Tobulasis Murakamis ! Mano nuomone kolkas stipriausia jo knyga ! Tik pradejus skaityti sia knyga as pagaliau radau tinkamus zodzius apbudinti Murakamio stiliu, tai paprastas kasdienis gyvenimas apipintas mistinimes detalemis ir butent...

Tobulasis Murakamis ! Mano nuomone kolkas stipriausia jo knyga ! Tik pradejus skaityti sia knyga as pagaliau radau tinkamus zodzius apbudinti Murakamio stiliu, tai paprastas kasdienis gyvenimas apipintas mistinimes detalemis ir butent si knyga nustebino labiausiai. Ji turejo viska nuo kasdienisku smulkmenu iki karo ivykiu prisiminimu, nuo santykiu aiskinimosi iki visisko uzsisklendimo. Skaitydama sia knyga buvau itraukta i istorija taip stipriai, kad pati kartais susigundivau ilyst i koki tamsu kampa keletai valandu ir apgalvot viska, bet i toki tamsu, kad net kuno neizvelgciau, kad nebesiorientauciau kur pati randuosi. Si knyga priverte mastyti apie viska kiekviename sakinyje, kiekvienoje smulkmenoje. O leitenanto Mamijos pasokojimai apie kara su mongolais, apie nudirta oda ir imetima i sulini taip sudomino, kad net uzsinorejau daugiau pasidometi mongolu praeitimi. Viena geriausiu jo knygu, kuri paskandins skaitytoja apmastymu juroje !

Velniškai gera knyga. Verta dėmesio. Atrodo, kad riba tarp realybės ir fantastikos pranyksta ir tau jau sunku susiorientuoti, ar tai vyksta iš tiesų, ar tik veikėjo galvoje. Nuo tokių skaitalų pats savotiškai kvaištelėji mat...

Velniškai gera knyga. Verta dėmesio. Atrodo, kad riba tarp realybės ir fantastikos pranyksta ir tau jau sunku susiorientuoti, ar tai vyksta iš tiesų, ar tik veikėjo galvoje. Nuo tokių skaitalų pats savotiškai kvaištelėji mat imi abejoti ar viskas yra tikrai taip, kaip matai savo akimis. Nebežinai, ką rasi kambaryje, kokia mintis tau šaus į galvą ir kas suteiks apšvietimą. Šedevras be žodžių.

Iš tiesų knygos skaitymą atidėliojau ilgą laiką. Nors ir galėčiau pavadint save Murakamio gerbėja, bet šią knygą atidėliojau dėl jos storio (671 psl.)
Bet vos pradėjau skaityt knygą supratau - veltui ją taip ilgai...

Iš tiesų knygos skaitymą atidėliojau ilgą laiką. Nors ir galėčiau pavadint save Murakamio gerbėja, bet šią knygą atidėliojau dėl jos storio (671 psl.)
Bet vos pradėjau skaityt knygą supratau - veltui ją taip ilgai atidėliojau. Ši knyga mane taip įtraukė, jaučiausi lindėdama sienoje tarp šio ir "murakamiškojo" pasaulio, o tuo tarpu aplink mane skriejo dvi atskiros realybės. Visiškai įsijaučiau į veikėjus, liūdni epizodai mane nutėkšdavo žemyn, įdomūs ir aštrūs veikėjų paveikslai įtraukė, o negailestingi karo vaizdiniai privertė mane suklust ir mintimis grįžt į tuos siaubingus laikus, kurių, ačiū Dievui, nepatyriau
Ši knyga - viena geriausių Murakamio knygų ir paskirtas laikas perskaityt tuos 671 puslapį buvo visiškai vertas to

Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike.....



Knyga arba apie metusio darbą žmogaus "nepastebimą" nuprotėjimą, kas knygos anotacijoje įvardijama kaip "nekalti kasdieniai malonumai", arba...

Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike.....



Knyga arba apie metusio darbą žmogaus "nepastebimą" nuprotėjimą, kas knygos anotacijoje įvardijama kaip "nekalti kasdieniai malonumai", arba prikaustantį ribos tarp tikrovės ir sapno nebuvimą... "Man pasirodė, kad mano tikrovė atitrūko nuo manęs ir dabar klaidžioja kažkur netoliese. Tikiuosi, jai dar pavyks mane susirasti." (p.424)





Knyga apie tai, kad ir virdamas makaronus vakarienei ar eidamas į drabužių valyklą, gali pajusti dvasinius išgyvenimus.

Knyga apie bandymą susitelkti savame gyvenime, mąstymus apie realybę atsitraukus nuo jos šulinio dugne.



Knyga apie gyvenime sutiktus kažką... "Kažką" nes neaišku - tai reali būtybė, ar ne, ir iš vis - sutiko jis juos ar ne....



O gal tai knyga apie mylimos moters palikto vyro jausmus. Tiksliau - lengvą (?) pakvaišimą, kai gyvenimas apvirsta aukštyn kojom, kai kasdieniai dalykai įgauna kitą prasmę, kai įpratęs turėti šalia artimą, mylimą, bendrus interesus, veiklą, pomėgius - staiga jų netenki - juk tai tikra gyvenimo katastrofa! Kaip gi įmanoma susivokt savam pasaulyje???....



O gal knyga apie tai, kad kai dingsta mylimas katinas - jauti atsakomybę ir jo ieškai - ir tada viskas atrodo reikšminga ir svarbu, ir neįtikėtini dalykai, susikūrę fantazijose, nejuntamai persikelia į realybę... Kur, kaip jau turėtų būti aišku pagal skaitomo romano autoriaus pavardę, kad nebus aišku - sapnas baigiasi, ar dar ne... O ko gi daugiau tikėtis, kai jau žinai "nacionalinius Murakamio ypatumus"? Atrodo, lyg Murakamis pakeitė termino "mistiškas" apibūdinimą, reikšmę. Arba - įvedė savo terminą - "Murakamiškas"....



Visko net ir per daug: meilė, mistika, spyruoklė nežinomo paukščio gerklėje, žiaurumas, žvėrys, pradingęs katinas ir kaklaraištis, bet ne abu kartu, moterys, daug moterų, ir dar daugiau jų neperprantamų problemų, Malta, ir Kreta, ir Kano, politika, plikiai, šulinys be vandens, turtuoliai, nebylys, apgamas, laiptai, dar daugiau laiptų, labirintai, ir ... Cinamonas. Nors įvykių pakankamai, knyga visgi sulėtinta, lyg bėgimas sapne prie magneto limpančiais botais....



Čia tiek daug veiksmų "iš niekur", tiek daug veikėjų, keistenybių, neramumų lyg "raibulių ant vandens", tačiau per visą knygą taip nesulaukiau, kad tie "raibuliai" pavirstų siautulingomis bangomis, kurioms nurimus - arba viskas paaiškėja, arba gali aiškiai matyti audros paliktus padarinius... Tačiau net ir paskutinis sakinys negali užtikrinti, jog sugrįžau į realybę... Užstrigusi prisukamo paukščio plokštelė neužleis vietos realybei ir po paskutinio puslapio...

"... geriausias būdas pagalvoti apie tikrovę - pasitraukti iš jos kiek įmanoma atokiau, pavyzdžiui, nusileisti į šulinio dugną." (p. 262)

"Visa scena atrodė tarytum ne iš šio pasaulio - lyg kokio bepročio ligonio nutapytas paveikslas". (p.563)

Labai įtraukiantis pasakojimas. Gyveno sau jauna šeima. Ir staiga dingo jų katinas. Jo beieškant vienas po kito pasipylė vis keistesni įvykiai. Katino ieškojimas persivertė į išėjusios žmonos paieškas. Galiausiai viskas...

Labai įtraukiantis pasakojimas. Gyveno sau jauna šeima. Ir staiga dingo jų katinas. Jo beieškant vienas po kito pasipylė vis keistesni įvykiai. Katino ieškojimas persivertė į išėjusios žmonos paieškas. Galiausiai viskas susipynė į keliones po paralelinius dvasinį ir realųjį pasaulius. Būčiau mėgus išsamesnius viso ko paaiškinimus, bet tuomet, matyt, Murakami nebūtų Murakami. Labai maloniai suskaičiau šitą kūrinį, rekomenduoju.

Trečioji KNYGŲ IŠŠŪKIO knyga ir antroji iš eilės H. Murakamio knyga. Jei reikėtų dabar įvardyti, kas sieja dvi to paties autoriaus knygas, iškart atsakyčiau, kad dingimo motyvas. Romane "Mylimoji Sputnik" dingsta Sumirė,...

Trečioji KNYGŲ IŠŠŪKIO knyga ir antroji iš eilės H. Murakamio knyga. Jei reikėtų dabar įvardyti, kas sieja dvi to paties autoriaus knygas, iškart atsakyčiau, kad dingimo motyvas. Romane "Mylimoji Sputnik" dingsta Sumirė, "Prisukamo paukščio kronikose" dingstančių daugiau: iš pradžių dingsta katinas, po to pagrindinio veikėjo Toru Okados, kurio lūpomis pasakojama istorija, žmona Kumiko, vėliau atsiranda paslaptingos veikėjos seserys Kreta ir Malta Kano, kurios romano veiksmui besiplėtojant dingsta...

Viskas vyksta Japonijoje, Tokijuje, centre - Toru Okada, iš darbo išėjęs ir namie besisukaliojantis vyriškis. Vieną dieną iš namų išeina katinas, paskui - žmona ir veiksmas įsisuka. Greta paslaptingų seserų Maltos ir Gretos Kano atsiranda paauglė Mėja Kasahara, dirbanti praplikusių vyrukų skaičiuotoja perukų fabrikui, mįslinga veikla užsiimantys motina Riešutinė ir nekalbantis jos sūnus Cinamonas.

Romane kuriama paslaptinga atmosfera, personažas dienas leidžia giliai šulinyje, įvykių centre atsiduria negyvenamas namas, kurio gyventojus vis ištikdavo baisi lemtis, figūruoja prisukamas paukštis.

Knyga įtraukianti, paliekanti daug klaustukų (neišbaigtumo požymis ar užslėptas sumanymas), varginanti retkarčiais dėl paliktų korektūros ar net logikos klaidų.

Turiu dar trečią H. Murakamio knygą. Palieku kitam KNYGŲ IŠŠŪKIUI.

Mano vertinimas: 8/10.

2013 m. knygų iššūkį pradėjau pačiu tikriausiu iššūkiu - 671 puslapio storio "Prisukamo paukščio kronikomis". Nors Murakami jas prisuka kankinančiai lėtai, knygos veiksmas visąlaik yra įtemptas lyg bet kada iššauti...

2013 m. knygų iššūkį pradėjau pačiu tikriausiu iššūkiu - 671 puslapio storio "Prisukamo paukščio kronikomis". Nors Murakami jas prisuka kankinančiai lėtai, knygos veiksmas visąlaik yra įtemptas lyg bet kada iššauti galinti spyruoklė. O ji ir iššauna - pačiu netikėčiausiu momentu ir pačiomis netikėčiausiomis formomis.

Knygoje realybė praranda savo nusistovėjusį apibrėžimą: joje ji yra labai susisluoksniavusi ir vargiai telpanti į bet kokius rėmus. Iš pirmo žvilgsnio galima atskirti, kur yra tikrovė, kur sapnas, o kur - fantazija, tačiau Murakami šias ribas meistriškai nutrina ir supina pasakojimą, nepaisantį jokių išankstinių nuostatų apie laiką ir erdvę. Vienas po kito knygoje atsirandantys veikėjai iš pažiūros niekuo viena su kita nesusijusiomis savo gyvenimo istorijomis pildo "Prisukamo paukščio kronikas", kuriose pamažu ryškėja sąsajos ir ryšiai. Ši knyga - tai "<...> erdvinė dėlionė, kurioje faktas gali ir nebūti tiesa, o tiesa gali būti ir neparemta faktais". Žaisdamas skaitytojo realybės suvokimu ir vis maišydamas šios dėlionės dalis, rašytojas priverčia atsidurti pasimetusio pagrindinio herojaus, kuris lygiai taip pat bando ją sudėlioti, kailyje.

Vaizdingų Murakami aprašymų dėka sužadinami visi sensoriniai pojūčiai: nesunku pajusti stemple tekantį viskio "Cutty Sark" gurkšnį, girdėti klasikinės muzikos skambesį, matyti nudilusį mėnulio linkį, užuosti svaigų kvepalų kvapą, liesti švelnų katino kailį. Visgi pagrindinis herojus nuo visų šių pojūčių atsiriboja. Duris į kitą realybės plotmę jis atveria pasitelkęs sensorinę deprivaciją (sensory deprivation), užsibarikaduodamas tuščiame šulinyje nuo bet kokių aplinkinių dirgiklių. Tik atkirsdamas save nuo Pasaulio bei jo laiko tėkmės, jis gali pasiekti transcendentinę erdvę, kurioje ieškoma atsakymų. Kelionės skirtingais realybės lygiais herojaus veide palieka ir fizinę žymę - apgamą, kuris pasižymi ypatingomis, metafizinėmis galiomis. Tokiomis galiomis apdovanotų veikėjų knygoje netrūksta. Netrūksta joje ir moterų bei moteriškumo, kurio vilionėms pagrindinis herojus lengvai pasiduoda. Knygoje taip pat be gailesčio mosuojama giltinės dalgiu, o mirties paveikumas sustiprinamas brutaliai detaliomis scenomis, kurios priverčia lėčiau plakti širdį ir palieka burnoje šleikštų kraujo skonį. Dar ir dabar mane persekioja ryškus vaizdas, kaip itin aštriu, tam pritaikytu peiliu Mongolijos tyruose gyvam žmogui diriama oda.

Sustyguotas Haruki Murakami "Prisukamo paukščio kronikų" chaosas įtraukia ir nepaleidžia, nors nemeluosiu, jog kai kurie veikėjai ir jų gyvenimo linijos mane labiau erzino, nei intrigavo. Buvo momentų, kurie atrodė bereikalingai ištęsti, tačiau juos įveikus, rašytojas visuomet apdovanoja dar viena dėlionės dalimi. Ir nors užvertus knygą tobulas vaizdas man nesusidėliojo, tačiau jo kontūrai yra, o tai, mano manymu, ir yra svarbiausia dėliojimo proceso dalis.