Knygoje aprašyti pašėlusios Ugnės nuotykiai "nelegalioje" stovykloje šalia Čepkelių raisto. Tik dvi pirmosios vasaros atostogų savaitės, o įspūdžių, jausmų tiek daug, kad tiek išgyvenus, rodos, norėtųsi atsipūsti....

Knygoje aprašyti pašėlusios Ugnės nuotykiai "nelegalioje" stovykloje šalia Čepkelių raisto. Tik dvi pirmosios vasaros atostogų savaitės, o įspūdžių, jausmų tiek daug, kad tiek išgyvenus, rodos, norėtųsi atsipūsti. Tačiau paaugliai niekada nepailsta nuo atostogų...

Ši knyga iš tokių, kuriose rašoma apie įvairias sąmokslo teorijas . Veiksmo tikrai per akis, situacija keičiasi priešingai kas keliolika puslapių. Viskas, kas iš pradžių atrodė aišku ir suprantama, skaitant knygą...

Ši knyga iš tokių, kuriose rašoma apie įvairias sąmokslo teorijas . Veiksmo tikrai per akis, situacija keičiasi priešingai kas keliolika puslapių. Viskas, kas iš pradžių atrodė aišku ir suprantama, skaitant knygą persiverčia aukštyn kojom ir visiškai išmuša iš vėžių visą įsivaizdavimą ir supratimą apie teigiamus ir neigiamus veikėjus. Koks viso to tikslas? Kas kaltas? Kas draugai, kas priešai? Jeigu jums patiko D. Brown ar S. Brown knygos, tai jums tikrai patiks ir ši. Ji neleidžia atsitraukti ir vis norisi versti puslapį po puslapio, kad sužinotum, o kaip ten toliau bus? Kas čia visgi valdo situaciją? Visa šitai sužinosite perskaitę šią įtemptą ir kupiną veiksmo, net trupučio meilės, knygą :)

Manau, kad daugelis yra šią knygą skaitę arba tikrai matę pagal knygą pastatytą filmą. Aš pirmiausia pamačiau filmą ir tai buvo prieš kokius tris metus. Filmas man, iš ties, labai patiko, jo vaizdiniai taip ir neišsitrynė...

Manau, kad daugelis yra šią knygą skaitę arba tikrai matę pagal knygą pastatytą filmą. Aš pirmiausia pamačiau filmą ir tai buvo prieš kokius tris metus. Filmas man, iš ties, labai patiko, jo vaizdiniai taip ir neišsitrynė iš mano atminties, todėl sužinojusi, kad yra knyga labai troškau ją perskaityti. Ir šių metų iššūkis man padėjo tai įgyvendinti.

Knyga yra apie nuostabaus grožio vaikiną, Dorianą Grėjų, kuris buvo tyras ir nepažįstantis pasaulio ydų. Taip buvo iki tol kol jis nesutiko Henrio. Šis vaikiną apžavėjo ir pavertė jį lyg savo mokinių. Jis Dorianui piršo savo idėjas ir mintis, taip paversdamas ji žmogumi trokštančio patirti visus įmanomus pasaulio jausmus, bet tuo pačiu ir nesenti, visada išlikti jaunam. Jis to pasiekia. Kažkokiu mistiniu būdų jo siela atsiduria jo žavingame portrete, kuris sensta, o pats Dorianas išlieka toks pat jaunas. Istorija šiek tiek keistoka ir galima būtų pradėti raukytis, nes juk sielos perkelti į daiktą neįmanoma! Bet tai visiškai nesvarbu. Būtent tai ir yra knygos esmė, ji parodo, koks žmogus gali būti, kaip jis gali nužmogėti ir ką gali paaukoti dėl tokio dalyko kaip grožis. Turbūt nesuklysiu manydama, kad būtent taip yra ir dabar, nors knyga atspindi XIX a. įvykius, bet jie aktualus ir šiandien. Taip manau, nes daugelis nori būti gražiais, jaunais, žavinčiais, nes mano, kad tik tai gali suteikti laimės, populiarumo. Daugeliui iš mūsų trūksta paprasčiausio saikingumo. Niekas nedraudžia būti gražiam ar norėti tokiam išlikti, bet, kai dėl to yra prarandamas žmogiškumas ir bet koks sveikas protas, tada tikrai jau nebėra gerai. Pati knyga yra žavinti savo įdomia, paslaptinga istorija, žodingumu, rašymo stiliumi. Tikrai giriu O.Wilde už tai, kad ne pilną savaitę gyvenau kitokiame pasaulyje. Nors knyga ir kalba apie žmogaus blogąsias puses, pilnas ydų, kurias turbūt turime kiekvienas, tik slepiame giliai savyje, man knyga patiko. Ji įtraukė, sužavėjo, pamokė ir dar karta įrodė, kad klasika yra klasika. O klasiką aš dievinu!

Puslapių skaičius: 336.
Leidykla: Alma littera, 2006 m.
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos.
Mano įvertinimas: 5/5.

Knyga labai plonutė, mažutė, tad ir pasakoti nėra daug ko. Ji sudaryta iš daugelio trumpučių istorijų, todėl skaitosi labai greit. Beeet esminis dalykas, kodėl man nepaliko didelio įspūdžio ši knyga, todėl, nes jai reikia...

Knyga labai plonutė, mažutė, tad ir pasakoti nėra daug ko. Ji sudaryta iš daugelio trumpučių istorijų, todėl skaitosi labai greit. Beeet esminis dalykas, kodėl man nepaliko didelio įspūdžio ši knyga, todėl, nes jai reikia laiko. Manau, kad po kiekvienos istorijos vertėtų padaryti bent trumputę pertraukėlę, kad viskas susigulėtų galvoje. Kadangi aš skubėjau perskaityti, tai perskaičiau ir palikau, daugiau neįsigilinusi. Taip pat knyga šiek tiek keistoka ir man sunkiai perprantama. Po kai kurių istorijų taip ir likdavau nesupratusi, ką visgi tuo norėjo autorė pasakyti. Tačiau vienareikšmiškai galiu teigti, kad skaityti buvo įdomu. Tiesiog, tas keistas jausmas, kai skaitai ir galvoji, kad parašyta gražiai, suktai, įdomiai. Gal ne visiškai mano tipo knyga, bet visko po truputi reikia paskaitinėti. :)

Puslapių skaičius: 126.
Leidykla: Baltos lankos, 2011 m.
Mano įvertinimas: 3/5

Tiesiog dar vienas nuotaiką praskaidrinantis meilės romanas, kurį galima perskaityti vienu prisėdimu. Siužetas toks. Jiedu vienas kito nemėgo dar nuo vaikystės, nes jų šeimos nesutarė. Nikas Alegreza liko miestelyje, o Delanė...

Tiesiog dar vienas nuotaiką praskaidrinantis meilės romanas, kurį galima perskaityti vienu prisėdimu. Siužetas toks. Jiedu vienas kito nemėgo dar nuo vaikystės, nes jų šeimos nesutarė. Nikas Alegreza liko miestelyje, o Delanė Šo išsikraustė. Tačiau mirus patėviui, moteris turi grįžti ir likti metus gyventi miestelyje, nes tokios testamento sąlygos. Vėl tenka prisiminti praeitį ir matytis su Niku. Knyga patiko tuo, jog pagrindiniai veikėjai kiek kitokie - jokių kostiumuotų verslininkų ir klasikinio grožio bei stiliaus moterų. Be abejo, laiminga pabaiga garantuota - koks gi tada tai būtų meilės romanas!

"Susitarimas" yra kūrinys, atskleidžiantis daugybę problemų. Tai galime pasakyti apie visus autorės kūrinius. Šioje knygoje yra pasakojama apie dvi šeimas, draugus, kurių draugystė labai netikėtai nutrūko. Džeimso ir...

"Susitarimas" yra kūrinys, atskleidžiantis daugybę problemų. Tai galime pasakyti apie visus autorės kūrinius. Šioje knygoje yra pasakojama apie dvi šeimas, draugus, kurių draugystė labai netikėtai nutrūko. Džeimso ir Gustės sūnaus Kriso ir Maiklo bei Melanės dukros Emilės draugyste. Nuo pat kūdikystės Krisas ir Emilė buvo draugai, vėliau įsimylėjeliai, o galiausiai juos siejo tik tai, jog Krisas buvo apkaltintas merginos nužudymu. Būtent nuo šio įvykio ir prasidėjo pats kūrinys, kuriame nuo pat pradžios iki pat pabaigos buvo aiškinamasi: "Tai kas gi iš tiesų nutiko?".

Krisas nesutiko su jam mestais kaltinimais. Tuo labiau jo artimieji. Vaikinas gynėsi, sakydamas, jog tai turėjo būti dviguba savižudybė, jog ir jis turėjo būti negyvas. Deja, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą rado negyvą merginą ir vaikiną, rankose laikiusį pistoletą. Kaip galima tikėti kitaip? Nedaug žmonių tikėjo Krisu. Juos buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Net pats advokatas nesiruošė gilintis į tai, kas iš tikrųjų atsitiko. Jam terūpėjo pergalė teisme ir jis padarė didžiulę klaidą neišklausydamas vaikino.

Per savo aštuonioliktąjį gimtadienį, Krisas buvo išvežtas į valstijos kalėjimą net nespėjus paragauti mamos pagaminto pyrago. Tuomet visiems ėmė aiškėti: vaikino gyvenimas sugriautas. Gustė ir Džeimsas sužinojo, jog vaikinas nebus paleistas iki pat teismo, kuris turėjo įvykti daugiau nei po septynių mėnesių. Niekam nerūpėjo tai, jog vaikinas galėjo būti nekaltas. Visi įrodymai rodė kitaip ir tik jo advokatas Džonatanas ryžosi pakeisti visų nuomonę, rinkdamas informaciją.

Daugiau detalių, kas atsitiks kūrinyje, neatskleisiu. Geriau paminėsiu dalykus, kuriuos būtų įdomu ir svarbu sužinoti, suprasti apie šį kūrinį.

Autorė kaip ir kituose savo kūriniuose puikiai sumaišė dabartį ir ateitį. Nepamiršdami realybės ir dabarties, galėjome puikiai susipažinti su laikais, nuo ko viskas prasidėjo ir pabandyti suprasti, kodėl viskas pasibaigė.

Labiausiai man norėjosi sužinoti, kas atsitiko merginai? Kodėl ji nusprendė nusižudyti ir ar tikrai taip buvo. Šiame kūrinyje įpinta jaunuolių meilės istorija, dėl to ir manau, kad jaunimui šis kūrinys tikrai patiks. Manau, kad savižudybės tema jaunimui yra labai aktuali ir galbūt paskaitę šį kūrinį suprasite, kad tiesiog negalima laikyti visko savyje, būtina kam nors prasitarti nes kitaip galimos dvi baigtys: arba jūs mirsite, arba atsidursite toje vietoje, kai galėjote išgelbėti kitą žmogų, bet jums tai nepavyko ir jūs dėl to būsite nuteisti.

Kūrinio pabaiga mane pribloškė. Tai dar kartą parodo, jog niekada nereikia prarasti vilties, nes visuomet yra išeitis, visuomet yra šviesa tunelio gale.

Aptarinėti veikėjus yra labai sunkus darbas, ypač kai jų tiek daug. Manau, jog šiame kūrinyje kiekvienas iš jūsų turėtumėte susidaryti nuomonę apie kiekvieną veikėją.

Autorė, rašydama šį kūrinį, norėjo parodyti, kad tik tiesa gali išgelbėti. Nepaaiškinsiu šios minties, nes kitaip nebus įdomumo skaityti. Taip pat Jodi Picoult pabrėžia, jog privalu išsipasakoti.

Manau, kad šis kūrinys patiks ir "Kita širdis", ir "Devyniolika minučių" knygų gerbėjams, kurios parašytos taip pat Jodi Picoult ir kurių aprašymus galite rasti šiame bloge. Kūrinys susijęs su teisėsauga, bet tuo pačiu labai daug žmogiškų jausmų, psichologinių paaiškinimų, kuriuos tikrai pravatu paskaityti. Nors manau, kad turiu pasakyti ir tai, jog ši knyga nebuvo tokia gera kaip "Neprarask Vilties" arba "Devyniolika minučių", visgi kažko tokio trūko. Bet lyginant su "Kita širdis", galiu pasakyti, kad kūriniai yra išties iš dalies panašūs ir manau, kad jeigu jums patiko pastaroji knyga, patiks ir ši.

Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike.....



Knyga arba apie metusio darbą žmogaus "nepastebimą" nuprotėjimą, kas knygos anotacijoje įvardijama kaip "nekalti kasdieniai malonumai", arba...

Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike.....



Knyga arba apie metusio darbą žmogaus "nepastebimą" nuprotėjimą, kas knygos anotacijoje įvardijama kaip "nekalti kasdieniai malonumai", arba prikaustantį ribos tarp tikrovės ir sapno nebuvimą... "Man pasirodė, kad mano tikrovė atitrūko nuo manęs ir dabar klaidžioja kažkur netoliese. Tikiuosi, jai dar pavyks mane susirasti." (p.424)





Knyga apie tai, kad ir virdamas makaronus vakarienei ar eidamas į drabužių valyklą, gali pajusti dvasinius išgyvenimus.

Knyga apie bandymą susitelkti savame gyvenime, mąstymus apie realybę atsitraukus nuo jos šulinio dugne.



Knyga apie gyvenime sutiktus kažką... "Kažką" nes neaišku - tai reali būtybė, ar ne, ir iš vis - sutiko jis juos ar ne....



O gal tai knyga apie mylimos moters palikto vyro jausmus. Tiksliau - lengvą (?) pakvaišimą, kai gyvenimas apvirsta aukštyn kojom, kai kasdieniai dalykai įgauna kitą prasmę, kai įpratęs turėti šalia artimą, mylimą, bendrus interesus, veiklą, pomėgius - staiga jų netenki - juk tai tikra gyvenimo katastrofa! Kaip gi įmanoma susivokt savam pasaulyje???....



O gal knyga apie tai, kad kai dingsta mylimas katinas - jauti atsakomybę ir jo ieškai - ir tada viskas atrodo reikšminga ir svarbu, ir neįtikėtini dalykai, susikūrę fantazijose, nejuntamai persikelia į realybę... Kur, kaip jau turėtų būti aišku pagal skaitomo romano autoriaus pavardę, kad nebus aišku - sapnas baigiasi, ar dar ne... O ko gi daugiau tikėtis, kai jau žinai "nacionalinius Murakamio ypatumus"? Atrodo, lyg Murakamis pakeitė termino "mistiškas" apibūdinimą, reikšmę. Arba - įvedė savo terminą - "Murakamiškas"....



Visko net ir per daug: meilė, mistika, spyruoklė nežinomo paukščio gerklėje, žiaurumas, žvėrys, pradingęs katinas ir kaklaraištis, bet ne abu kartu, moterys, daug moterų, ir dar daugiau jų neperprantamų problemų, Malta, ir Kreta, ir Kano, politika, plikiai, šulinys be vandens, turtuoliai, nebylys, apgamas, laiptai, dar daugiau laiptų, labirintai, ir ... Cinamonas. Nors įvykių pakankamai, knyga visgi sulėtinta, lyg bėgimas sapne prie magneto limpančiais botais....



Čia tiek daug veiksmų "iš niekur", tiek daug veikėjų, keistenybių, neramumų lyg "raibulių ant vandens", tačiau per visą knygą taip nesulaukiau, kad tie "raibuliai" pavirstų siautulingomis bangomis, kurioms nurimus - arba viskas paaiškėja, arba gali aiškiai matyti audros paliktus padarinius... Tačiau net ir paskutinis sakinys negali užtikrinti, jog sugrįžau į realybę... Užstrigusi prisukamo paukščio plokštelė neužleis vietos realybei ir po paskutinio puslapio...

"... geriausias būdas pagalvoti apie tikrovę - pasitraukti iš jos kiek įmanoma atokiau, pavyzdžiui, nusileisti į šulinio dugną." (p. 262)

"Visa scena atrodė tarytum ne iš šio pasaulio - lyg kokio bepročio ligonio nutapytas paveikslas". (p.563)

Knyga pasakoja apie merginą Liusę, kuri mato šešėlius. Žūsta jos draugas, bet uždaroje mokykloje susipažįsta su Danieliu, kuris yra angelas. Įdomiai aprašyta ta istorija, su paslaptingomis užuominomis. Bet pabaigoje viskas...

Knyga pasakoja apie merginą Liusę, kuri mato šešėlius. Žūsta jos draugas, bet uždaroje mokykloje susipažįsta su Danieliu, kuris yra angelas. Įdomiai aprašyta ta istorija, su paslaptingomis užuominomis. Bet pabaigoje viskas susistato į vietas ir pasidaro viskas aišku. Man tokios knygos patinka. Siūlau ir kitiems.

Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum II" tęsia Norvaišų šeimos epopėją. Pasirinkau šį žodį spontaniškai, tiesiog pasirodė, kad jis čia tinkamas. Bet nusprendžiau dar pasitikslinti, kad nebūčiau visai...

Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum II" tęsia Norvaišų šeimos epopėją. Pasirinkau šį žodį spontaniškai, tiesiog pasirodė, kad jis čia tinkamas. Bet nusprendžiau dar pasitikslinti, kad nebūčiau visai prašovusi pro šalį. Iš Wikipedia: "Epopėja - didelės apimties kūrinys, paprastai susidedantis iš kelių knygų, tomų, vaizduojantis istoriškai svarbius įvykius." Ir tada pagalvojau, kad "Silva Rerum" būtent tai ir yra. "Tai tam tikros epochos paveikslas, sutrauktas viename svarbiausiame įvykyje, viename žmoguje" - ir tikrai kūrinyje kalbama apie senuosius laikus (antroje dalyje konkrečiai 18 a.), puikiai kuriama to laikotarpio atmosfera ir vienos šeimos gyvenimas tuo laikotarpiu. "Naujausiųjų laikų literatūroje didelės apimties kūrinys (romanas ar jų ciklas), kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone vaizduojamas pasirinktų herojų gyvenimas" - kalbant apie abi "Silva Rerum" knygas susidaro nemaža apimtis, o pasakojama apie Norvaišų šeimą karo ir maro fone.

Turiu prisipažinti, kad pirmą knygą skaičiau tik iš smalsumo norėdama sužinoti, kuo ji jau tokia ypatinga, jog visi ją skaito. Ir nesusidariau apie ją vieningos nuomonės. O štai antroji dalis man patiko labiau. Čia radau savo taip mėgstamų detektyvinių romanų bruožų, kai viskas atrodo vienaip ir staiga apsiverčia aukštyn kojomis. Tikrai buvau įsitikinusi, kad pas Uršulę Birontienę beldžiasi jos vyras. Tačiau K. Sabaliauskaitė sumaniai pasielgė neminėdama jo vardo, tik pavardę, ir, vedžiodama skaitytoją už nosies, staiga ima pasakoti, kaip ponas Birontas mirė. Šioje knygoje daugiau nuotykių ir veiksmo: tai ir jaunimo blaškymasis po pasaulį ieškant tikrojo savęs, ir suktas planas, kaip atsikratyti dvarą užgrobusių kareivių. O dar tos intrigos dėl neištikimybės ir dėmesio trūkumo... Mano nuomone, "Silva Rerum II" turi daugiau spalvų nei pirmoji dalis.

Tarp pirmosios ir antrosios dalių yra nemažas pasakojamojo laikotarpio tarpas. Todėl iš pradžių visi veikėjai atrodo nauji, negirdėti, neregėti. Vėliau, po truputėlį, ima aiškėti jų sąsaja su jau pažįstamais veikėjais. Ir tik pačioje pabaigoje viskas galiausiai sustoja į savo vietas, kai vėl atsiranda Jono Tarvydo veikėjas, prapuolęs dar ankstyvoje pirmojo romano dalyje. Ir šio veikėjo man truputėlį gaila. Jis visą laiką buvo rūpestingas, stengėsi dėl savo meilės, net jei ji ir be atsako. O galiausiai iš jo vis tiek buvo pasišaipyta.

Perskaičiusi K. Sabaliauskaitės epopėją, į Vilniaus senamiestį nebežiūriu taip, kaip anksčiau. Dabar kiekvieną kartą juo eidama imu įsivaizduoti, kad ten vaikštantys žmonės vilki senoviniais drabužiais, o vietoje automobilių rieda arkliais kinkyti vežimai. "Silva Rerum" mane privertė į istorinius laikus pažvelgti naujai. Ne iš nešališkų istorinių šaltinių, bet iš subjektyvios to meto gyventojų pusės.