tik iš vandens išmesta į žemės paviršių - vasaros dangaus karščiuojantis kupolas švietė kaip televizoriaus ekranas, o saulė atrodė milžiniška. Miestas mirguliavo kaip surūdijęs rubinas nuo šviesos ir atsiminimų pėdsakų, oras buvo tirštas ir beveik neįkvepiamas, o šiltas asfaltas burbuliavo kaip dribsmėlio liūnas tarp kiekvieno grindinio akmens ar šaligatvio krašto, ant kurio dėjau koją. Buvo šeštadienio popietė, o as jaučiausi kaip makrobiotinis jogurtas, tipstantis fermentacijos proceso metu. Buvo viena iš tų gyvenimo akimirkų, kai būtų buvę malonu su savimi turėti kokį nors scenarijų apie tai, kas vyks toliau."