Tai pirmoji "Ledo ir ugnies" sagos knyga. Knygoje aprašoma feodalinė santvarka, kur karaliui lenkiasi lordai, o šiems jau jų vasalai. Valdžia priklauso pagal kraujo liniją, taigi pretendentų į sostą yra ne vienas. Intrigos,...

Tai pirmoji "Ledo ir ugnies" sagos knyga. Knygoje aprašoma feodalinė santvarka, kur karaliui lenkiasi lordai, o šiems jau jų vasalai. Valdžia priklauso pagal kraujo liniją, taigi pretendentų į sostą yra ne vienas. Intrigos, išdavystės, šeima, meilė ir garbė - knygoje yra visko. O svarbiausia, paties rašytojo teigimu, čia nėra tik gerų ar blogų veikėjų: ir blogas žmogus gali nustebinti gerais poelgiais, kaip ir geras žmogus gali pasielgti niekšiškai.



Rašytojas kiekvieną skyrių aprašo iš įvairių veikėjų pozicijų, tad iš pradžių sunku įsijausti į knygą. Plius giminystės ryšiai, priesaikos šeimoms ir tarnystė - viskas atrodo painu, tačiau galiausiai supranti, jog tai iki smulkmenų apgalvotas pasaulis. Tiesa, knyga priskiriama fantasy žanrui, tačiau fantastikos nėra daug.



Knyga yra įdomi ir įtraukianti. Nors ir painūs giminystės bei tarnystės ryšiai, tačiau tereikia kantrybės skaitant, ji atsiperka. O svarbiausia - niekada nežinai, ir netgi negali nuspėti, kas bus toliau, tarkim, ar mylimi veikėjai išgyvens iki knygos pabaigos.

Šiek tiek Prancūzijos revoliucijos su fantastikos elementais, tokiais kaip vilkolakiai, vampyrai ar lograi...

Ševaljė atsipeikėja mūšio lauke ir suvokia esąs miręs, tačiau aplinkiniams toli gražu taip neatrodo. Nuo to ir...

Šiek tiek Prancūzijos revoliucijos su fantastikos elementais, tokiais kaip vilkolakiai, vampyrai ar lograi...

Ševaljė atsipeikėja mūšio lauke ir suvokia esąs miręs, tačiau aplinkiniams toli gražu taip neatrodo. Nuo to ir prasideda ilga kelionė nežinomo tikslo link. Mūsų veikėjas pasirodo gana išmintingas ir nepasimetantis įvairiose situacijose, nors ir pats nesupranta ko siekia, tačiau žino kol neįgyvendins dar kol kas jam nežinomų tikslų, ramybės neras.

Nėra prasmės prirašyti detalių iš I.Mero biografijos, kažką sapalioti apie sudėtingą romano struktūrą ir veikėjus-šachmatų figūras-simbolius. Tai tiesiog gerai parašyta knyga apie baisius dalykus, kurie ne taip seniai...

Nėra prasmės prirašyti detalių iš I.Mero biografijos, kažką sapalioti apie sudėtingą romano struktūrą ir veikėjus-šachmatų figūras-simbolius. Tai tiesiog gerai parašyta knyga apie baisius dalykus, kurie ne taip seniai vyko iš tikrųjų. Turbūt tokios istorijos, kuri čia papasakota, realiai niekada nebuvo. Tačiau ar toks buvo žydų gyvenimas getuose karo metais, ar egzistavo tokie šogeriai, rachilės ir abraomai - neabejoju.


"- Tavo vyras buvo šviesus, tiesa? Šviesiaplaukis, taip?
Liza neigiamai purtė galvą, ilgai purtė, lyg negalėdama sustoti, paskui tyliai ištarė:
- Aš neturiu vyro. Aš dar nežinau, kas tai yra vyras. Aš tik vieną kartą esu pasibučiavusi. Bet nuo to juk negimsta vaikai."

Pirmoji šovusi mintis perskaičius knygos anotaciją: "Kaip laiškais galima parašyti romaną, šokiravusį tuometinę Prancūziją?". Dar ir kaip galima! Turiu pripažinti, kad knyga gerokai mane nustebino. Autorius tikrai genialiai...

Pirmoji šovusi mintis perskaičius knygos anotaciją: "Kaip laiškais galima parašyti romaną, šokiravusį tuometinę Prancūziją?". Dar ir kaip galima! Turiu pripažinti, kad knyga gerokai mane nustebino. Autorius tikrai genialiai pateikė herojų charakterius vien tik per laiškus. Mane tik stebina vienas dalykas, kaip veikėjai sugebėjo dar ką nors nuveikti be laiškų rašymo, jau nekalbu apie jų nuorašus. O ir laiškų pristatymo greitumas - Lietuvos paštui būtų ko pasimokyti. Rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, kuriems atsibodo šiuolaikiniai saldūs romanai.

O dabar apie knygą... Šią knygą perskaityti nusprendžiau atsitiktinai, kai radau ją tarp senų knygų. Iškart supratau, kad ji priklauso tėčiui, nes jis tarnavo armijoje, tačiau jokio karo jam išgyventi neteko ir jo patirties...

O dabar apie knygą... Šią knygą perskaityti nusprendžiau atsitiktinai, kai radau ją tarp senų knygų. Iškart supratau, kad ji priklauso tėčiui, nes jis tarnavo armijoje, tačiau jokio karo jam išgyventi neteko ir jo patirties nepalyginsi su tomis baisybėmis, kurios aprašomos knygoje.

Taigi, knyga apie Pirmąjį Pasaulinį karą ir dar jaunus aštuoniolikmečius, devyniolikmečius vaikinus, kurie iš mokyklos suolo pateko tiesiai į priešakines fronto linijas. Sunku net įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė tie jauni žmones, matydami kaip miršta jų klasės draugai, kaip lengvai jų gretose sėlina mirtis. Skaudžiausia buvo skaityti tai, kad visi jaunuoliai suvokė, kad jie karo nenori, jiems jo nereikia, ne tik jie, daugelis kitų karių net ir priešininkų kariai suvokė, kad jie nenori kariauti, nenori žudyti ir žūti tame kare. Šis karas reikalingas tik aukštuose postuose sėdintiems žmonėms, kurie net neįsivaizduoja nė dalelės to nepakeliamo siaubo. Skaudu skaityti, kaip kariai turi badauti ir maitintis prastu maistu. Net palankios sąlygos jiems nebuvo sukurtos. Pykau, labai pykau skaitydama. Man nesuvokiama, kaip taip galima elgtis su žmonėmis. Aišku, man labai sunku suvokti visą tą karo baisumą, nes nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi, bet šiek tiek suvokiu, kaip sunku turi būti gyventi žinant, kad niekada negalėsi atsitiesti ir kad tave visą gyvenimą persekios tie kraupūs praeities šešėliai... Knyga liūdna ir slegianti, tačiau verčianti mąstyti. Ji parodo kaip mes nemokame įvertinti to ką turime. Ji byloja, kad reikia mokėti džiaugtis gyvenimu, nes laisvas pasirinkimas, patogus gyvenimas ir galimybės yra didžiulė Dievo dovana.



Puslapių skaičius: 182.

Leidykla: Šviesa, 1989 m.

Mano įvertinimas: 4/5

Tai labai liūdna istorija apie mirštančią I.Allendes dukrą. Tačiau greta šios trgedijos autorė pasakoja apie savo šeimą, savo gyvenimą, kaip pradėjo rašyti. Skaityti buvo labai įdomu, nes esu I.Allednes kūrinių gerbėja,...

Tai labai liūdna istorija apie mirštančią I.Allendes dukrą. Tačiau greta šios trgedijos autorė pasakoja apie savo šeimą, savo gyvenimą, kaip pradėjo rašyti. Skaityti buvo labai įdomu, nes esu I.Allednes kūrinių gerbėja, o ši knyga pasakoja priešistorę, nulėmusią jų atsiradimą. Labai asmeniškas ir jautrus pasakojimas.

Vietomis - ne tiek baisu, kiek šlykštu, o ir šiurpuliukai nuo "tūkstančio kojyčių" tikrai vaizduotės sukelti buvo. Kraują stingdyt galima vien pagalvojus, jog kažkam pagrobti mergaitę (kuri ir šiaip jau likimo yra...

Vietomis - ne tiek baisu, kiek šlykštu, o ir šiurpuliukai nuo "tūkstančio kojyčių" tikrai vaizduotės sukelti buvo. Kraują stingdyt galima vien pagalvojus, jog kažkam pagrobti mergaitę (kuri ir šiaip jau likimo yra nuskriausta: akla ir dar gyvenanti vaikų globos namuose, t.y. neturi tėvų) - vienintelis būdas pajusti pasididžiavimą savimi. Ne vien tik pagrobti, bet ir viską detaliai apmąstyti, tam ruoštis, kauptis:

"Dar šiek tiek pasiruoš, o tada jau bus pasirengęs medžioklei. Medžioklė dabar buvo kaip tik tai, ko jam reikėjo. [...]

Jis jautėsi gerai!

Stiprus ir negailestingas!

Kaip didieji gamtos medžiotojai, kurie nežinojo užuojautos, nejautė jos net sau." (272 psl.)

Atseit "esu stiprus", tačiau - iš tiesų - stiprumas tik prieš fiziškai ir psichologiškai žymiai silpnesnę, jaunesnę, bei mažiau gyvenimiškos patirties turinčią mergaitę. Psichiškai nesveikas, psichopatas pagrindinis herojus, save įvardijantis "medžiotoju"... mažų aklų mergaičių medžiotoju...

"Pagavęs ją, jis turėjo iš tiesų nepaprastai gražų egzempliorių, dailesnį nei pirmoji, ta buvo grubesnė ir ne tokia patraukli. Jis džiaugėsi laiku, kurį praleis su ja, jau dabar vaizdavosi, kaip ji judės pamiške, kaip bėgs, ginsis ir vis tiek taps auka." (65 psl.)

Kraupumas tame ir yra - suaugusio vyro psichiškai nesveikame gyvenimo būde.

"Jis mokėsi daugelį metų, kad galėtų jausti ir mąstyti taip, kaip jo aukos. Jei panorėdavo, tapdavo toks pat aklas kaip ir jos." (273 psl.)

Kraupu, jog psichopato nesugauna specialiai paruošti žmonės; nesugauna dešimtmečiais...

Kraupu, jog tai, ką ketina atlikti būsimai pagrobtai mergaitei, nėra vien fantazijos, o išpildoma realiame gyvenime; netgi ir "treniruojamasi" su pelytėmis.

Ir kraupu, ir žiauru yra tai, jog tokie veiksmai gali virsti netgi rutina, jau pabodusiais veiksmai, ar netgi - įgūdžiais. Tai lyg koks paprastas veiksmas, be kurio neišgyventum, kaip valgyti ar miegoti...:

"Kai šalindavo joms akis, ilgainiui jo veiksmuose susiformavo tam tikra rutina ir įgūdžiai." (32 psl.)

Knygoje paliečiamos kelios pusės: psichopato ir truputį parodoma jo šeima, jausmai savo tėvams, santykiai su motina ir tėvu, kas gali leisti nuspėti kodėl tampama tokiu žiauriu, tokiu psichopatu, ar netgi gal tai yra savotiškas kerštas savo netobulai vaikystei... Taip pat kaip vaikystėje (vėlgi vaikystės traumos) patirtas siaubas gali nulemti visą gyvenimą: netgi tai, jog, boksininkas, pasirodo treniruojasi vien tik tam, jog kada nors atkeršytų savo sesers skriaudėjui. Ir tai, jog laikas negydo žaizdų, tik neapykanta kaupiasi proporcingai nugyventiems metams...

"Didžiausia gyvenimo klaida jį persekios amžinai. Pabėgti nebuvo kur, ir ši našta kai kada buvo pakankamai sunki, kad trukdytų jo sielai kvėpuoti." (16 psl.)

Ir trečioji pusė - kaip jaučia gyvenimą, kaip jaučia aplinką nematantieji vaikai.

"Jai nereikėjo jo pamatyti, kad tai žinotų, nes jautė jį esant. Aiškiai jautė, kaip prieš tai saugi ir tvarkinga aplinka pakito: tarsi kažkas neapsakomai blogo būtų prasibrovęs į jos pasaulį ir vien savo buvimu sukėlęs chaosą. Nebylūs judesiai už jos ore sukėlė mažus, banguotus virpesius, mažyčiai jos kaklo plaukeliai pasistojo piestu ir ėmė vibruoti." (7 psl.)

Na, o romantika kvepėjusieji jausmai knygoje taip ir neužsiliepsnojo...

Kovoti už savo tikslą - būtina! Siekti, kad tavo šalies žmonės būtų laimingi ir laisvi - būtina! Meilėje ir kare visos priemonės galimos! Taip... O kaip žinoti, ar neperžengei ribos? Ar naudodamas visas priemones, kad...

Kovoti už savo tikslą - būtina! Siekti, kad tavo šalies žmonės būtų laimingi ir laisvi - būtina! Meilėje ir kare visos priemonės galimos! Taip... O kaip žinoti, ar neperžengei ribos? Ar naudodamas visas priemones, kad išgelbėtum pasaulį, nuo baisaus priešo, netapsi panašus į jį, tą žmogų nuo kurio bandei visus išgelbėti? Camiu dramos veikėjai ilgai diskutavo ar nužudyti nekaltus vaikus, nes jie atsidūrė ne laiku ir ne vietoje, yra pateisinama, jei jų aukos atneš laimę milijonams. Dauguma manė, kad tai niekšybė, tačiau vienas tvirtino, kad to reikia tam, kad būtų pasiektas aukštesnis tikslas, juk vardan jo tiek stengtasi. O ar didelė niekšybė mirties akivaizdoje atsisakyti savo idealų? Ir ar verta aukoti savo gyvenimą, savo dabartį dėl ateities, kurios tikriausiai nespėsi pamatyti? Daugybė klausimų, į kuriuos atsakymus galime rasti tik patys, kiekvienas sau. Ir, esu beveik įsitikinus, dramą skaitant vis iš naujo, vis nauji bus ir jūsų atsakymai.

Šitą knygą kažkada nusipirkau saulėtą popietę Vilniaus senamiesčio gatvelėj džiugiai susijaudinusi, nes absoliučiai norvegiška, nes kainavo tik litą, nes pardavėjas paklausė, kokia čia kalba ir ar aš pati ją skaitysiu,...

Šitą knygą kažkada nusipirkau saulėtą popietę Vilniaus senamiesčio gatvelėj džiugiai susijaudinusi, nes absoliučiai norvegiška, nes kainavo tik litą, nes pardavėjas paklausė, kokia čia kalba ir ar aš pati ją skaitysiu, o aš išdidžiai patvirtinau, kad taip taip, skaitysiu, gi moku norvegiškai.

Iš tiesų tai aš nemoku norvegiškai taip gerai, kad neturėčiau verstis kas dešimto žodžio (o kartais ir viso sakinio), tačiau Macho syndromet, išdrįsiu pasakyt, nėra ta knyga, kur kiekvienas žodis svarbus. Ją ketinama ekranizuoti ir beveik neabejoju, kad filmas iš šitos istorijos gausis kur kas geresnis. Kiek tai įmanoma.

Viskas prasideda gana įdomiai: 2008-ųjų finansinė krizė, pagrindinis veikėjas Andreasas skubiai iškviečiamas namo, nes nusižudė tėvas, o didžiulis šeimos verslas žlunga. Pasirodo, kad už viso to stovi nešvari finansų patarėjų kompanija. Andreasas pradeda medžioklę, prie jo prisijungia supermoteris žurnalistė Helenė ir veiksmas kaip ir užsiveda. Tiesiog... jis labai nuspėjamas. Ir viskas taip klaikiai naivu, o visokios bėgimo ar kovų scenos taip beviltiškai ištęstos ir techniškai aprašytos, kad darosi sunku skaityt. Po kelių pastraipų apie "šonkaulius, spaudžiančius gyvybinius organus", "gilų kvėpavimą, kad greičiau atsistatytų normalus deguonies lygis kraujyje" ir pasvarstymų, kaip apsaugoti tuos pačius gyvybinius organus nuo šalčio lediniame vandenyje pasijutau kaip paskaitoj. O skaičiau gi trilerį.
Kaba šiam pasakojime ir bent keli Čechovo ginklai. Ne, taip ir neiššauna.
Be jokios abejonės, viskas baigiasi gerai, teisybė nugali, blogieji nubaudžiami, šeimos verslas atsigauna, o kad viso to nereiktų aprašinėti, vietoj epilogo įmetamos dvi "ištraukos iš laikraščių". Genialus sprendimas.

Macho syndromet yra debiutinis romanas žmogaus, studijavusio verslo administravimą bei dirbusio (dirbančio?) finansų sektoriuje. Dėl to galbūt galima nemažai ką suprasti ir atleisti, bet Sindromo tęsinio aš vis dėlto nelaukiu.



"Vi holder varmen best ved å krype sammen i fosterstilling og holde armene over mage og bryst. På den måten beskytter vi de vitale organene i overkroppen mot kulden."

Šįkart romantiškoji Jane Austen romane "Įtikinėjimas" atvirai niekina tokias amžinas žmogiškąsias ydas kaip paispūtimas ir silpnavališkumas. Pagrindinė romano veikėja Ana Eliot, supama dviejų seserų ir narciziško tėvo,...

Šįkart romantiškoji Jane Austen romane "Įtikinėjimas" atvirai niekina tokias amžinas žmogiškąsias ydas kaip paispūtimas ir silpnavališkumas. Pagrindinė romano veikėja Ana Eliot, supama dviejų seserų ir narciziško tėvo, dėl savo jautrios širdies yra nuolat išnaudojama ir nevertinama vidurinioji sesuo. Įsimylėjusi "netinkamos" padėties vaikiną, Ana neišlaiko šeimos spaudimo ir atšaukia sužadėtuves. Tokia dramatiška pabaiga gal ir galėtų tokiai istorijai, tačiau Jane Austen visada savo personažams suteikia antrą galimybę ilgai ir laimingai gyventi. Po septynerių metų Ana ir vėl sutinka savo mylimąjį. Dvasiškai subrendusi ji kitaip įvertina ją supančią aplinką, įgauna pasitikėjimo savimi. Išmokusi gyventi ir spręsti savarankiškai Ana Nepraleidžia galimybės gyventi kitaip, susigrąžinti sužadėtinį.

Mano manymu, šis romanas yra silpnesnis nei kiti Jane Austen kūriniai. Kaip bebūtų, šmaikštus, ironiškas ir lengvas rašytojos stilius maloniai džiugina, o jos kūriniai visada tinka nuotaikai pakelti ir kai norisi laimingos pabaigos.