Agatha Christie „Karibų paslaptis“ buvo birželio mėnesio knyga šios rašytojos gerbėjų klube. Pati šios knygos neturėjau, bet radau bibliotekoje, todėl nusprendžiau paskaityti. Prieš tai buvau skaičiusi kitas dvi Agatha...

Agatha Christie „Karibų paslaptis“ buvo birželio mėnesio knyga šios rašytojos gerbėjų klube. Pati šios knygos neturėjau, bet radau bibliotekoje, todėl nusprendžiau paskaityti. Prieš tai buvau skaičiusi kitas dvi Agatha Christie knygas („Mįslingas nutikimas Stailze“ ir „Laikrodžiai“) bei David Suchet „Puaro ir aš“. Kadangi jos visos buvo apie Erkiulį Puaro, tai „Karibų paslaptis“ gelbėjo nuo rutinos – joje veikia mis Marpl.

Tiesą sakant, man Erkiulis Puaro patinka labiau nei Džeinė Marpl. Galbūt jaučiuosi iš dalies panaši į jį, galbūt man jo bylų nagrinėjimo metodai priimtinesni. O galbūt mis Marpl man pernelyg panaši į tas moterytes, kurios nuolat paklaus „Tai kada vestuvės?“ arba ims pasakoti visos gatvės paskalas. Čia kaip ir kai kurie senjorai viešajame transporte – bėda, jei turi ilgai važiuoti ir jis/ji sėdi šalia tavęs bei jaučia norą kam nors pasipasakoti visą savo iiiilgąąąą gyvenimo istoriją.

Nepaisant to, Agatha Christie kaip visada sukūrė įdomią intrigą, priversdama vis persigalvoti dėl nusikaltėlio. Aš savo spėjimą padariau 83-iame puslapyje ir nusprendžiau neišsižadėti jo, kad ir kaip reikalai pakryptų. Ir, pasirodo, buvau teisi. Nežinau, ar tai lėmė mano pastabumas, įžvalgumas, logika ar dažnas detektyvų skaitymas, o gal labiau nuspėjama istorija.