Autoriaus stilius gana klampus, skaityti nėra lengva, reikia susikaupti. Bet kai kurie vaizdiniai giliai įsirėžė atminty. Perskaičius pažiūrėjau filmą, kuris dar labiau sustiprino įspūdį. Knyga įdomi, bet skaityti apie...

Autoriaus stilius gana klampus, skaityti nėra lengva, reikia susikaupti. Bet kai kurie vaizdiniai giliai įsirėžė atminty. Perskaičius pažiūrėjau filmą, kuris dar labiau sustiprino įspūdį. Knyga įdomi, bet skaityti apie karą, koncentracijos stovyklą, badą ir lavonais nusėtus laukus niekada nėra malonu. Visgi džiaugiuosi, kad perskaičiau, tai vertas dėmesio meno kūrinys.

Jau labai seniai noriu pamatyti Steveno Spielbergo 1987m. pastatytą filmą Empire of the Sun , tačiau vis dėlto pirmiausia turėjau perskaityti knygą, kuria remiantis šis filmas buvo sukurtas.

Šis kūrinys išsiskiria tuo, kad,...

Jau labai seniai noriu pamatyti Steveno Spielbergo 1987m. pastatytą filmą Empire of the Sun , tačiau vis dėlto pirmiausia turėjau perskaityti knygą, kuria remiantis šis filmas buvo sukurtas.

Šis kūrinys išsiskiria tuo, kad, skirtingai nei daugelis šiandienos populiariausių knygų apie karą ir stovyklas, kur pagrindinis vaidmuo skiriamas vaikui, "Saulės imperija" yra autobiografinė. Gimęs britų diplomato, tarnaujančio Šanchajuje, šeimoje, J. G. Ballardas karo metu praleido keletą metų civilių belaisvių stovykloje Kinijoje. Apie mirties stovyklas, buvusias Europoje, mes visi girdėjome - šiais laikais reta turistinių paslaugų įmonė nesiūlo turistams, važiuojantiems į Lenkiją, aplankyti Osvencimo koncentracijos stovyklos, nuo mokyklos laikų esame girdėję apie Buchenvaldą ir Dachau, tačiau retai kada pagalvojam apie tai, kas Antrojo Pasaulinio karo metu vyko kitame pasaulio gale. "Saulės imperija" - tai vienas iš nedaugelio pakankamai žinomų kūrinių Europoje apie europiečių likimą Japonijoje ir Kinijoje Antrojo pasaulinio karo metais.

Visos knygos apie karus ir lagerius yra negailestingos savo tiesumu, tačiau pagrindinio veikėjo vaikiškas žvilgsnis į aplinkinius įvykius toks naivus, koks gali būti naivus 11-mečio žvilgsnis į karą, įsimylėjusi dangų, lėktuvus ir jų lakūnus. Greitai jam karas tampa įprastu gyvenimu, kur pagrindinis tikslas - nepaisant nieko, išgyventi.

Didelio emocinio sukrėtimo ši knyga nesukėlė, tačiau tai jokiais būdas nėra priekaištas autoriui. Priešingai, žemai nusilenkiu J. G. Ballardui, kad sugebėjo taip gerai perteikti pagrindinio veikėjo pojūčius ir potyrius, kuris surado savo vietą po saule lageryje ir stipriai griebėsi gyvenimo.

Skaitant šią knygą, protu suvoki, koks siaubingas karas net ir tiems, kurie tiesiogiai jame nedalyvauja. O širdimi... Širdimi skraidai padebesyse, kur kaip lakštingalos dūksta mirtį nešantys lėktuvai.

"Pro šalį prašlubčiojo pagyvenusių moterų trijulė, jos būgštavo dėl dvoko ir menkos šviesos. Paskui jas atklumpsėjo aukštas kareivis sunkiais auliniais ir britų sausumos kareivių šortais. Iki pusiaujo nuogas, išsišovę...

"Pro šalį prašlubčiojo pagyvenusių moterų trijulė, jos būgštavo dėl dvoko ir menkos šviesos. Paskui jas atklumpsėjo aukštas kareivis sunkiais auliniais ir britų sausumos kareivių šortais. Iki pusiaujo nuogas, išsišovę jo šonkauliai atrodė kaip paukščio narvas, kuriame Džimas beveik matė plazdenant širdį." (99 p.)

Įsimintinų Antrojo pasaulinio karo knygų netrūksta. Tačiau atsiminimų, kurie sklistų vaikų lūpomis nėra daug. Bent tokių, kurie būtų itin populiarūs ir verčiami į daugelį pasaulio kalbų visame pasaulyje.

Paklausus, kokias žinote vaikų atsiminimų apie karą knygas, ne vieno atmintyje sušmėžuotų būtų Anos Frank "dienoraštis", kurį kai kuriems teko skaityti mokykloje 5-6 klasėje.

Dvylikos-trylikos metų bręstančios mergaitės prisiminimai sugulė į knygą, kurios, deja, ji nebespėjo išleisti. Tą padarė mergaitės tėtis. Knyga leido pažvelgti ne į kraupią, bet tuo pačiu sausą statistiką, bet į mažo žmogaus pasaulį. Ir kartu parodė, kad ir jaunas žmogus yra priverstas išgyventi ir susitaikyti su pasaulio žiaurumais.

Tačiau ne tik Ana, bet ir kiti autoriai ėmėsi nagrinėti karo prisiminimų temas.

Vienas jų - garsus šiuolaikinių britų romanistas Jamesas Grahamas Ballardas. Daugeliui pažįstamas iš savo geriausiai vertinamo kūrinio "Avarija" išleisto 1973 metais. Tačiau po 11 metų, 1984 metais išleido kitą pusiau autobiografinį romaną "Saulės imperija". Deja, tikrąjį pripažinimą knyga pelnė tik po 3 metų, kai režisierius Steven Spielberg nutarė ekranizuoti šį kūrinį.

Užbėgdamas minčiui srautui už akių, įsiterpsiu, kad knyga nuo filmo skiriasi lyg diena nuo nakties, todėl šio kūrinio formų nelyginsiu. Dažnai filmą perskaitę ir juo susižavėję, nusivilia J. G. Ballardo knyga. Filme daugiau patoso ir dramos. Tad verčiau pradėti nuo knygos.

Dažnai akcentuojama, kad tai vaiko patirti išgyvenimai Antrojo pasaulinio karo metu. Tačiau knygą J. G. Ballardas išleido tik praėjus beveik 40 metų nuo kraupaus ir visą pasaulį sukrėtusio įvykio. Todėl vaikiškų išgyvenimų kaip Anos dienoraštyje šioje knygoje beveik nesutinkama. J. G. Ballardas mintis dėlioja jau užaugęs, tad patirtis ir suvokimas į išgyventus ir patirtus siaubus pasikeitęs.

Tą byloja ir pasakojimo stilius - griežtas, nagrinėjantis psichopatologines žmogaus būsenas karo metu. Knygą skaityti nėra lengva, priešingai nei Anos Frank prisiminimus. Čia daugiau fiksuojama, analizuojama ir kvestionuojama kaip greitai gali kisti ir transformuotis jaunojo Džimo vaiko portretas į vyrą, kuris bet kokia kaina siekia išgyventi. Kaip vaikas nebijo išrengti lavonų, nuauti ir pasisavinti jų batus, drabužius.

"Laukdamas, kol seržantas Nagata atliks patikrinimą, Džimas žvalgėsi pro gretimas palatas, kur ant gultų tysojo trisdešimt ligonių. Po kiekvienio antskrydžio nuo išgąsčio arba išsekimo mirdavo keletas žmonių. Regis, priminimas, kad karas mažne baigėsi, kai kuriuos žmones paskatindavo atiduoti dvasią. Tačiau tiems, kurie dar veržėsi likti gyvi, mirtis buvo gera naujiena. Džimui tai reiškė seną diržą arba porą petnešų, plunksnakotį, o sykį per stebuklą gavo laikrodį, kurį segėjo ant riešo trejetą dienų - prieš perdudodamas Beisiui kartu su viskuo kitu." (175 p.)

Autorius nagrinėja distopišką realybę, prieš kurią skaitytojai ima raukytis ir neretai užverčia knygą. Arba bent jau pavargsta ir padaro šiokią tokią pertrauką. Vienu ypu perskaityti "Saulės imperiją" sunkiai pavyks. Tačiau ir nereikia stengtis to padaryti. Knyga ragina bandyti analizuoti tam tikrus veiksmus. Ir tada jau nebesvarbu, Jūs vaikas ar jau suaugęs žmogus. Nutikti tai gali kiekvienam.

"Staiga Džimui šovė džiugi mintis: gydytojas Ransomas slepia amerikiečių lakūną. Jis norėjo paliesti lakūną prieš japonams jį nušaunant, pačiupinėti jo šalmą ir kombinezoną, brūkštelėti per dulkėmis ir alyva apneštus apsauginius akinius." (177 p.)

Perskaičius visą knygą apima tam tikra neramios tikrovės būsena.

Žmogaus virsmas, kuris dėl maisto kąsnio, rūbų, apavo, gali pasiduoti smurtui, galios kultui, yra J. G. Ballard siunčiamas perspėjimas žmonijai. Nė kiek nepagražintas, neapvilktas morale ir gerumu. Veikiau sąmonėje fiksuojantis nežmonišką pasaulo košmarą, o Džimas tik "ateivis iš kitos planetos stebintis tą siaubą".

Jau labai seniai noriu pamatyti filmą Empire of the Sun, tačiau vis dėlto pirmiausia norėjau perskaityti knygą, pagal kurią minėtasis filmas yra pastatytas. Ir šįryt pagaliau užbaigiau skaityti "Saulės imperiją".

Tai...

Jau labai seniai noriu pamatyti filmą Empire of the Sun, tačiau vis dėlto pirmiausia norėjau perskaityti knygą, pagal kurią minėtasis filmas yra pastatytas. Ir šįryt pagaliau užbaigiau skaityti "Saulės imperiją".

Tai autobiografinė knyga, kurioje pasakojami ką autorius, tuomet vos vienuolikos metų berniukas, patyrė japonų okupuotame Šanchajuje bei Lunghua koncentracijos stovykloje. Pasakojime kreipiamas dėmesys į tai, kokią įtaką karas daro žmonių (o ypač vaiko) sąmonei, todėl nesistengiama aprašyti kuo daugiau žiaurių vaizdų ir jais paveikti skaitytoją. Atsigręžiama į patį žmogų, jo mintis.

Skaityti įdomu vien todėl, kad visas veiksmas sukasi apie vaiką, kuris žiūri į aplinką ir situaciją vertina visai kitaip nei vertintų suaugęs. Manau, rašytojui puikiai pavyko atsiriboti nuo suaugėliškos mąstysenos ir įsijausti į vaiko vaidmenį. Karas iš vaikų atima jų vaikiškumą, jie suaugusiais tampa pernelyg greitai, tai rodo nebūtinai pagr. veikėjas Džimas, pasirodantys epizodiniai veikėjai, esantys panašaus amžiaus, taip pat sukelia liūdnų minčių: karas iš jų atėmė galimybę džiaugtis nerūpestinga vaikyste, jie niekuo nebesiskiria nuo aplinkinių, kova dėl maisto kąsnio ar priklausymas karių būriui iš jų išsunkė viską, ką beįmanoma iš tokio žmogučio paimti ir todėl krykščiojimas iš džiaugsmo atrodo toks keistas ir nelauktas elgesys, bet tuo pačiu ir parodantis, kad giliai viduje dar likęs žiupsnelis mokėjimo džiaugtis. Grįžtant prie Džimo, jo elgesyje ir mąstyme matomos savybės priklauso tiek vaikui, tiek jau suaugusiam. Išlikęs naivumas, svajojimas apie tai, kas vyresniam pasirodytų visiškai abdurdiška, bet tuo pačiu ne kartą galime pamatyti jį elgiantis kaip tikrą vyrą, vien ką reiškia jo ryžtas, begalinis noras grįžti pas tėvus, nuo kurių buvo atskirtas. Ir čia vėlgi pasireiškia jo vaikiškumas: jis vėl nė negalvoja, kad jie galėtų būti mirę ar kad kas nors jiems nutikę, tiesiog baigsis karas ir Džimas vėl galės ramiai gyventi su tėvais. Jo negąsdina nė pamatyta atominė bomba, apskritai, viskas, kas susiję su karo technika, jį domina.. Tačiau išgyvenimo instinktas taip pat veikia jį ir gudrumu bei besimokydamas iš kitų jis stengiasi išgyventi, kenčia nuo įvairiausių ligų, ką jau kalbėti apie nuolatinį badą, ir turi vieną tikslą: kad karas pasibaigs ir jis atras savo tėvus.

Įdomi knyga, kurią skaityti lengva, nors visgi nebuvo ji ta, kurią norėtųsi perskaityti vienu prisėdimu, o vietomis jaučiau, kaip akys slysta tekstu, nors visai nesigilina į tai, kas parašyta (ir dėl to tekdavo vėl skaityti iš naujo), bet būdavo momentų, kai tiesiog sunkiai atsitraukdavau, nes norėdavau sužinoti, kas bus toliau.

Dabar belieka pamatyti filmą, o knygą rekomenduoju, ypač tiems, kuriems patinka skaityti apie karą.