Išties, puikus romanas, sukėlęs dviprasmiškus jausmus ir labai daug įvairiausių minčių. Pirmiausia, nesuprantu, kaip Mirandą galima apibūtinti kaip kažkokią atseit intelektualę, aš temačiau tik negudrią, pataikaujančią...

Išties, puikus romanas, sukėlęs dviprasmiškus jausmus ir labai daug įvairiausių minčių. Pirmiausia, nesuprantu, kaip Mirandą galima apibūtinti kaip kažkokią atseit intelektualę, aš temačiau tik negudrią, pataikaujančią vyresniam vyrui, mergiščią, kuri neva labai daug nusimano apie meną. Nejaugi? Ar tokio "kreivo, šleivo" paveikslo glostymas ir bučiavimas atrodo kaip intelektualės elgesys? Nemanau. Taip pat, manau, jei ji būtų buvusi tokia protinga ir gudri, būtų sugalvojusi daug išradingesnių būdų pabėgti. Man jos buvo gaila tik iš žmogiškosios pusės. Juk kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę, tad taip ją pagrobti ir uždaryti išties - bjauru ir nesąžininga. Šiuo atveju, pagrobėjas Frederikas man pasirodė daug gudresnis, blaiviai mąstantis vaikinas. Galbūt jis ir neapsimetinėjo išmanąs meną, bet du dalykus išmanė puikiai - drugių kolekcionavimą ir pagrobimo meną, kuris buvo išties kūrybingas ir iki smulkmenų apgalvotas. Dažnai gailėjausi pagrobėjo, baisiausia, kad jis tenorėjo tik būti mylimas ir kurį laiką buvo pasipūtėlės pseudomenininkės auka. Aukos ir "šeimininko" santykis man labai priminė knygą "Lolita", netgi "šeimininkų" mintys vos ne identiškos, nors situacijos ir skiriasi, bet vis dėlto... Nesinori leistis į visiškas smulkmenas ir kalbėt apie pabaigą, juk, vis dėlto, gal dar kas neskaitęs ir norės perskaityti. Tiesiog norisi pasakyti, kad kolekcionierius bet kokiu atveju išlieka kolekcionierium. Manau, tai viena tų knygų, kurią reikia perskaityti tikram skaitytojui.

Oficiali dalis: Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas...

Oficiali dalis: Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas. O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti - juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis... Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija. Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos...

Mano jausmai:

Apie Jo Nesbo knygas prisiskaičiau labai daug gerų atsiliepimų. Buvo net tokių, kurie jį vadino "mėgstamiausiu rašytoju", kai jo tas knygas suskaitė.

Pati Jo Nesbo asmenybė labai įvairiapusiška... Jaunystėje buvo aistringas futbolo mylėtojas ir net svajojo apie futbolininko karjerą "Tottenham Hotspurs" komandoje Anglijoje. Baigė mokyklą prastais pažymiais... Dėl patirtos traumos apie sportą galėjo pamiršti... o prasti baigiamieji balai užkirto kelius į tolesnius mokslus, todėl Jo Nesbo trejus metus praleido kariuomenėje. Jo paties žodžiais: "Tai nebuvo maloniausi gyvenimo metai, naktimis dažnai sapnuodavau, kad nusišaunu, tačiau čia pradėjau skaityti Hamsuną ir Hemingvėjų. Be to, iki tol labai pasitikėjau savo talentais ir ieškojau kelio, kuriame mažiausiai pasipriešinimo. Būdamas armijoje atradau tai, ko nemaniau turįs: vidinę discipliną." Jo Nesbo teko perlaikyti egzaminus, bet jis vis dar nežinojo, ką nori veikti gyvenime, tad nuėjo krimsti ekonomikos mokslų. Būdamas studentas tapo De Tusen Hjem gitaristu. Bandė grupei rašyti dainas. Po studijų įsidarbino finansų srityje, savo pomėgiui rašė dainas. Taip gimė nauja muzikos grupė Di Derre. Kiek supratau, grupė buvo populiari. Buvo išleistas ne vienas albumas. "Aš toliau dirbau vertybinių popierių biržoje, o koncertavau tik laisvalaikiu. Taip pat studijavau, nes ketinau tapti finansų analitiku, dvejus metus dirbau DnB Markets". Idėja rašyti knygą gimė atostogų metu, keliaujant į Australiją (Kiek supratau, geros atostogos buvo... kažkur pusė metų)... ir namo jau grįžo su beveik baigtu rankraščiu. Atidavė jį vertinti leidyklai. Atėjus gerai žiniai, kad knygą išleis, prasidėjo Jo Nesbo kaip rašytojo karjera.

Koks gi mano įspūdis?
Patiko, kad knyga reikalauja šiek tiek pakrutinti smegenis, nėra jau toks lengvas skaitalas.
Patiko, kad kai kurie skyriukai prasidėdavo lyg tąsa anksčiau buvusio skyriaus, bet iš tiesų kalba eidavo visai apie kitokius dalykus.
Patiko perpinti dalykai. Patiko, kad vienas žmogus tiek daug gali turėtų užslėptų dalykų ir kad grupė žmonių, taip gali būti susipainiojusi tarpusavyje, o rašytojas lyg pasimėgaudamas viską pamažu atriša ir parodo skaitytojui.
Patiko sveikas, ne holivudiškas, protavimas.
Patiko ir pagrindinis veikėjas: vienišius, atsiskyrėlis, įsimylėjęs nelaiminga meile, alkoholikas. Jo vidinės dramos, išgyvenimai suteikė spalvos kriminalui. Tik kažkodėl susidarė įspūdis, kad detektyvas, kuris tiria bylą, yra visažinis. Yra daug ir kitų veikėjų, būtų galima pagal jų specialybes, jiems perkelti dalį informacijos srauto, bet nereikia, yra Haris Hūlė, jis viską nutuokia. Ar ne per daug žmogaus jėgoms? Kartais jo mintys, idėjos nepaaiškintos, lyg nukabintos iš oro.

Yra dialogų su emocijomis... kaip pvz.
- Kažką galvoji?
- O?
- Nesiklausai?
- O?
- Na visai...
- Mhmmm.


Mano manymu, tai nesuteikia jokio atspalvio kūriniui, tik sunaudoja kelias eilutes ir šiek tiek nervina... Įtraukia ta aplinka, tas veiksmas, tai kam tada stoviniuoti vietoje?
Norėtųsi tokiose knygose šaltumo, greitumo, kvapo užgniaužimo, prilipimo prie knygos, kad puslapiai įtrauktų. Kriminaliniuose detektyvuose kaip ir įtempto siužeto filmuose turi būti apgalvota kiekviena sekundė... detalė turi perkloti kitą detalę, kad stebėtojo dėmesys būtų visas sutelktas. Ne visas ritmas čia buvo išlaikytas. Kai kuriose knygos vietose pagaudavau save mąstant apie kažką visai kito.


Visa kita apspręs laikas - kiek detalių, kiek įspūdžio išliks padėjus šią knygą į lentyną ir paėmus skaityti kitas knygas.

Manau, ateityje dar imsiu kokia Jo Nesbo detektyvą, kai norėsis tokio stiliaus knygų.
Smagu, praplėčiau akiratį. Dar vienas naujas rašytojas išmėgintas. Mėgstamiausiu ar labai mėgstamu jis netapo, bet... vaizdą susikūriau... pajutau naujų jausmų...

"Vilniaus miesto centre iš viso yra 108 gatvės. Ir jeigu vaikščioti jomis gana ilgai, t.y. kiekvieną dieną keletą metų, tai kai kuriose iš jų galima tapti nuostabių istorijų liudininku, o kai kuriose net istorijų...

"Vilniaus miesto centre iš viso yra 108 gatvės. Ir jeigu vaikščioti jomis gana ilgai, t.y. kiekvieną dieną keletą metų, tai kai kuriose iš jų galima tapti nuostabių istorijų liudininku, o kai kuriose net istorijų dalyviu.
Žinau, kad tokiais atvejais sakoma, jog tokios istorijos, be abejo, galėjo nutikti bet kur. Bet mes to neteigsime - kam apgaudinėti žmones? Ne, šios istorijos galėjo nutikti tik pas mus, Vilniuje. Ir tik vai...kščiojant Senamiesčio gatvėmis, tas istorijas iš pradžių galima buvo išgirsti, o vėliau ir užsirašyti."
Maksas Frajus "Senojo Vilniaus pasakos".

Nuoširdžiai gaila, kad ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą. Ją būtina perskaityti kiekvienam vilniečiui/ pseudo-vilniečiui/ ne vilniečiui ir apskritai visiems, kas širdyje nešioja dalelę mūsų puikios Sostinės - mūsų nuostabaus Vilniaus

Ar žinote, kas yra išprotėjimas? - tai, kai geri vanilinę kavą "Coffee Inn" kavinėje Vilniaus gatvėje ir tą pačią akimirką skaitai knygą apie tą pačią gatvę ir apie tą pačią kavinę. Trūksta tik Gedimino radio transliacijos ;] Neapsakomas džiaugsmas. O vėliau eini ir užsuki į kiekvieną mažą senamiesčio kiemelį, nes kažkur turėtų kabėti raudonas lektuvas, Radvilų gatvėje ieškai staliuko, prie kurio sėdėtų trys seni draugai, spėjantys praeivių gyvenimo istorijas, Paupio gatvėje chaotiškai bandai surasti senuko, parduodančio ištraukas iš likimo knygos, kurią parašė jo mirusi žmona, Raugyklos gatvėje šiek tiek pasigražini, nes kažkur čia vyksta spalvotų šokių pamokos ir prieš vidurnaktį netyčiom atsiduri Raugyklos gatvėje, kur gyvena sapnų gaudytojas. Darai daug įvairių keistų dalykų, apie kuriuos net nebūtum pagalvos. Nuo vaikystės svajojau atsidurti knygoje - ir štai aš jos puslapiuose. Myliu Vilnių - naktinį, pilną stebuklų ir paslapčių.

Taigi, kviečiu jūs į Vilnių - į Makso Frajaus pasaką.

"Vilniaus miesto centre iš viso yra 108 gatvės. Ir jeigu vaikščioti jomis gana ilgai, t.y. kiekvieną dieną keletą metų, tai kai kuriose iš jų galima tapti nuostabių istorijų liudininku, o kai kuriose net istorijų...

"Vilniaus miesto centre iš viso yra 108 gatvės. Ir jeigu vaikščioti jomis gana ilgai, t.y. kiekvieną dieną keletą metų, tai kai kuriose iš jų galima tapti nuostabių istorijų liudininku, o kai kuriose net istorijų dalyviu.
Žinau, kad tokiais atvejais sakoma, jog tokios istorijos, be abejo, galėjo nutikti bet kur. Bet mes to neteigsime - kam apgaudinėti žmones? Ne, šios istorijos galėjo nutikti tik pas mus, Vilniuje. Ir tik vai...kščiojant Senamiesčio gatvėmis, tas istorijas iš pradžių galima buvo išgirsti, o vėliau ir užsirašyti."
Maksas Frajus "Senojo Vilniaus pasakos".


Nuoširdžiai gaila, kad ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą. Ją būtina perskaityti kiekvienam vilniečiui/ pseudo-vilniečiui/ ne vilniečiui ir apskritai visiems, kas širdyje nešioja dalelę mūsų puikios Sostinės - mūsų nuostabaus Vilniaus.
Išmeskite velniop visus Vilniaus žemėlapius, išjunkite navigatorius ir paimkite į rankas šią knygą. Kalbu visiškai rimtai. Sausi faktai yra niekas, palyginus su šia knyga.
Jūs gi visur galite perskaityti, kad Vilniaus įkūrėju buvo kunigaikštis Gediminas, o tai, kad jis užmigo amžinu miegu po savo piliakalniu ir ... tššš ... sapnuose regi miestą - iš kur tai sužinosite?
Galbūt nieko įdomaus nerasite apie Šv. Ignoto gatvę, bet ... tššš ... gal atsitiktinai ten galėsite sutikti savo seną draugą, kuris ... - iš kur tai sužinosite?
Vilniuje begalė kavinių, bet tik vienoje iš jų ... tššš ... trys draugai žaidžia iš oro - iš kur tai sužinosite?
Galbūt jūs atsidursite Visų Šventųjų gatvėje, bet praeisite ją ... tššš ... nesusimąstydami, be klausimų ir ... iš kur sužinosite, kad ten galima rasti atsakymą į rūpimą klausimą?
Galiausiai, iš kur jūs sužinosite apie islandišką Saulėtą kavą, kurią galima ... tššš ...

Taigi tik iš "Senojo Vilniaus pasakų". Geriau perskaitykite šią knygą, kraukite kuprines, imkite visas šias istorijas su savimi ir keliaukite į Vilnių.
Taip pat nepamirškite pakabinti ant tilto pakabinti bato, vietoj nuvalkiotų spynų, Gaonų gatvėje pavaišinti gulinčio policininko kava ar brendžiu ir padaryti begalę kitų naudingų veiksmų Sostinės gatvėse, dėl kurių jūs dar ne vieną sykį užsimanysite ten sugrįžti.
Iki pasimatymo mūsų žavingoje Sostinėje.

Nuostabi knyga, tarytum maža enciklopedija, kuri parodo svarbiausius to metų įvykius. Nuo Stalino mirties iki Chruščiovo nuvertimo. Tų įvykių buvo ir skaudžių ir gan juokingų (bent man asmeniškai), kai Pvz: 1957m. vyko...

Nuostabi knyga, tarytum maža enciklopedija, kuri parodo svarbiausius to metų įvykius. Nuo Stalino mirties iki Chruščiovo nuvertimo. Tų įvykių buvo ir skaudžių ir gan juokingų (bent man asmeniškai), kai Pvz: 1957m. vyko Maskvoje "Pasaulio jaunimo suvažiavimas" ir paskui gimė daug "negriukų"... Buvo kaip ir toks "Benderio prototipas" Rokotovas, kuris ir Sovietų valdžią už nosies pavedžiodavo ir gerą biznį suko, kol... Ar kaip užsimanė Nikita Kazachstano stepes paversti dirbamais laukais (dar pažystu kelis žmones, kurie ten "važiavo" traktoristaut).

Verdiktas 10 iš 10 balų.

Vis dar jaučiuosi it apsvaigusi nuo to malonumo, kokį suteikė šis romanas. Slyste slydau žodžiais, negalėjau atsiplėšti. Veiksmas aprašomas ne itin nuosekliai, išmėtytai, tačiau nuo to tik dar įdomiau. Pamąstymai apie...

Vis dar jaučiuosi it apsvaigusi nuo to malonumo, kokį suteikė šis romanas. Slyste slydau žodžiais, negalėjau atsiplėšti. Veiksmas aprašomas ne itin nuosekliai, išmėtytai, tačiau nuo to tik dar įdomiau. Pamąstymai apie gyvenimą, santykius, būtį, nebanalūs, neįkyrūs. Knygos herojai vienas už kitą spalvingesni, įtaigūs, labai gyvi. Mergišius chirrugas Tomas. Įdomiausia tai, jog beskaitydama pradėjau suprasti jo trauką moterims, net ir turint mylimąją, juk "Tomas sakydavo: mylėtis su moterimi ir miegoti su moterimi - ne tik dvi skirtingos, bet beveik priešingos aistros. Meilė - tai ne noras mylėtis (šis noras siejasi su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi)." Tomo poligamija atrodė ganėtinai simpatiška, nors apskritai to netoleruoju, tačiau Tomas turėjo tarytum kokį talentą - išsirankioti gyvenime įdomiausias moteris ir paversti jas savo trumpalaikėmis damomis. Vienintelė ilgalaikė, verta Tomo meilės buvo Tereza. Tereza - pavydi, sieliškai šiek tiek sužalota moteris. Šešių atsitiktinumų dėka ji atsiranda Tomo gyvenime ir iš jo nepasitraukia iki pat mirties. Sabina - Tomo meilužė, simpatiška menininkė, trokštanti gyvenime išdavysčių. Francas - deja, tikriausiai pati nykiausia knygos persona. Aš jį vis ir įsivaizdavau kaip nuobodylą kerėplą. Ir, galiausiai, šuo Kareninas - vienas mieliausių, liūdniausiai gyvenimą baigusių, personažų. Skaitant apie šunelio kančias, norėjosi ir ašarą nubraukti, taip labai jo pagailo. Niekada nejaučiau didelės simpatijos šunims, tačiau paskaičiusi apie šį, netgi pamaniau, kad kada nors galbūt ir norėčiau turėti šunį, kuriam, be abejo, duočiau savo mėgstamo personažo vardą. Vis dėlto, perskaičius šią knygą būtis neatrodo sietina su lengvybe, su nepakėlimu - tikrai. Nuostabi istorija, ir nebūtinai apie meilę - tiesiog apie žmogų ir jo egzistenciją. "Nepakeliama būties lengvybė" tiesiog būtina perskaityti mažiausiai kartą.

Dar viena išliaupsinta knyga, kuri man ne itin patiko. Nepaisant to, skaitėsi gana lengvai ir greitai.

Baigus skaityti šią knygą, viena iš labiausiai man į galvą lindusių minčių: "Vau, būtų buvę smagu paskaityt ją prieš...

Dar viena išliaupsinta knyga, kuri man ne itin patiko. Nepaisant to, skaitėsi gana lengvai ir greitai.

Baigus skaityti šią knygą, viena iš labiausiai man į galvą lindusių minčių: "Vau, būtų buvę smagu paskaityt ją prieš kokius gerus penketą-šešetą metų."

Ir iš tiesų, tai knyga paaugliams, ne tiems ilgai užsibuvusiems, jaunatviškiems žmogeliukams, bet tiems tik tik įžengusiems, kurious viskas nervina ir bloga daros nuo pasaulio. Knyga gana negatyvi, atskiesta šnekamuoju stilium, bet tuo pačiu nuoširdžiai, gana atvirai atskleidžia jauno žmogaus mąstyseną, gyvenimo suvokimą. Žinoma, knyga neatspindi kažkokio paauglių stereotipo, tai dar nereiškia, kad taip mąsto visi paaugliai, tačiau tikrai manau, kad vienokiu ar kitokiu metu visi kažką panašaus išgyvename.

Skaičiau šią knygą jau senokai, tad suknu leistis į detales ir išsamiai ją apibūdinti. Visgi, kas įstrigo labiausiai, tai kad siaubingai sunkiai ji man skaitėsi ir nebuvo tokia įdomi, kokios tikėjausi.

Veiksmas sukosi gana...

Skaičiau šią knygą jau senokai, tad suknu leistis į detales ir išsamiai ją apibūdinti. Visgi, kas įstrigo labiausiai, tai kad siaubingai sunkiai ji man skaitėsi ir nebuvo tokia įdomi, kokios tikėjausi.

Veiksmas sukosi gana lėtai, veikėjų veiksmai man neatrodė itin logiškai pagrįsti ir pati istorija visiškai ne tokia, kokios tikėjausi.

Žodžiu, prisiminimai ne kokie ir antrąkart veikiausiai aš jos neskaityčiau, nors kas žino, gal kada teks...

Vargu ar atsirastų kas nors niekad negirdėjęs apie šią knygą ar, tiksliau, savotiškai tragišką jos pabaigą. Taigi pabaiga man toli gražu nebuvo staigmena, priešingai nei faktas, kaip labai man ši knygą patiko.

Nors...

Vargu ar atsirastų kas nors niekad negirdėjęs apie šią knygą ar, tiksliau, savotiškai tragišką jos pabaigą. Taigi pabaiga man toli gražu nebuvo staigmena, priešingai nei faktas, kaip labai man ši knygą patiko.

Nors veiksmas labiau sutelktas į Aną, artimiausią jai aplinką, asmenis, romane taip pat plėtojamos ir kelios kitos siužeto linijos. Verta paminėti, kad tai šiek tiek nukreipia skaitytojo dėmesį, kartais tampa nuobodoka ir tikrai ištempia skaitymo laiką, bet vis tiek gana įdomu susipažinti ir su kitais veikėjais iš arčiau.

Sunku trumpai nusakyti knygos siužetą, iškeliamus klausimus, vertybes, tačiau viena pagrindinių - Anos Kareninos neištikimybė. Skaitant susidaro įspūdis, kad to meto visuomenė, konkrečiau aukštesnieji jos sluoksniai, gyvena savotiška apgaule, apsimetinėjimu, tarsi nuolatine drama teatro scenoje (adaptacijoje pasirinkta forma). Nuolat pagaunamos užuominos, kad visi apgaudinėja savo sutuoktinius, visi mėgaujasi aukštuomenės gyvenimu, tačiau Ana Karenina, visų susižavėjimo, pagarbos objektas, viešai palieka savo vyrą, sūnų, ir iškeliauja su savo meilužiu Vronskiu.

Tai išties tragiška istorija. Ieškodama meilės, laimės Ana palieka šeimą, nors ir be proto myli savo sūnų, tačiau lieka viena konfrontacijoje su savo pavydu, baimėmis, kad Vronskis ją paliks, ir didėjančiu nevisavertiškumo jausmu (galbūt visą tai reikėtų suprasti kaip jos sąžinės balsą, gėdą dėl savo veiksmų, nepaisant ketinimų...). Nuo pat pradžių žavėjausi Anos personažu, tačiau kuo gylyn, tuo mažiau jis man patiko ir kėlė savotišką antipatiją, kokią tik gali kelti neracionalūs ir isteriški asmenys.

Puiki knyga verčianti susimąstyti apie įvairausius gyvenimo aspektus ir žmonių tarpusavio ryšius, nors galimas daiktas šiek tiek seksistinė, jei atsižvelgsim į faktą, kad daugumą veikėjų (daugiausia, žinoma, vyrai) buvo neištikimi ir turėjo galybę meilužių, tačiau ilgai ir laimingai gyveno (veikiausiai). Kai tuo tarpu Ana, paviešinusi savo santykius, sulaukia siaubingo galo (juk nebūtina jai buvo tampti sąžinės užgraužta isterike ir šokti puo tuo traukiniu). Bet čia, žinoma, kaip pažiūrėsi...

Tai viena tų knygų, kurią užverti, numeti į lentyną ir pamiršti nepraėjus nė dienai. Ši istorija apie išlepintą septyniolikmetę mergiotę, kurios mergišius tėvas susiranda moterį ir pagaliau nori vesti, tad, žinoma,...

Tai viena tų knygų, kurią užverti, numeti į lentyną ir pamiršti nepraėjus nė dienai. Ši istorija apie išlepintą septyniolikmetę mergiotę, kurios mergišius tėvas susiranda moterį ir pagaliau nori vesti, tad, žinoma, mergiotė nori juos išskirti. Nežinau, kuris veikėjas erzino labiausiai, nes erzino visi. Mergiotė, Sesilė, į meilę žiūrinti tik kaip į pasilaižymą patvory su bet kuo ir gana, jaučiasi nuskriausta, kai tėvo gyvenime atsiranda intelektuali moteris, kuri tučtuojau nori pakeisti jų prabangų, rūpesčių nepažįstantį gyvenimėlį. Tėvas, Reimonas, aptekęs pinigais mergišius, moteris keičiantis it kojines. Ana, pseudointelektuali niurgzla, kritikuojanti viską aplink ir viskuo nepatenkinta, gyvenimų tvarkdarė. Na, ir dar pora, visiškai nykių veikėjų - Sirilis ir Elzė, jie tokie nykūs, kad jiems tiktų bet kokių aktorių iš muilo operų portretai. Įvykiai lengvai nuspėjami, pabaiga banali, nuspėjama jau įpusėjus. Vis dar negaliu suprasti apie kokį liūdesį ir vienatvę čia atseit buvo kalbama? Neradau jo nė lašo, radau tik išlepintos mergiotės virkavimus, negavus tai, ko ji nori. Galbūt, jei būčiau ją skaičius keturiolikos metų, man ši knyga ir būtų palikusi geresnį įspūdį, bet ir tai vargu.