🐭 Sunki knyga. Visą laiką skaičiau ją su atidėliojimu, nes jaučiau, kad laukia kažkas baisaus. Istorija labai įdomi ir nesunkiai skaitoma, bet paskaitydavau kelis skyrius ir užversdavau knygą tarsi bijodama sužinoti, o kas...

🐭 Sunki knyga. Visą laiką skaičiau ją su atidėliojimu, nes jaučiau, kad laukia kažkas baisaus. Istorija labai įdomi ir nesunkiai skaitoma, bet paskaitydavau kelis skyrius ir užversdavau knygą tarsi bijodama sužinoti, o kas bus toliau. Ši knyga tikrai padeda suvokti, kaip gimsta terorizmas, kaip paprastas žmogus pasiryžta susisprogdinti vardan Dievo, kaip interpretuojami šventraščių žodžiai, kaip paveikiama psichika. Knyga paremta tikromis Šiaurės Kaukazo gyventojų istorijomis, tačiau skaitant neretai sunku suvokti, kad kažkur ten žmonės ištikrųjų taip gyvena, taip mąsto, taip tiki. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad labai dažnai žmonės kažką daro nesusimąstydami, kodėl daro taip, o ne kitaip, bet vedami nesuvokiamo nusistatymo- ką kiti žmonės pasakys.

Knygą skaičiau antrą kartą po kokių 5 metų. Kai ją skaičiau pirmą kartą, tai kiekvienas puslapis labai jaudino, nes visgi aprašomas visiškai kitoks gyvenimas, negu mes esame pripratę. Ją perskaičius iki pat šiandien jos...

Knygą skaičiau antrą kartą po kokių 5 metų. Kai ją skaičiau pirmą kartą, tai kiekvienas puslapis labai jaudino, nes visgi aprašomas visiškai kitoks gyvenimas, negu mes esame pripratę. Ją perskaičius iki pat šiandien jos neužmiršau ir kai ji pateko vėl į mano rankas, nedvėjodama pasiėmiau ją skaityti dar kartą. Beskaitydama pirmąją dalį kaikuriuos dalykus pradėjau suprasti visiškai kitaip nei pirmąjį kartą ir atrodė, kad knyga nebe taip jaudina, bet ją įpusėjus, pajaučiau tą patį jausmą, kurį jutau skaitydama pirmą kartą. Knyga viena iš tų, kuri sukrečia, kuri parodo kokie skirtingi esame šiame pasaulyje, kaip kiekvienas žmogus skirtingai išgyvena nelaimes ir netektis ir kaip kaikurie žmonės naudojasi žmonių širdgėla, kad padaryti kažką blogo. Knyga parodo, kokių fanatikų yra šiame pasaulyje, kurie moka apsukti nelaimingus žmones taip, kad jie net nori paaukoti savo gyvybę vardan jų sapalionių. Tikrai stipri knyga.

Aš nemėgstu duoti 5 žvaigždučių knygoms.
Ar aš esu įsitikinusi, kad ši knyga objektyviai nusipelno tų 5 žvaigždučių? Ne.
Ar mane sužavėjo herojai? Ne, tiesą sakant, beveik visų jų nemėgau ir net niekinau.
Vis tik...

Aš nemėgstu duoti 5 žvaigždučių knygoms.
Ar aš esu įsitikinusi, kad ši knyga objektyviai nusipelno tų 5 žvaigždučių? Ne.
Ar mane sužavėjo herojai? Ne, tiesą sakant, beveik visų jų nemėgau ir net niekinau.
Vis tik dėl šios knygos emocinio poveikio, išlaikytos psichologiškumo logikos, regiono socialinės-kultūrinės terpės supratimo, puikiai pasirinkto sudėtingos ir jautrios temos vaizdavimo aš tiesiog negaliu neduoti aukščiausio įvertinimo.
Aš manau, kad Marinai Achmedovai pavyko apčiuoti tai, kas mirtininkus motyvuoja išpuoliams, kaip prie to prieinama. Tai tikrai įdomu. Dažnai motyvacija nebūna didžiulis tikėjimas, o tiesiog netektys, skausmas, nepritapimas, apskritai suicidinės nuotaikos, paprastas naivumas, kad amžina palaima gali būti užtarnauta vos paspaudus detonatoriaus mygtuką... Žinoma, patekimas į "tinkamą" terpę, kur esi priimamas, įkalbama, kad esi ypatingas, geresnis už kitus - tuos "netikėlius", kurie "kalti" dėl tavo skausmo. Su tavimi gražiai elgiamasi, viskas apvyniojama tikėjimo "tiesomis", tariamai tavo gyvenimui suteikiama prasmė... Kartais veikia ir visai buki prietarai, bet - ei - jei dirva jau paruošta, čia sudigs įvairios sėklos. M. Achmedova tai sumaniai parodo.
Beje, įdomu, kad ir ji pati interviu, berods, "Delfi" pasakojo, kad nemėgo savo knygos herojės Chadižios (šakės, kaip sunku atsiminti tuos vardus) ir džiaugėsi, kad baigė knygą, nes daugiau su ja neteks turėti reikalų :D

Bet kuriuo atveju "Mirtininkės dienoraštis" įstrigo į galvą. Čia iškart susiėjo kelios temos, kuriomis domiuosi: tarptautinė politika, islamas, moterų teisės. Kone specialiai man sumiksuotas kokteilis :)

Ši knyga - viena įsimintiniausių, kurias perskaičiau pastaruoju metu. Ji, aišku, dar ir aktuali, nes terorizmas kelia vis didesnių problemų visoms šalims. Bet ši knyga labai jautriai ir tikroviškai vaizduoja būsimosios...

Ši knyga - viena įsimintiniausių, kurias perskaičiau pastaruoju metu. Ji, aišku, dar ir aktuali, nes terorizmas kelia vis didesnių problemų visoms šalims. Bet ši knyga labai jautriai ir tikroviškai vaizduoja būsimosios vadinamosios "juodosios našlės" gyvenimą iki lemtingo sprendimo. Puikus autorės darbas, man vis atrodė, kad tai tarsi autobiografinė knyga.

Puiki knyga, suteikianti galimybę pažvelgti į musulmonų gyvenimą iš vidaus, ji atskleidžia jų papročius ir gyvenimo būdą. Patiko tai, kad visa kasdienybė ir tradicijos atskleidžiama labai natūraliai iš merginos...

Puiki knyga, suteikianti galimybę pažvelgti į musulmonų gyvenimą iš vidaus, ji atskleidžia jų papročius ir gyvenimo būdą. Patiko tai, kad visa kasdienybė ir tradicijos atskleidžiama labai natūraliai iš merginos pasakojimo. Tačiau tuo pat metu knyga yra sukrečianti, nes joje atsiskleidžiama kaip pasinaudojant moterų silpnumo akimirkomis, netektimis, jos yra įtikinamos tapti mirtininkėmis. Knyga paremta tikrais moterų pasakojimais.

Pats pažįstu keletą musulmonų ir jie man niekada neatrodė atstumiantys ar labai skirtingi, tiesiog pasirinkę kitokią religiją. Vis tik didžiąjai daliai žmonijos jie asocijuojasi tik su vienu dalyku - terorizmu.

Būtent tai...

Pats pažįstu keletą musulmonų ir jie man niekada neatrodė atstumiantys ar labai skirtingi, tiesiog pasirinkę kitokią religiją. Vis tik didžiąjai daliai žmonijos jie asocijuojasi tik su vienu dalyku - terorizmu.

Būtent tai ir paliečia šią knygą. Kas verčia jaunas moteris tapti savižudėmis? Juk tam sąlyginai prieštarauja net pati religija, kuri įpareigoja moteris tik rūpintis namais ir vaikais, nesikišti į politiką.

Kas ir kaip galima sužinoti būtent šiame kūrinyje. Musulmonų kraštai - pilni kontrastų. Kaime - gyvenimas lyg prieš kelis šimtus metų. Jokių patogumų, jokių prabangos prekių, jokių pramogų, nuolatinis sunkus darbas. Būtent tokiame pasaulyje užaugo pagrindinė veikėja Chadiža.

Tačiau išvažiavus iš kaimo ir pasiekus miestą tarsi patenki į kitą pasaulį - pilną pramogų, pinigų. Čia merginos net negalvoja apie veido dangstymą ir netgi šaiposi iš tų, kurios nusprendžia uoliai atsidėti tikėjimui. Jo rengiasi madingais rūbais ir gyvena visai kaip ir kitų, tarkim Europos šalių, gyventojai. Štai tokioje aplinkoje Chadiža atsiduria paaugusi.

Koks 90 procentų knygos pasakoja apie Chadižos gyvenimą nuo mažų dienų iki saugusios moters. Man, europiečiui buvo velniškai įdomu skaityti ir susipažinti su tų kraštų papročiais, gyvenimu, charakteriais. Viskas taip skiriasi nuo mūsų.

Nors jau knygos pavadinimas išduoda, jog kalbama apie mirtininkę, ši situacija iškyla tik pačioje kūrinio pabaigoje. Iki tol net neįtartum, jog gali atsitikti kažkas blogo. Tiesiog merginos gyvenimas, mokykla ir žinoma - meilė. Būtent pastarasis dalykas daugiausiai susijęs su pavadinimu.

Nors šiek tiek susintrigavau? Visų kortų ant stalo tikrai nepadėsiu ir leisiu patiems pasimėgauti knyga.

Pasakojama mergaitės - Сhadižos lūpomis, kuri gyvena Dagestano kaime su savo mama ir seneliais. Ji pasakoja apie savo išgyvenimus bei kasdieninę rutiną, santykius su aplinkiniais. Visa tai vėliau padeda suvokti jos būsimą...

Pasakojama mergaitės - Сhadižos lūpomis, kuri gyvena Dagestano kaime su savo mama ir seneliais. Ji pasakoja apie savo išgyvenimus bei kasdieninę rutiną, santykius su aplinkiniais. Visa tai vėliau padeda suvokti jos būsimą elgesį bei suvokti musulmoniško tikėjimo gilumą bei stiprumą, kuris persmelkęs visas jos gyvenimo sritis bei suformavęs Chadižos vertybių sistemą. Pasakojimo eigoje įpinami aplinkos/aplinkinės gamtos, buities, tradicijų bei papročių aprašymai, tai irgi labai įdomu ir sudaro įspūdį kaip gyvenama kalnų aulose (čia gyvenimas teka įprasta, lėta vaga ir kažin ar keitėsi per pastaruosius 50 ar 100 metų).

Kai mergaitei sukanka trylika metų ir gimtadienio proga ji nuo klasės draugių dovanų gauna rožinį sąsiuvinį, Chadiža pradeda rašyti savo dienoraštį. Jame ji išlieja savo rūpesčius, abejones bei džiaugsmus. Paaugus Chadižai nusišypso laimė išvažuoti į miestą aplankyti močiutės seserį-tetą Zuchrą bei studijuoti anglų kalbą, kurios ji visiškai nemokėjo. Visus stojamosius egzaminus padeda išlaikyti apsukrusis dėdė Vagabas, dirbantis milicijoje. Pasirodo, išsislavinimas būsimai nuotakai reikalingas ne dėl žinių, o dėl diplomo. ''Ištekės, vis tiek nedirbs, o išsilavinusi marti - prestižas''. Merginai kyla daug norų ir pagundų. Čia prabudo ir tikroji meilė vaikinui Machačiui, kuriuo ji žavėjosi nuo pat mažens (mat jo tėvas (generolas Kazibekovas) turėjo namą jų kaime), o dar ir taip sutapo, kad Machačius mokosi tame pačiame universitete, tik kitame fakultete, bet jau turi sužadėtinę Sakiną, kuri yra prokuroro dukra. Tačiau didžiausias Chadižos troškimas yra ištekėti už Machačiaus. Ir įvyksta ko ji pageidavo - juos sutuokia mulas (musulmonų dvasininkas) be jų abiejų šeimų pritarimo. Tačiau ši santuoka apverčia Chadižos gyvenimą aukštyn kojom ir ne į gerąją pusę.

Paaiškėja, kad jos mylimasis priklauso islamistams radikalams ir net padėjo organizuoti savo tėvo nužudymą. Machačius žūva, kai vykdoma operacija prieš smogikus, bet prieš tai jis speja išsiųsti besilaukiančią Chadižą iš namų, davęs jai adresą, kur ji galės rasti prieglobstį bei pagalbą. Bet ten ''mielos seserys'' pasinaudodamos jos nelaime, jai "praplauna smegenis", ir ji tampa viena iš apsiaustųjų (P.S. moteris nešiojančios hidžabus), kuriai labai tikslingai ir metodiškai zombuojama tikromis bei iškreiptomis mintimis apie teisingumą, kerštą bei amžinąjį gyvenimą rojuje po mirties, kur, jei ji tik panorės, galės gauti kitą kūdikį, ir kurio net nereikės devynis mėnesius nešioti po širdimi, kur jie su savo Machačiumi bus laimingi, kur nėra ligų ir skausmo...

Kadangi ji yra prislėgta sielvarto dėl savo mylimojo mirties, jai nėra kur eiti, artimieji jos išsižadėjimo, o Machačiaus motina uždraudė net peržengti jos namų slenkstį, Chadižai prarasti daugiau nebėra ko, ir ji sutinka tapti keršto įrankiu, kitaip sakant mirti dėl meilės, kad jos artimieji būtų visą laiką kartu danguje.

Perskaičius šią knygą, jaučiausi nejaukiai. Baisu, kad šio romano siužetas paremtas tikromis istorijomis. Apmaudu, kad aklas tikėjimas apie nuostabų gyvenimą po mirties , atima gyvenimo džiaugsmą čia ir dabar - žemėje. Piktina ir tai, kad tas verbavimas į šachides vyksta, kai moterys būna palūžusios - mirus vyrams, broliams ar kitiems artimiesiems. Palūžios ir niekam nereikalingos moterys tampa lengvu grobiu tiems, kuriems, jų mirtis yra patogi kovojant su Alacho ''priešais'', o vėliau šios ''didvyrės" tampa pavyzdžiu kitiems, būna apdainuojami jų ''žygdarbiai'' bei įtikinant į jų vietą stoti kitas/kitus, siekiant pasiaukoti vardan Alacho. Ar rekomenduočiau ją skaityti kitiems, Tai priklauso ar žmogų domina tokio pobūdžio knygos. Jei taip, manau tai verta dėmesio knyga.