Ši knyga įtraukia nuo pirmų puslapių. Toliau beskaitant vis didėja įtampa, daugėja spėlionių, kas tas žudikas. Mažas miestelis, kuriame gyventojai gana neblogai pažįsta vieni kitus, ir, rodos, žudikui pasislėpti nėra...

Ši knyga įtraukia nuo pirmų puslapių. Toliau beskaitant vis didėja įtampa, daugėja spėlionių, kas tas žudikas. Mažas miestelis, kuriame gyventojai gana neblogai pažįsta vieni kitus, ir, rodos, žudikui pasislėpti nėra galimybių, bet vis dėlto nusikalstama ne vieną sykį. Kylant įtampai vos ne kiekvienas gyventojas tampa įtariamuoju kitų akyse. Pirmiausia didžiausią įtarimą kelia tie, kurių gyvenimas yra bent kiek kitoks negu įprastai, gal vienišas, gal gėjus, gal turintis kažkokių įdomių įsitikinimų, priklauso kokiam nors įdomiam būreliui, praeityje buvo pasielgęs kažkaip keistai. Kas būna kai įtampa kyla, kai įtarimai vis didėja? Kiek nukenčia žmonių niekuo dėtų, kol randamas tikrasis nusikaltėlis? O žudikas gali būti tas, kurio iš pradžių lyg ir negalėtum įtarti, kuris rodos pats deda pastangas surasti nusikaltėlį. Ar po viso to dar įmanoma ramiai gyventi, ar galima pasitikėti kaimynu, draugu ar kitais miestelio gyventojais, su kuriais susiduriama kasdien?

Tai ką, važiuojam. "Raudonasis drakonas" yra jau antroji mano skaityta knyga iš Hanibalo Lekterio serijos. Galiu pasakyti, kad geresnė už pirmąją, kurioje pasakojama apie Hanibalo jaunystę. Knyga įdomi tuo, kad veiksmas...

Tai ką, važiuojam. "Raudonasis drakonas" yra jau antroji mano skaityta knyga iš Hanibalo Lekterio serijos. Galiu pasakyti, kad geresnė už pirmąją, kurioje pasakojama apie Hanibalo jaunystę. Knyga įdomi tuo, kad veiksmas rutuliojasi dažnai netikėta linkme, yra begalė puikių dialogų ir šiaip gerų minčių. Gal tik truputį knygos įspūdį sugadino tai, kad jau buvau matęs filmą, ir maždaug atsiminiau kaip gali vystytis veiksmas. Bet kokiu atveju kūrinys yra vertas dėmesio visų detektyvų mylėtojų. All in all, 7/10...

"Tarp pilkų debesų" - tai seniai ant mano knygų lentyno gulėjusi knyga, kuri vis nesulaukė mano deramo dėmesio. Įbruko man ją kažkada mano močiutė, sakydama: "Vaikeli, nepaprastai graži ir stipri knyga, būtinai paskaityk"....

"Tarp pilkų debesų" - tai seniai ant mano knygų lentyno gulėjusi knyga, kuri vis nesulaukė mano deramo dėmesio. Įbruko man ją kažkada mano močiutė, sakydama: "Vaikeli, nepaprastai graži ir stipri knyga, būtinai paskaityk". Sudarinėdama knygų iššūkio sąrašą, pagaliau atkreipiau savo dėmesį į šią knygą ir instinktyviai ją pasirinkau, kaip tą, kurią skaitytiu pirmiausia. Nepasigailėjau!


Trumpai apie knygos siužetą. 1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža Liną į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva. Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia, jei liks gyva, įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais.

Tai nepaprasta knyga apie mūsų prosenelių, senelių gyvenimus, apie mūsų istoriją. Ši knyga pagrįsta tikrais faktais, tremtinių išgyvenimais ir prisiminimais. Sunku nesusijaudinti, skaitant šią knygą, nuolat jauti gniužulą gerklėje, nes kartu išgyveni 11-mečio berniuko virtimą nelaiku subrendusiu jaunuoliu, kovojančiu už savo artimųjų ir lemties draugų gerovę, paauglės kančias dėl atimtų jos ir jos artimųjų svajonių, visai dar mažos mergytės beprotystę, motinos atsidavimą ir pasiaukojimą, lietuvių meilę tėvynei, kuri buvo išplėšta, ir pagalba bei atjautą vienas kitam, nes tik taip galima išgyventi. Knyga apie kovą už gyvenimą, viltį ir pasiaukojimą dėl kitų laisvės. Knygoje nuolat pasakojimas persipina tarp to kas buvo ir kas yra. Pasakojami gražūs gyvenimo tėvynėje atsiminimai bei perteikiama skaudi realybė, užklupusi tremtyje. Šis dviejų gyvenimų - buvusio ir esamo - pateikimas, tik dar labiau susitipriną įspūdį tos desperatiškos kovos ir kančios. Kažkur giliai kirba klausimas, kodėl? Kodėl šie žmonės to nusipelnė? Tačiau tai nėra knygos esmė. Ši knyga nori pabrėžti, kad šie žmonės turėjo viltį, jie tikėjo, mylėjo ir kovojo. Kam? Tam, kad būtume laisvi!

Šią knygą gavau dovanų nuo žmogaus, kurio knygų "skoniu" aš pasitikiu. Todėl, dar nepradėjus skaityti, net nesudvejojau, kad ji man patiks - tai pasitvirtino. Jei tu esi žmogus, kuris žino, kokia palaima apima, kai tau...

Šią knygą gavau dovanų nuo žmogaus, kurio knygų "skoniu" aš pasitikiu. Todėl, dar nepradėjus skaityti, net nesudvejojau, kad ji man patiks - tai pasitvirtino. Jei tu esi žmogus, kuris žino, kokia palaima apima, kai tau užkimba taip ilgai laukta žuvis (net ir pačiu nepalankiausiu oru), ši knyga Tave sužavės. Joje taip aiškiai aprašoma tas žuvies traukimo momentas, kad atrodo, lyg Tu tuo metu sėdi valtyje arba ant kranto ir trauki žuvį. Aš tą jausmą puikiai žinau, todėl į knygą įsijausti man buvo paprasta. Ji iškart tapo tokia artima ir suprantama.

Tačiau, jei Tu esi tas, kuris su žvejyba neturi nieko bendro, šioje knygoje vis tiek rasi kažką žavaus. Humoras čia nesvetimas, o herojaus tėvo naivumas prajuokina ir kartais net stebina. Čia taip pat netrūksta ir tos rimtosios dalies, kurią turi beveik kiekviena knyga.

Čia, kaip ir kitur, gvildenamos gana rimtos gyvenimiškos situacijos, šeimoje vyraujantys santykiai, parodomas neperdėtas veikėjų ryžtas. Šioje knygoje švelnus humoras, graži kalba, įsimintini personažai, daug gamtos vaizdų ir aistros žuvims bei žvejybai. Pasakojimas ramus, sklandus, giedras.

Knyga suskirstyta į kelių ar keliolikos puslapių skyrius, kas leidžia nuo jos atsitraukti ir po kiek laiko vėl pradėti skaityti. Šioje knygoje pagrindinis veikėjas užauga kartu su Tavimi. Pasakojama tiek jo vaikystėje buvę įvykiai, tiek įvykiai jam užaugus. Kartu su juo pagauni pirmąją žuvį.

Tai lengvo skaitymo knyga, kurioje galima daug ką atrasti ir suprasti. Gal ją perskaitę užsinorėsite pabėgti į gamtą ir pažvejoti, pajusti tą neapsakomą jausmą, kada žvejojant matai kaip kylą ar leidžiasi saulė, kaip rūkas sklendžia vandens paviršiumi ir tu su juo susilieji...

Tai mano pirmasis "pasimatymas" su Milan Kundera, ir tikrai ne paskutinis (tikiuosi jis irgi norės ateiti ir pratęsti pažintį :) ). Nors pavadinimas byloja apie lengvybę, tačiau turinys toli gražu nėra lengvas, tiesiog romanu...

Tai mano pirmasis "pasimatymas" su Milan Kundera, ir tikrai ne paskutinis (tikiuosi jis irgi norės ateiti ir pratęsti pažintį :) ). Nors pavadinimas byloja apie lengvybę, tačiau turinys toli gražu nėra lengvas, tiesiog romanu vadinti nesiverčia liežuvis, manau knygai kur kas labiau tiktų filosofinio romano titulas.

Pagrindinius veikėjus - Tomą, Terezą bei Sabiną sieja ne tik meilė, bet ir vidinė kančia, jos paieškos. Iš pradžių gailėjau ir užjaučiau Terezą dėl Tomo neištikimybės (-ių). Tačiau ilgainiui prieš akis atsiskleidė kitas vaizdas - Terezai kančia patinka, ji jai artima, jai priimtinas kenčiančios, silpnos moters vaidmuo. O Tomas džiaugiasi savu vaidmeniu - Terezos visatos centro, užuovėjos, guodėjo, o už namų sienų - gundytojo. Kone "tobula" pora (negaliu nuslėpti sarkazmo).

Pagrinde knygos veiksmas ir sukasi apie Tomą su Tereza, tačiau retkarčiais galvą kišteli ir charizmatiškoji Sabina - menininkė, Tomo meilužė ir ilgametė draugė, taip pat beieškanti savo vietos po saule. Moteriai "akis bado" aplinkinis kičas, netikrumas, kuriems jaučia panieką. Sabina kaip asmenybė man buvo kur kas patrauklesnė ir įdomesnė nei Tereza, pastaroji tokia silpnavalė ir šleikščiai "minkšta". Norėjosi daugiau teksto apie šią dailininkę, išsamesnio jos pasaulėžiūros pateikimo. Bet autorius diktavo kitokias "žaidimo" taisykles.

Kalbant apie literatūrinę kalbą - man ji patiko, nors kartais buvo per daug užsižaista Čekijos okupacijos tema, kičo sąvokos svarstymu. Šiek tiek blaškė autoriaus pastabos - veikėjų veiksmų analizė. Bet kaip sakiau Kundera diktavo savas taisykles, beliko prisiderinti.

Kai aš tik perskaičiau knygos pavadinimą, aš pagalvojau, kad ji apie kažkokį Gvidoną. Bet kai aš jau daugiau paskaičiau iki kažkur vidurio, aš supratau, kad knyga daugiau apię Tilį. Kai aš tik pradėjau skaityti knygą iš...

Kai aš tik perskaičiau knygos pavadinimą, aš pagalvojau, kad ji apie kažkokį Gvidoną. Bet kai aš jau daugiau paskaičiau iki kažkur vidurio, aš supratau, kad knyga daugiau apię Tilį. Kai aš tik pradėjau skaityti knygą iš pradžių, aš nelabai supratau apie ką, nes yra pavadinta "Gvidono apsiaustas", bet tai buvo daugiau apie Tilį. Man patiko knyga, nes nebuvo daug paveikslėlių, nes gali daugiau pats galvoti. Iš veikėjų man labiausia patiko Gvidonas, nes jis buvo pusiau burtininkas ir buvo mielas. Pabaiga labai juokinga. Rekomenduoju perskaityti šitą knygą.

Šio autoriaus pavardė ant knygos viršelio visada žada nepaprastą nuotykį, įtampos kupiną dramą, paskanintą saldžiarūgščiu meilės ir aitriu nusikaltimo prieskoniu. Ne išimtis ir "Sniego senis".

Ir tikrai ne veltui...

Šio autoriaus pavardė ant knygos viršelio visada žada nepaprastą nuotykį, įtampos kupiną dramą, paskanintą saldžiarūgščiu meilės ir aitriu nusikaltimo prieskoniu. Ne išimtis ir "Sniego senis".

Ir tikrai ne veltui aprašyme teigiama, kad "Sniego senis" tai - "viena iš šiurpiausių Nesbo knygų" - beskaitant nugara keletą kartų prabėgo nemenka gauja skruzdėlyčių ledinėmis kojelėmis... Puikiai išlaikyta įtampa, paslaptis, kuri leido įsitraukti į patį įvykių sūkurį ir kartu su Hūle tirti nusikaltimus, kurti savas versijas, įtariamųjų sąrašą. Sunkoka buvo nepaklysti tarp vardų, tačiau po kelių grįžimų į prieš tai skaitytus puslapius juos įsiminiau.

"Sniego senis" - daugialypė knyga apimanti ir Hūlės asmeninio gyvenimo krizę, ir nusikaltimą bei jo tyrimą su visais užkulisiais, ir antraplanių veikėjų gyvenimo nuotrupas, ir priežastis kaip bei kodėl peržengiama riba, skiriantį gėrį nuo blogio. Visa tai ir nulipdo nepriekaištingą, precizišką trilerį.

Džiaugiuosi šiųmetinį savo knygų iššūkį pradėjusi puikia knyga, o kai pradžia tokia gera, tikiu, kad ir kitos knygos manęs nenuvils.

"Naktinis cirkas" knygą nusipirkau knygų mugėje.Dvejojau dėl jos, tačiau pardavėja sakė, kad tikrai nenusivilsiu. Visiems ji labai patiko. Taigi pagaliau prisiruošiau perskaityti ir man tikrai buvo įdomu. Tai knyga apie Cirką,...

"Naktinis cirkas" knygą nusipirkau knygų mugėje.Dvejojau dėl jos, tačiau pardavėja sakė, kad tikrai nenusivilsiu. Visiems ji labai patiko. Taigi pagaliau prisiruošiau perskaityti ir man tikrai buvo įdomu. Tai knyga apie Cirką, kuris atvyksta nepranešęs, netikėtai. Cirkas - tik arena, skirta išreikšti dviejų jaunuolių vaizduotę ir galias. Čia jie kovoja vienas prieš kitą. Skaitydama knygą akimirką net patikėjau, kad stebuklai iš tikro egzistuoja ir galbūt Cirkas vieną naktį netikėtai išdygs ir pas mus, Lietuvoje. Tikrai dramatiška ir labai įtraukianti istorija, kurios nesinorės paleisti.

Rebecca Skloot "Nemirtingas Henrietos Laks gyvenimas" - neabejotinai negrožinė knyga. Vėžys - tai neoplazija, pagal apibrėžimą - nevaldomas ląstelių dalijimasis, todėl vėžinėms ląstelėms suteikus palankias sąlygas, jos...

Rebecca Skloot "Nemirtingas Henrietos Laks gyvenimas" - neabejotinai negrožinė knyga. Vėžys - tai neoplazija, pagal apibrėžimą - nevaldomas ląstelių dalijimasis, todėl vėžinėms ląstelėms suteikus palankias sąlygas, jos gali dalytis nors ir amžinai - tapti nemirtingomis už organizmo ribų. Vėžinės ląstelės - labai panašios į paprastas, pakankamai panašios, kad su jomis galima atlikti įvairiausius eksperimentus. Būtent taip nutiko ir mažai kam žinomos juodaodės amerikietės, mirusios 1951 metais nuo gimdos kaklelio vėžio ląstelėmis. Henrietos Laks vėžinės ląstelės buvo pirmosios, išgyvenusios už organizmo ribų, todėl mokslininkių taip plačiai platintos, kad joms buvo pastatytas fabrikas, kuriame galėjo dalintis, pilstytos į mėgintuvėlius, kuriuose buvo vykdomi patys įvairiausi eksperimentai, nuo vakcinų kūrimo iki skraidinimo į kosmosą. Tačiau iš dalies dėl rasizmo, iš dalies todėl, kad 1950 metais dar nebuvo įprasta, niekas nepaklausė Henrietos ar jos šeimos narių leidimo panaudoti jos ląsteles tyrimams, todėl apie tai, kokį perversmą moksle sukėlė motinos ląstelės, Henrietos vaikai sužinojo tik praėjus dvidešimčiai metų po jos mirties.

Ši knyga - tai Henrietos, kuri buvo paprasta, neturtinga, mažai išsilavinusi, ištekėjusi už pusbrolio turėjusi daug vaikų, jauna mirusi, juodaodė amerikietė, Bostone įsikūrusioje neturtingųjų ligoninėje, kurioje dažnai vykdavo eksperimentai, besigydžiusi gimdos kaklelio vėžį. Tuo metu vėžiui gydyti buvo taikomas itin žiauriais radiacijos metodas, kuri ne tik nepadėjo Henrietai, bet ir greičiausiai tik pablogino situaciją ir ją nužudė. Vienas iš gydytojų, dirbusių klinikoje, neatsiklausęs paėmė šios moters vėžinių ląstelių mėginį ir jį panaudojo sukurti ląstelių linijai, kuri daugintųsi mėgintuvėliuose tol, kol turėtų maisto ir vietos. Ši knyga ir Henrietos vėžinių ląstelių biografija, man įdomiausios vietos knygoje buvo tos, kuriose kalbama apie problemas, su kuriomis mokslininkai susidūrė, dirbdami su vėžinių ląstelių kultūromis. Ir taip pat ši knyga - tai autorės ir Henrietos šeimos biografija, kadangi Rebecca Skloot ieškodama informacijos apie šią moterį susitinka su jos šeima, susidraugauja su Lasų šeima, ypač Henrietos jauniausia dukra, kuri nepažinojo mamos, ir norėjo apie ją daugiau sužinoti.

Šioje negrožinėje knygoje yra svarstomi svarbūs medicinos etikos klausimai, bet būtina suprasti, kad penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetuje medicinos nuostatai, ypač susiję su moksliniais tyrimais buvo visai kitokie. Niekam nerūpėjo sutikimai, ar net kad žaliava, su kuria dirbo - žmonės. Taip pat daug kalbama apie rasizmo problemas ir juodaodžių to meto padėtį Amerikoje, kai gyveno Henrieta. Jis buvo kilusi iš didelės šeimos, buvusių plantacijos vergų. Jos giminės tuokėsi vieni su kitais, ne išimtis ir Henrieta, todėl daugelis jos vaikų turėjo mažesnių ar didesnių išsigimimų. Vienintelis dalykas kurį gali padaryti Rebecca ir mokslininkai, dirbę su Henrietos ląstelėmis yra padėti šviesti jos vaikus, ir paaiškinti, kuo jų motina nusipelnė mokslui.

Nors ši knyga - tikrai daugialypė ir įdomi istorija apie knygos autorę Rebecca, mažai kam žinomą moterį vardu Henrieta ir jos šeimą, ir jos vėžines ląsteles pragyvenusias ją pačią, tačiau dažnai atrodo, kad atuorė turėdama daugiau informacijos šiomis temomis, nei bet kas kitas, vis tiek neturi ką pasakyti ir kartoja knygos esmę maždaug kas dvidešimt puslapių. Šią knygą perta skaityti dėl detalių - mokslo istorijų, kurių paprastas žmogus negali žinoti, juodaodžių gyvenimo penktajame dešimtmetyje aprašymo ir knygoje svarstomų etikos klausimų.

Giliian Flynn Gone Girl, arba kitaip - Dingusi, yra stebinančiai gilus psichologinis romanas, kuris prasideda kaip paprastas detektyvas. Trečdalį knygos perskaičiau tikėdama, kad skaitau detektyvą, kur Nikas yra apkaltinamas dėl...

Giliian Flynn Gone Girl, arba kitaip - Dingusi, yra stebinančiai gilus psichologinis romanas, kuris prasideda kaip paprastas detektyvas. Trečdalį knygos perskaičiau tikėdama, kad skaitau detektyvą, kur Nikas yra apkaltinamas dėl savo gražios, žavios, niujorkietės žmonos, jos psichologų tėvų aštuntajame dešimtmetyje sukurtos knygų serijos vaikams herojės, nuostabiosios, idealiosios Eimės dingimo. Iš Eimės dienoraščio sužinome, kad Eimė - tikrai puiki moteris, visada prisitaikanti prie savo vyro, kuris ne visada gerai su ja elgiasi ir labai išgyvena pasikeitimus jo gyvenime: prieš porą metų Nikas dėl interneto įtakos neteko savo kino kritiko darbo laikraštyje pora turėjo persikelti į Niko gimtąjį miestelį, kad galėtų rūpintis jo tėvais. Nikas su savo dvyne seserimi Margo ten įkuria barą ir jiems neblogai sekasi, dvyniai turi gilų ryšį ir vienas kitam padeda. Tačiau Eimė irgi sunkiai pakelia gyvenimą tokioj klaustrofobiškoje vietoje, kur ji neturi gerų draugų ir nepatiria jaudinančio didmiesčio gyvenimo, kurį gyveno Niujorke, net jei Puikiosios Eimės knygos, kurias rašė jos tėvai, ir nebebuvo tokios populiarios, Eimė didmiestyje gavo daug dėmesio - ji traukte traukė žmones, jaunystėje visos merginos norėjo būti kaip ji, o visi vaikinai - norėjo jos. Taigi nuobodžiaudama Eimė, nepatenkinta vedybiniu gyvenimu, kuris pasisuko ne taip, kaip ji tikėjosi dingsta ir jos nužudymu, nors ir nebuvo rastas Eimės kūnas, apkaltintas Nikas, turi išsiaiškinti, kas atsitiko.

Labiausiai romane man patiko veikėjų blogosios savybės, iš pažiūros idealūs žmonės čia - tikroviški, patiriantys sunkius išgyvenimus, darantys klaidas, dažnai persigalvojantys, nepastovūs, bet siekiantys savo tikslo bet kokia kaina. Veikėjų santykiai - varančioji jėga šioje knygoje. Jie yra toli gražu neidealūs, kaip ir veikėjai, jie nepastovūs, netikri, knygoje ne kartą pasikeičia. Romane itin svarbu tai, kad jis yra parašytas dviejų veikėjų požiūriu - Niko ir Eimės, jie labai dažnai turi skirtingą nuomonę apie įvykius, yra nepatikimi paskatojai - kiekvienas pateikia veiksmą per savo jausmų prizmę.

Labai sunku kalbėti apie Gone girl neišduodant, kas nutinka knygoje, tačiau aišku viena, ši knyga - daugiau nei psichologinis trileris, kurio veiksmas vyksta mažame vidurio rytų miestelyje Amerikoje, tai daugiau nei detektyvas, kuriame neaišku, kas auka, tai įtraukiantis jausmų ir sudėtingų, tikroviškų veikėjų, dinamiško siužeto romanas, kurį tikrai verta perskaityti.