Tikrai labai unikali knyga. Labai savito stiliaus. Nesu kitos tokios skaičiusi. Forma labai fragmentiška visomis prasmėmis, o kaip ir būdinga fragmentams, tik juos visus sudėliojus į vieną, atsiveria visas vaizdas ir susidaro...

Tikrai labai unikali knyga. Labai savito stiliaus. Nesu kitos tokios skaičiusi. Forma labai fragmentiška visomis prasmėmis, o kaip ir būdinga fragmentams, tik juos visus sudėliojus į vieną, atsiveria visas vaizdas ir susidaro tikrasis kūrinio įspūdis. Pabaigus skaityti.
Panašu, kad knyga veikiau tokia abejingų nepaliekanti, t.y, skaitytojams arba labai patiks, arba labai nepatiks :D
Man tai labai patiko. Labai patraukia į susimąstymus, ypač pabaigoje.

Ši knyga turi vieną bruožą, kuriuo pasižymi tik geros knygos: ji net ir užvertus paskutinį puslapį verčia apie ją galvoti. Verčia sėdėti ir galvoti apie gyvenimo prasmę. Perskaičiusi tokių knygų paskutinį puslapį ir...

Ši knyga turi vieną bruožą, kuriuo pasižymi tik geros knygos: ji net ir užvertus paskutinį puslapį verčia apie ją galvoti. Verčia sėdėti ir galvoti apie gyvenimo prasmę. Perskaičiusi tokių knygų paskutinį puslapį ir jį užvertusi, jaučiuosi tarsi ištikta šoko, kad tai tikrai paskutinis puslapis. Atrodo, kad kažką praleidau. Atsiverčiu paskutinį puslapį dar kartą, dar kartą perskaitau paskutinę pastraipą. Taip, įsitikinu, tai tikrai paskutinis puslapis. Užverčiu knygą. Žiūriu į galinį viršelį ir galvoju. Tada atsistoju, padedu knygą ant stalo. Liūdna. Veikėjų likimas privertė mane liūdėti. Žiūriu pro langą į lietų (ne, čia ne kokia meninė priemonė įspūdžiui padidinti, iš tikrųjų lyja ir gamta tarsi pati prisideda prie skaitytojo jausmų) ir galvoju. Ir tikrai darosi labai labai liūdna, jokios šypsenos veide. Norisi ramiai pabūti vienoje vietoje, susikaupus, tik su savo mintimis. Kai knyga palieka tokį įspūdį, žinau – tai ne paskutinė mano skaityta Undinės Radzevičiūtės knyga. Kada nors paskaitysiu daugiau. Bet ne dabar, ne iš karto. Dabar reikia paskaityti ką nors linksmesnio...