Štai dar viena knyga, įtraukta į geriausių mano perskaitytų knygų sąrašą.

Taip apsidžiaugiau, kai Ketnei pasakė kad jie skrenda gelbėti Pito!! Bet kai perskaičiau, kad jis bandė smaugti Ketnę, likau šokiruota. Ir kai jis...

Štai dar viena knyga, įtraukta į geriausių mano perskaitytų knygų sąrašą.

Taip apsidžiaugiau, kai Ketnei pasakė kad jie skrenda gelbėti Pito!! Bet kai perskaičiau, kad jis bandė smaugti Ketnę, likau šokiruota. Ir kai jis rėkė, kad ji net ne žmogus. Autorė sugalvojo tiesiog tobulą siužetą.

Ir ačiū Dievui, ant galo Pitui prašviesėjo protas. Epilogas man be galo patiko.

Iš tikrųjų, skaitydama pilnai pasinėriau į knygą. Apmiriau, kai bomba nukrito ant pastato su ligoniais ar mirštančiaisiais. Kai supratau, kad Finikas nebegrįš. Ta vieta, ko gero, man buvo viena iš liūdniausių - juk jis ką tik susituokė su Ene, kas dabar su ja bus? Tikiuosi jai baigėsi gerai.

O kai gale Ketnė nužudė ne prezidentą (o gal reikėtų sakyti ex-prezidentą?) Snou, o prezidentę Koin, buvau šokiruota, bet palaipsniui supratau kodėl.

Negaliu sulaukti abiejų filmo dalių.

Štai ji! Geriausia kada nors perskaityta knyga. Tikrai mažai knygų priverčia mane verkti, bet šita - viena iš jų. Man patiko, kaip greitai ir lengvabūdiškai Ogastas prisipažino mylįs Heizelę. Ir... šitai knygai man...

Štai ji! Geriausia kada nors perskaityta knyga. Tikrai mažai knygų priverčia mane verkti, bet šita - viena iš jų. Man patiko, kaip greitai ir lengvabūdiškai Ogastas prisipažino mylįs Heizelę. Ir... šitai knygai man paprasčiausiai trūksta žodžių :)

O kai Ogastas prisipažino vis dar turįs vėžį, ir kad vėžys išplito VISUR, man širdis į kulnus nusirito. Juk tai Ogastas turėjo sakyti žodį jos laiduotuvėse, o ne ji jo. Ir į knygos galą istorija vis liūdnėjo - dingo tas savimi pasitikintis, charizmatiškas Ogastas, jo vietą pakeitė nusivylęs ir mirštantis jo dvynys.

O štai ta pastraipa, to skyriaus pradžia mane nužudė galutinai, kartu su Ogastu. Perskaičiusi, kad Ogastas mirė, apsiverkiau ne juokais, mama net išsigando ir paklausė, kas nutiko.

Ir jos žodžiai prie jo karsto - "Gerai, Gerai."...

Dievaži, dabar rašydama aprašymą vėl verkiu. Tikrai rekomenduoju šią knygą perskaityti, viena iš geriausiųjų.

Knyga gera, bet, tiesą sakant, nelabai įdomi. O gal tai tik man, pripratusiai prie "Divergentės" ir "Bado Žaidynių", kur aprašomas įsivaizduojamas pasaulis ir karai pinasi su romantika. Ši knyga pasakoja apie paprastą merginą,...

Knyga gera, bet, tiesą sakant, nelabai įdomi. O gal tai tik man, pripratusiai prie "Divergentės" ir "Bado Žaidynių", kur aprašomas įsivaizduojamas pasaulis ir karai pinasi su romantika. Ši knyga pasakoja apie paprastą merginą, kasdien stebėdavusią netvarkingą, daugiavaikę kaimynų šeimą nuo savo namo stogo. Visi, ypač jos mama, nuolat piktinosi, kad jie turi tiek daug vaikų ir yra tokie netvarkingi.

Ir galas, tiesą sakant, nuspėjamas - Samanta (pagrindinė veikėja) ir Džeisas (netvarkingųjų kaimynų sūnus, jos vaikinas) lieka kartu, Samantos mama prisipažįsta kad tai ji partrenkė Garetų (netvarkingųjų kaimynų) vyrą, ir visokeriopai jiems padeda.

Atvirai sakau - ne geriausia mano perskaityta knyga.

Klasikinis meilės trikampis. Neištikimas vyras Nikolas, daug už jį jaunesnė meilužė Sara ir užguita vaikais ir namai besirūpinanti žmona Mela. Jei atvirai - ne pati įdomiausia knyga.

Knygą šiek tiek pagyvina pasirinktas...

Klasikinis meilės trikampis. Neištikimas vyras Nikolas, daug už jį jaunesnė meilužė Sara ir užguita vaikais ir namai besirūpinanti žmona Mela. Jei atvirai - ne pati įdomiausia knyga.

Knygą šiek tiek pagyvina pasirinktas pasakojimo stilius, o būtent pasakojama iš visų trijų pagrindinių veikėjų perspektyvos. Kiekvienam iš šio meilės trikampio dalyvio suteikiama vieta saviraiškai, bei galimybė pateikti situaciją iš savo požiūrio kampo. Šitokiu būdu autorė suteikia galimybę pažvelgti į tą pačią situaciją kelių jos dalyvių akimis ir suvokti, jog nėra tik vieno teisingo kelio, vieno kalto asmens.

Knygos pabaigoje situacija išpainiojama ir sustatoma į vietas. Mela suvokia, kad vien būti mama ir namų šeiminike jai nepakanka iškeldama klausimą "kaip galiu tikėtis būti įdomi tau, jei nesu įdomi sau". Žinoma ji priima atgailaujantį ir meilužę palikusę Sarą. Na, o Sara - ji suvokia, kad ne viskas yra taip kaip atrodo, o juo labiau ne viskas klostosi kaip svajoji.

Šios knygos pagrindinis veikėjas septyniolikmetis Tadas galbūt keršydamas, galbūt pagautas impulsyvumo nužudo savo patėvį, vėliau, metęs mokyklą, su savo mylimąja Grete pabėga iš miesto pas jos draugą Robertą, kuris, kaip...

Šios knygos pagrindinis veikėjas septyniolikmetis Tadas galbūt keršydamas, galbūt pagautas impulsyvumo nužudo savo patėvį, vėliau, metęs mokyklą, su savo mylimąja Grete pabėga iš miesto pas jos draugą Robertą, kuris, kaip išaiškėja, yra narkomanas. Praėjus savaitei ar dviem, Tadas yra įtraukiamas į narkomaniją, o vėliau ir Gretė suvartoja savo pirmąją dozę. Abu jaunuoliai yra įstrigę liūne, kuris galiausiai pareikalauja vienos gyvybės... O kieno tai gyvybė yra ir kas bus toliau, sužinosite perskaitę šią knygą. Nesigailiu praleisto laiko skaitydama šią knygą.

Broliai Junatanas ir Skrebutis Liūtaširdžiai ne veltui vadinami "Liūtaširdžiais". Liūto širdis - turima omenyje ne plėšrūno širdis, kuriam negaila vargšės antilopės. Ne. Galvoje turimas dydis. Didžiaširdžiai,...

Broliai Junatanas ir Skrebutis Liūtaširdžiai ne veltui vadinami "Liūtaširdžiais". Liūto širdis - turima omenyje ne plėšrūno širdis, kuriam negaila vargšės antilopės. Ne. Galvoje turimas dydis. Didžiaširdžiai, pasiaukojantys, draugiški, mylintis, vertinantys tikras vertybes - štai kaip dar galima pavadinti brolius Junataną ir Skrebutį. O visi visi kas nori sužinoti daugiau apie šiuos gerumo įsikūnijimus tiesiog privalo perskaityti knygą "Broliai Liūtaširdžiai". Nesupraskite klaidingai - ši knyga, kaip ir "Mažasis princas", ją gali skaityti ir maži ir dideli. Mažiems čia bus tik įdomi (pabrėžiu - įdomi) istorija, o dideliems - pamoka, kaip reikia gyventi, kad gyvenimas nušvistu visomis gražiomis spalvomis ir jų atspalviais.

Aš labai atsiprašau, bet šią knygą parašė Glenn Beck. Padariau klaidą... Jos negaliu ištaisyti...


Ši knyga yra beproto šilta, pritraukianti, net ašarą išspaudė. Ne, negalvokite, kad čia banali kalėdinė pasaka...

Aš labai atsiprašau, bet šią knygą parašė Glenn Beck. Padariau klaidą... Jos negaliu ištaisyti...


Ši knyga yra beproto šilta, pritraukianti, net ašarą išspaudė. Ne, negalvokite, kad čia banali kalėdinė pasaka vaikams. Ne. Ji yra apie paauglį berniuką, kurio tėvas žuvo. Mama daug ir sunkiai dirbo. Jie su mama gyveno vargingai, nepasiturinčiai. Berniukas Kalėdų proga norėjo dviračio, tačiau gavo megztinį. Jis supyko, iškeikė mamą. Tačiau suprato kiek mama įdėjo darbo kas vakarą mezgant megztinį... Jis suprato, kad dovana yra tik materialus dalykas. Svarbiausia yra tai, kad mama jį myli, dėl jo stengiasi. Siūlau perskaityti šią už širdies griebiančią knygą...

Tai pirmoji įstabios "Saulėlydžio" sagos dalis, kurioje pasakojama apie pagrindinę knygos veikėją - septyniolikmetę Izabelą "Belą" Svan, kuri atsikraustė iš Fynikso (Arizona) į Forksą ir įsimylėjo vampyrą Edvardą...

Tai pirmoji įstabios "Saulėlydžio" sagos dalis, kurioje pasakojama apie pagrindinę knygos veikėją - septyniolikmetę Izabelą "Belą" Svan, kuri atsikraustė iš Fynikso (Arizona) į Forksą ir įsimylėjo vampyrą Edvardą Kaleną, bei patyrė daug kraują stingdančių nuotykių.

Neretai vaikštinėjant mylimomis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis ir žvelgiant į kartais užsislėpusius ir užgožtus gražius Vilniaus pastatus, puošiamus nuostabaus dekoro, kurio dažnai net ir šimtąjį kartą einant galima...

Neretai vaikštinėjant mylimomis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis ir žvelgiant į kartais užsislėpusius ir užgožtus gražius Vilniaus pastatus, puošiamus nuostabaus dekoro, kurio dažnai net ir šimtąjį kartą einant galima nepastebėti, mintyse sukirbėdavo mintis o kas jeigu. O kas jeigu koks nors istorijos sraigtelis būtų pasisukęs kitaip ar kokia nors istorinė asmenybė būtų priėmusi kitokį sprendimą ir Lietuva būtų tapusi klestinčia, gerbiama valstybe, kokia kadaise buvo. Andrius Tapinas "Vilko valandoje" pateikia savąją o kas jeigu versiją.

Jis pasakoja apie Vilnių, išsilaisvinusį iš caro imperijos, apie Vilnių, kuriame viskas įmanoma, apie Vilnių, pagardintą geru žiupsniu mokslinės fantastikos ir trupinėliu mistikos, apie Vilnių, virš kurio skraido kartais apsišaudantys dirižabliai, apie Vilnių, klestintį, pasauliui svarbų ir jo dėmesio centre esantį, apie Vilnių, kuris kovoja su klastingais priešais, apie Vilnių, koks jis galėjo būti.

O Aljanso Vilnius - nuostabus, klestintis, pasikeitęs, bet drauge tas pats mylimas Vilnius. Paskendęs gare, naujovėse, judėjime, bet tas judėjimas vyksta dažnai pažįstamose klaidžiose senamiesčio gatvėse ar tūkstantį kartų aplankytose vietose. Aljanso Vilniuje puikiai dera realus, istorinis, legendinis ir fantastinis miestas, kuriame Gedimino bokštas tampa skrydžių valdymo centru, kažkur Naujininkų pusėje įsikuria prasčiausią reputaciją turintis rajonas, o Pilies gatvėje blaškosi geležinis vilkas.

Kas man knygoje labiausiai patiko? Tai, kad "Anglies ir Akmens" alternatyvus pasaulis keistai atkartoja senąjį su visais jo paklydimais ir laimėjimais. Pasaulis įdomesnis ir fantastiškesnis, bet ne utopinis, o lygiai toks pat sugedęs kaip ir tikrasis. Lyg sakytų: kad ir ką darytum, nei žmonių, nei vadovų mentaliteto nepakeisi. Kvapą gniaužiantys nuotykiai ir nervų ląsteles žudančios intrigos čia kyla iš vieno labai realaus šaltinio. Taip knyga atvirai ir vaizdžiai papasakojo mūsų didžiosios geriausios draugės iš rytų politiką, kuri, jei knygą skaitai grėsmingų šiandienos įvykių fone, vis skaudžiai bado smegenis ir širdį.

Bet čia drauge slypi ir labai džiugus dalykas. Vilnius kovojo, o nervus tampė saikingai. Intrigos buvo šlykščios, bet neužsitęsdavo, vis išsispręsdavo kartais netikėčiausiais būdais. Vilniečiai, tarp kurių buvo ne viena naujomis spalvomis sužibusi istorinė asmenybė, buvo apsukrūs, protingai reaguodavo į provokacijas ir driokstelėdavo šachu ir matu. Kartais net atrodė, kad pats Vilnius neketina pasiduoti ir netgi tikėjausi, kad miestui degti sutrukdys liūtis, nors ir pasiūlytas sprendimas buvo malonus.

Džiugino ir kelios švelnaus humoro kertelės, vis tinkamose vietose nosį iškišantis Efraimo pasakojimas, kai kur labai įdomiai įaustas miesto aprašymas, apskritai gan įdomiai valdomas pasakojimas trečiuoju asmeniu, bet visgi iki tobulumo man kažko pritrūko. Galbūt keliais veikėjais buvo per daug ir svarbiausieji neatsiskleidė taip gerai kaip galėjo, galbūt pradžioje man įsibėgėjimas buvo kiek per lėtas, galbūt ne iki galo pavyko sulieti viską į gražią menišką kūrinio srovę.

Visgi Andriaus Tapino ir naujojo stimpanko žanro lietuvių literatūroje debiutas man pasirodė sėkmingas ir originalus. Lauksiu kitų ciklo dalių, tikėdamasi kad ir Vilnius, ir rašytojas, ir žanras suspindės dar ryškiau, juolab, kad romano pabaiga uždavė daug įdomių klausimų. Man patiko šis o kas jeigu variantas su Vilniumi, kokiu jis galėjo būti, išdidžiu ir branginamu.

Paskutinė "Saulėlydžio" sagos dalis. Gal. Stephenie Meyer turi minčių rašyti penktąją dalį "Midnight Sun". Tačiau dabar ne apie tai. Kaip jau minėjau, "Brėkštanti aušra" yra paskutinė "Saulėlydžio" sagos dalis. Joje...

Paskutinė "Saulėlydžio" sagos dalis. Gal. Stephenie Meyer turi minčių rašyti penktąją dalį "Midnight Sun". Tačiau dabar ne apie tai. Kaip jau minėjau, "Brėkštanti aušra" yra paskutinė "Saulėlydžio" sagos dalis. Joje atsiskleidžia viskas nuo A iki Ž. Karūnuojama ir Belos su Edvardu draugystė. Jie susituokia, susilaukia dukrytes Renesmės (Renė (Belos mamos vardas) + Esmė (Edvardo "mamos" vardas)). Tačiau apie viską pilnai sužinosite tik perskaitę knygą. Kas ir kodėl norėjo nužudyti Renesmę?