Galėčiau šią knygą apibūdinti išties trumpai, sakyčiau, net vienu vieninteliu skaičiumi, tačiau taip dar nepasielgsiu. Turbūt tokia jau manoji įgimta bėda - kur užtektų vienišo skaičiaus, aš geriau pasirinksiu šimto...

Galėčiau šią knygą apibūdinti išties trumpai, sakyčiau, net vienu vieninteliu skaičiumi, tačiau taip dar nepasielgsiu. Turbūt tokia jau manoji įgimta bėda - kur užtektų vienišo skaičiaus, aš geriau pasirinksiu šimto žodžių minią. O galbūt čia tiesiog toks bendras visų knygų megėjų bruožas.

Ne vieną šimtą žodžių suryjau ir skaitydama šią knygą, Douglas Adams "Keliautojo kosmostopu vadovą po galaktiką". Tik vėliau, jau perskaičius, sužinojau, kad iš tiesų ši istorija gimė netgi ne kaip knyga, o kaip komiškos radijo pjesės, transliuotos per BBC. Gaila, išties, nes jei būčiau tai žinojus anksčiau, būčiau skaičius knygą originalo kalba, nes išskirtinis anglų humoras išties sunkokai leidžiasi verčiamas į lietuviškus žodžius.

Turbūt didžiausias knygos minusas ir būtų toks, jog, nepaisant to, kad tai humoristinis fantastinis romanas, skaitant nė karto nekilo rimtas juokas. Šypsena - taip, tačiau ir ta nušviesdavo veidą tik pagalvojus, kokia, dievaži, tai keista ir savotiška knyga. Dar gerai, kad man tokios patinka, nes kitiems, akimis bėgant pro tokias eilutes, turbūt ne tik kakta pamažu imtų rauktis:

"Kas nežino, kad vogonų poezija - trečia tarp prasčiausiųjų visatoje. Beveik prasčiausią kuria ezgotai iš Rėklos. Jų Poezijos Meistrui Kriuksilui Bezdžiausiajam bedeklamuojant savo sukurtą poemą "Odė Mažam Žalio Glaisto Luiteliui, Kurį Radau Savo Pažastyje Vieną Vasarvidžio Rytą", ketvertas klausytojų mirė nuo vidinių kraujosruvų, o Vidurio Galaktikos Menų Tramdymo Tarybos Prezidentas išliko gyvas vien tik todėl, kad nusigraužė koją."

Ir slysta siužetas puslapiais panašiais intarpais ir savotišku pasakojimo stiliumi. Labai gilintis ir ieškoti filosofinių traktatų neverta, nes istoriją veja vienas už kitą keistesni siužeto vingiai ir sutapimai, ir visa tai galiausiai susiveda į vieną vienintelį atsakymą ir skaičių, dėl kurio įvyko daugybė beprotiškų įvykių ir mokslinių eksperimentų. Taip, mes ir vėl grįžtame prie skaičiaus, tačiau ir vėl - šį kartą dar ne apie jį.

Išties įdomi knyga, įtraukianti ir stebinanti - na, kokia gi dar iš pažiūros nesąmone nustebins pasakojimas? Ir nustebina. Pavyzdžiui, tuo, kad sužinai, jog Žemėje žmonės - viso labo trečia pagal protingumą rūšis, tačiau galbūt tokia jau mūsų, visų žmonių, bėda - vaizduojamės esą kur kas išmintingesni už visus, ir ieškome gilios prasmės kartais net ten, kur viską nulemia tiesiog atsitiktinumas, tačiau net nepagalvojame, kokia smulki detalė galime būti plačiuose galaktikos planuose. Smulki, bet retkarčiais ir reikšminga.

Rekomenduočiau šį mokslinės fantastikos romaną visiems šiek tiek trenktiems (gerąja prasme, žinoma) žmonėms, besidomintiems kosmosu ar ieškantiems atsipalaidavimo keliems vakarams gretutinėje realybėje, ir, žinoma, tiems, kurie siekia suprasti, koks gi tas atsakymas į Didijį Klausimą, kurio visi laukė septynis su puse milijono metų. O jis, beje, yra...

O taip, štai ir vėl grįžtame prie to paties. Tačiau tokia jau ta įgimta skaitytojų bėda - juk sužinoti staiga visai neįdomu, verčiau paskaityti pačiam ir atrasti tą paprastą atsakymą, kuris išties yra visai šalia. Tereikia paimti knygą į rankas ir paieškoti. Tad to ir linkiu - paieškoti atsakymo knygoje, beprotišku šypsenos greičiu lekiant pro neįtikimas planetas ir kosmoso platybes, rankose tvirtai laikant "Keliautojo kosmostopu vadovą po galaktiką", pateiksiantį atsakymus į visus klausimus.