Kažko nėra šioje knygoje... Galvojau, kad bus kažkas panašaus į "Drakulą", bet... Anotacija: žmogus sumanė pažaboti mirtį, tad prisiskaitęs alcheminių knygų pradėjo pats "vaizduoti dievą". Jis sukurė savo pabaisą -...

Kažko nėra šioje knygoje... Galvojau, kad bus kažkas panašaus į "Drakulą", bet... Anotacija: žmogus sumanė pažaboti mirtį, tad prisiskaitęs alcheminių knygų pradėjo pats "vaizduoti dievą". Jis sukurė savo pabaisą - savo rankų kūrinį "lipdė", davė pradžia, o paskui paliko vienui vieną išsigandęs jo išvaizdos (tai kaip jis nematė ką daro), o paskui ir užmušt norėjo, tad "Pabaisa" ir skolingas neliko, pasmaugė kelis kūrėjo artimuosius.

Filmai: žiūrėjau "Frankenstein" (1931) ir "Mary Shelleys Frankenstein" (1994).

Verdiktas: Antrą kartą nei skaitysiu, nei filmų žiūresiu 3 iš 10.

P.S. Visada maniau kad Frankenšteinas - tai tos pabaisos "pavadinimas", o čia pasirodo yra jo kūrėjo pavardė...

Kai esi gana užimtas žmogus ir neturi daug laiko laisvalaikiui su knyga, bet skaityti vis tiek norisi, puikiai tinka esė. Esė yra trumpos istorijos, vienos su kita nesusijusios arba susijusios tik veikėjais, vietomis,...

Kai esi gana užimtas žmogus ir neturi daug laiko laisvalaikiui su knyga, bet skaityti vis tiek norisi, puikiai tinka esė. Esė yra trumpos istorijos, vienos su kita nesusijusios arba susijusios tik veikėjais, vietomis, įvykiais, bet nėra viena kitos tęsiniai. Todėl aš Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinį "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" su pasimėgavimu skaičiau prieš miegą. Ne dėl pavadinimo, o dėl esė apimties ir turinio.

Beje, apie pavadinimą. Vienu metu pirkau keletą knygų ir visos jos gulėjo ant mano lentynos. Šeimos nariai paprašė parodyti, ką įsigijau. Sesuo ėmė knygas nuo lentynos ir garsiai skaitė pavadinimus. Pirma buvo būtent "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos". Mama nesuprato, kad tai knygos pavadinimas, ir bandė išsiaiškinti, kodėl staiga mano sesuo pareiškė, jog nori miegoti prie sienos. Visi labai smagiai pasijuokėm, kai paaiškinau tikrąją šių žodžių prasmę.

Jau pačioje pirmoje esė "Teksto trauka" radau sau priimtinų minčių apie teksto kokybę: "pasakojimas perskaičius nevalingai turi vėl brautis į atmintį" [7 psl.] (šitą pati nuolat kartoju ir taip būna su mano mėgstamiausio rašytojo - Haruki Murakami - knygomis), "tekstas negali būti pernelyg toli nuo mano patirties" [7 psl.] (18-19 a. jūreivių nuotykių nemėgstu skaityti, nes tą sudėtinga įsivaizduoti - labai toli nuo mano gyvenamojo laikotarpio ir asmeninės patirties), "skaitydama tekstą turiu pamiršti viską aplink" [7 psl.] (ar dar reikia komentarų?), "pasakojimas žinomus, galbūt net banalius dalykus turi atskleisti naujai" [8 psl.] (todėl neįsivaizduoju, kaip per dienų dienas galimas žiūrėti meksikietiškus serialus, kurie tokie nuspėjami), "geras tekstas privalo traukti prie jo sugrįžti" [19 psl.] (jei ne skaityti, tai bent kalbėti apie jį). O atradus bendrų minčių su autore toliau skaityti buvo tik dar įdomiau.

Jei jau užsiminiau apie Murakami, tai jis irgi yra paminėtas vienoje iš esė "Tostas" (pasakojama apie vyrų ir moterų gyvenimo kartu etapus): "Abu pernelyg karštai ima ginčytis, ar Murakami yra talentingas rašytojas, ar amatininkas, ar patiekalas" [52 psl.]. Šiuo klausimu išbandžiau savo draugą. Jo atsakymas buvo teisingas, nes aš jam jau ne kartą pasakojau, kokios puikios šio rašytojo knygos.

Knyga labai "žemiška" ir gyvenimiška, todėl kiekvienas tikrai ras kažką sau artimo. Ar bent jau patarimų, tokių kaip - saugokite savo kompiuterį nuo katino: "Taip turėjusi būti anoniminė mano nuomonė apie naują Nacionalinės premijos laureato spektaklį nuėjo į "Delfi". Su namų elektroninio pašto adresu. Kadangi nuomonę parašiau rusiškais (ir lakoniškais angliškais) keiksmažodžiais, iš gėdos neužmigau beveik savaitę" [78 psl.]. Dar man labai patiko, kad ten visi pavadinimai tiksliai įvardijami ir nėra slepiama, nebijoma, kad tai bus kaip reklama (ar antireklama).

Knygoje gausu subtilaus humoro. Gal ne visada jis bus juokingas vyrams, bet moterims sukels bent jau šypseną. Todėl ją būtinai rekomenduosiu perskaityti savo mamai - ji turėtų dar labiau susitapatinti su autore ir jos istorijomis.

"Vilties pilnųjų knygos" vaizduoja laisvos Lietuvos gyvenimą antrojo tūkstantmečio pabaigoje. Daug veikėjų, atskiri veiksmo epizodai, impresijos. Fantastiškų istorijos perversijų tiek pat, kaip ir "Ceremonijų knygose"....

"Vilties pilnųjų knygos" vaizduoja laisvos Lietuvos gyvenimą antrojo tūkstantmečio pabaigoje. Daug veikėjų, atskiri veiksmo epizodai, impresijos. Fantastiškų istorijos perversijų tiek pat, kaip ir "Ceremonijų knygose". Veikėjai blaškosi amžino šacho būsenoje. Garbę prarasti lengva, o įsigyti sunku, arba ir visai neįmanoma. Gerą žmogų sukuria melas ir nutylėjimai. Sužinojęs apie žmogų tiesą, patiri, kad jis blogas.

Tai romano "Bridžita Džouns. Dienoraštis" komiškas tęsinys, kuriame pasakojama apie tobulųjų moterų priešingybę, Bridžitą Džouns, ir jos nesėkmes. Pirma dalis buvo įdomesnė, nors Colin'o Firth'o personažo įtraukimas...

Tai romano "Bridžita Džouns. Dienoraštis" komiškas tęsinys, kuriame pasakojama apie tobulųjų moterų priešingybę, Bridžitą Džouns, ir jos nesėkmes. Pirma dalis buvo įdomesnė, nors Colin'o Firth'o personažo įtraukimas maloniai nuteikė :)


Pasižiūrėjau ir ekranizaciją - siaubas, kaip nukrypo nuo knygos...



Asmeninis vertinimas 3 iš 5.

Oficiali dalis: Faraono Echnatono valdymo laikotarpis, valdovo viltys reformuoti šalį, jo didingi užmojai, egiptiečių nusivylimas ir Egipto žlugimas praplaukia pro mūsų akis tarsi nepaprastai ryškus filmas, pasakojantis tiek...

Oficiali dalis: Faraono Echnatono valdymo laikotarpis, valdovo viltys reformuoti šalį, jo didingi užmojai, egiptiečių nusivylimas ir Egipto žlugimas praplaukia pro mūsų akis tarsi nepaprastai ryškus filmas, pasakojantis tiek apie didingą kraštą, tiek apie vieną žmogų įvykių verpete - karališkąjį faraono rūmų gydytoją Sinuhę. Sinuhė, likimo valia nugyvenęs gyvenimą, kupiną nuotykių, meilės, intrigų ir neapykantos, atskleidžia, ką jis galvojo, jautė ir ko siekė.


Mano jausmai:
Sakoma, kad dėl skonio negalima ginčytis, nes kiekvienas mes esame individualus, tad ir daugelį dalykų matome kitaip... bet manau, kad šita knyga... neras tokio skaitytojo, kuris sakytų, kad knyga nesužavėjo... na gerai, gal per stipriai pasakyta... Bet knyga įdomi. Buvo didelis malonumas ją laikyti rankoje ir skaityti. Tai užtruko, nes knyga stora ir smulkiai prirašyta, bet kiekvienas puslapis buvo verčiamas su gėriu širdyje.


Rašytojas suomis, bet knygoje labai daug aistros... ir tokios pietietiškai svilinančios... kad oi... Neįvardijamos kūno dalys ar kažkokios nuogybės, bet skaitai ir jauti tą aistros karštį... tokį stilių tai suprantu... Kai kūnu nueina jausmas, bet viskas per daug aiškiai neparašyta... Žavu, gerbiu, dievinu, keliu į padanges tokius rašytojus... ir, tikiuosi, tokios knygos niekada neišnyks...


Taigi savo istoriją pasakoja daktaras Sinuhė... Nuo mažumės iki senatvės dienų...


"Aš, Sinuhė, atkeliavau rudenį, kai buvo pats potvynis. Tačiau, kurią dieną gimiau, nežinau, nes atplaukiau Nilu, mažučiu derva išteptu nendrių luotu ir mano motina Kipa rado mane pakrantės meldyne prie savo namų slenksčio."


Pasakojama jo pasirinkimo kelias, kaip tėvas jį įkalbėjo mokintis rašto ir siekti daktaro išsilavinimo. Pasakojama, kad išsilavinimas buvo Tėbų Amono šventikų rankose ir visa ta sistema labai smulkiai atpasakojama su visokiais nuotykiais. Ypač juokiausi, kai Sinuhė turėjo tapti pirmo laipsnio šventiku. .. ir tai ne vienintelė juokinga knygos vieta...


Pirma jo sutikta moteris, kurį apvertė visą jo gyvenimą aukštyn kojomis ir nuo tada prasidėjo Sinuhės kelionės po Siriją, Mitaniją, Babiloną, Hatų žemę, net Kretą... Labai daug palyginimų, aprašymų, papročių, tradicijų, įžvalgų... skirtingų tautų, skirtinga kalbėsena ar temos, kurios tada galbūt toms tautoms buvo aktualios. Viskas labai gražiai papasakota. Atrodo, kad tikrai kitatautis aplankė tas šalis ir pamatęs kitokius įstatymus, stebėjosi tuo... Pasakojime tai galima pajausti... Pvz. Sinuhė stebėjosi hetitų kalamais geležiniai ginklais... vat, ir pafantazuokit, kaip reiktų tai aprašyti, jeigu žinai, kas ta geležis... kaip parašyti tą nuostabą?..


Neįtikima, jog knygą parašė žmogus, gyvenęs 1908-1979 metais. Atrodo, kad šita knyga atkeliavus iš tų senų laikų ir kad ją tikrai parašė kažkas, kas tai matė pats savo akimis. Ypač tai gerai pajutau, kai skaičiau apie dievo Amono paskelbimą neteisėtu dievu, kai buvo naikinamos Amono šventyklos, ta kruvina kova dėl tikėjimo. Labai gerai įsijausta į istoriją. Tiesa, dar žinau vieną rašymo meistrą, kada skaitant lydėjo jausmas, kad rašyta anų laikų herojaus. Tai būtų H. Sinkevičiaus "Quo vadis"...


O pokalbių gražumas. Artimai moteriai sako "seserie mano", apie vedybas "sukulsim ąsotį", kai kas nesuprantamai šneka sako "tavo kalba man, kaip musės zyzimas". Dialoguose, pokalbiuose išlaikyta romantiška tų laikų dvasia... Niekas ten nežino, kaip žmonės bendravo... turbūt irgi paprastai, turėjo savo mėgstamas frazes, palyginimus, posakius, turbūt minėdavo savo dievų vardus... bet pokalbių atspalvis taip gerai nutapytas, kad per tų žmonių pokalbius įsivaizduoji tą senovės Egiptą, tą senovinį Tėbų miestą.


Neabejotinai nuostabi knyga ir visiškai jai pasidaviau. Neturiu pasakyti kažko kritiško.


Keletas citatų:
"Pasakysiu, tik tiek, kad kerštas turbūt svaigina ir jo skonis saldus, bet iš visų gyvenimo žiedų kerštas greičiausiai nužydi."
"Gyvenimo įstatymų niekas negali pakeisti, o žmogus yra nepataisomas."
"Žmogaus širdis - vienintelis skiriantis matas."

Taigi. Įveikiau dar vieną Remarko knygą. Šįkart knygos veiksmas vyksta kiek kitur - ogi koncentracijos lageryje. Bet ne naikinamąjame, o tokiame labiau darbo lageryje. Todėl kai kurie kaliniai yra dar nepraradę vilties išeiti...

Taigi. Įveikiau dar vieną Remarko knygą. Šįkart knygos veiksmas vyksta kiek kitur - ogi koncentracijos lageryje. Bet ne naikinamąjame, o tokiame labiau darbo lageryje. Todėl kai kurie kaliniai yra dar nepraradę vilties išeiti iš lagerio gyvi. Šie žmonės ir yra pagrindiniai romano veikėjai, patys stipriausieji ir galvočiausieji taip sakant. Jie rūpinasi vieni kitais, stengiasi išlikti, įsidėmėti visa tai, kas įvyko lageryje, kad išsaugotų ateičiai, ir tai išliktų istorijoje. Jie kenčia, gyvena prisiminimais, kartais yra apatiški ir net nori mirti, tačiau juos vis atbaido nuo šios minties dar rusenanti juose gyvybės kibirkštis... Apie ją ir yra šis puikus kūrinys, apie tą giliai viduje slypintį norą gyventi

Klasika yra klasika. Nuostabi knyga, nors pradžiai gan skeptiškai vertinau patį knygos parašymą ar pateikimą - viskas parašyta dienoraščių forma. Bet pradėjus skaityti visos abejonės iškart atsitraukia - knyga bus nuostabi....

Klasika yra klasika. Nuostabi knyga, nors pradžiai gan skeptiškai vertinau patį knygos parašymą ar pateikimą - viskas parašyta dienoraščių forma. Bet pradėjus skaityti visos abejonės iškart atsitraukia - knyga bus nuostabi. Veiksmas toks: Grafas Drakula "užsimano"(beskaitant suprasit) įsigyti namą Londone. Ir Londone pradeda dėtis keisti įvykiai. Paslaptinga liga įveikia panelę Liusę, o "įspėjąs" kokia tai gali būti liga daktaras Van Helsingas su draugais pradeda medžioklę.

Dar be to skaičiau "Svečiuose pas Drakulą" (1994) , bet ten tik viena trumpa istorija buvo apie Drakulą, kaip rašo anotacijoje - tai "juodraštinis" Drakulos variantas ( ir ačiū Dievui), o kitos tai tėra trumpos siaubo istorijos.

Filmai, kuriuos žiūrėjau buvo Nosferatu (1922) (labai baisus), "Dracula" (1992) ir kad naktį eitų ramiai miegoti "Dracula: Dead and Loving It" (1995)

10 iš 10 balų.

P.S. Skaitydamas ir pats šiek tiek "neramiai" tekdavo pasijusti - tai šunys kažkur pradėjo staugti, tai kažkas į langą bildėjo (lietus), tai kažkas už sienos krežbdėjo... Tikiuosi "Frankenšteinas" irgi bus toks geras...

"Prisukamas apelsinas" - tai knyga apie paauglį, nesiskaitantį su aplinkiniais, smurtaujantį, vaidinantį "vierchą". Autoriaus kalba labai savita, perskaičiau visą knygą, tačiau prie rusiškų intarpų taip ir neįpratau (ačiū...

"Prisukamas apelsinas" - tai knyga apie paauglį, nesiskaitantį su aplinkiniais, smurtaujantį, vaidinantį "vierchą". Autoriaus kalba labai savita, perskaičiau visą knygą, tačiau prie rusiškų intarpų taip ir neįpratau (ačiū vertėjui, kuris knygos pradžioje parašė įžangą ir tiems rusiškiems žodžiams, kurių specialiai nevertė, nuteikė). Knygos pagrindinė mintis labai aiški: žmogus gali pasikeisti tik tada, kai jis pats to nori, aplinkiniai to nepadarys. Beskaitydama knygą galvojau, kodėl Anthony Burgess'o aprašomas būdas, kaip kovoti su smurtu, nėra taikomas realybėje (net ir šiais laikais). Knygai einant į pabaigą, pati sau atsakiau į tą klausimą. Nors negali žinoti, galbūt ateities medicinoje toks būdas bus išvystytas.Kūrinys labai patiko, jame pavaizduota tiek anų laikų (knyga parašyta 1962 m.), tiek šių dienų žiauri realybė. Ši knyga - puikus įrodymas, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis.

Super. Abi knygos fantastiškos. "Dvylika kėdžių" yra kaip ir tęsinys "Aukso veršio", bet galima ir antrąją neperskaičiu pirmosios. Pirmojoje knygoje pasakojam kaip "Didysis kombinatorius" su bajorų vadovu ieško lobio, kuris...

Super. Abi knygos fantastiškos. "Dvylika kėdžių" yra kaip ir tęsinys "Aukso veršio", bet galima ir antrąją neperskaičiu pirmosios. Pirmojoje knygoje pasakojam kaip "Didysis kombinatorius" su bajorų vadovu ieško lobio, kuris paslėptas vienoje iš dvylikos kėdžių, bet paslaptį sužino ir tėvas Fiodorovas, kuris taip pat kėsinasi į lobį.

Antroje knygoje veiksmas irgi sukasi apie pinigus, tik šįkart Benderio tikslas yra kur kas didesnis - jam reikia milijono. Ir sutinka Ostapas savo likimo bendražygį - leitenanto Šmito sūnų, kuris žino kur rasti pogrindinį milijonierių. Prie jų prisideda dar du bendraminčiai. Ir nuotykiai įsivažiuoja...

Super knygos - 10 balų iš 10. Beje, yra ir filmai sukurti "Dvylika kėdžių" (1971) (t.p. yra ir 1977, bet jis man nelabai) ir "Aukso veršis" (1968), bet "Dvylika kėdžių" (1971), man asmeniškai išvis yra vienas geriausių visų laikų filmų. Kas nematėt - pažiūrėkit, nepasigailėsit.