Na visai nebloga knyga, bet perdaug joje autorius kartojasi, ir kalba apie tą patį. Šiaip skaitant šią knygą supranti, kas tuo metu buvo svarbu Anglijoje, ir Europoje, ką aukštuomenės žmonės vertino, ką niekino, ko troško ir...

Na visai nebloga knyga, bet perdaug joje autorius kartojasi, ir kalba apie tą patį. Šiaip skaitant šią knygą supranti, kas tuo metu buvo svarbu Anglijoje, ir Europoje, ką aukštuomenės žmonės vertino, ką niekino, ko troško ir siekė, ko bandė atsikratyti ir t.t. Žodžiu, galima surasti ir įdomių dalykų. 6 iš 10.

Ši knyga yra laikoma vienu geriausių austrų literatūros kūrinių. Sužavinti ir paperkanti savo paprastu rašymo stiliumi, tačiau stebinanti knyga.

Į kalnų trobelę medžioti atvyksta pora ir kartu pasikviečia pusseserę....

Ši knyga yra laikoma vienu geriausių austrų literatūros kūrinių. Sužavinti ir paperkanti savo paprastu rašymo stiliumi, tačiau stebinanti knyga.

Į kalnų trobelę medžioti atvyksta pora ir kartu pasikviečia pusseserę. Pusseserė lieka viena name, o visi išvyksta į netoliese esantį miestelį. Tačiau kai niekas per ilgai negrįžta, moteris keliauja ieškoti artimųjų. Toli nueiti netenka, nes kelią pastoja nematoma ir nesugriaunama siena. Nujaučiama, kad pasaulį ištiko katastrofa. Štai čia ir baigiasi knygos fantastika. Viena, be reikiamų išteklių moteris turi dvi išeitis: arba pasiduoti ir mirti, arba stengtis ir gyventi. Taip prasideda tikras ir nepagrąžintas moters siekis išgyventi. Kas mus skatina eiti pirmyn, kai, rodos, net dėl savęs nebeverta stengtis?

Oficiali dalis:
Tai visus žanrų reikalavimus atitinkantis nuotykių romanas. Istorinių įvykių fone (po Liudviko XIV mirties Prancūzijoje vyksta kova dėl valdžios ir vietų šalia sosto) - sąmokslas, dvikova, romantiška dviejų...

Oficiali dalis:
Tai visus žanrų reikalavimus atitinkantis nuotykių romanas. Istorinių įvykių fone (po Liudviko XIV mirties Prancūzijoje vyksta kova dėl valdžios ir vietų šalia sosto) - sąmokslas, dvikova, romantiška dviejų kilmingų jaunuolių meilės istorija. Kartu vaizduojamas Paryžiaus visuomenės viduriniojo sluoksnio gyvenimas.

Mano jausmai:

Labai seniai skaičiau A. Diuma knygas... dar mokiausi mokykloje tada. Man jos patiko savo nuotykiu dvasia, o tada matyt toks buvo amžius, kai rūpėjo būtent nuotykiai, ta naivi, bet beprotiška meilė, dvaro intrigos, džentelmenų kovos (istorinė egzotika), šnarančios damų suknelės ir tas nenuobodus Paryžiaus gyvenimas.

Per tiek metų jau buvau pamiršus, kaip A. Diuma rašo, nes tada kai dar skaičiau jo knygas, man turbūt nelabai ir rūpėjo kūrinio kalba, svarbu buvo, kad nebūtų nuobodu, kad būtų veiksmo. Todėl imdama knygą galvojau, kaip čia dabar skaitysiu aš ją. Ar nebus lengvas skaitalas? O gal pasirodys labai vaikiška... Bet ne... A. Diuma knygos nėra lengvo turinio, nėra romaniūkštis vienam kartui.. Jos turtingos istorinių faktų ir jų tikrai daug... Net pats rašytojas pabrėžia, kad va šitas dalykas nėra "pletkas", kad tai tikras įvykis, tik galbūt mažai kam žinomas.

Prajuokino viena kūrinio vieta. Pusryčiai pas ponia Deni.

"- Koketę? - paklausė d'Armantalis.
- Taip, ji koketė, koketė, - atkakliai kartojo Bonifacas. - Aš tai tvirtinu ir savo žodžių neatsisakysiu. Prieš jaunus vyrukus vaidina nekaltybę, o gyvena su seniu. Be to, ji turi baisiai bjaurų šunpalaikį, vardu Mirza, kuris surydavo visus mano saldainius, o dabar, kai tik mane pamato, taip ir taiko suleisti dantis į blauzdą.
- Išeikite, panelės, - sušuko ponia Deni stodamasi ir tuo priversdama pakilti savo dukteris. - Išeikite. Jūs neturite girdėti šitokių lengvabūdiškų kalbų.
...
- Ak, jau tos panelės, mano sesutės, - sušuko Bonifacas. - Nejaugi manote, kad jos per jaunos girdėti tai, ką sakiau, ypač Emilija, kuriai jau suėjo dvidešimt treji metai.
- Emilija, gerbiamasis, nekalta kaip kūdikis, - tarė ponia Deni.
- Na jau, nekalta! Ką čia bešnekėti, motuše Deni. Neseniai tos nekaltosios kambaryje radau vieną puikų romaniuką. Nieko sau lektūra gavėnios metu!...
- Nutilk, bjaurus vėjavaiki! - tarė abatas. - Matai, kaip tu skaudini savo motiną?
Iš tikrųjų ponia Deni neturėjo kur dingti iš gėdos pagalvojusi, kad ta scena, tokia pražūtinga jos dukterų reputacijai, įvyko matant jaunuoliui, į kurį su būdingu motinoms toliaregiškumu ji jau dėjo savo viltis. Rodės, dar akimirka ir ji apalps.
Vyrai užvis mažiausiai tiki moterų alpimais ir tuo pat metu kaip tik alpimais juos lengviausia apmauti...
Abatas pristūmė kėdę ramiai ir nė trupučio neskubėdamas, o tai rodė, kad jis pripratęs prie panašių įvykių ir visai nesibaimina dėl jų pasekmių. Kai ponia Deni buvo pasodinta, d'Armantalis prikišo jai prie nosies uostomosios druskos, tuo tarpu abatas švelniai plekšnojo per delnus. Tačiau, kad ir kaip jie stengėsi, ponia Deni, regėjos, nė negalvojo atsipeikėti. Bet staiga tuo momentu, kada užvis mažiausiai buvo galima tikėtis, ji pašoko kaip įgelta ir sukliko. D'Armantalis pagalvojo, kad po apalpimo šeimininkę ištiko nervinis priepuolis. Jis ne juokais išsigando - vargšės moteriškės riksmas buvo kupinas natūralaus siaubo,
- Nieko, nieko, - tarė Bonifacas, - paprasčiausiai aš jai suverčiau už apykaklės grafiną šalto vandens - nuo to ji ir atsipeikėjo. O šiaip, jūs juk patys matėte, ji nežinojo kaip atsigauti."

Tai va, atrodo, kad A. Diuma dar turėjo ir labai gerą humoro jausmą.

Aišku, ta prancūziška meilė yra savitas reikalas. Pamačiau - įsimylėjau ir viskas amžina, stipru kaip vulkano pabudimas... aistra, aistra... tokia, kad net galva sukasi... aišku, viskas siekiama tik gražiuoju būdu, dėmesiu, ne jėga. Na, naivu... netikroviška, bet, aišku, knygos visumos tai visai negadina.

Nieko neprikiši - A. Diuma tikrai talentingas rašytojas. Nors kažkur skaičiau, kad jis, kaip ir dauguma to meto rašytojų, kūrė su bendraautoriais, bet po kūryba pasirašinėjo tik savo vardu.

Na, tokiomis knygomis tikrai galima mėgautis.

XIX amžiaus Prancūzija. Veiksmas sukasi apie mažo teatro aktorę Naną, kuri aktorė labai ne kokia, žavi žiūrovus tik savo kūnu, o ir uždirba pinigus pragyvenimui būtent juo, tapdama turtingų vyrų meiluže ir išlaikytine....

XIX amžiaus Prancūzija. Veiksmas sukasi apie mažo teatro aktorę Naną, kuri aktorė labai ne kokia, žavi žiūrovus tik savo kūnu, o ir uždirba pinigus pragyvenimui būtent juo, tapdama turtingų vyrų meiluže ir išlaikytine. Skaitant net sunku įsivaizduoti to meto, to sluoksnio ištvirkimo lygį ir apskritai atrodo, kad nuskurdinti vyrą, kuris dėl geismo pameta protą, išnaudoti jį iki paskutinio siūlelio, o jei šis praranda pinigus, susirasti kelis klientus tiesiog gatvėje yra visai normalu ir nieko blogo. O kur dar lesbietiškos meilės apraiškos, vyrų miegamajame lankymosi grafikas, kad tik nesusitiktų... Vidury istorijos yra ir bandoma atsisakyti turto tokiu būdu įgyjamo atsisakyti vardan meilės, kurti savo meilės lizdelį, bet tai trunka taip neilgai, kad rodos tas epizodas nė nebūtų įvykęs. Ir vėl Nana grįžta prie turtingų vyrų viliojimo su dar didesne jėga, tapdama turtingiausia Paryžiaus kurtizane. O kaip viskas baigiasi? Pernelyg ankstyva mirtimi. Knyga tikrai patiko

Minučių tikslumu sudalinta naktis ir keli tarpusavyje matomais ir nematomais saitas susiję žmonės, žinoję, ką ketina veikti naktį, nes panašių naktų jų gyvenime jau buvo ne viena ir ne dvi. Kai kurie iš jų buvo tikri, kad...

Minučių tikslumu sudalinta naktis ir keli tarpusavyje matomais ir nematomais saitas susiję žmonės, žinoję, ką ketina veikti naktį, nes panašių naktų jų gyvenime jau buvo ne viena ir ne dvi. Kai kurie iš jų buvo tikri, kad tokia naktis jų gyvenime bus paskutinė. Tikriausiai nei vienas nenumatė, kaip jų planus ir ketinimus pakeis atsitiktinumas.


Atsitiktinumas atskleidžia, kiek daug kasdieniuose santykiuose trapumo, nutylėjimų, paslapčių ir vienatvės. Gal todėl mes ir susiję tais nematomais saitais - kad kažkam rūpėtume patys ir kažkas rūpėtų mums. Tyliai ir ramiai, be lėkimo strimgalviais vidury nakties (nebent tai pareiga, už kurią moka pinigus), su pažadu laukti tiek, kiek reikės.



Savaime aišku, kad skaityti reikia neskubant. Ir tikrai nebūtinai naktį.

Perskaičiau ir būčiau mieliau dar kartą paskaičiusi "Alchemiką" arba "Vienuolika minučių".

Gal tiesiog šiuo metu nėra ūpo ieškoti kažko įstabaus ir nepaprastai kabinančio šioje P. Coelho knygoje... Turbūt negaliu...

Perskaičiau ir būčiau mieliau dar kartą paskaičiusi "Alchemiką" arba "Vienuolika minučių".

Gal tiesiog šiuo metu nėra ūpo ieškoti kažko įstabaus ir nepaprastai kabinančio šioje P. Coelho knygoje... Turbūt negaliu atsikratyti įspūdžio, kad autoriaus plunksnai pritrūko aštrumo ir skvarbumo. Netgi raganų susibūrimai ir apeigos nesukėlė susidomėjimo.

Visgi norėjosi magijos...

Ir gal tik tos vienintelės antros pusės paieškos, surandant, kad pusių gali būti ir daugiau, paliko šiokį tokį pėdsaką atmintyje atsisveikinus su Brida.

"Mylimoji Sputnik" - tai pirmoji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau, ir kuri atsidūrė mano sąraše tik dėl to, jog likau sužavėta draugės atsiliepimo.

Taip prasidėjo mistiška, intriguojanti, vaizdinga kelionė į jausmų...

"Mylimoji Sputnik" - tai pirmoji Haruki Murakami knyga, kurią skaičiau, ir kuri atsidūrė mano sąraše tik dėl to, jog likau sužavėta draugės atsiliepimo.

Taip prasidėjo mistiška, intriguojanti, vaizdinga kelionė į jausmų pasaulį, kuriame persipina santykiai ir slapčiausi išgyvenimai. Svarstau, kokiais žodžiais įprasminti patyrimą apie vienatvę ir meilę, kuris persismelkė manyje skaitant šią knygą... Jie neateina.

Lieka tik jausmas, kad autorius sugebėjo paklaidint vesdamas paskui šios knygos herojus. Tačiau net ir tai nekelia erzulio ar nusivylimo. Priešingai, norisi eiti giliau ir pasiklysti dar labiau, jog galų gale rasčiau išėjimą vedanti nauju keliu. Atrasti save ir atrasti kelią pas tuos, su kuriais nesinori prasilenkti tik trumpai akimirkai, bet norisi šiek tiek skrieti drauge.

O ši knyga mano lentynoje gulėjo jau seniai ir vis intrigavo savo pavadinimu ir pažadu, jog joje bus pasakojama apie moterų išsilaisvinimą iš korseto.

Ką gi, korsetas tikrai sprogo, moters herojiškumas save kankinant ir tuo...

O ši knyga mano lentynoje gulėjo jau seniai ir vis intrigavo savo pavadinimu ir pažadu, jog joje bus pasakojama apie moterų išsilaisvinimą iš korseto.

Ką gi, korsetas tikrai sprogo, moters herojiškumas save kankinant ir tuo pačiu mėginant nepaklusti normoms buvo įvertintas, tačiau kažko visame tame trūko. O gal buvo per daug... Nes visgi apmaudu, kad iš daugiau nei 400 puslapių knygos esmingiausi atrodo vos kelios dešimtys, o visi kiti būtų puikiai tikę kokiam įprastam meilės romanui. Žinoma, suprantu, jog mano lūkesčiai buvo iškelti aukščiau. Bet net ir skaitant meilės romaną norėtųsi gilesnio žvilgsnio į personažo išgyvenimus, santykius. Toks jausmas, kad praplaukiau paviršiumi. Net ir kuriama intriga apie pagrindinės herojės praeitį atrodė juokingai, nes siužetas buvo gan nuspėjamas.

Visgi dėkoju autorei už tas kelias dešimtis puslapių, kurių daugiausiai buvo pabaigoje. Tai mane paskatino bent mintyse stabtelti ir padėkoti visoms toms, kurios kovoja už moterų galimybę būti laisvomis, ir tiems, kurie tai palaiko.

Blogai padariau, kad iš pradžių pažiūrėjau filmą, o tik po to perskaičiau knygą. Tačiau noriu pasakyti kad nei filmu, nei knyga nenusivyliau. O juk dažnai būna, kad filmas prasetesnis už knyga, bet dabar galiu pasakyti, jog...

Blogai padariau, kad iš pradžių pažiūrėjau filmą, o tik po to perskaičiau knygą. Tačiau noriu pasakyti kad nei filmu, nei knyga nenusivyliau. O juk dažnai būna, kad filmas prasetesnis už knyga, bet dabar galiu pasakyti, jog tiek knyga, tiek filmas užima tą pačią vietą. Viena mano mėgstamiausių mano knygų tapo. Labiausiai mane sužavėjo pagrindinė knygos veikėja Ketnė: savo ryžtu, drąsa, meile bei pasiaukojimu dėl artimo žmogaus. Tikrai rekomenduoju šią knygą. Joje yra ir meilės ir veiksmo. "Ir tegul persvara visada būna jūsų pusėje!"