Puikus skandinaviškas detektyvas :) šioje knygoje ir vėl žmogiški tyrėjai ieškantys ne tik nusikaltėlių, bet ir bandantys susidoroti su asmeninėmis tragedijomis. Atsiranda naujų veikėjų ir naujų paslapčių, kurios bus...

Puikus skandinaviškas detektyvas :) šioje knygoje ir vėl žmogiški tyrėjai ieškantys ne tik nusikaltėlių, bet ir bandantys susidoroti su asmeninėmis tragedijomis. Atsiranda naujų veikėjų ir naujų paslapčių, kurios bus išaiškintos tik sekančioje istorijoje, tad lauksiu trečios knygos :)

Puiki istorija apie tris moteris bei jų skirtingus gyvenimus, apie nekaltą melą, keičiantį viską iš pagrindų. Labai įdomiai parašyta knyga: kiekvienas skyrius, pasakojantis apie vieną iš trijų veikėjų baigiasi lemtingojo...

Puiki istorija apie tris moteris bei jų skirtingus gyvenimus, apie nekaltą melą, keičiantį viską iš pagrindų. Labai įdomiai parašyta knyga: kiekvienas skyrius, pasakojantis apie vieną iš trijų veikėjų baigiasi lemtingojo vakaro mokykloje skirtingų liudininkų prisiminimais. Knyga vertinga ir tuo, kad ji apie vieną didžiausių bėdų šiandieniniame pasaulyje - smurtą prieš moteris.

Pasakojimas apie moterį, kuri nusivilia santuoka ir sutuoktiniu. Istorija nuodugni, pradedant susipažinimu, įsimylėjimu, susituokimu, gyvenimu kartu ir baigiant problemomis, kurios virsta į neištikimybę ir išsiskyrimą. Tai...

Pasakojimas apie moterį, kuri nusivilia santuoka ir sutuoktiniu. Istorija nuodugni, pradedant susipažinimu, įsimylėjimu, susituokimu, gyvenimu kartu ir baigiant problemomis, kurios virsta į neištikimybę ir išsiskyrimą. Tai puikus būdas patvirtinti posakį, kad santuoka - sunkus darbas ir kas nutinka po to, kai įsimylėję žmonės susituokia, o po to nebesusikalba ir nebeišgirsta vienas kito. Knyga puiki :)

Agatha Christie yra viena iš mano mėgstamiausių rašytojų ir tikrai pati mėgstamiausia detektyvų autorė. O Puaro – mėgstamiausias seklys. Kas, mano nuomone, geriausiai įkūnija šį seklį, turbūt jau įspėjote – žinoma,...

Agatha Christie yra viena iš mano mėgstamiausių rašytojų ir tikrai pati mėgstamiausia detektyvų autorė. O Puaro – mėgstamiausias seklys. Kas, mano nuomone, geriausiai įkūnija šį seklį, turbūt jau įspėjote – žinoma, kad David Suchet. Todėl buvo įdomu paskaityti knygą, kurioje David Suchet pasakoja apie savo sukurtą Puaro.

Pradžioje buvau tiesiog pakerėta. D. Suchet gavęs vaidmenį visiškai jam atsidavė. Jis perskaitė visas Agathos Christie knygas, kuriose veikia Puaro, ir žymėjosi kiekvieną detalę, kaip seklys atrodo ar elgiasi (sąrašo kopija originalo kalba pridedama knygos gale). Tada supratau, kodėl David Suchet Puaro yra toks tobulas – tai vien aktoriaus atsidavimas personažui ir pažadas sau pačiam bei Agathai (per jos dukrą), kad iš Puaro niekas nesijuoks, nebent tai bus juokas kartu su juo.

Knygoje D. Suchet save vadina „charakteriniu“ (keistas žodis, iš pradžių net nelabai supratau, ką tuo norima pasakyti, nes anksčiau lyg ir nebuvau tokio sutikusi) aktoriumi, todėl ir stengiasi visada įsikūnyti į personažą ir jį kuo geriau pavaizduoti. Smagu, kai yra aktorių, kurie taip atsiduoda personažui ir net yra pasiryžę nenusileisti režisieriui, kuris liepia daryti tai, ko veikėjas tikrai nedarytų: „Taigi režisierius neleido man daryti to, kas jam atrodė kvaila, o aš nenorėjau aukoti savojo Puaro principingumo. Susidarė padėtis be išeities. Bet aš kovojau už damos Agathos kūrinį – ir taip tarnavau Puaro autorei.“ [66 psl.]

Supratau, kad nors esu ir skaičiusi knygų, ir mačiusi filmų, Puaro dar pilnai nepažįstu. Prieš tai niekada nebuvau pastebėjusi, kad Puaro yra religingas. Matyt, papuoliau į stereotipinio mąstymo pinkles, kad protas ir logika nesutaria su dvasiniais dalykais. Bet bent jau neklydau dėl to, kad Puaro nesidomi galimais meilės objektais: „Ką tie omletai galėtų reiškšti tomkiam žmogui kaip Puaro? Manau, tai simbolis, kad jis gali mylėti tik iš tolo, tik per atstumą, o ne kaip pasitikėjimu ir jėga trykštantis vyriškis. Dama Agatha negalėjo leisti – ir neleido – jam peržengti ribos ir įsitraukti į visaverčius santykius su moterimi, nes tai būtų kėlę didžiulę grėsmę jo asmenybei. Puaro galėjo žavėtis moterimi, net ją „mylėti“, bet visada iš tolo – tai suvokiau instinktyviai, nors man pačiam nėra tekę to patirti.“ [74 psl.]

Knygoje detaliai pasakojama, kaip vyko filmavimai: kas vaidino kitus veikėjus, kas režisavo ir rašė scenarijų. Po kiekvieno sezono būdavo nežinomybė, kaip žiūrovai reaguos ir ar bus naujas sezonas. O kadangi sezonų yra trylika, tai trylika kartų teko skaityti vos ne tą patį: pradėjome filmuoti tada – nufilmavome tos, tos ir tos knygos įkvėptas istorijas – pabaigėme filmavimą – po kurio laiko ėmė rodyti nufilmuotas serijas per televiziją – jokių žinių iš televizijos kompanijos dėl naujo sezono – imuosi kitų darbų, nes reikia išlaikyti namą – o, štai ir sulaukiau naujo kvietimo – prasideda filmavimas ir t.t. Todėl ties knygos viduriu jau darėsi nuobodoka.

Kai pasidarė nuobodu skaityti, ėmiau atrasti daugiau erzinančių dalykų. Atrodo, kad viskas yra apibūdinama aukščiausiojo laipsnio būdvardžiais arba tokiais žodžiais, kad pasirodytų viskas geriau. Visi režisieriai, aktoriai, scenaristai, su kuriais D. Suchet dirbo, yra puikūs, nuostabūs, patys geriausi, išskirtiniai ir t.t. Jau net ėmiau galvoti, kad čia ryškiai perdedama, juk niekas nebūna taip idealu. O gal lietuviškas leidimas kaltas? Nes ir ant galinio viršelio pateikta informacija, kuri turėtų traukti perskaityti knygą, nelabai ką su ja turi bendro. Ten teigiama, kad David Suchet „protėviai litvakai kilę iš Žemaitijos“, tačiau pačioje knygoje Lietuva minima vieną kartą – prie šalių, kuriose taip pat transliuojamas serialas [207 psl.], o apie kilmę irgi tik tiek, kokio kraujo jis turi [214 psl.].

Beskaitant, buvo pasitaikiusi keista situacija. Tuo metu buvo pasakojama apie „Kortas ant stalo“ filmavimą. Pagal visą apibūdinimą supratau, kad kaip tik neseniai mačiau šios istorijos ekranizaciją. Bet mintyse niekaip neiškilo Puaro vaizdas joje. Ir tik žymiai vėliau supratau, kad mano matyta ekranizacija buvo ne britų, o prancūzų statyta. Ten buvo padaryta tikrai labai daug pakeitimų ir be esminės istorijos daugiau nieko panašaus neliko. Tačiau ir britai statydami ekranizacijas ne visada laikėsi knygų – stengėsi silpnesnius kūrinius padaryti tokius pačius patrauklius kaip kiti.

Perskaičiusi šią knygą dar geriau pažinau savo taip mėgstamą seklį ir dabar nekantrauju paskaityti daugiau istorijų apie jį.

Kaip detektyvų mėgėja, stengiuosi vis paskaityti ką nors naujo be mano įprastinės mėgstamiausios Agathos Christie. Šią knygą prieš kelis metus užtikau knygų mugėje ir, kadangi buvo labai pigi, nusprendžiau...

Kaip detektyvų mėgėja, stengiuosi vis paskaityti ką nors naujo be mano įprastinės mėgstamiausios Agathos Christie. Šią knygą prieš kelis metus užtikau knygų mugėje ir, kadangi buvo labai pigi, nusprendžiau įsigyti.

Labai patiko įvadinė tema apie detektyvinio žanro literatūrą, parašyta Regimanto Tamošaičio (nors kartais buvo nuobodu dėl to, kad priminė literatūros pamokas iš mokyklos laikų). Paskui net mamai citavau kai kurias vietas, pateisindama detektyvų skaitymą. Kai kas mano, kad detektyvus turėtų skaityti kažkokie vos ne iškrypę žmonės, kuriems patinka smurtas, kraujas, nusikaltimai ir visoks kitoks blogis. Tačiau detektyvuose nusikaltimas nėra svarbiausias. Tai nėra pasakojimas apie tai, kaip įvykdyti nusikaltimą. Tai pasakojimas apie nusikaltimo išaiškinimą ir pasiekiamą teisingumą. Gero, tikro detektyvo požymis yra būtent teisingumo pergalė. „Skaitydamas detektyvą žmogus modeliuoja gyvenimo situacijas, stengiasi atpažinti blogio strategijas, taip pat išreiškia savo moralinę valią, nejučia ugdo savyje pozityvius visuomeniškus etikos principus. Kitaip tariant, jis mokosi gyventi, apsisaugoti šiame pasaulyje ir bręsta kaip asmenybė. Už detektyvo žanro slypi filosofinio, loginio, teologinio ir religinio sąmoningumo principai. Detektyvinę literatūrą pavadinčiau praktine ir moraline gyvenimo filosofija.“ [10 psl.]

Moksleiviai tikrai pasistengė kurdami detektyvus. Vieni man patiko labiau, kiti mažiau, bet visus buvo įdomu skaityti. Kai kurie labiau priminė klasikinį detektyvą, o kiti ieškojo naujų formų. Buvo ir šypseną keliančių situacijų, apibūdinimų, dialogų. Kadangi jiems buvo užduotis perkelti savo aplinkos aktualijas į pasakojimą, tai dauguma istorijų yra perkeltos į mokyklos aplinką.

Viena istorija, nors buvo ne itin įdomi, pabaigoje mane net sugraudino. Buvo kalbama apie patyčias. Tai visada buvo ir yra sudėtinga tema. Skaitant lengva galvoti, kad „kaip čia niekas nereaguoja, nieko nedaro ir nesikreipia į policiją“. Bet jeigu aš pamatyčiau tokią situaciją, ar aš išdrįsčiau ją sustabdyti?

Pabaigai, apie natūralumo svarbą gyvenime: „Kiekviena moteris gali pasijusti menininke neišeidama iš namų ar net miegamojo. Tiesiog nuostabu – naujas šedevras kiekvieną dieną. Kadangi nežinau, kaip veikia šis veidų piešimo mechanizmas, nors man draugė ir bandė aiškinti, tenka naudotis savo vaizduote, kuri tikrai labai laki. Tiesiog manau, kad yra tam tikrų formelių, į kurias supilami tam tikrų spalvų dažai ir kur galiausiai įkišamas veidas – oplia, ir moteris atrodo kaip nauja. Iš tikro kaip nauja ar tiesiog kita moteris. Vieną kartą po tokios procedūros neatpažinau savo mamos. Kai paklausiau, kas ji tokia, mama labai susinervino ir daugiau veidų nebesipiešia. Tai įvyko, kai man buvo maždaug penkeri metai ir dar nemokėjau slėpti nuostabos, bet mamai buvo pamoka visam gyvenimui – nėra nieko nuostabiau už natūralumą.“ [300 psl.]

Knyga labai patiko. Iš pradžių atrodė, kad yra kažkokių mistikos elementų, kas kitoms autorės knygoms nebuvo būdinga. Tačiau paskui viskas išaiškėjo, nors ir galima kai ką buvo nuspėti iš anksčiau.
Pradedant skaityti...

Knyga labai patiko. Iš pradžių atrodė, kad yra kažkokių mistikos elementų, kas kitoms autorės knygoms nebuvo būdinga. Tačiau paskui viskas išaiškėjo, nors ir galima kai ką buvo nuspėti iš anksčiau.
Pradedant skaityti knygą, galvojau, kad maišysis vėliau nemažai veikėjų, kurie vis nauji kiekvienam skyriuj atsirasdavo, bet nesimaišė. Vadinasi, autorė gerai juos "įvedė", aiškiai sudėlioja kas yra kas.

Visi žino cianidą, kaip stiprius nuodus. Ar bent jau tie, kurie skaito klasikinius detektyvus. Agatha Christie juos minėjo turbūt ne vienoje savo istorijoje. Kartais panaudojamas arsenikas. O šioje knygoje radau man dar nežinomus...

Visi žino cianidą, kaip stiprius nuodus. Ar bent jau tie, kurie skaito klasikinius detektyvus. Agatha Christie juos minėjo turbūt ne vienoje savo istorijoje. Kartais panaudojamas arsenikas. O šioje knygoje radau man dar nežinomus nuodus – strichniną.

„Mįslingas nutikimas Stailze“ yra ne tik pati pirmoji knyga apie Erkiulį Puaro, bet ir apskritai pati pirma Agathos Christie knyga. Buvo įdomu stebėti, kaip mažasis belgas įsitraukia į istoriją. Tačiau tikėjausi kitokio užbaigtumo – kad jis persikels į Londoną ir imsis seklio veiklos. Tačiau to nebuvo, todėl būtų įdomu paskaityti visas šios serijos knygas iš eilės ir pažiūrėti, kada tas įvyks.

Šioje knygoje Hastingsas atsiskleidė kaip labai naivus veikėjas. Jis įsimyli kiekvieną dailią moterį ir tikisi, kad bent viena irgi atkreips į jį dėmesį. Jis taip pat galvoja, kad jo protas gali prilygti Puaro, nors dažniausiai nieko nenutuokia apie nusikaltimą ir žiūri labai jau siaurai. Todėl jaučiasi Puaro vedžiojamas už nosies, kai šis sako, kad visas nusikaltimas aiškus, kaip ant delno, o Hastingsas pats irgi tą turėtų suvokti.

Kaip visada, geras detektyvas savaitgalio skaitymui.

Lengvas istorinis meilės romanas. Pirkdama tikėjausi gilesnio turinio, bet vasaros vakarui visai tiko.
Nerekomenduoju tiems, kas tikisi daug detalių apie vyną, jo gamybą. Miestai, kuriuose vyksta veiksmas, istoriniai įvykiai irgi...

Lengvas istorinis meilės romanas. Pirkdama tikėjausi gilesnio turinio, bet vasaros vakarui visai tiko.
Nerekomenduoju tiems, kas tikisi daug detalių apie vyną, jo gamybą. Miestai, kuriuose vyksta veiksmas, istoriniai įvykiai irgi aprašomi paviršiumi, akivaizdu, kad autorė mažai apie juos žino, todėl išvengė konkretesnių aprašymų.