Atrodo, istorija įdomi, bet kažko jai nuolat trūko, kad iki galo įtrauktų. Daug kartų atrodė, kad kažkas jau yra girdėta, kažkur kitur skaityta ar matyta. Siužetas gana nuspėjamas, o pati veikėja tarsi neturi absoliučiai...

Atrodo, istorija įdomi, bet kažko jai nuolat trūko, kad iki galo įtrauktų. Daug kartų atrodė, kad kažkas jau yra girdėta, kažkur kitur skaityta ar matyta. Siužetas gana nuspėjamas, o pati veikėja tarsi neturi absoliučiai jokios įtakos savo gyvenimui.
Kaip pirmasis autorės kūrinys – blynas neprisvilęs, bet jeigu rašys daugiau, labai linkiu, kad kiti kūriniai būtų geresni.

Agatha Christie „Karibų paslaptis“ buvo birželio mėnesio knyga šios rašytojos gerbėjų klube. Pati šios knygos neturėjau, bet radau bibliotekoje, todėl nusprendžiau paskaityti. Prieš tai buvau skaičiusi kitas dvi Agatha...

Agatha Christie „Karibų paslaptis“ buvo birželio mėnesio knyga šios rašytojos gerbėjų klube. Pati šios knygos neturėjau, bet radau bibliotekoje, todėl nusprendžiau paskaityti. Prieš tai buvau skaičiusi kitas dvi Agatha Christie knygas („Mįslingas nutikimas Stailze“ ir „Laikrodžiai“) bei David Suchet „Puaro ir aš“. Kadangi jos visos buvo apie Erkiulį Puaro, tai „Karibų paslaptis“ gelbėjo nuo rutinos – joje veikia mis Marpl.

Tiesą sakant, man Erkiulis Puaro patinka labiau nei Džeinė Marpl. Galbūt jaučiuosi iš dalies panaši į jį, galbūt man jo bylų nagrinėjimo metodai priimtinesni. O galbūt mis Marpl man pernelyg panaši į tas moterytes, kurios nuolat paklaus „Tai kada vestuvės?“ arba ims pasakoti visos gatvės paskalas. Čia kaip ir kai kurie senjorai viešajame transporte – bėda, jei turi ilgai važiuoti ir jis/ji sėdi šalia tavęs bei jaučia norą kam nors pasipasakoti visą savo iiiilgąąąą gyvenimo istoriją.

Nepaisant to, Agatha Christie kaip visada sukūrė įdomią intrigą, priversdama vis persigalvoti dėl nusikaltėlio. Aš savo spėjimą padariau 83-iame puslapyje ir nusprendžiau neišsižadėti jo, kad ir kaip reikalai pakryptų. Ir, pasirodo, buvau teisi. Nežinau, ar tai lėmė mano pastabumas, įžvalgumas, logika ar dažnas detektyvų skaitymas, o gal labiau nuspėjama istorija.

Ši knyga turi vieną bruožą, kuriuo pasižymi tik geros knygos: ji net ir užvertus paskutinį puslapį verčia apie ją galvoti. Verčia sėdėti ir galvoti apie gyvenimo prasmę. Perskaičiusi tokių knygų paskutinį puslapį ir...

Ši knyga turi vieną bruožą, kuriuo pasižymi tik geros knygos: ji net ir užvertus paskutinį puslapį verčia apie ją galvoti. Verčia sėdėti ir galvoti apie gyvenimo prasmę. Perskaičiusi tokių knygų paskutinį puslapį ir jį užvertusi, jaučiuosi tarsi ištikta šoko, kad tai tikrai paskutinis puslapis. Atrodo, kad kažką praleidau. Atsiverčiu paskutinį puslapį dar kartą, dar kartą perskaitau paskutinę pastraipą. Taip, įsitikinu, tai tikrai paskutinis puslapis. Užverčiu knygą. Žiūriu į galinį viršelį ir galvoju. Tada atsistoju, padedu knygą ant stalo. Liūdna. Veikėjų likimas privertė mane liūdėti. Žiūriu pro langą į lietų (ne, čia ne kokia meninė priemonė įspūdžiui padidinti, iš tikrųjų lyja ir gamta tarsi pati prisideda prie skaitytojo jausmų) ir galvoju. Ir tikrai darosi labai labai liūdna, jokios šypsenos veide. Norisi ramiai pabūti vienoje vietoje, susikaupus, tik su savo mintimis. Kai knyga palieka tokį įspūdį, žinau – tai ne paskutinė mano skaityta Undinės Radzevičiūtės knyga. Kada nors paskaitysiu daugiau. Bet ne dabar, ne iš karto. Dabar reikia paskaityti ką nors linksmesnio...

Knygos istorija žavi tuo, kad daugumai toks nusikaltėlių pasaulis yra visiškai nepažįstamas. Ko gero, niekas net nepagalvojo kokius išgyvenimus pasakoja tų žmonių kūnus puošiančios tatuiruotės ir kokie vidiniai įstatymai...

Knygos istorija žavi tuo, kad daugumai toks nusikaltėlių pasaulis yra visiškai nepažįstamas. Ko gero, niekas net nepagalvojo kokius išgyvenimus pasakoja tų žmonių kūnus puošiančios tatuiruotės ir kokie vidiniai įstatymai juos kontroliuoja.

Patiko man knyga apie kitokį Vilnių, virš kurio skraido dirižabliai, o tvarką palaiko legionieriai. Daug veikėjų, kartais imdavau galvot kuris čia turėtų (ir gal pati norėčiau) būti pagrindinis. Nemažai veiksmo,...

Patiko man knyga apie kitokį Vilnių, virš kurio skraido dirižabliai, o tvarką palaiko legionieriai. Daug veikėjų, kartais imdavau galvot kuris čia turėtų (ir gal pati norėčiau) būti pagrindinis. Nemažai veiksmo, aprašymai nenuobodūs. Autorius kartais panaudoja labai įdomius žodžius kurie padeda prisiminti, kad turime labai gražią savą kalbą.

Atėjus rudeniui ir norėdama daryti trumpą pertraukėlę nuo mėgstamų detektyvų, mano akys užmatė šią knygą labai gražiu pavadinimu ir tokiu rudenišku viršeliu. Kažkaip norėjau gražios, šiltos, nesaldžios meilės...

Atėjus rudeniui ir norėdama daryti trumpą pertraukėlę nuo mėgstamų detektyvų, mano akys užmatė šią knygą labai gražiu pavadinimu ir tokiu rudenišku viršeliu. Kažkaip norėjau gražios, šiltos, nesaldžios meilės istorijos. Knyga įtraukė jau nuo pat pirmų puslapių, nes su knygos heroje turėjau galimybę pabuvoti romantiškoje Prancūzijoje ir atšiaurioje Airijoje. Kalbant trumpai apie siužetą, tai knygoje pasakojama apie moterį, kurios gyvenimas yra tobulas: ji mylima žmona, mama ir jaukios literatūrinės kavinės "Laimingi žmonės skaito ir geria kavą" pačiame Paryžiaus centre savininkė. Tačiau vyrui ir dukrelei žuvus autoavarijoje, idilė išsisklaido tarsi migla. Įkalinta ilgesio ir persekiojama prisiminimų, moteris užsidaro savyje ir neprisileidžia net artimųjų. Kaip viskas klostėsi toliau, siūlau paskaityti patiems. Galiu drąsiai konstatuoti ir pritarti knygos antraštei, jog tai tikrai yra populiariosios prancūzų literatūros fenomenas.