Dar su visiškai "šviežiomis" mintimis, skubu rašyti atsiliepimą apie savo mėgstamiausio autoriaus kūrinį. Kaip jau buvau anksčiau minėjusi, pažintį su šiuo autoriumi pradėjau atsitiktinai ir visiškai netikėtai. Bet jis...

Dar su visiškai "šviežiomis" mintimis, skubu rašyti atsiliepimą apie savo mėgstamiausio autoriaus kūrinį. Kaip jau buvau anksčiau minėjusi, pažintį su šiuo autoriumi pradėjau atsitiktinai ir visiškai netikėtai. Bet jis mane sužavėjo ir todėl jo knygas skaitau darydama pertraukas, kad to malonumo liktų vis daugiau. Jei manęs kas paklaustų apie ką yra šios knygos, tikrai iškart neatsakyčiau. Reiktų gerokai pamąstyti. Sakysit, kad nereikšmingos, jei neatsimenu? Tikrai ne. Man jos kaip tik yra jauste išjaustos, išgyventos ir parašytos su tokia meile ir atsidavimu, jog vietomis skaitai ir galvoji, kad galbūt autorius aprašė pats save, o galbūt netgi kažkurį/kažkurią iš mūsų. Jo kūrinių neįmanoma papasakoti, neįmanoma aprašyti, jie tiesiog turi būti imami ir skaitomi, o tada ir suprasi apie ką yra rašoma. Šis jo darbas yra pats pirmasis ir palyginti su prieš tai jau skaitytais, yra tai, nuo ko galima ir pradėti pažintį su šiuo autoriumi. Pačiame romane nedominuoja nei konkreti vieta ar laikas, tiesiog autorius leidžia skaitytojui neapsistoti ties kažkuo vienu ir vis keliauti tolyn, susipažįstant su naujomis vietomis ir žmonėmis. Šiuose knygos puslapiuose galima įžvelgti pagrindinius egzistencinius motyvus, kurie ir vėliau dominuoja kituose jo kūriniuose. Tai prisiminimai ir užmarštis, kerštas ir gailestis, rimtumas ir lengvumas, žmogaus susvetimėjimas, meilės ir sekso atsiskyrimas. Ir visa tai persmelkta nepakartojama Kunderos ironija. Todėl čia labai tiktų pasakymas: "Svarbiausia, kad žmogus būtų toks, koks yra, ir nesigėdytų geisti to, ko geidžia, ir siekti to, ko siekia".