Super. Abi knygos fantastiškos. "Dvylika kėdžių" yra kaip ir tęsinys "Aukso veršio", bet galima ir antrąją neperskaičiu pirmosios. Pirmojoje knygoje pasakojam kaip "Didysis kombinatorius" su bajorų vadovu ieško lobio, kuris...

Super. Abi knygos fantastiškos. "Dvylika kėdžių" yra kaip ir tęsinys "Aukso veršio", bet galima ir antrąją neperskaičiu pirmosios. Pirmojoje knygoje pasakojam kaip "Didysis kombinatorius" su bajorų vadovu ieško lobio, kuris paslėptas vienoje iš dvylikos kėdžių, bet paslaptį sužino ir tėvas Fiodorovas, kuris taip pat kėsinasi į lobį.

Antroje knygoje veiksmas irgi sukasi apie pinigus, tik šįkart Benderio tikslas yra kur kas didesnis - jam reikia milijono. Ir sutinka Ostapas savo likimo bendražygį - leitenanto Šmito sūnų, kuris žino kur rasti pogrindinį milijonierių. Prie jų prisideda dar du bendraminčiai. Ir nuotykiai įsivažiuoja...

Super knygos - 10 balų iš 10. Beje, yra ir filmai sukurti "Dvylika kėdžių" (1971) (t.p. yra ir 1977, bet jis man nelabai) ir "Aukso veršis" (1968), bet "Dvylika kėdžių" (1971), man asmeniškai išvis yra vienas geriausių visų laikų filmų. Kas nematėt - pažiūrėkit, nepasigailėsit.

Gunaras Hutunenas pasibaigus karui atvyksta į Suomijos šiaurėje įsikūrusį kaimelį, ten nusiperka ir sutaiso seniai nebenaudojamą malūną. Naujakurys iš tenykščių išsiskiria nenuspėjamu būdu: čia jis puikiai nusiteikęs...

Gunaras Hutunenas pasibaigus karui atvyksta į Suomijos šiaurėje įsikūrusį kaimelį, ten nusiperka ir sutaiso seniai nebenaudojamą malūną. Naujakurys iš tenykščių išsiskiria nenuspėjamu būdu: čia jis puikiai nusiteikęs šėlioja ir krečia pokštus, čia panyra į niūrų sielvartą, kurį išlieja... naktimis kaukdamas. Mažai pasaulio mačiusius kaimo gyventojus trikdo šis kuoktelėjęs keistuolis. Kai į keletą mėginimų jį pamokyti deramo elgesio malūnininkas atsiliepia netikėtais impulsyviais poelgiais, kaimas nusprendžia jo atsikratyti. Hutunenas kovoja už teisę būti savimi ir gyventi tarp žmonių.

Romane "Bridžita Džouns. Dienoraštis" atskleidžiamas modernios viengungės gyvenimas Londone. Knygai pasirodžius prieš beveik 20 metų - skaitant pirmą kartą - knyga atrodė juokingesnė, bet visai smagiai susiskaitė ir dabar...

Romane "Bridžita Džouns. Dienoraštis" atskleidžiamas modernios viengungės gyvenimas Londone. Knygai pasirodžius prieš beveik 20 metų - skaitant pirmą kartą - knyga atrodė juokingesnė, bet visai smagiai susiskaitė ir dabar :)

Ekranizacija nebloga, nors ir nevisai pagal knygą. Holivudinė pabaiga - puiki! :)

Vertinčiau 3,5 iš 5.

Sovietų sąjungoje gyvenau tiek trumpai, kad nieko neatsimenu. Ačiū Dievui. Tačiau pradėjus skaityti šią knygą būtent tai truputį ir kiša koją, nes gana sunku įsijausti į laikmetį, apie kurį gana nedaug žinai. Vėliau...

Sovietų sąjungoje gyvenau tiek trumpai, kad nieko neatsimenu. Ačiū Dievui. Tačiau pradėjus skaityti šią knygą būtent tai truputį ir kiša koją, nes gana sunku įsijausti į laikmetį, apie kurį gana nedaug žinai. Vėliau įsiskaitoma. Ir visai neblogai.

Mane asmeniškai nustebino puikus autorių humoro jausmas. Knygoje netrūksta subtilių juokų, pavyzdžiui, valgyklos pavadinimas - "Buvęs skrandžio draugas". Ypač aštrų liežuvį turi pagrindinis herojus Ostapas Benderis. Jis kartu su ne tokiais apsukriais, bet visgi irgi sukčiais bando išvilioti milijoną iš pogrindžio milijonieriaus. Istorija labai nuotaikinga, nenuspėjama. Iki pat pabaigos neaišku, kaip ten baigsis sus tuo milijonu.

Nors daug kur anotacijoje rašoma ir pabrėžiama, kad knygoje aukštyn kojomis apverčiama vertybių skalė, aš pagrindinę knygos mintį matyčiau kitokią: socializmo problema, kai garbinamas kolektyvas, o individualumui vietos nėra. Net pinigais neįmanoma jos nusipirkti. Taip pat atskleidžiama ir iki šiol Rusijoje klestinti korupcija, kuri, pasirodo, įsišaknijusi nuo senų senovės.

Tikrai smagi knyga. Neatmetu galimybės, kad po keleto metų vėl paimsiu ją į rankas. Mano vertinimas: 4,5/5.

P.S. taip ir nesupratau, kaip gali du vyrai parašyti romaną. Vienas diktuoja, kitas rašo, ar vieną savaitę rankraštį pildo vienas, kitą - kitas :)

Ši knyga buvo labai įvairiapusiška. Ją sudaro du skyriai. Pirmajame puikiai atvaizduojamas karas - atmosfera, išgyvenimai, tai, kad karas lygus visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties, lyties, užimamų pareigų...

Ši knyga buvo labai įvairiapusiška. Ją sudaro du skyriai. Pirmajame puikiai atvaizduojamas karas - atmosfera, išgyvenimai, tai, kad karas lygus visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties, lyties, užimamų pareigų ir t.t. Jeigu būčiau žinojus, apie ką bus antras skyrius, greičiausiai nebūčiau ėmusis skaityti šios knygos. Antras skyrius - tai eilinis romanas, kuriame vaizduojama meilė tarp priešų, neapykanta, pavydas.

Po antrojo skyriaus prasideda priedai: autorės dienoraščio fragmentai, laiškai bei pabaigoje - biografija. Įdomu tai, kad Irene Nemirovsky norėjo parašyti 1000 puslapių romaną, tačiau nespėjo. Dienoraščio ištraukose vaizduojamas šios knygos planas, perskaičius knygą pasidaro aišku, kad iš plano mažai kas belikę.

Ši knyga buvo labai įvairiapusiška. Ją sudaro du skyriai. Pirmajame puikiai atvaizduojamas karas - atmosfera, išgyvenimai, tai, kad karas lygus visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties, lyties, užimamų pareigų...

Ši knyga buvo labai įvairiapusiška. Ją sudaro du skyriai. Pirmajame puikiai atvaizduojamas karas - atmosfera, išgyvenimai, tai, kad karas lygus visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties, lyties, užimamų pareigų ir t.t. Jeigu būčiau žinojus, apie ką bus antras skyrius, greičiausiai nebūčiau ėmusis skaityti šios knygos. Antras skyrius - tai eilinis romanas, kuriame vaizduojama meilė tarp priešų, neapykanta, pavydas.

Po antrojo skyriaus prasideda priedai: autorės dienoraščio fragmentai, laiškai bei pabaigoje - biografija. Įdomu tai, kad Irene Nemirovsky norėjo parašyti 1000 puslapių romaną, tačiau nespėjo. Dienoraščio ištraukose vaizduojamas šios knygos planas, perskaičius knygą pasidaro aišku, kad iš plano mažai kas belikę.



P.S. Aprašymas įsikėlė ne prie tos knygos, nežinau, kaip išimti.

Iš tikrųjų, džiagiuosi, kad šią knygą skaičiau būtent dabar, o ne kažkada kai reikėjo mokykloje. Tas džiaugsmas dėl to, kad tuo metu skaitydama būčiau nesugebėjusi įvertinti knygos tam tikrų keliamų vidinių veikėjo...

Iš tikrųjų, džiagiuosi, kad šią knygą skaičiau būtent dabar, o ne kažkada kai reikėjo mokykloje. Tas džiaugsmas dėl to, kad tuo metu skaitydama būčiau nesugebėjusi įvertinti knygos tam tikrų keliamų vidinių veikėjo konfliktų (ar mano laimė suderinama su mano artimųjų laime, ar mano įsivaizduojamas gėris nėra pataikavimas turimoms ydoms ir paprasto malonumo siekimas ir kt.), teisingo kelio pasirinkimo gyvenime paieškos painumo (painumo, kuris visų pirma kyla ne iš ko kito, kaip iš paties savęs) ir to, kad tas "kelias" nėra tiesi linija, kurią kartą numačius nubrėžti ji tokia ir bus.

Skaitant knygą, ir didžiąją jos dalį, pagrindinis dalykas, ką jaučia tai nuolatinis pagrindinio veikėjo - Liudo Vasario - gailestis. Ne jo, kaip asmens, bet jo, kaip tokio, kokį jis pats save matė, kokius sunkumus ir nebūtas atsakomybes jis pats sau užsikrovė, kiek vidinių jėgų jis dėjo savo vidinių konfliktų narpliojimui, svajonėms, atgailavimui už svajones, galimų ir negalimų variantų svarstymui ir ginčams su savimi (tokiu, koks pats buvo, koks manė esąs, koks norėjo būti, koks tikėjo, kad gali būti, koks ištikrųjų galėjo, galų gale, tokiu, kokiu jį matė kiti, kokį ji kiti norėjo matyti). Tačiau skaitant kartu vis neapleido mintis, kad toks kentėjimas ir ieškojimas, kartais gal visai apgraibomis arba toje pačioje vietoje, vistiek yra geriau ir daugiau, nei neieiškojimas nieko, nejautimas nieko, abejingumas arba aklas prisitaikymas.

Tiems, kurie dar neskaitė šitos knygos: pasakojama apie jaunuolio iš kaimo patekimą į seminariją, dėl tėvų svjonės turėti sūnų kunigėlį. Pats Liudas, tiki Dievą, ir nenori nuvilti tėvų lūkesčių. Seminarijoje atrbunda poeto talentas. Būsimas kunigas ieško atsakymo, ar jis - poetas ir jis - kunigas, gali būti suderinama... Ir ritas istorija apie Liudo vasario gyvenimą, jo paieškas "teisingų" sprendimų, krikščioniškos ir poetiškos sielos dermę, vidinių polinkių grėsmę ir grožį. Istorija, kuri apima ir prisiminimus iš vaikystės, ir jaunystės atbudimus, ir brandos ieškojimus, ir gyvenimo atradimus ir praradimus. Ritas iki tol, kol bent vieną atsakymą Liudas Vasaris suranda. Beskaitydai, galbūt, kartu atsakymą atrasit ir Jūs (?) O gal atrasit, kad turit klausimą..?

Knygą perskaičiau netyčia - kol jos nepamačiau bibliotekoje, nežinojau nei knygos, nei autorės. Labai džiaugiuosi, kad pavyko netyčia aptikti tokią puikią knygą.

Knygos veiksmas vyksta Norvegijoje, pagonybės ir...

Knygą perskaičiau netyčia - kol jos nepamačiau bibliotekoje, nežinojau nei knygos, nei autorės. Labai džiaugiuosi, kad pavyko netyčia aptikti tokią puikią knygą.

Knygos veiksmas vyksta Norvegijoje, pagonybės ir krikščionybės sandūroje. Knygoje vaizduojami įvairūs pagoniški papročiai, šeimos ir kitų dvaro gyventojų gyvenimas. Pamažu Norvegijoje įsitvirtina krikščionybė, labai patiko tai, kaip buvo vaizduojamas lėtas naujos religijos įsigalėjimas. Tiesa, man buvo kiek per daug krikščioniškų tiesų, mano nuomone, veikėjai kunigai galėjo būti ir mažiau svarbūs.

Pagrindinė veikėja Sigrida visai jauna išteka už gerokai vyresnio Olvės. Puikiai nupasakota, kaip jauna mergina apsipranta visai naujoje vietoje, kaip ją engia ir niekina anyta.

Olvei žuvus, Sigrida išteka antrą kartą. Ši aplinkybė tarsi skelia knygą į dvi dalis - po to buvo kiek mažiau įdomi. Man pasirodė per daug politikavimo, sunku susigaudyti, kas ką remia, kas ką palaiko (tuo labiau, kad yra nemažai veikėjų vienodais vardais), ypač tai buvo justi, kai į išdavysčių verpetą įsivėlė antrasis Sigridos vyras Kalfas.

Knyga užbaigta kiek liūdnokai, bet gražiai. Pabaiga nebuvo labai įspūdinga ar tokia, kad prisimintum visą gyvenimą, bet ji tikrai nesugadino knygos įspūdžio.

Tikrai rekomenduoju šią knygą visiems skaitytojams. Tačiau kadangi tai yra į vieną knygą sutraukta trilogija, ji yra gana didelės apimties.

Visai gera knyga, tik vietomis sunkiai suprantama. Sunku susigaudyti tarp veikėjų, kuris yras kuris. Biški painiava visa knyga yra. Bet gal tai ir yra tam tikras pliusas, kad reik pastoviai mąstyti, logiškai sugalvoti, kaip...

Visai gera knyga, tik vietomis sunkiai suprantama. Sunku susigaudyti tarp veikėjų, kuris yras kuris. Biški painiava visa knyga yra. Bet gal tai ir yra tam tikras pliusas, kad reik pastoviai mąstyti, logiškai sugalvoti, kaip atsitiko vienas ar kitas įvykis. 6/10

XVII a. Prancūzija. Sirano de Beržerakas - poetas, kuris mėgsta už teisybę ir kumščias (t.y. špagomis) pakovoti. Jam mirdamas grafas de Lembratas paveda surasti jo tikrąjį sūnų, kurį pagrobė čigonai. Pagrobtasis...

XVII a. Prancūzija. Sirano de Beržerakas - poetas, kuris mėgsta už teisybę ir kumščias (t.y. špagomis) pakovoti. Jam mirdamas grafas de Lembratas paveda surasti jo tikrąjį sūnų, kurį pagrobė čigonai. Pagrobtasis atsiranda, ir čia tarsi viskas turėtų pasibagti... Bet tai tik pati kovos pradžia, dėl teisybės, turtų ir meilės... Nes jo netikras brolis grafas Rolanas nenori, kad jis apskrita egzistuotų. Sau į pagalba jis pasikviečia du niekšus, kurie visaip stengsis, kad įvykdytų savo grafo norą.

Vertinimas 6 iš 10. (234 psl.)