Kaip absoliuti Italijos fanatikė, Manzonį prisiekiau susirasti (kas sudėtinga, nes tie keli leidimai lietuviškai ne tokie jau ir nauji), vos išgirdusi apie jį italų paskaitoje. Nors iš dėstytojo pasisakymų buvo aišku, kad...

Kaip absoliuti Italijos fanatikė, Manzonį prisiekiau susirasti (kas sudėtinga, nes tie keli leidimai lietuviškai ne tokie jau ir nauji), vos išgirdusi apie jį italų paskaitoje. Nors iš dėstytojo pasisakymų buvo aišku, kad pasigailėsiu, ar čia iš savo fanatizmo, ar iš meilės klasikai, ne tik nepasigailėjau, bet ir džiaugiuosi, kad tiek daug sužinojau apie XVII amžiaus Italiją, Istorinis romanas "Sužadėtiniai" (I promessi sposi) - priskiriamas ne tik nacionalinei, bet ir pasaulinei literatūros klasikai.

Italijoje Manzonis yra privalomas kaip mums Donelaitis ar Mykolaitis-Putinas, tad didžiulės apimties kūrinys, senovine kalba ir lėtai besivystančiu veiksmu "karšto kraujo" mokinukams yra tarsi prakeiksmas, deja, iš daugelio atimantis skaitymo malonumą. Šiai knygai reikia suaugti, kad suvoktum vertę.

Pasakojimas apie du jaunuolius, kuriems dėl, atrodytų kvailų, priežasčių ir atsitiktinumų, nepavyksta susituokti, labai primena pasaką. Būtent pradžioje, tie atsitiktinumai atrodo kiek juokingi, nerimti, tačiau iš to daromos didžiausios dramos (tai man, šiaurietei, buvo tiesiog nesuprantama, ką gi, kultūriniai skirtumai dar savo - visgi, kažkoks tai nužiūrėjimas čia neįvarytų mums mirtinos baimės.).

Tačiau vėliau pasakojimas įsivažiuoja, atsiranda intrigų, juolab kai istorija išsiskaido į keletą siužeto linijų - Lorenzo ir Liučijos (ir keletą šalutinių intarpų). Kas labiausiai žavėjo - tai charakteriai, grynai itališki ir "karšti", istorinių asmenybių įkvėptos analogijos, įtrauktos į pasakojimą (pavyzdžiui, vyskupas Ferdinandas, ar nevienuoliška vienuolė Gertrūda), pateikta XVII a Milano panorama per Didįjį Marą. Būtent pastarasis dalykas labiausiai ir patiko - izoliuotas nuo pasaulio miestas, labai gyvai ir realistiškai pavaizduota Dievo Rykštė su visomis kančiomis, mirtimis ir dvasininkų gerumu. Taip, religijos reikšmė ir įtaka knygoje labai aiški - na vis dėlto čia Italija. Ir XVII amžius. Vis dėlto, buvo kiek juokinga skaityti apie netikėtą ir spontanišką ankstyvojo mafijozo prototipo atsivertimą į tikrąjį kelią, ir taip perdėtai išaukštintą dvasininko Ferdinando gerumą ir daromus stebuklus. Per daug dirbtina.

Ar knygą rekomenduočiau? Tiesą pasakius, jei nesate klasikos ar italijos mylėtojai, nesivarginkite. Veikalas iš tiesų rimtas. Pats siužetas nėra labai įtraukiantis, o kūrinio vertę supranti tik kai užverti paskutinį puslapį. Pati vertinu romaną 4/5 (dar kartą kartoju, subjektyvu, labai subjektyvu).

Oficiali dalis: Rašytojas-vienas populiariausių savo šalyje egiptiečių rašytojų- romanistas, dramaturgas, publicistas, baigęs karo aukštąją mokyklą, dėstė karo istoriją, dirbo karo muziejuje, meno globos taryboje. Knygoje...

Oficiali dalis: Rašytojas-vienas populiariausių savo šalyje egiptiečių rašytojų- romanistas, dramaturgas, publicistas, baigęs karo aukštąją mokyklą, dėstė karo istoriją, dirbo karo muziejuje, meno globos taryboje. Knygoje vaizduojama įvairių arabų visuomenės sluoksnių gyvenimas paskutiniais dviem dešimtmečiais prieš Egipto revoliuciją, kuri paskelbė kovą prieš patriarchalinius papročius, išsivadavimą iš sunkaus prietarų jungo,nuo amžių moterį slėgusį daugelyje Rytų šalių.

Mano jausmai:

Sena knyga. Išleista 1976 metais.

Patiko nuo pirmų knygos eilučių, dėl literatūrinės kalbos kokybės. Žodis kaip magija - žavi. Atrodo sudėliota paprastai, bet tinkamai išreikšta mintis paperka, įtikina.

Pvz.taip prasideda knyga: "Pagaliau ji išsivadavo iš nesiliaujančio aštraus skausmo nuo gyvenimo dyglių. Ji, kaip beje, ir visi mes, mirtingieji, niekada jų nesėjo. Tačiau vešlūs būties žiedai dažniausiai išslysta iš mūsų rankų, o į delnus susminga smailūs dyglių geluonys."

Arba toliau: "Pergyvenimai ir susijaudinimai žaibais nutvieskia kasdieninio gyvenimo tamsą. Sūrus ašarų srautas nuplauna širdies kančią. Bet audros, kad ir kokios smarkios būtų, praeina, ir lietaus lašuose vėl sublyksi saulė. Nuotaika permaininga. Kartais ji priklauso nuo vieno žodžio."

Istorija liūdna, tikroviška, gyvenimiška, neperspausta. Tu supranti, kad veikėjui skauda, bet rašytojas nesileidžia į savigraužą, į kaltų ieškojimą. Tiesiog pasakoja istoriją apie kasdieninį gyvenimą, apie žmonių kasdieninius santykius... žmonės tokie pat, su savo teigiamybėmis ir minusais, tik šalis kita, Egiptas, o tai lemia ir įstatymo raidė tam tikrus sprendimus.

Pajutau gailestį pagrindinei herojai, nors vienas jos sprendimas, ko gero, buvo tikrai kvailas (aišku, gal keistas mano pareiškimas, bet skaitydamas žmogus knygą, įjungia savo pojūčius, patirtį, pasaulio suvokimą, mintis susikaupusias ir kartais išvados tiesiog stoja prieš akis niekieno neprašytos)... Ji daug gyvenimo mačius, daug jau buvo patyrus žmonių apgaulės ir koks kartais žmogus gali būti menkysta... bet vis tiek... jos vizija įveikė ją... ir tai tapo jos nelemta dalia... Rašytojas viską taip pateikė, kad dalyvavau toje visoje jos gyvenimo situacijoje, bet nesinorėjo veikėjos smerkti... ir tai pliusas, nes rašytojas, vadinasi, viską pateikė taip, kaip natūralią įvykių seką, nepriburdamas arabų ir nepamiršdamas logikos...

"Teisingai žmonės sako: rinkis sau bendrakeleivį, kol dar neišėjai į kelią. Pasitaikys geras žmogus - nereikės nė galvoti apie lygias teises."

Veikėjai - tam tikri tipažai, su jiems būdingais bruožais, o tie bruožai leidžia juos išskirti iš minios. Be to, charakteriai išlaikyti.

Labiausiai patikęs dialogas tarp vyro ir žmonos, pas kuriuos Sejida (pagrindinė herojė) tarnavo:
"- Viską sukišai į knygas. O kas iš to? Pilnos spintos, o ar daug iš jų naudos? Popierius ir tiek.
- Kad tu galėtum perskaityti, kas parašyta šitame ‚popieriuje". Aš sutinku užsidaryti kambaryje visiems metams, kad tik turėčiau knygų. Su jomis aš nesijaučiu niekada vienišas. Knygos - didis turtas, Fatma. Priežodis sako: knygų ir dulkės vertesnės už tamsybės šafraną. Kaip gaila, motin, kad alachas pagailėjo tau geriausios savo dovanos.
- Visą gyvenimą tu praleidai prie knygų. Ir ką jos tau davė? Jau seniai būtum galėjęs tapti ministru.
- Ačiū alachui, kad apsaugojo mane nuo tokios dalios. Būtų buvę vienu asilu daugiau. Ir be jo šalis panaši į ganyklą."


Jei dar rasčiau šio rašytojo knygų, būtinai skaityčiau.

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau...

Kaip jau kažkada minėta, Knygų iššūkį šiemet sau pasunkinau kūriniais, kuriuos sudaro kelios knygos, o ne viena. Vienas iš tokių buvo Žiedų valdovas. Knygos, kurių populiarumas labai išaugo tuomet, kai aš susižavėjau Hariu Poteriu. Anuomet buvo gana didelis susiskaldymas tarp Poterio ir Žiedų valdovo gerbėjų, todėl aš neskaičiau šios vos ne specialiai. Na, buvau pradėjusi, bet pirmosios knygos perskaičiau du skyrius - puikiai pamenu - ir nunešiau atgal į biblioteką, nes man paprasčiausiai nebuvo įdomu.. Dabar galvoju, kad visgi gerai, kad išlaukiau tų knygų iki dabar ir perskaičiau jas ne būdama dvylikos, o dvidešimt trejų.




Tada neptiko, o dabar net nežinau, nuo ko pradėti reikšti visą žavesį šia trilogija.

Na, taip, visų pirma: visose trijose dalyse pasakojama apie Žiedo Nešėjo misiją. Jis Didįjį Žiedą turi nunešti į Mordorą ir sunaikinti, įmesdamas į Lemties Kalno ugnis. Tik taip Tamsa pasitrauks iš pasaulio, žlugs Sauronas ir išnyks visos piktadarybės. Žiedo Nešėjui ir jo draugams tenka be galo pavojinga užduotis. Vyksta karai. Žūsta žmonės ir kitos būtybės. Ir ne kartą net skaitytoją apima ta neviltis, kartais kitus jausmus užgožia Šešėlis. Atrodo, kad Frodui, Žiedo nešėjui, nepavyks.



Bet ne tik neviltis būna apėmusi skaitant. Pasitaiko labai linksmų akimirkų, už kurias dėkinga turėčiau būti šauniesiems hobitams. Labai noriu tikėti, kad tokia tauta išties egzistuoja, kad kažkur toli Grafystėje jie tikrai gyvena savo nuostabiuose nameliuose. Tolkien'as sukūrė daug tautų, daugybę veikėjų, bet hobitai man - patys mieliausi. Tikriausiai dėl savo nerūpestingo gyvenimo būdo, visuomet linksmi ir net tamsiausiu metu sugebantys įžvelgti šviesą ir viltį. Štai jie ir buvo mano mėgstamiausi veikėjai, o ypač Frodo sodininkas ir ištikimiausias palydovas Semas. Hobitas, kuris su tokiu atsidavimu tarnavo savo šeimininkui, buvo tikras draugas ir niekuomet nepaliko nelaimėje, tikrai vertas visų tų dainų, kurios buvo apie jį sukurtos.

O su Semu pirmąją vietą mėgstamiausių veikėjų sąraše dalinasi Aragornas. Jis toks.. Nemoku apsakyti koks. Didingas, narsus, suprantantis, įžvalgus, kilnus.. Būdamas žmonių kilmės, niekuomet nelaikė kitų būtybių žemesnėmis. O jo dosnumas ir gerumas, pasibaigus karui, vertas žemo galvos nulenkimo.



Apskritai tai esu apžavėta Tolkien'o talento. Nežinau, kas turi dėtis galvoje, kad sugalvotum visiškai naują pasaulį, naujas kalbas, naują istoriją, žodžiu, viską naują. O dar didesnę nuostabą kelia net ne tai, kas sugalvota, o sugebėjimas visame tame nesusimaišyti! Na, net man skaitant (kai jau viskas sukurta ir suguldyta popieriuje daugybę metų) kartais buvo sunku susieti visus vardus, tėvus ir sūnus, draugus ir priešus. Turbūt tik įpusėjus antrai knygai išmokau atskirti Sauroną ir Sarumaną :D Tai štai, o Tolkien'ui reikėjo visa tai sukurti! Trečiosios knygos pabaigoje bene šimtą puslapių sudaro priedai, kuriuose aprašyta istorija, yra giminių genealoginiai medžiai.. Tobula!



Tiesa, dar vienas labai gražus dalykas, išskiriantis šias knygas iš kitų (nors jos ir šiaip išskirtinės), yra dainos. Dainos ten dainuojamos įvairiomis kalbomis, tik mums, skaitytojams, išverstos į mūsiškę :) Paprastai eiliuotus tekstus praleidžiu, bet čia negalėjau to padaryti. Nes viskas prikaustė akis ir širdį nuo pat pirmojo puslapio.



Va dėl to ir džiauguosi, kad perskaičiau šias knygas būtent dabar, būdama tokio proto, kokio esu dabar. Nes anksčiau niekaip nebūčiau sugebėjusi taip nuoširdžiai (o kiek dar jausmų neišsakoma) pasidalinti viskuo su jumis. Dabar net nebenoriu skaityti kitų knygų, nes vis dar gyvenu Viduržemyje.

Tai mokslo populiarinimo knyga apie žmogaus smegenis ir kaip jos veikia. Tiesa, klausimų pateikiama daugiau nei atsakymų į juos. Tačiau čia jau ne autoriaus kaltė, tiesiog mokslas dar nepasirengęs atsakyti.

"Incognito" aprėmia...

Tai mokslo populiarinimo knyga apie žmogaus smegenis ir kaip jos veikia. Tiesa, klausimų pateikiama daugiau nei atsakymų į juos. Tačiau čia jau ne autoriaus kaltė, tiesiog mokslas dar nepasirengęs atsakyti.

"Incognito" aprėmia įvairias su smegenimis susijusias sritis, pavyzdžiui, rega ir jos suvokimas, sąmonė ir pasąmonė, proto įvairialypiškumas, kaip biologiniai smegenų pokyčiai veikia mūsų elgseną. Pateikiami konkretūs gyvenimiški atvejai, iliustruojantys autoriaus mintis.



Komplimentai knygai už jos nuoseklumą - nuo paprastesnių smegenų funkcijų skaitytojas yra supažindinamas su vis sudėtingesniais procesais. Perspėju, kad visgi prieinama prie kontroversiškos teorijos, jog žmogaus laisva valia neegzistuoja, netgi iškeliamas filosofinis klausimas, kas gi yra siela, jei pažeidus smegenis žmogus tampa kitu, jau nebe "savimi", gali pradėti elgtis taip, kaip niekada gyvenime. Knygos minusas būtų pernelyg plačiai plėtojama viena mintis, lyginant su kitomis temomis, kurios paliečiamos tik trumpai, t.y. ar galima teisti ir sodinti į kalėjimą už visus nusikaltimus, mat kai kurie nusikaltimai yra smegenų pažeidimo pasekmė, nors žmogus ir buvo pakaltinamas nusikaltimo metu.



Bendras vertinimas - puiki pažintinė knyga apie smegenų veiklą ir mokslo pažangą jas tiriant.

"Velniška makalynė" - taip savo kūrinį apibūdina pati autorė padėkos žodyje ir, mano galva, šis apibūdinimas puikiai tinka apibūdinti tam, kas vyksta (o gal tik atrodo, kad vyksta) romane. Žinoma, gerąja...

"Velniška makalynė" - taip savo kūrinį apibūdina pati autorė padėkos žodyje ir, mano galva, šis apibūdinimas puikiai tinka apibūdinti tam, kas vyksta (o gal tik atrodo, kad vyksta) romane. Žinoma, gerąja prasme.

Apibūdinti tekstą nesileidžiant į turinio detales sudėtinga, bet jis vertas to, kad pasistengtum.

Kūrinio pavadinimas yra tiesioginė nuoroda į veiksmo vietą, bet ne laiką. Mat šis cirkas kitoks, veikia tik naktį, niekas nemato, kaip jis keliauja, kada atvyksta, kada ir kur išsikrausto, todėl skaitant kūrinį visad kirba klausimas, kur čia kūrinio tikrovė, o kur tik iliuzija. Akivaizdu, kad tos ribos nėra - viskas persipynę. O iliuzijų labai daug. Būten jos yra stiprioji kūrinio pusė: daug burtų, magijos, kvapų, spalvų - "makalynės", kuri užburia skaitytoją. Pagrindinės siužetinės linijos centre - du vienas kitą mylintys jaunuoliai, įvaldę magiją ir burtus. Tačiau jų likimas ne jų pačių, o kūrinyje vykstančio žaidimo sumanytojų, rankose. Ir magija, triukai, kuriuos jie atlieka cirke, tapusiame jų ir daugelio kitų žmonių gyvenimu - nepaprasti savo realumu.

Julia Green dėsto anglų kalbą ir kūrybinį rašymą, vadovauja suaugusiųjų ir jaunimo rašymo seminarams, taip pat namuose moko vaikus, kurie nelanko mokyklos. "Labai retai. Kai mėlynas mėnulis" - pirmoji jos knyga...

Julia Green dėsto anglų kalbą ir kūrybinį rašymą, vadovauja suaugusiųjų ir jaunimo rašymo seminarams, taip pat namuose moko vaikus, kurie nelanko mokyklos. "Labai retai. Kai mėlynas mėnulis" - pirmoji jos knyga paaugliams. Kaip sakė garsus anglų rašytojas David Almond, tai autorė, iš kurios yra ko pasimokyti.

Mijai penkiolika. Ji nėščia. Tai atsitiko visai netyčia. Nei ji, nei Vilis to nesitikėjo. Kas toliau? Atrodo, kad visi aplinkiniai geriausiai žino, ką jai daryti. Ar klausyti kitų patarimų, ar pačiai nuspręsti? Kad ir ką tektų dėl savo sprendimo išgyventi.

Mija pabėga. Prasideda kelionė į niekur, su svetimais žmonėmis.Bet kartais reikalai pakrypsta į gera. Labai retai. Kai mėlynas mėnulis.

"Norėjau negalvoti apie paauglės nėštumą kaip apie problemą. Stengiausi patyrinėti sudėtingus jausmu, kuriuos patiria kiekviena nėščia moteris, nesvarbu, ar ji paauglė, ar ne. Jauti tarsi abejonę, nors jau esi apsisprendusi turėti kūdikį. Bandžiau pažvelgti ir į pačią motinystę - ką reiškia būti mama ir kokia skirtinga gali būti motinystė šioje nemotiniškoje visuomenėje, kurioje mes gyvename."- Julia Green

Kiekvienais metais pastoja tūkstančiai jaunų moterų. Būti paaugle mama dažnai reiškia tikrą kovą. Bet tai ne visada tragedija, nes patys vaikeliai yra stebuklas, viltingas, teigiantis gyvenimą ir pasiruošęs jį pakeisti.

Ši knyga tikrai nebuvo man nei top penketuke, nei dešimtuke. Tiesiog knyga, kurioje pagrindinė problema yra nėštumas paauglystėje. Kas galbūt labiausiai sužavėjo, tai Mijos bendravimas su dar negimusiu kūdikiu, kuriuo iš pradžių ji nori atsikratyti, vėliau jos atsiprašymai už tai, kad ji jo nekenčia, tačiau bėgant dienoms ir vis augančiam pilvukui Mija, pati to nejusdama pradeda jausti... Meilę. Meilę, prisirišimą, saugumo jausmą, kurį gali suteikti mama, nesvarbu kiek jai bebūtų metų.

"Labai retai. Kai mėlynas mėnulis" nėra stulbinanti knyga, kurią perskaičius visą dieną vaikščiotumėt ir galvotumėt apie šio pasaulio prasmę, tai knyga, tinkanti paskaityti vakare prieš užmiegant, paauglėms, kurios nežino ko nori iš šio pasaulio ir jų mamytėms, kurios nežino ko tikėtis iš šių laikų paauglių :). Tad smagaus ir ramaus skaitymo :).

Fentezi knyga, kaip ir pridera žanrui, trilogijos dalis - tai pirmasis "The First Law" serijos romanas.

Pasakojimas "šokinėjantis", paraleliai vystomos kokios 5 ar 6 istorijos. Visi veikėjai kažkaip susiję tarpusavyje, dauguma...

Fentezi knyga, kaip ir pridera žanrui, trilogijos dalis - tai pirmasis "The First Law" serijos romanas.

Pasakojimas "šokinėjantis", paraleliai vystomos kokios 5 ar 6 istorijos. Visi veikėjai kažkaip susiję tarpusavyje, dauguma vėliau ir susitinka. Autorius įdomiai "žaidžia" tais šokinėjimais, atskleidžia veikėjų charakterius, pasakoja jų lūpomis. O tie veikėjai - labai "spalvingi", dauguma truputį komiški. Inkvizitorius Glokta, kurio pasakojimas vis papildomas jo paties mintimis, kaip jį viskas "užkniso", atsibodo jo darbas ir toks gyvenimas. Savimi patenkintas ir pats sau gražus kilmingasis kapitonas Jezal dan Luthar. Nuožmusis šiaurietis Longen "Devynpirštis", kitaip dar žinomas kaip "Bloody-Nine". Ir daugybė originalių "antraplanių" veikėjų - miegantis karalius, džiūgaujantis princas, nevykėlis mago mokinys, "antikvariniai" universiteto akademikai, užsidarę savo "dramblio kaulo bokšte", plepusis navigatorius brolis Longfoot... Knygos stilius irgi toks lengvai komiškas - jaučiasi, kad rašytojas anglas.

Vis dėlto ši knyga man pasirodė labiau "subalansuota vyrams". Mano "skoniui" kiek per daug smurto, žiaurumų, detalių muštynių ir kautynių aprašymų. Pvz., nuobodžiavau, kai per keliolika puslapių tęsėsi viena muštynių-gaudynių scena. Bent jau perpus tą aprašymą būtų buvę galima sutrumpinti. Bet autorius aiškiai mėgavosi visomis detalėmis. O ir knygos "tikslinei auditorijai" turbūt tokie ištęsti pasakojimai neužkliuvo.

Reziume: istorija "užkabino", veikėjų nuotykius ir toliau norėsis sekti. Bet gal iškart antrosios trilogijos dalies nesiimsiu, padarysiu pertrauką prieš naujus karų ir muštynių aprašymus.

Laurie Anderson Halse (1961 gimė spalio 23) yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinomas už vaikų ir paauglių romanus. Ji gavo Margaret Edwards apdovanojimą iš Amerikos bibliotekų asociacijos 2009 už jos indėlį į...

Laurie Anderson Halse (1961 gimė spalio 23) yra amerikiečių rašytoja, geriausiai žinomas už vaikų ir paauglių romanus. Ji gavo Margaret Edwards apdovanojimą iš Amerikos bibliotekų asociacijos 2009 už jos indėlį į paauglių literatūra.

Lija ir Kesė buvo geriausios draugės, žiemos mergaitės, sustingusios į šakaliukus panašiuose kūnuose. Bet dabar Kesė mirusi. Lijos mama gelbėja kitų žmonių gyvybes, tėvas užsiėmęs savais reikalais, o pamotė nieko neišmano. Balsas Lijos galvoje vis liepia toliau viską kontroliuoti, būti stipriai, liesėti greičiau, sverti mažiau. Jei ji toliau eis šiuo keliu - liesa, liesesnė, liesiausia, - galbūt pradings iš viso.

Labiausiai knyga patiko dėl visą knygą palaikomos rimties, susikaupimo ir plačiai aprašomo vidinio jausmo. Dialogų knygoje išties nėra labai daug, nes daugiausiai pagrindinė veikėja Kesė apsako savo jausmus, norus suliesėti ir po mažyti milimetą, po dešimtąja kilogramo išnykti iš šio pasaulio. Istorijoje pasakojama apie šio pasaulio ir kiekvienos gyvybės trapumą. Kiekvienas turime vertinti tai, ką aukščiausiasis mums suteikė ir nebandyti to pakeisti taip drastiškai, kaip tai darė Keisė.

Ši Anderson knygą, kitaip nei "Kalbėk" skaitėsi itin lengvai, vos perskaičius kelis puslapius knyga labai įtraukė. Praėjus kelioms dienoms, per veidą riedėjo ašaros, nes istorija baigėsi taip optimistiškai ir mergaitė pagaliau pripažino savo norą gyventi, norą sužinoti, kas bus po 10 ar 15 metų. Keisė pradėjo gydytis ir iš gyvos numirelės vėl pradėjo panašėti į tikrą, gyvą merginą, kuria ji ir turėjo būti. Kokia ji nusipelnė būti.

Šioje emociškai sukrečiančioje, lyriškoje knygoje populiari rašytoja Laurie Halse Anderson tyrinėja šiurpą keliantį merginos kritimą į nesulaikomą anoreksijos verpetą.

"Būtina perskaityti... brutalu ir poetiška." Booklist

"Anderson pasakoja šiurpią, mistika persmelktą istoriją. Sunku šią knygą skaityti, bet dar sunkiau nuo jos atsiplėšti." Publishers Weekly

"Skaitytojai negalės atsitraukti nuo šio jaudinančio pasakojimo apie širdgėlą, pyktį ir savęs kankinimą." Bulletin of the Center of Children's Book

"Laužyta, simboliška ir už širdies griebiančia proza Lija pasakoja savo beviltišką istoriją apie destruktyvų elgesį, kuris valdo visus jos veiksmus ir mintis." Kirkus Reviews

Sekmadieniais lyja, o aš bandau pasiduoti iššūkiams. Iššūkis buvo ir skaityti šį pornografinį romaną, ir žiūrėti D. Cronberg'o ekranizaciją, ir rašyti šį atsiliepimą. Tiesa sakant, kolkas nei vienas iš šių dalykų...

Sekmadieniais lyja, o aš bandau pasiduoti iššūkiams. Iššūkis buvo ir skaityti šį pornografinį romaną, ir žiūrėti D. Cronberg'o ekranizaciją, ir rašyti šį atsiliepimą. Tiesa sakant, kolkas nei vienas iš šių dalykų man neteikė malonumo: prisiversti skaityti "Avariją", kurioje gausu smurto, atvirų sekso scenų ir, drįsčiau pavadinti, šlykščių jų komentarų, buvo sunku, o ypač važiuojant troleibusu į paskaitas ar vakarais; dažnai lankydavo ir šlykštūs košmarai, todėl manau, jog knygos autorius pasiekė savo tikslą - supurtė mano sąmonę ir privertė susimąstyti apie šiuolikinių technologijų žalą. Kaip teigė pats autorius: "Rašydamas "Avariją" aš naudojuosi automobiliu ne tik kaip seksualiniu įvaizdžiu, bet ir kaip žmogaus gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje metafora."

Didelių ir netikėtų pastebėjimų apie knygą neturiu, jau daug kas buvo išsakyta ir prancūzų filosofo J. Baudrillard'o knygoje "Simuliakrai ir simuliacija" ir kitų, žymiai protingesnių veikėjų už mane, todėl rašant pirmąjį atsiliepimą yra baisoka nusišnekėti (: Noriu įspėti tuos, kurie galbūt ilgai (ar nelabai) svarstė, ar imtis skaityti šią knygą ar ne - nei viena aprašyta sekso scena ar erotiniai palyginimai neveda prie lytinio susijaudinimo skaitant (visai kaip ir Lars'o von Trier'o skandalingoje "Nimfomanėje", kuri buvo kritikuojama dėl "pornografinio" turinio), todėl tikrai neturėtumėte jaustis kažkaip gėdingai ar pan., nes neva skaitot "pornografinį romaną". Kaip pastebėjo tas pats prancūzų filosofas Baudrillard'as: "Here, all the erotic terms are technical. No ass, no dick, no cunt but: the anus, the rectum, the vulva, the penis, coitus. No slang, that is to say no intimacy of sexual violence, but a functional language: the adequation of chrome and mucous as of one form to another. The same goes for the correspondence of death and sex: it is more as if they are covered together in a sort of technical superdesign than articulated according to pleasure. Besides, it is not a question of orgasm, but of pure and simple discharge. And the coitus and sperm that traverse the book have no more sensual value than the filigree of wounds has violent meaning, even metaphorically speaking. They are nothing but signatures - in the final scene, X imprints the car wrecks with his sperm." (Baudrillard'ą skaičiau lietuviškai, nes su anglų kalba dar nesu taaaip susidraugavusi, tačiau šiuo metu knygos šalia savęs neturiu, todėl norėdama tiksliai cituoti naudojuosi anglišku pdf.)

Taigi, knygos veikėjai pasitenkinimą jaučia tik automobiliuose, kas šiuolaikinėje visuomenėje atsispindi visoje socialinių tinklų paveiktoje kultūroje, kurioje užlūžę feisbuke jaučiame, jog artimi ten taip arti, nuo klavišo iki monitoriaus, tačiau ant kiek išliekame tikri? ("Jų suderintos stabdžių žibintų šviesos, judėdamos greitkeliu, tarsi kalbėjosi tarpusavyje, lyg seniai susituokusi pora.") Medijos kritikuojamos už tikros komunikacijos žlugimo pasėkmę ir aš stebiuosi, kaip tiek daug įžvalgių autorių tai pastebėjo jau XX amžiuje. Kita vertus, visos šios medijų filosofų pastabos ir šis romanas nori pasakyti, jog kaip ir visur pasaulyje, reikalinga pusiausvyra, kritiškas požiūris, o šiuo atveju - medijų ekologija (N. Postmanas).





"Sveiko proto ir košmaro sąjunga, vyravusi XX amžiuje, pagimdė dar dviprasmiškesnį pasaulį. Komunikacijų kraštovaizdžiu juda grėsmingų technologijų šmėklos ir už pinigus perkami sapnai. Termobranduolinių ginklų sistemos ir gaiviųjų gėrimų reklamos gyvuoja greta viena kitos toje reklamos, pseudoįvykių, mokslo ir pornografijos užgrobtoje, pernelyg ryškios šviesos užlietoje karalystėje. Mūsų gyvenimus valdo du didieji XX amžiaus leitmotyvai - seksas ir paranoja." J. G. Ballard, 1995

Rašytojas Alex Barclay parašė puikų detektyvinį romaną. Ar jūs patiriate jausmą, kai skaitai knygą ir vis greičiau imi skaityti? Fiziškai greičiau verčiasi knygos lapai? Kai tu jau įpusėjai knygą, kai veiksmas veja kitą...

Rašytojas Alex Barclay parašė puikų detektyvinį romaną. Ar jūs patiriate jausmą, kai skaitai knygą ir vis greičiau imi skaityti? Fiziškai greičiau verčiasi knygos lapai? Kai tu jau įpusėjai knygą, kai veiksmas veja kitą veiksmą, viskas pagreitėja (taip pat ir tavo širdies dūžiai), tu pradedi tai viename sakinyje praleisti žodį, kitą, tai jau pusę sakinio nedaskaitai, nes yra labai didelis noras greičiau greičiau pereiti į kitą skyrelį, sužinoti, tai kas ten įvyko, kodėl taip atsitiko. Tad ši knyga yra būtent tokia.

Anotacija viršelyje skelbia, kad knyga yra apie tai, kaip "praėjo vieneri metai po žiaurios pagrobimo dramos Niujorko gatvėse, tačiau policijos detektyvas Džo Lučezis jos niekaip negali pamirši. Su žmona Ana ir paaugliu sūnumi Šonu jie nuvyksta į Airiją ir čia tikisi pataisyti savo trapius šeimyninius santykius bei nutraukti Džo ir jo darbą siejantį saitą. Tačiau kai pradingsta jų sūnaus draugė, Džo pradeda įtarti, kad šio nusikaltimo šaknys slypi toli praeityje ir kad kažkas juos atsivijo iš tos praeities į pačią Airiją".

Atrodo, kad ši knyga - eilinis detektyvinis romanas apie buvusį policininką, jo šeimą terorizuojančius blogiukus ir žmogžudystes. Daugmaž taip ir yra, tik knygoje šalia pagrindinių vyksmo gijų man labai patiko žmonos Anos užsiėmimas - šeima atsikraustė į Airiją, nes Ana gavo darbą: susirado seną neveikiantį švyturį ir greta esantį pastatų ansamblį ir imasi įrenginėti jaukius namus bei viską fiksuoja, kad galėtų paviešinti rekonstrukcijos etapus žurnale. Labai įdomiai buvo aprašyta rekonstrukcija: sienų šveitimas, geležies atnaujinimas, baldų ieškojimas ir t.t. Taip pat mane sužavėjo paukščių suopių gyvenimo aprašymas: "jo snapo visai nėra ko bijoti. Geriau pasisaugok nagų. Jo nagai - va čia tai ginklas. Jėga, prilygstanti šešiolikos svarų slėgiui. Jam nieko nereiškia perplėšti tavo liesą rankutę". Suopiais užsiiminėja blogiukai. Jie yra simbolis: dviese reikia sukurpti planą, užpulti, pagauti ir sudoroti auką.

Knyga yra labai geram vakaro praleidimui: įsijauti, išgyveni dėl herojų likimo. Tik man vis kliuvo keli dalykai. Rusų literatūroje taip pat yra daug ilgų vardų (į moteris kreipiamasi tarkim dviem vardais, tėvavardžiu ir pavarde), tačiau pastebėjau, kad ir kitų šalių literatūroje to yra. Man buvo sunku skaityti ir įsiminti, kas kur koks herojus yra. Perskaitai vardą ir pavardę iš trijų žodžių ir galvoji, kas jis toks yra? Tai apsunkima knygos skaitymą, bet galbūt čia tik mano problema, kad neatidžiai skaičiau ir neįsidėjau į atmintį nemažai veikėjų pilnų vardų. Taip sunku buvo sekti visą veiksmą, nes tai istorija vyksta dabar, tai pereinama į praeitį. Tai Džo, Anos ir Šono dabartis, tai blogiukų vaikystė, tai blogiukų dabartis. Bet sunkumai juk ir žavi...

Žanras: romanas

Leidimo metai: 2010

Vertė: Rasa Racevičiūtė

Puslapių skaičius: 382

Leidykla: Jotema

Perskaityta: 2014-06-01

Vertinimas: 4/5