Knyga apie pirmykštį pasaulį, aprašanti viską labai gyvai ir patraukliai. Iš tikro nėra daug parašytų knygų plačiajai auditorijai apie priešistorės pasaulį, o dar tokių, kuriose taip tiksliai ir išsamiai būtų...

Knyga apie pirmykštį pasaulį, aprašanti viską labai gyvai ir patraukliai. Iš tikro nėra daug parašytų knygų plačiajai auditorijai apie priešistorės pasaulį, o dar tokių, kuriose taip tiksliai ir išsamiai būtų aprašytas visas to laikotarpio gyvenimas, tai tarsi istorija, bet įvilkta į kitokį rūbą, labiau priimtinesnį skaitytojui, negalinčiam, nemėgstančiam ar nenorinčiam skaityti mokslinės literatūros :)

Puikus skandinaviškas detektyvas :) šioje knygoje ir vėl žmogiški tyrėjai ieškantys ne tik nusikaltėlių, bet ir bandantys susidoroti su asmeninėmis tragedijomis. Atsiranda naujų veikėjų ir naujų paslapčių, kurios bus...

Puikus skandinaviškas detektyvas :) šioje knygoje ir vėl žmogiški tyrėjai ieškantys ne tik nusikaltėlių, bet ir bandantys susidoroti su asmeninėmis tragedijomis. Atsiranda naujų veikėjų ir naujų paslapčių, kurios bus išaiškintos tik sekančioje istorijoje, tad lauksiu trečios knygos :)

Puiki istorija apie tris moteris bei jų skirtingus gyvenimus, apie nekaltą melą, keičiantį viską iš pagrindų. Labai įdomiai parašyta knyga: kiekvienas skyrius, pasakojantis apie vieną iš trijų veikėjų baigiasi lemtingojo...

Puiki istorija apie tris moteris bei jų skirtingus gyvenimus, apie nekaltą melą, keičiantį viską iš pagrindų. Labai įdomiai parašyta knyga: kiekvienas skyrius, pasakojantis apie vieną iš trijų veikėjų baigiasi lemtingojo vakaro mokykloje skirtingų liudininkų prisiminimais. Knyga vertinga ir tuo, kad ji apie vieną didžiausių bėdų šiandieniniame pasaulyje - smurtą prieš moteris.

Pasakojimas apie moterį, kuri nusivilia santuoka ir sutuoktiniu. Istorija nuodugni, pradedant susipažinimu, įsimylėjimu, susituokimu, gyvenimu kartu ir baigiant problemomis, kurios virsta į neištikimybę ir išsiskyrimą. Tai...

Pasakojimas apie moterį, kuri nusivilia santuoka ir sutuoktiniu. Istorija nuodugni, pradedant susipažinimu, įsimylėjimu, susituokimu, gyvenimu kartu ir baigiant problemomis, kurios virsta į neištikimybę ir išsiskyrimą. Tai puikus būdas patvirtinti posakį, kad santuoka - sunkus darbas ir kas nutinka po to, kai įsimylėję žmonės susituokia, o po to nebesusikalba ir nebeišgirsta vienas kito. Knyga puiki :)

Agatha Christie yra viena iš mano mėgstamiausių rašytojų ir tikrai pati mėgstamiausia detektyvų autorė. O Puaro – mėgstamiausias seklys. Kas, mano nuomone, geriausiai įkūnija šį seklį, turbūt jau įspėjote – žinoma,...

Agatha Christie yra viena iš mano mėgstamiausių rašytojų ir tikrai pati mėgstamiausia detektyvų autorė. O Puaro – mėgstamiausias seklys. Kas, mano nuomone, geriausiai įkūnija šį seklį, turbūt jau įspėjote – žinoma, kad David Suchet. Todėl buvo įdomu paskaityti knygą, kurioje David Suchet pasakoja apie savo sukurtą Puaro.

Pradžioje buvau tiesiog pakerėta. D. Suchet gavęs vaidmenį visiškai jam atsidavė. Jis perskaitė visas Agathos Christie knygas, kuriose veikia Puaro, ir žymėjosi kiekvieną detalę, kaip seklys atrodo ar elgiasi (sąrašo kopija originalo kalba pridedama knygos gale). Tada supratau, kodėl David Suchet Puaro yra toks tobulas – tai vien aktoriaus atsidavimas personažui ir pažadas sau pačiam bei Agathai (per jos dukrą), kad iš Puaro niekas nesijuoks, nebent tai bus juokas kartu su juo.

Knygoje D. Suchet save vadina „charakteriniu“ (keistas žodis, iš pradžių net nelabai supratau, ką tuo norima pasakyti, nes anksčiau lyg ir nebuvau tokio sutikusi) aktoriumi, todėl ir stengiasi visada įsikūnyti į personažą ir jį kuo geriau pavaizduoti. Smagu, kai yra aktorių, kurie taip atsiduoda personažui ir net yra pasiryžę nenusileisti režisieriui, kuris liepia daryti tai, ko veikėjas tikrai nedarytų: „Taigi režisierius neleido man daryti to, kas jam atrodė kvaila, o aš nenorėjau aukoti savojo Puaro principingumo. Susidarė padėtis be išeities. Bet aš kovojau už damos Agathos kūrinį – ir taip tarnavau Puaro autorei.“ [66 psl.]

Supratau, kad nors esu ir skaičiusi knygų, ir mačiusi filmų, Puaro dar pilnai nepažįstu. Prieš tai niekada nebuvau pastebėjusi, kad Puaro yra religingas. Matyt, papuoliau į stereotipinio mąstymo pinkles, kad protas ir logika nesutaria su dvasiniais dalykais. Bet bent jau neklydau dėl to, kad Puaro nesidomi galimais meilės objektais: „Ką tie omletai galėtų reiškšti tomkiam žmogui kaip Puaro? Manau, tai simbolis, kad jis gali mylėti tik iš tolo, tik per atstumą, o ne kaip pasitikėjimu ir jėga trykštantis vyriškis. Dama Agatha negalėjo leisti – ir neleido – jam peržengti ribos ir įsitraukti į visaverčius santykius su moterimi, nes tai būtų kėlę didžiulę grėsmę jo asmenybei. Puaro galėjo žavėtis moterimi, net ją „mylėti“, bet visada iš tolo – tai suvokiau instinktyviai, nors man pačiam nėra tekę to patirti.“ [74 psl.]

Knygoje detaliai pasakojama, kaip vyko filmavimai: kas vaidino kitus veikėjus, kas režisavo ir rašė scenarijų. Po kiekvieno sezono būdavo nežinomybė, kaip žiūrovai reaguos ir ar bus naujas sezonas. O kadangi sezonų yra trylika, tai trylika kartų teko skaityti vos ne tą patį: pradėjome filmuoti tada – nufilmavome tos, tos ir tos knygos įkvėptas istorijas – pabaigėme filmavimą – po kurio laiko ėmė rodyti nufilmuotas serijas per televiziją – jokių žinių iš televizijos kompanijos dėl naujo sezono – imuosi kitų darbų, nes reikia išlaikyti namą – o, štai ir sulaukiau naujo kvietimo – prasideda filmavimas ir t.t. Todėl ties knygos viduriu jau darėsi nuobodoka.

Kai pasidarė nuobodu skaityti, ėmiau atrasti daugiau erzinančių dalykų. Atrodo, kad viskas yra apibūdinama aukščiausiojo laipsnio būdvardžiais arba tokiais žodžiais, kad pasirodytų viskas geriau. Visi režisieriai, aktoriai, scenaristai, su kuriais D. Suchet dirbo, yra puikūs, nuostabūs, patys geriausi, išskirtiniai ir t.t. Jau net ėmiau galvoti, kad čia ryškiai perdedama, juk niekas nebūna taip idealu. O gal lietuviškas leidimas kaltas? Nes ir ant galinio viršelio pateikta informacija, kuri turėtų traukti perskaityti knygą, nelabai ką su ja turi bendro. Ten teigiama, kad David Suchet „protėviai litvakai kilę iš Žemaitijos“, tačiau pačioje knygoje Lietuva minima vieną kartą – prie šalių, kuriose taip pat transliuojamas serialas [207 psl.], o apie kilmę irgi tik tiek, kokio kraujo jis turi [214 psl.].

Beskaitant, buvo pasitaikiusi keista situacija. Tuo metu buvo pasakojama apie „Kortas ant stalo“ filmavimą. Pagal visą apibūdinimą supratau, kad kaip tik neseniai mačiau šios istorijos ekranizaciją. Bet mintyse niekaip neiškilo Puaro vaizdas joje. Ir tik žymiai vėliau supratau, kad mano matyta ekranizacija buvo ne britų, o prancūzų statyta. Ten buvo padaryta tikrai labai daug pakeitimų ir be esminės istorijos daugiau nieko panašaus neliko. Tačiau ir britai statydami ekranizacijas ne visada laikėsi knygų – stengėsi silpnesnius kūrinius padaryti tokius pačius patrauklius kaip kiti.

Perskaičiusi šią knygą dar geriau pažinau savo taip mėgstamą seklį ir dabar nekantrauju paskaityti daugiau istorijų apie jį.