Pirmoji šios autorės skaityta knyga. Ir vertinu puikiai. Buvo įdomi ir intriguojanti istorija, bet pakankamai švelniai ir moteriškai pateikta. Susidomėjau, permečiau akimis kitas rašytojos knygas, ussidarė įspūdis, kad knygos...

Pirmoji šios autorės skaityta knyga. Ir vertinu puikiai. Buvo įdomi ir intriguojanti istorija, bet pakankamai švelniai ir moteriškai pateikta. Susidomėjau, permečiau akimis kitas rašytojos knygas, ussidarė įspūdis, kad knygos labai skirtingos... Mėginsiu kitas įveikti. :)

Knyga turbūt tinkanti visiems: kiekvienas joje gali rasti kažką sau.
Knyga nei nuobodi, nei pernelyg įtraukianti, skaitosi nesunkiai ir visai maloniai, negalėčiau įvardinti kaip "oho" kokia knyga, bet paskaityti tikrai vertėjo....

Knyga turbūt tinkanti visiems: kiekvienas joje gali rasti kažką sau.
Knyga nei nuobodi, nei pernelyg įtraukianti, skaitosi nesunkiai ir visai maloniai, negalėčiau įvardinti kaip "oho" kokia knyga, bet paskaityti tikrai vertėjo. Kažką ji duoda apmąstymam ir smgenims pamaitinti produktas tinkamas. :)

Knyga, kuri palieka dvejopus jausmus, stengiesi suprasti šia istorija ir tuo pačiu sunku tai priimti ir suvokti. Bent man taip buvo perskaičius šia knyga. Tai pasakojimas apie vaikinuka Tima, protiškai atsilikusi, bet apdovanota...

Knyga, kuri palieka dvejopus jausmus, stengiesi suprasti šia istorija ir tuo pačiu sunku tai priimti ir suvokti. Bent man taip buvo perskaičius šia knyga. Tai pasakojimas apie vaikinuka Tima, protiškai atsilikusi, bet apdovanota neapsakomu grožiu ir vyresnio amžiaus moterį, nepatyrusia meilės, turtinga, griežta ir augančia meile tarp šių dviejų asmenybių. Sunku suvokti kaip sveikas žmogus gali vystyti meilės ryšius su ne tokiu sveiku zmogumi, žmogumi kuris kaip vaikas, bet yra vyras.
Pastebėjau, kad ši rašytoja kuria knygas su kritiniais santykiais :) pvz kaip ir nebaigtos dar skaityt Erškėčių paukščiai knygoje, meile tarp merginos ir kunigo, kazkas sudėtingo, nesuvokiamo, stengiamia pateisint ir tuo pačiu nesinori teisint :)
Knyga patiko, gal reik priprast prie autores rašymo stiliaus, nėra kažkokiu dideliu intrigų, detektyvu, meilės proveržiu, tiesiog istorija, kuriai arba būsi palankus arba būsi priverstas tapti palankus :)

Pradėdama Naujus Metus, daviau sau pažadą, kad šiais metais būtinai perskaitysiu bent kelias knygas iš "Garsiausios XX a. pabaigos knygos". Tai jau penktoji knyga, kurią perskaičiau iš šio sąrašo. Kas lemia kokią knygą...

Pradėdama Naujus Metus, daviau sau pažadą, kad šiais metais būtinai perskaitysiu bent kelias knygas iš "Garsiausios XX a. pabaigos knygos". Tai jau penktoji knyga, kurią perskaičiau iš šio sąrašo. Kas lemia kokią knygą noriu skaityti? Tiesiog pirmiausia mane patraukia pavadinimas ir knygos anotacija. Todėl šią Ian McEvan kūrinį pasiėmiau visiškai atsitiktinai, nes pastaruoju metu daug kas iš mano pažįstamų bei artimųjų keliauja į šią šalį. Ilgai galvojau, kas gali būti joje tokio, kad net knyga taip pavadinta neskaitant, kad tokiu pavadinimu dažniausiai būna kelionių vadovai. Bet Amsterdamas čia mažai dominuoja, tik pati kūrinio kulminacija įvyksta būtent šiame mieste. Ką radau ir aptikau šioje knygoje įdomaus ir gero? Man tokie kūriniai, kuriuose dominuoja vyrų ir moterų santykiai visada patiko ir patiks. Ne kokie banalūs, o rimti ir pagrįsti tikrais psichologiniais dalykais. Ši knyga apie tai, kaip mus skirtingai paveikia artimo žmogaus mirtis, kaip netektis gali iškąsti karo kirvį tarp geriausių draugų ir kaip pasėti neapykantos sėklą tarp esamų priešo oponentų. Nors dažniausiai vyrai moteris įvardija kaip silpnoji lytis, tačiau šiame kūrinyje moteris padaro tokį perversmą vyrų gyvenime, kad kiekvienas iš jų vėliau priima tokį pražūtingą sprendimą, o draugystė pakimba ant plauko. Man tai buvo stiprus ir įdomus kūrinys nepaisant to, kad labai daug dominuoja žiniasklaidos ir politikos pasaulis, kur ryškus ironiškas autoriaus požiūris į šiuolaikinę civilizaciją, į komercinę visuomenę, kurioje net mirtis tampa komercijos objektu. Kalbant apie knygos pabaigą labai tiktų citata: "Draugai, kurie čia susitiko ir apsikabino, jau iškeliavo kiekvienas savo klaidos link".

"Kai apakau, žmonės mane irgi vadino drąsia. Kai tėtis išvažiavo, žmonės vėl vadino drąsia. Tačiau tai ne drąsa, aš tik neturiu kito pasirinkimo. Pabundu ir gyvenu savo gyvenimą. Argi tu ne tą patį darai?"...kažkaip...

"Kai apakau, žmonės mane irgi vadino drąsia. Kai tėtis išvažiavo, žmonės vėl vadino drąsia. Tačiau tai ne drąsa, aš tik neturiu kito pasirinkimo. Pabundu ir gyvenu savo gyvenimą. Argi tu ne tą patį darai?"...kažkaip strigo man ši citata, tai jog kiekvienas mes turim gyventi SAVO gyvenimą.
Labai patiko, skaičiau neskubėdama ir mėgaudamasi kiekvienu puslapiu. Dažnai paėmus knygą norisi perskaityti kuo greičiau, kad sužinoti kas? kaip? kur? ir kada?, bet šį kartą nejaučiau tokio noro, buvo gerai, kaip yra, su tiek puslapių, kiek sugebėdavau perskaityti. Labai raminančiai mane veikė ši knyga. Ir perskaičius, tikrai šviesiau pasidarė :)

Knyga skaitėsi be galo lengvai ir greitai, Kaip visada, šio autoriau knygos nepavadinčiau paprasta, nors iš pirmo žvilgsnio gali taip pasirodyti.
Pagrindinis knygos veikėjas, pasakotojas. - jaunas mokytojas, paslapčia mylintis...

Knyga skaitėsi be galo lengvai ir greitai, Kaip visada, šio autoriau knygos nepavadinčiau paprasta, nors iš pirmo žvilgsnio gali taip pasirodyti.
Pagrindinis knygos veikėjas, pasakotojas. - jaunas mokytojas, paslapčia mylintis savo geriausią draugę - Sumirę. Jis ir pasakoja šios jaunos merginos, trokštančios tapti rašytoja, gyvenimo istoriją. Deja, Sumirė jo nemyli. Ji įsimyli moterį, žaviąją Miū. Šios dvi moterys iškeliauja darbo reikalais, atsiduria nedidelėje Graikijos saloje. Ir ten Sumirė dingsta. Knygos pasakotojas iškeliauja jos ieškoti.
Knygą labai sunku apibūdinti: nei tai romanas, nei detektyvas. Autorius turi labai savitą rašymo stilių. Rodos, rašo labai paprastai apie eilinius dalykus, bet kartu po tuo paprastumu slypi kažkas nepaprastas, kas verčia susimąstyti.
Iš esmės knygoje pasakojama apie vienatvę, meilę, liūdesį ir ilgesį. Autorius lygina žmones su Žemės palydovais, Sputnikais:
"Tada supratau, kad nors mes atrodėme puikios pakeleivės, iš tiesų tebuvome vieniši metalo luitai, brėžiantys kosmose savo paskiras trajektorijas. Iš tolo jie atrodo ir gražios krintančios žvaigždės, bet realybėje mes tesame uždaryti po vieną tarsi niekur negalintys išeiti kaliniai. Atsitiktinai sutapus dviejų palydovų orbitoms mes štai taip susitinkam. Galbūt ir sugebam paliesti vieni kitų širdis. Bet tai tetrunka vos porą akimirkų. Kitą sekundę mes vėl absoliučioje vienumoje. Kol kada nors sudegsime ir virsime nuliu. "