Helė, tai moteris jai būtų prireikią visą savo gyvenimą būtų paaukojus susigražinti nelegaliai išvežtiems savo vaikams. Jos vaikus pagrobė vyras Išvežė į Saudo Arabiją,jis iš ten kilęs Meilė vaikams neleido pasiduoti...

Helė, tai moteris jai būtų prireikią visą savo gyvenimą būtų paaukojus susigražinti nelegaliai išvežtiems savo vaikams. Jos vaikus pagrobė vyras Išvežė į Saudo Arabiją,jis iš ten kilęs Meilė vaikams neleido pasiduoti ir keturi jos sūnai galėjo vėl gyventi su mama.

Collen McCullough "Erškėčių paukščiai" - turbūt vienas seniausiai planuotų skaitymo iššūkių. Nuo pat vaikystės matydavau šią knygą lentynoje, išsitraukdavau, pavartydavau, paskaitinėdavau. Bet iš pirmo žvilgsnio tai...

Collen McCullough "Erškėčių paukščiai" - turbūt vienas seniausiai planuotų skaitymo iššūkių. Nuo pat vaikystės matydavau šią knygą lentynoje, išsitraukdavau, pavartydavau, paskaitinėdavau. Bet iš pirmo žvilgsnio tai atrodė knyga "suaugusiems", apie "draudžiamą meilę" ir panašius dalykus, kurie mano vaikiško proto nedomino.

Tie dalykai ir iki šiol nedomina, bet nusprendžiau, kad pagaliau atėjo laikas perskaityti ir suprasti, kodėl gi ši knyga tokia populiari. Perskaičiau. Bendras įvertinimas - labai patiko, neatsitraukdama surijau visą virš 600 puslapių knygą vos per kelias dienas. Bet patiko turbūt ne tai, kas žavi daugelį šios knygos skaitytojų (moteriškos lyties).

Mėgstu knygas, pasakojančias apie kelių kartų gyvenimus. Skaitydama prisiminiau Tomo Mano "Budenbrokus", Louisos May Alcott "Mažąsias moteris", pamąsčiau apie dar neperskaitytą, bet man smarkiai siūlomą "Forsaitų sagą". Susipažinau su Australijos bei Naujosios Zelandijos gamta, metų laikais, gyvūnais, augalais, gamtiniais kataklizmais. Buvau nustebinta, kad šios salos be galo skirtingos tarpusavyje, o Australija viduje - ištisas kaleidoskopas gamtinių ir oro sąlygų. Pasirodo iki šiol galvodavau kaip amerikiečiai apie Europą - įsitikinusi, kad viskas ten turėtų būti gan vienoda. Graži ir patogi gyventi gamta, kaip kad "Žiedų valdove" rodo. Juk žemėlapyje viskas taip maža ir arti.

Ko galėjo nebūti? Na, mano manymu, to, kas kitiems turbūt yra pats knygos įdomumas - merginos ir kunigo meilės istorijos. Seilėti jausmai ir meilės scenų aprašymai, delnu čiuopiamas "krutantis kauburelis" ir t.t. ir pan. kurie pernelyg priminė pigius meilės romanus. Bet dėl skonio, kaip sakoma nesiginčijama - kam patinka, teskaito.

Įdomiausia buvo knygos pradžia, kai skaitytojai pažindinami su Klierių šeima, jų gyvenimu Naujojoje Zelandijoje, kraustymųsi į Australija, vyriškais ir moteriškais darbais, orų permainomis ir ramiu išgyvenimu net tokių dalykų, po kurių pats, rodos, būtum išprotėjęs iš skausmo, beviltiškumo ir pasileidęs laukais (o Australijoje tikrai yra kur pasileisti)... Antroje knygos pusėje kiek panuobodėja - santykiai, santykiai ir dar kartą santykiai. Kai vienas myli, o kitas ne, arba myli kitaip, arba myli abu, tik negali būti drauge, bet vis tiek vienas kitą kankina nepaaiškinamai kvailais poelgiais. Pedis ir Fija - meilė, kurios nesimato, subrendusi per daugelį metų, sunkumų išgyventų kartu, Frenkas, kuriam trūksta meilės, kur jį tai nuveda, Megės ir Ralfo meilė, kuriai neleidžiama egzistuoti, bet kuri visgi egzistuoja, Lukas, kuris galėjo, bet nenorėjo Megei pakeisti Ralfo - ne savo valia ir tyčia, o todėl, kad tiesiog buvo kitoks, savanaudiška Merės Karson meilė, kuri nori tik sau arba niekam, rami ir tyli brolių Klierių meilė - gamtai, šeimai, tėvynei... Kitos, dar nepaminėtos, gilios ir ne tokios gilios, ištikimos ir nelabai ištikimos meilės. Visas kaleidoskopas jausmų, greičiausiai nepatiriamų gyvenime, bet su kurias galima susipažinti nors knygoje. "Paukštis, erškėčio perverta krūtine, paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek".

Verdiktas - subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams (tik gal kiek jautresniems).

Keli įdomūs faktai apie autorę: fantastikos žanro atstovė iš Suomijos, teigianti, kad didelę įtaką jos kūrybai turi mums gerai žinomi Troliai Mumiai, Narnijos pasaulis, Kalevala, Odisėja ir Iliada, Nibelungų sagos ir......

Keli įdomūs faktai apie autorę: fantastikos žanro atstovė iš Suomijos, teigianti, kad didelę įtaką jos kūrybai turi mums gerai žinomi Troliai Mumiai, Narnijos pasaulis, Kalevala, Odisėja ir Iliada, Nibelungų sagos ir... Biblija. Nors ši šventa knyga ją domino ne religiniu aspektu, o kaip vienas mitinių šaltinių, bet perskaičius jos "Trolį" vis tiek sunku patikėti, kad religinė literatūra būtų galėjusi įtakoti J. Sinisalo kūrybą. Vėliau sužinosite, kodėl taip rašau...









Šis tas iš knygos paraščių*: tiesą sakant, skaičiau ir dvejojau: ar surasiu kažką šioje knygoje, kas galėtų patekti į mano paraštes, ar treptelsiu koja ir nieko į jas neįtrauksiu. Kad ir kaip stengiausi skaityti tarp eilučių, man nepavyko... Taigi šįkart paraštės tuščios.






* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...



Apie pažintį su knyga: kadangi kartais tiesiog negaliu atsispirti fantastikai, su dideliu entuziazmu pradėjau skaityti savo skandinaviškojo dvyliktuko fantastikos kūrinį. Aprašymas žadėjo: keistą, tamsią, šiurpą keliančią ir lyg magnetas įtraukiančią įstoriją apie modernios civilizacijos ir laukinio prado susidūrimą. Pamaniau sau - WOW, nerealiai... Čia bus kažkas tokio! O buvo visai kitaip. Nesakau, kad blogai. Bet tikėjausi ne to. Galbūt reikėjo pasidomėti daugiau apie šį kūrinį dar prieš pradedant jį skaityti, galbūt tuomet kitaip būčiau atsiliepusi, bet laiko atgal neatsuksi, o be to, turiu didelių abejonių, ar tai būtų ką nors pakeitę.

Išties jaučiuosi gana dviprasmiškai: įspūdį padarė istorijos realistiškumas, knygos struktūra, kurios skyrius sudaro vis kito veikėjo pasakojimas, tarpuose - mitai, eilės, tekstai apie trolius, kurie tikrai savotiškai unikalūs ir žavūs, taip pat pripažįstu, jog knygos pabaiga stipri, ji mane privertė loštelti ir suklapsėti akimis, bet kažkaip neskaniai skaitėsi visi tie gėjiški kliedesiai ir pagrindinio veikėjo seksualiniai nukrypimai... Aš visai nieko prieš tokius reiškinius, bet visgi manau, kad pateikta ne tuo kampu... O gal visgi ir tuo. Autorė viename interviu teigia, jog ši knyga tarsi galinga metafora apie kitoniškumą mūsų visuomenėje, apie mūsų santykius su tais, kurie skiriasi nuo mūsų ir apie slapčiausias laukines mūsų sielos gelmes... Bėda ta, jog man visi žmonės lygūs, visi savaip kitoniški, bet gerbtini nepriklausomai nuo jo lyties ar seksualinių pažiūrų. Galiu tik pakartoti citatą iš puikaus filmo apie Khaną: yra geri ir blogi žmonės, daugiau jokių skirtumų tarp mūsų nėra... Na, o šiame pasakojime žmonės nei geri, nei blogi, bet atspindėti nei šiaip, nei taip. Per daug neigimai, sakyčiau.



Apie veiksmą. Jaunas įkaušęs fotografas po pasimatymo su savo meile, kuri beje, be atsako, keliauja namo ir kartu su savimi parsitysia troliuką, į kurį kaip tyčia kėsinosi agresyvuai nusiteikusi gauja paauglių. Troliuką fotografas bando prisijaukinti, ieško informacijos apie juos, keistai ir liguistai prie jo prisiriša ir to pasekoje įtraukia į savo susivėlusį gyvenimą buvusius ir esamus simpatukus, kaimynę - sekso vergę, kuri dar jį slapčia ir įsimyli... Veiksmas rutuliojasi be didesnės įtampos, pasaka sekama gana ištemptai, vis laukiau kada gi čia pasipils tos žadėtos tamsybės ir šiurpai, bet vis nepasipylė, nes kaip minėjau, tikėjausi visai ko kito.

Taigi turbūt jau supratote, jog pradžioje kalbėdama apie autorės ir Biblijos ryšį, turėjau mintyje, kad šis pasakojimas visiška priešingybė religinėms dogmoms.

O kas keisčiausia, nors knyga nepatiko, bet pažintį su Johanna Sinisalo norėčiau pratęsti...

AMERIKIETIŠKOJI SVAJONĖ IR KITOS ZELDOS



176 puslapiai (kartu su įžanga, trumpu autoriaus gyvenimo aprašymu ir paaiškinimais) - tobula. Gerų knygų apimtis turėtų būti nuo 150 iki 250 puslapių. Visa kita - viršsvoris,...

AMERIKIETIŠKOJI SVAJONĖ IR KITOS ZELDOS



176 puslapiai (kartu su įžanga, trumpu autoriaus gyvenimo aprašymu ir paaiškinimais) - tobula. Gerų knygų apimtis turėtų būti nuo 150 iki 250 puslapių. Visa kita - viršsvoris, gelbėjimo ratas aplink pilvą (dažnai paskandinantis), didesnio honoraro siekimas, grafomanija, saulėlydžių aprašymas. Tai bei knygos prestižas, prie kurio prisideda įspūdinga Fitzgeraldo asmenybė (be abejo, ir Zeldos), "prarastosios kartos" klubas ar net Bobo Dylano dainos, turėjo paversti šį skaitymą pasaka, kurioje sutinku išsvajotąjį tekstą, jojantį ant baltų puslapių. Pasakos moralas galėtų būti paskutinis sakinys iš tos pačios knygos apžvalgos, kurią įvykdė M.G.: "Tik pamoka viena - geriau tikėtis mažiau, kad nenusiviltum."

Todėl per daug neburbėdamas ir neplagijuodamas stebėtinai telepatiškų minčių pabersiu keletą autentiškesnių pastebėjimų.

Atitikmenys. Sakoma, kad "Didysis Getsbis" - meilės istorija. Kai pagalvoji, visos knygos yra meilės istorijos. Meilės nebūtinai žmonėms. Meilės gyvenimui, praeičiai, ateičiai (labai retai dabarčiai), dievui, mandarinams, pinigams, kalnams, įduboms, jūrai, blynams su aviečių uogiene, rytams, Paryžiui... Meilės meilei ar meilės meilės romanams. Net apsiseilėjau... Tarp kitko čia gausu sąsajų su romantinių dramų etalonu "Užrašų knygutė" (Notebook). Neturtingo vaikino ir panelės iš aukštuomenės meilė? Yra. Išsiskyrimas keliems metams, skurdžius išeina į karą? Užskaitom. Didžiulis svajonių namas prie vandens, bernelio sukonstruotas damai, jo afišavimas laikraštyje? Varnelė. Turtinga mergiotė turi vyrelį su įspūdinga padėtimi visuomenėje, bet prisimena, gaivina jaunystės meilę? Check. Kapstymasis po prisiminimus? Turim. Ar įrodžiau? Įrodei.

Knygos išorė. Gražus, nenusibodęs, praeitam amžiui tinkantis šriftas, gal kiek per švelnus, blankus, žydras viršelis su abstrakčiu, impresionistiniu piešiniu, kurį interpretuočiau kaip įlanką Long Ailende (ten stovi Getsbio ir Niko (pasakotojo) namai) ir Deizės (Getsbio simpatijos) irštvą anapus vandens, paveikslėlyje pavirtusią į šviečiančią žvaigždelę ar mėnulį ( Getsbis vakarais bandydavo savo akis nusviesti kaip akmenėlius į kitą krantą). Visgi knygos odą derėjo ištatuiruoti, pavyzdžiui, 3-iojo dešimtmečio automobiliu (jo motyvas romane ryškus).

Paprastumas. Įvykiai, dialogai. Dar nemažai paslapties. Iškrypėliškai skaitytojo saviveiklai palikta nemažai vietos. Pasakotojas pasakoja, o ne moralizuoja. Veikėjų ar net jų istorijų lipdymą kartais tenka pabaigti pačiam. Jei Tomas B. (labai sunki pavardė) užvožia meilužei Mirtlei į marmūzę, tai ypatingo smerkimo iš pasakotojo nesulauksime, jis tiesiog išeina iš kambario.

Verdiktas. Nieko žūtbūtinio gyvenime neprarasite, jei šios knygos neparagausite. Verčiau laukite deserto -didžiojo Fitzgeraldo stebuklėlio ekranizacijos su didžiuoju DiCaprio.



Pabaigai palieku jus ir save su viena jaukiausių romano vietų, kuri 20-ojo amžiaus pirmoje pusėje, matyt, gan neprastai svaigino. Pavydžiu to svaigulio.



- Nori išgerti?

- Ne... Aš tik dabar prisiminiau, kad šiandien mano gimimo diena.

<...>

Trisdešimt - dar vienas dešimtmetis vienatvės, retėja viengungių draugų būrys, mažėja entuaziazmo, mažėja plaukų ant galvos. Bet šalia manęs buvo Džordana, ji nepanaši į Deizę ir netampys su savimi iš metų į metus seniai pamirštų svajonių. Važiuojant per tamsų tiltą, jos blyškus veidas tingiai parimo man ant peties, ir tvirtas jos rankos paspaudimas išblaškė mintis apie grėsmingą mano ketvirtąją dešimtį.

Taip vėstančioje prieblandoje mes lėkėme mirties link.

Savotiška knyga, kurią buvo įdomu skaityti. Patiko kaip buvo aprašomi veikėjų jausmai ir išgyvenimai, savotiškai niūroka ir kartais lėta nuotaika. Patiko Rutos vaizduotė, kaip ji kartais mato ar mąsto vaizdais keistais....

Savotiška knyga, kurią buvo įdomu skaityti. Patiko kaip buvo aprašomi veikėjų jausmai ir išgyvenimai, savotiškai niūroka ir kartais lėta nuotaika. Patiko Rutos vaizduotė, kaip ji kartais mato ar mąsto vaizdais keistais. Veikėjai lyg ir žemiški tokie, ieškantys savęs, bet kartu ir keisti truputį.

Aprašymas: Knyga apie meilės ir meno magiją, apie teisę būti savimi, apie vyrą ir moterį, kurie skirti vienas kitam, tačiau daugybę metų taip ir nesugeba kits kito pasirinkti. Iki septinto jų susitikimo... Kai nuėję ilgą kelią, matuojamą šešiais trumpais susitikimais, Ruta Neset, jau pasaulinio lygio dailininkė, ir verslininkas Gormas Grandė, pagaliau išsivaduoja iš praeities šešėlių ir pasitinka bendrą ateitį.

Ilgai skaityta knyga. Visa mažutė, bet su dideliu tankiu. Pradėjau gal prieš 3 metus ir tik dabar baigiau. Vis prisėsdavau ir padėdavau.

Bus bene pirmoji tikrai dvasinė knyga, kurią skaičiau. Autorius - baltarusių šventikas...

Ilgai skaityta knyga. Visa mažutė, bet su dideliu tankiu. Pradėjau gal prieš 3 metus ir tik dabar baigiau. Vis prisėsdavau ir padėdavau.

Bus bene pirmoji tikrai dvasinė knyga, kurią skaičiau. Autorius - baltarusių šventikas - Nikolaj Velimirovič Sprskij.

Mintys galingos:

"Nelaimė, kurią mums atsiunčia Dievas, yra geriau nei laimė, kurią kuriame sau patys".

"Mūsų laimės maišas visada kiauras. Kuo daugiau į jį dedi, tuo daugiau išbėga. Labiausiai nutolę nuo Dievo vaikščioja su didžiausiais maišais. Išminčiai apskritai tokių maišų nesinešioja".

"Jokio kito tikslo nelaikyk svarbesniu savo gyvenime nei savo sielos išgelbėjimo".

"Kuo arčiau Dievo žmogus, tuo Dievas jam didesnis, o žmogus mažesnis. Kuo toliau nuo Dievo žmogus, tuo Dievas jam mažesnis, o žmogus didesnis".



Ir taip visa knyga. Paskaitai ir galvoji kokį pusdienį. Vėl paskaitai.

Kas yra tikra meilė? Ar verta mylėti? Meilė reiškia mylėtis? O gal atvirkščiai? Siela ir kūnas meilėje turi eiti išvien? Ar patirtis meilėje reikalinga? Ar skaičius partnerių svarbiau už tikrą meilę? Nežinau,ar knygą...

Kas yra tikra meilė? Ar verta mylėti? Meilė reiškia mylėtis? O gal atvirkščiai? Siela ir kūnas meilėje turi eiti išvien? Ar patirtis meilėje reikalinga? Ar skaičius partnerių svarbiau už tikrą meilę? Nežinau,ar knygą į rankas paėmiau per vėlai, ar knyga per vėlai mane pasiekė,ar per daug jau esu mačiusi, kad knyga nepaliko didelio įspūdžio. O gal per daug tikėjausi iš knygos? Gaila, niekur neradau filmo pagal knygą.

Žinomą, kvapą gniaužia tai,kad knyga -dienoraštis paremta tikrais faktais. Iš vienos pusės- tai žavu, atvira, vulgaru, skaudu,iš kitos tai sukelia mažytį šleikštulį -tikra, tai buvo iš tiesų..suvokiat? Tikrų tikriausiai... Kažkodėl manau, kad kažkur dar taip yra...Kaip jaustis žmogui, kurį liečia daugybę rankų ? ir tas šimtas šepečio glamonių kas tuomet lieka iš jų?

Pagrindinė herojė Melisa. Dvejopa asmenybė: trapi, jauna asmenybė ieškanti savęs. Tiesa,įdomiu būdu ieškanti, bet ieškanti... Iš kitos pusės- su didele, tačiau nepavydėtina patirtimi. Ji tiki, kad yra meilė, jos ieško. Tačiau susiduria su skaudesne tiesa. Daugeliui vyrų reikia tik kūniško malonumo. O kaip siela? Pamirškit .. Knygos lapuose, kurie skatosi itin lengvai sutiksite daugybę herojų: atsidavusių, pasitikinčių savimi, sugniuždytų, sutryptų, valdingų, mėgstančių puikuotis ir.t.t. Keista tai, kad mergina savotiška. Ji žlugdoma, trypiama, jai akivaizdžiai tai nepatinka, tačiau ji plaukia pasroviui, net nesistengdama kažko pakeisti. Plaukimas pasroviui kažkada sustoja link finišo.. Atsiranda siela.. pamažu kūniškas malonumas atsiduria kiek toliau.. Tačiau, knygos pabaiga bent jau mane nuvylė.. Tačiau, jei nori kažko kas lengvai skaitosi, kur nemažai vulgarumo, grubumo, jei mėgsti itin didelį atvirumą ši knyga Tau.

Knyga skaitėsi sunkiai. Prieš skaitydama šią knygą paskaičiau komentarus jau perskaičiusių. Tikėjausi kažko labai intriguojančio, jaudinančio, nuostabaus, ir daug daugiau humoro- nuvylė. Knyga pasakoja apie dvi drauges,...

Knyga skaitėsi sunkiai. Prieš skaitydama šią knygą paskaičiau komentarus jau perskaičiusių. Tikėjausi kažko labai intriguojančio, jaudinančio, nuostabaus, ir daug daugiau humoro- nuvylė. Knyga pasakoja apie dvi drauges, kurios laikui bėgant suvokia, kad jų vyrai ir vaikai toli gražu nėra idealūs. Nusivylusios esama padėtimi nutaria ieškoti meilužio. Sakysit meilužio, kas čia tokio ar ne? Tačiau, jos suprasdamos, kad norint rasti meilužį reikia įdėti pastangų, laiko pasimatymams, nutaria, kad ieškosis bendro meilužio. Supraskite, jos dalinsis dviese vienu meilužiu.Kaip trunka paieškos, kaip vyksta gyvenimas, kuomet prie savojo gyvenimo šeimyninių rūpesčių, dar "verda" kitas gyvenimas. Kartais man atrodė, kad knygos juokeliai kiek žeminantys: " Jis paprasčiausias nulis, tik su dviem kojom.", "Tokio stipenos kaip tu, neliesčiau nė pincetu". Na, bet kaip sakoma kiekvienas supranta humorą savaip, o iki tam tikrų knygų reikia priaugti. Greičiausiai prie šios dar nepriaugau, o gal jau praaugau?