Ši S. Rushdie knyga, ypač primena kitą magiškų istorijų pasakotojų - čilietės Isabelle Allende - stilių. Žinoma, negali sakyti, kad "Klounas Šalimaras" - kažkas itin naujo ir visiškai priešingo S. Rusdie, kažkas, ko iš jo...

Ši S. Rushdie knyga, ypač primena kitą magiškų istorijų pasakotojų - čilietės Isabelle Allende - stilių. Žinoma, negali sakyti, kad "Klounas Šalimaras" - kažkas itin naujo ir visiškai priešingo S. Rusdie, kažkas, ko iš jo nebuvo galima tikėtis. S. Rushdie, kaip ir I. Allende, mėgsta savo pasakojamą istoriją, tarsi audeklą suausti iš atskirų personažų istorijų gijų. Tad kas šįkart pasakojimą dar tokį panašų į I. Allende's kalbėjimą? Manyčiau, ryšys su, jei taip galima pasakyti, gimtuoju kraštu. Be abejo, ir kitose S. Rushdie knygose ryškus nacionalinis motyvas - motina Indija savo spalvom ir kvapais įsismelkia į pasakojimą, ją galima tiesiog justi, vartant knygos lapus. Tačiau "Klounas Šalimaras" neria dar giliau. Tai pasakojimas ne tik apie Indiją - o apie Kašmyrą, teritoriją, iš kurios yra kilę rašytojo seneliai. Kraštą, kurio gyventojai stebina keistomis ryškiai mėlynomis ar žaliomis akimis, kraštą, kuriame plyti gražusis Šalimaro sodas, kraštą, kuris savo istoriją rašė ne tik tradicinių šokių melodijomis ar valgių receptais, bet ir krauju.
Į knygą sutelpa šokėjos Bunji, akrobato Klouno Šalimaro, ambasadoriaus Maksimiljano Ofiulso, jų tėvų ir giminaičių, kaimynų ir pažįstamų, netgi priešų istorijos, o viską sujungia Indijos (Kašmyros) Ofiuls gyvenimo ir kilmės istorija. Nors knyga parašyta taip, kad didysis sukrėtimas įvyksta pačioje pradžioje, o paskui, tarsi vyniojant stebuklingąjį Ariadnės įduotą siūlo kamuolį ir narpliojant personažų likimų vingius bandoma išeiti iš šio pasakojimo labirinto, negalima sakyti, kad tokiu būdu buvo prarasta intriga. Personažų istorijos tokios skiritngis ir spalvingos, savyje talpinančios dar ir dar naują pasakojimą (juk kiekvieno mūsų gyvenimas pilnas žmonių - o kiekvienas jų su savo praeitimi, dabartimi ir ateitimi, pats yra tarsi atskira knyga - net ne knyga, o daugiatomė, niekada nepabaigiama leisti enciklopedijos serija), kad kažkaip net nebesvarbu, kad pasirinktas toks retrospektyvinis šokinėjimas - kad tai, kas dar tik turi - turės įvykti ateityje - jau įvyko ir visi personažai gyvena tos ateities link.

"Klounas Šalimaras" - tai perteikiantis tragišką, karų ir pasipriešinimo konfliktų pažymėtą mylimo senelių krašto Kašmyro istoriją per Pačigamo kaimo likimą ir pražūtingą šokėjos Bunji ir akrobato Klouno Šalimaro meilę perteikiantis pasakojimas, suaustas iš daugybės gijų ir vos vos pagardintas magiškuoju realizmu, kuris ir taip nepaprastą istoriją padaro dar labiau nepaprasta.

Ilgai lauktoje trečioje knygoje "Bridžita Džouns. Pamišusi dėl meilės" herojė išgyvena naują etapą. Nors keičiasi jos kūno formos ir drabužių dydžiai, Bridžitai tenka susidoroti su vienišos motinos vaidmeniu, modernias...

Ilgai lauktoje trečioje knygoje "Bridžita Džouns. Pamišusi dėl meilės" herojė išgyvena naują etapą. Nors keičiasi jos kūno formos ir drabužių dydžiai, Bridžitai tenka susidoroti su vienišos motinos vaidmeniu, modernias technologijas, iš naujo atrasti savo seksualumą ir pan.

Man knyga pasirodė ypatingai pritempta ir netikroviška, o pabaiga - lyg paskutinę minutę prieš atiduodant leidyklon, parašyta.

Asmeninis vertinimas 2 iš 5.

Knygos veiksmas vyksta septintojo dešimtmečio pabaigoje, čia sutinkame pagrindinį veikėją Toru Vatnabe, pasakojantį mums apie savo studentiškas dienas Tokijuje, vienatvę, atsitiktinį seksą, meilę, aistras ir mirties...

Knygos veiksmas vyksta septintojo dešimtmečio pabaigoje, čia sutinkame pagrindinį veikėją Toru Vatnabe, pasakojantį mums apie savo studentiškas dienas Tokijuje, vienatvę, atsitiktinį seksą, meilę, aistras ir mirties šešėlius.



Tai mano pirmoji šio autoriaus skaityta knyga, tačiau sprendžiant iš žmonių atsiliepimų, kurie yra pervertę daugiau nei vieną autoriaus kūrinį, "Norvegų girios" istorija yra netipinė, lyginant su kitomis. Pats autorius yra sakęs: "Lig tol dar niekad nemėginau papasakoti tokios vientisos, paprastos istorijos, tad labai magėjo išbandyti save". Jei to nežinočiau, greičiausiai negrįžčiau prie šio autoriaus, nes tai tiesiog paprasta, nesunkiai skaitoma istorija, kurioje galima rasti ir maloniai nustebinančių, cituotinų vietų, tačiau kadanors planuoju paskaityti dar vieną autoriaus knygą, susidaryti ryškesniam vaizdui.

Tai pirmoji ir, manau, sėkminga mano pažintis su šiuo autoriumi - ateityje savo knygų lentyną planuoju papildyti dar vienu jo kūriniu. Tai nėra kažkoks daug peno sielai suteikiantis šedevras, tačiau knyga greitai...

Tai pirmoji ir, manau, sėkminga mano pažintis su šiuo autoriumi - ateityje savo knygų lentyną planuoju papildyti dar vienu jo kūriniu. Tai nėra kažkoks daug peno sielai suteikiantis šedevras, tačiau knyga greitai įtraukianti, lengvai skaitoma, išsiskiria savo paprastumu ir tiesmukiškumu.

Pagrindinis knygos veikėjas, autoriaus alter ego Henris Činaskis - pašto darbuotojas, lošėjas, mergišius ir alkoholikas, todėl iš pažiūros galima pagalvoti, kad knyga liūdnoka ir kiek slegianti, tačiau pajuokavimai bei ironijos prieskoniai skaitytojui karts nuo karto leidžia ir šyptelėti.

Alergiškus necenzūriniams žodžiams ir vulgarumui gali išberti.

Pamestinukas, rastas Nilo nendryne įstrigusiame luotelyje; mylimas vidutinio luomo tėvų įvaikis; sumanus šventyklos mokyklos mokinys; gabus gydytojo pagalbininkas; vargšų gydytojas; aukščiausio rango gydytojas- kaukolės...

Pamestinukas, rastas Nilo nendryne įstrigusiame luotelyje; mylimas vidutinio luomo tėvų įvaikis; sumanus šventyklos mokyklos mokinys; gabus gydytojo pagalbininkas; vargšų gydytojas; aukščiausio rango gydytojas- kaukolės atvėrėjas; karo gydytojas; keliautojas po rytines Viduržemio jūros šalis; diplomatas; sąmokslininkas; nunuodijęs faraoną Echnatorą ir hetitų princą Šubatu; skurdžius; tremtinys dykumoje - tai vis Sinuhė. Sinuhė buvo įvykių sūkuryje, kai Egipto faraoną Amenhotepą keičia jo sūnus Echnatonas, kardinalus reformatorius. Jis paskelbia visus Egipto dievus ir jų vyriausiajį Amoną neteisėtais, uždaro jų šventyklas, sudaužo statulas, atima šventyklų turtus. Tikruoju dievu paskelbiamas Atonas, vienintelis dievas, jis neturi atvaizdo, jam visų rasių ir tautų žmonės vienodi, vienodai mylimi. Vergija panaikinama, nebereikia kariuomenės, nes turi įsigalėti visuotinė taika. Reformuojama sudėtinga rašyba, rašyti ir skaityti mokomi ne tik visi berniukai, bet net ir mergaitės. Tos permainos supriešina Egiptą, kilus kruvinam pilietiniam karui, Echnatonas priverstas trauktis iš Tėbų, įkuria naują sostinę Achetatoną. Sinuhė, nors yra abejingas religijai, palaiko faraoną Echnatoną, bet kartu mato jo reformų nesavalaikišką absurdiškumą ir yra priverstas įsitraukti į sąmokslą prieš jį.

Kai aprašyme pamačiau, kad pagrindinis veikėjas yra ligonis, nusivyliau, maniau, kad tai gadins knygą. Tačiau netrukau suprasti, kad taip tikrai nėra.

Knygoje pasakojama kaip jaunas kunigaikštis Myškinas grįžta iš...

Kai aprašyme pamačiau, kad pagrindinis veikėjas yra ligonis, nusivyliau, maniau, kad tai gadins knygą. Tačiau netrukau suprasti, kad taip tikrai nėra.

Knygoje pasakojama kaip jaunas kunigaikštis Myškinas grįžta iš Šveicarijos, kurioje kelerius metus gydėsi ligą, į Rusiją. Ten jis susipažįsta su turtingais ir įtakingais asmenimis ir, žinoma, įsimyli. Pirmoji jo meilė - Nastasija Filipovna, kurią jis įsimyli net jos nematęs - kunigaikščiui užtenka išvysti merginos portretą. Tačiau Nastasija yra labai nepastovi, ji gali bet kam pažadėti ištekėti ir po to pabėgti.

Myškinas pasiperša Nastasijai, tačiau ji pabėga su kitu vyru, kuri nori ją vesti, Rogožinu. Paslapčia ji bando suartinti Myškiną su tolimos jo giminaitės Jepančinos dukra Aglaja. Jiedu suartėja, Myškinas pasiperša, tačiau Aglaja nieko neatsako. Kai Nastasija vėl pasirodo kunigaikščio gyvenime, jis dar kartą jai pasiperša ir šįkart, atrodo, sėkmingiau. Tačiau Nastasija ir vėl pabėga su Rogožinu, šįkart ji tiesiog nepasirodo bažnyčioje. Netrukus po to Nastasija yra randama nužudyta.

Knygos pabaigoje kunigaikštis vėl gydosi Šveicarijoje, nes liga atsinaujino.

Nors skaičiau šią knygą ilgai, nereiškia, kad ji man nepatiko. Tikrai rekomenduoju visiems perskaityti.

Ernesto Hemingvėjaus knygoje "Žalios Afrikos kalvos. Turėti ir neturėti" yra du kūriniai. Vienas jų - "Žalios Afrikos kalvos" yra autoriaus prisiminimai apie medžioklę Afrikoje. Smulkiai aprašoma, kaip vyko medžioklė,...

Ernesto Hemingvėjaus knygoje "Žalios Afrikos kalvos. Turėti ir neturėti" yra du kūriniai. Vienas jų - "Žalios Afrikos kalvos" yra autoriaus prisiminimai apie medžioklę Afrikoje. Smulkiai aprašoma, kaip vyko medžioklė, medžiotojų laisvas laikas, poilsis.

Antrasis kūrinys - "Turėti ir neturėti" - pasakoja apie kontrabandininkų gyvenimą tarp JAV ir Kubos, tykančius pavojus, nelegalų uždarbį. Pagrindinis veikėjas - laivo kapitonas - netenka rankos, iš jo konfiskuojamas laivas. Tačiau laivų kapitonai neturi kito uždarbio, negalėdami plaukioti jie badauja, tad kapitonas Haris ryžtasi pavogti savo paties laivą ir vėl plaukti į Kubą. Tačiau šis darbas yra labai pavojingas ir kainuoja ne vieną gyvybę.

Nors abu kūriniai nebuvo tai, ko tikėjausi, jie yra tikrai verti dėmesio, tačiau jie yra labai skirtingi, tad gal kiek keistoka juos sutikti išleistus vienoje knygoje.

Labai gera ir įdomi knyga. Man, sovietmečiu gyvenusiai labai trumpai, ir atsiminimų iš to laiko neturinčiai, puikiai papildo tėvų pasakotas istorijas apie deficito laikus.

Po interviu, buvęs meras A.Vileikis pasirodė labai...

Labai gera ir įdomi knyga. Man, sovietmečiu gyvenusiai labai trumpai, ir atsiminimų iš to laiko neturinčiai, puikiai papildo tėvų pasakotas istorijas apie deficito laikus.

Po interviu, buvęs meras A.Vileikis pasirodė labai įdomus, intelektualus, gudrus ir praktiškas žmogus. Na, gal pagyrūniškumo nestinga, bet kita vertus, ir darbų sąrašas ilgas.

Smalsumą pagenkino užkulisinės istorijos apie politines intrigas, susitarimus ir Maskvos valdžios apėjimus. Labai sudomino pramonė, ypač karinė, kuri buvo vystoma paslapčia Vilniuje. Gaila, kad žurnalistei nepavyko išpešti ir aprašyti daugiau detalių, kodėl ir ko tie kosmonautai paslapčia atvažiuodavo į T.Ševčenkos g. gamyklą.

Knygoje sužinojau, nuo ko kilo Krasnūchos pavadinimas. Savanorių prospektas anksčiau vadintas Raudonosios armijos.

Įdomi laisvalaikio knyga, padedanti daugiau sužinoti apie sovietmetį tiems, kuri mažai turi savų atsiminimų apie jį. Žinoma, istorija paskaninama mero patyrimais ir jo istorijos versijomis bei detalėmis. Perskaityti galima per dieną, todėl važiuojant atostogauti siūlyčiau skaitytojams įsimesti į krepšį ir kitų skaitinių.

Ne, ši knyga nėra "ką aplankyti Teherane". Tai ganėtinai išsamus pasakojimas apie Irano kultūrą, tradicijas, šventes, meną ir t.t. Tiesa, man patiko gal tik pusė knygos turinio - tai, kas nebuvo apie religiją. Gal pusė, gal...

Ne, ši knyga nėra "ką aplankyti Teherane". Tai ganėtinai išsamus pasakojimas apie Irano kultūrą, tradicijas, šventes, meną ir t.t. Tiesa, man patiko gal tik pusė knygos turinio - tai, kas nebuvo apie religiją. Gal pusė, gal šiek tiek mažiau knygos buvo apie religiją, kas manęs nežavėjo. Ir pats Iranas nepasirodė toks jau kerintis, kaip kad skelbia pavadinimas. Su tiek protu nesuvokiamų draudimų iraniečiams turbūt sunkiau nei mūsų vyresniajai kartai Tarybų sąjungoje. O autorei galiu pasakyti: per daug paveiksliukų. Aš knygą pasiėmiau skaityti, o ne nuotraukų albumą pavartyti.

Nuostabi knyga, kaip du visiškai nepažystami žmonės tampa draugais, kuris vienas pasaulį "matė" tik iš knygų, o kitas pats savo akimis. Kuris mano, kad žino kas yra tėvynė, o kuris už ją kovojąs, žudė, degino,...

Nuostabi knyga, kaip du visiškai nepažystami žmonės tampa draugais, kuris vienas pasaulį "matė" tik iš knygų, o kitas pats savo akimis. Kuris mano, kad žino kas yra tėvynė, o kuris už ją kovojąs, žudė, degino, prievartavo, bet vis vien nesupranta kas yra tėvynė, bet mylėjo moteris, darbą, vyną.

Vertinimas 10 iš 10.

P.S. Beje ir filmas "Zorba The Greek" (1964) nuostabus (IMDB 7.8).