Iš šių dienų konteksto knyga išsiskiria savo tema. Yra be galo mažai žmonių, žinančių apie vadinamuosius vilko vaikus. Netgi patys vokiečiai apie juos ne kažin ką žino. Autorius prasitaria, jog 2009 metais bendravęs su...

Iš šių dienų konteksto knyga išsiskiria savo tema. Yra be galo mažai žmonių, žinančių apie vadinamuosius vilko vaikus. Netgi patys vokiečiai apie juos ne kažin ką žino. Autorius prasitaria, jog 2009 metais bendravęs su jaunais vokiečiais, o šie išgirdę, jog jis rašys knygą apie "vilko vaikus" paklausė: "Ar ta istorija bus apie Tarzaną?"[1] Manau, jog šis jaunuolių klausimas puikiausiai atspindi būtinybę kalbėti apie gyvenimą Rytų Prūsijoje po Antrojo pasaulinio karo. Apie tą neišpasakytai sunkų ir nevaikišką vokietukų ("vilko vaikų") gyvenimą, kai jie buvo priversti pamiršti vaikystės nerūpestingumą ir galvoti tik apie maisto paieškas, kelionę anapus Nemuno - į Lietuvą, kur buvo galima gauti duonos, dirbti pas lietuvių ūkininkus.

Autorius romane pasakoja apie vienos vokiečių mergaitės Renatės ir jos šeimos istoriją. Nemaža šio romano pasakojimų fragmentų jis paėmė iš Renatos Markewitz-Savickienės ir ponios Renatės, kurios pavardė nėra skelbiama, pasakojimų apie išgyvenimus pokary.

Vokiečių vaikai tapo preke, parduodama turguje vos už pusę maišo bulvių. Mažosios Lietuvos enciklopedijoje yra teigiama, jog "1946-47 buv. Gimnastikos aikštėje veikė juodasis turgus"[2]. Ši aikštė buvo Gumbinėje. Visa ši vaikų pardavimo situacija yra pavaizduota ir A. Šlepiko romane: "kažkokia moteris verkdama prašo lietuvį ūkininką pirkti vaiką, nes namie laukia dar keturi".[3]

A. Šlepikas savo romane nevartoja tikslių datų bei vietovių. Mano nuomone, visa tai jis daro visiškai sąmoningai, kadangi jis nenori padaryti esminių klaidų, dėl kurių gali susilaukti pernelyg daug kritikos. Kai nėra gaunama pakankamai tikslios informacijos apie visus įvykius - kada ir kur jie įvyko, yra žymiai profesionaliau "sužaisti" tekstu taip, kaip padarė A. Šlepikas. Taip jis nenusižengė istorinei tiesai. Žinoma, yra ir kita nuomonė. Gali būti, jog jis šio tikslumo ne vengė, o tiesiog patingėjo vargti visa tai aiškindamasis.

Nėra daug literatūros, kurioje būtų kalbama apie kokį nors istorinį įvykį, o pagrindinis dėmesys būtų nukreiptas į vaikus. Nors ir nėra iki galo sukuriami individualūs vaikų charakteriai, tačiau tam tikromis situacijomis vaiko pasaulis piešiamas gana gražiai. Prieš miegą jiems yra sekamos pasakos, kuriomis yra siekiama numalšintį vaikų alkį. Teta Lota įvairiausiais būdais stengiasi bent mintimis atitolinti vaikus nuo bado, nuo tokio sunkaus jų gyvenimo. Kaip pavyzdį galime pateikti situaciją, kai teta Lota lupa ką tik su Brigita ir Grėte pagautas žiurkes. Helmutas ir Monika klausia kokie tai žvėriukai, o ši atsako, jog tai - triušiukai, kurie yra labai skanūs, nes vasarą ėdė rojaus obuoliukus.

Tokioje pokario situacijoje vaikai randa būdų, kaip galėtų šiek tiek atsipalaiduoti, pažaisti, sušilti šaltą žiemos dieną. Skyrelyje, kuriame yra pasakojama apie Lietuvoje esančius Heincą ir Albertą, yra užsimenama, jog vaikai net lenktyniauja, kuris greičiau išbris iš girios. Tai tarytum suteikia šiek tiek vilties, jog vaikai dar nėra visiškai sužvėrėję, jog dar liko šiek tiek vaikiškumo jų širdyse, kurios buvo priverstos taip greitai suaugti ir surimtėti, pamiršti tą vaikišką nerūpestingumą.

"Mergaitė važiavo matydama tik debesis, dangų, miestelio medžių šakas, pasiliekančias, tolstančias praeitin, ir neradusių vietos ant kėbulo grindų ginkluotų vyrų veidus, tokius raudonus nuo vėjo. Renatė žiūrėjo į juos, netikėtai pamanė, kad jie yra beveik visiškai tokie patys žmonės."[4] "Pagal realistinę logiką sunku patikėti, kad Lietuvoje vos keletą mėnesių gyvenanti šešerių metų vokietė mergaitė, važiuodama su stribais galėtų panašiai samprotauti"[5]. Galėčiau sutikti su E. Baliutyte, tačiau nereikia pamiršti, jog "vilko vaikai" jau buvo pripratę prie nuolatinės baimės, prie nuolatinių mirčių ir lavonų. Būtent dėl šios priežasties yra visai tikėtina, jog mergaitė tiesiog pavargo nuo nesibaigiančios baimės ir įtampos jausmo ir paliko likimui spręsti, kaip viskas bus toliau. O gal tokį jos atsipalaidavimą, sėdint viename sunkvežymyje tarp stribų, lėmė ir tai, jog paskutiniu metu ji gyveno ramesnį gyvenimą naujoje šeimoje, kurioje ja rūpinosi ir mylėjo. Gal ji tiesiog atprato nuo to chaotiško ir vaikui be galo sunkaus gyvenimo. Tačiau to mes nežinom, žino tik Renatė, kuri visa tai patyrė...

A. Šlepiko romano pasaulis vaizduojamas niūrus ir sudėtingas. Knygos viršelis tarytum šiek tiek perteikia šią knygos būseną. Pilka ir raudona spalva tarsi nuspalvina ne tik visą knygos herojų, bet ir visų kitų "vilko vaikų" gyvenimus. Knygoje pavaizduoti 1946-47 metų vokietukų išgyvenimai ir visiškai nevaikiškos patirtys suvirpina žmogaus širdį, priverčia susimąstyti. Žiaurus Raudonarmiečių elgesys sukrečia skaitančiuosius. Rusijos kareiviai buvo skatinami be gailesčio žudyti vokiečius, naikinti jų turtą, prievartauti moteris ir net mergaites. Propagandiniai užrašai teigė, jog vokiečiai - ne žmonės. Yra svarbu kalbėti apie karą bei jo žalą žmonėms, kad suprastume, kokie mes turime būti laimingi, gyvendami šių dienų Lietuvoje.

Knyga yra įdomi ir prikaustanti skaitytojo dėmesį. Kiekvienas turėtų ją perskaityti, kad įgautų nors šiokios tokios patirties apie karą, blogą gyvenimą ir badą. Autoriaus rašymo stilius, veikėjų situacijos bei knygos pabaiga paliko gana didelį įspūdį.




[1] Alvydas Šlepikas, Mano vardas - Marytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 180.



[2] Mažosios Lietuvos enciklopedija. Trečias tomas, Vilnius: Litauen, 2006, 647.



[3] Alvydas Šlepikas, Mano vardas - Marytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 80.



[4] Alvydas Šlepikas, Mano vardas - Marytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 166.



[5] Elena Baliutytė, "Marytė ar Renatė? Nebyli nukirstos tapatybės drama", Knygų Aidai, 2012 Nr. 3.

"Dharmos valkatos" - autobiografinis romanas apie bytnikų judėjimo pradininko Jacko Kerouaco susidomėjimą dvasiniu budizmo keliu. Kūrinio tematika yra reikšminga ir įdomi tiems, kurie protestuoja prieš žmogiškąją tuštybę,...

"Dharmos valkatos" - autobiografinis romanas apie bytnikų judėjimo pradininko Jacko Kerouaco susidomėjimą dvasiniu budizmo keliu. Kūrinio tematika yra reikšminga ir įdomi tiems, kurie protestuoja prieš žmogiškąją tuštybę, materialųjį pasaulį, kurių pagrindinis tikslas yra dzeno kelias.

Rašytojas savo romane apima maždaug vienerių metų laikotarpį. Veiksmas prasideda 1955-ųjų rugsėjo pabaigoj, kai pagrindinis knygos herojus Rėjus Smitas įšoka į išvykstantį iš Los Andželo prekinį traukinį ir pasineria į dharmos paieškas. Knygos autorius susitapatina su pagrindiniu knygos herojumi, taip atskleisdamas savo asmeninę patirtį ieškant savojo nušvitimo, kuriam trukdo nuolatiniai išgėrinėjimai ir laisvų meilės orgijų vakarai. J. Kerouac rašė laisvu asociacijų stiliumi, romano kompozicija - nuosekli, Rėjaus dvasinis tobulėjimas vyksta palaipsniui.

Šioje knygoje Rėjaus "kelionė - savotiška piligrimystė, kurią jis atlieka kartu su dar didesniu budizmo žinovu ir jo "trenktu" draugužiu."[1] Čia yra kalbama apie Džefį Raiderį, kuris ir sugalvojo dharmos valkatų pavadinimą. Tačiau ar reikėtų jį vadinti "trenktu"? Tikriausiai ne, bet tai jau priklauso nuo kiekvieno individo pasaulėjautos. Mano manymu, taip jį galėtų vadinti tie, kurie visiškai neįsivaizduoja, ko siekia Džefis ir jo draugai... Jau knygos pradžioje yra labai daug dėmesio skiriama Džefio išvaizdai, charakteriui bei gyvenimo būdui. Yra užsimenama, jog Džefio pavyzdys yra poetas atsiskyrėlis, gyvenęs kalnuose. Šis ypatingai didelis dėmesio skyrimas Džefiui įrodo, jog šis - Rėjaus dvasinis idealas. Tačiau įpusėjus knygai sužinome, jog netgi pas garbinamus idealus galima aptikti Achilo kulną. Džefis bijo eiti į pernelyg prašmatnias vietas, nes visą gyvenimą buvo valkata ir jį gąsdina Amerikos gerovė. Ar gali taip būti, jog jis gėdijasi to, kaip atrodo ir nesijaučia pranašesnis už kitus savo požiūriu į gyvenimą bei savo dvasiniais pasiekimais? Gali būti, bet, manau, jog reikėtų prieiti prie kitokios išvados. Mano nuomone, jį tai gąsdino dėl to, jog bijo pamatyti, kokiame tuštybių ir materialių dalykų pasaulyje jis gyvena.

"Byt­ni­kais, ar­ba byt­ni­kų kar­ta, va­di­na­mas bū­re­lis po­ka­riu pra­dė­ju­sių reikš­tis ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jų, ku­rie, at­me­tę ma­te­ria­liz­mu, nau­dos prin­ci­pu ir var­to­ji­mu grin­džia­mą so­cia­li­nę sis­te­mą ir stan­dar­ti­zuo­tą mies­čio­niš­ką gy­ven­se­ną, įvai­riais ne­tra­di­ci­niais bū­dais - ry­tie­tiš­kų re­li­gi­jų stu­di­ja­vi­mu ir prak­ti­ka­vi­mu, nuo­la­ti­nė­mis kla­jo­nė­mis, gy­ve­ni­mu gam­to­je, svai­ga­lų var­to­ji­mu, ri­tu­a­li­niu sek­su, eks­pe­ri­men­tais su nar­ko­ti­kais - sie­kė gi­les­nio sa­vęs ir pa­sau­lio pa­ži­ni­mo, są­mo­nės iš­lais­vi­ni­mo ir "nu­švi­ti­mo", o šių ieš­ko­ji­mų pa­tir­tį liu­di­jo, do­ku­men­ta­vo sa­vo kū­ry­ba."[2] Šis bytnikų apibrėžimas kuo puikiausiai atspindi Rėjaus ir jo draugų gyvenimą. Tačiau negaliu nepastebėti už akių užkliūvančio ritualinio sekso, kuris yra būdingas šiai kartai. Tai, jog Jack Kerouac yra bytnikų pradininkas, tačiau nesimėgauja seksu ir kaip įmanydamas jo vengia, priverčia įdėmiau paanalizuoti šią situaciją. Viena iš tokių sekso vengimo scenų yra vaizduojama Rėjaus draugo Alvos namuose, kai yra žaidžiamas "Jab-Jum" žaidimas, kuris veikiau primena sekso orgiją. Džefis paaiškina, jog šis žaidimas, tai - šventas ritualas, kuris atliekamas Tibeto šventovėse, skambant šventoms giesmėms. Džefis ir Alva nepritaria Smito požiūriui į seksą, jo budistinei skaistybei. Pokalbyje su Rėjumi, Alva teigia: "Per savo budizmą, Rėjau, pasidarei menkysta, net bijai nusirengti dėl paprastos, sveikos orgijos."[3] Iš šios citatos galime susidaryti įspūdį, jog Rėjus buvo budizmo pasekėjas. Viena iš Budos paskelbtų tauriųjų tiesų yra ta, jog kančių priežastimi yra laikoma žmogaus savanaudiškumas ir aistros. Dėl šios tauriosios tiesos mums pasidaro aišku, kodėl Rėjus vengia kūniškos meilės. Budistai nepripažįsta dievų ar dievo, neprivalo oficialiai išsižadėti anksčiau išpažintos religijos, tačiau privalo gyventi pagal budizmo etikos normas. Pradedantiems praktikuoti šią religiją yra privaloma blaivybė. O tai jau visiškai prieštarauja pagrindinio herojaus gyvenimo būdui, kuris, kaip bytnikų pradininkas, geria beveik kiekvieną dieną. Tai priverčia susimąstyti, jog tikriausiai Rėjus nebuvo budizmo išpažinėjas, o tik jo šalininkas, kuris atsirinkdavo tas budizmo etikos normas, kurios jam buvo priimtinos.

Bytnikai susibūrė praėjusio tūkstantmečio šeštajame dešimtmetyje. Pradžioje buvo nedidelė amerikiečių draugų grupelė, kuri vėliau peraugo į masinį judėjimą. "Daugelis to meto atstovų aršiai protestavo prieš bet kokias elgesio normas, pasisakė prieš veidmainystę, puritoniškumą, nepripažino tinginystės ir materializmo."[4] Manau, jog yra svarbu apžvelgti tinginystės klausimą, kadangi vieniems dharmos valkatos gali asocijuotis su gyvenimo būdu, kuris suteikia pilnatvę, kitiems - su tinginyste. Visą žiemą Rėjus praleidžia Roki Maunte, mamos namuose. Čia jis nieko neveikia tik medituoja, kuria ir miega. Tai kelia šeimos pasipiktinimą. Atsižvelgus į šią situaciją, susidarome įspūdį, jog Rėjus yra tinginys, kuris geriau keliaus autostopu, dirbs už maistą, nei gyvens gyvenimą, kurį pripažįsta visuomenė. Taigi kaip suprasti tai, jog bytnikai nepripažino tinginystės, o pats jų pirmtakas neturėjo didelio potraukio darbui? O gal vis dėlto jis nebuvo tinginys, tiesiog dirbo tada, kai jam reikėjo maisto, nakvynės ar kelionės bilieto? Nes gi budizmas teigia, jog darbas - ne visas gyvenimas. Rėjui nereikia materialių dalykų, tai kam jam reikia ištisai dirbti, jei jo gyvenimo tikslas yra ne namas ar automobilis, o dzeno kelias. "Dzenas (japonų k.: zen; korėjiečių k.: seon; kinų k.: čian; sanskritas: dhyana): meditavimas; meditavimas, meditavimo užsiėmimai kaip asmeninė būtis."[5] Taigi tikriausiai čia ir slypi atsakymas apie Rėjaus vadinamąją tinginystę. Jis nevengia darbo, dirba, kai reikia, o savo laisvalaikį leidžia medituodamas ir ieškodamas sąmonės "nušvitimo". Atsitiktinio vairuotojo samprotavimai tai puikiausiai patvirtina: "Aš žudau save, maluosi šituo trantu, lakstau pirmyn atgal iš Ohajo į Los Andželą ir užkalu daugiau, nei tu kada esi turėjęs rankose per visą valkatišką gyvenimą, bet gyvenimu mėgaujiesi tik tu, ir ne vien tai - mėgaujiesi neardamas ir neužkaldamas didelių pinigų. Taigi kas gudresnis - tu ar aš?"[6] Visa tai priverčia mus susimąstyti, jog gyvendamas pagal gyvenime jau senų seniausiai nusistovėjusias normas nebūtinai būsi laimingas. Laimė slypi ne materialiuose dalykuose.

J. Kerouac "pavyko perteikti Rytų išmintį ne intelektualiomis kalbomis, o visu savo gyvenimu. Jame svarbiausia - nepriklausomybė: saugiam, patogiam pasauliui priešinama žiauri ir nuostabi laukinė gamta, kur žmogus lieka akistatoje su savimi, be mašinos ir gausybės daiktų."[7] Tik laukinėje gamtoje Rėjus ir jo draugai gali surasti dzeno kelią, kuris ir yra pagrindinis romano tikslas. Tikriausiai ne be reikalo vyksta ir triejų draugų kopimas į kalno viršūnę, kuri, deja, vystosi ne taip, kaip yra tikimasi. Vienintelis Džefis pasiekia galutinį tikslą, nes jis yra kur kas daugiau laiko praleidęs laukinėje gamtoje nei kuris nors iš jo draugų. Rėjus žiūri į Džefį kaip į dvasinį idealą, todėl vasarą nori praleisti kalnuose, kur nebūtų nė vieno žmogaus, tik jis ir jo mintys. Džefio teigimu "Kuo arčiau esi prie tikros materijos, - akmenų, oro, ugnies ir medžio, - brol, tuo dvasiškesnis pasaulis."[8] Du mėnesius kalnų trobelėje praleidęs Rėjus pagaliau jaučiasi visiškai laisvas. Jis įtiki, jog šią laisvės viziją jis išsaugos visą savo gyvenimą. Palikdamas trobelę jis jai padėkoja, nes taip darydavo Džefis, bet tada vyptelėjęs priduria, jog tai - nesąmonė, mat žino, jog trobelė ir kalnas viską ir taip supranta. Šis jo pripažinimas tarsi parodo, ko jis pasiekė per tuos du mėnesius kalnuose. Jam nebereikia dvasinio idealo, kuriuo turėtų sekti, jis jau pats gali gyventi savo budos gyvenimą, nepaisydamas kitų mokymų.

Kiekvienas geras romanas praturtina mūsų dvasios pasaulį, atskleisdamas gyvenimo problemas, siekius bei priversdamas dar kartą pamąstyti apie gyvenimą, kurį dabar gyvename. Būtent tokiu romanu galėčiau vadinti Jacko Kerouaco romaną, kuriame yra pasakojami autoriaus vidiniai išgyvenimais bei klajonės, ieškant dzeno kelio. Nesudėtinga, keistai raminančiai veikianti knyga galvoje sukėlė begalę apmąstymų. Galbūt ties knygos viduriu šiek tiek prailgusi, tačiau ne tiek, kad norėtųsi knygą padėti į šalį ir daugiau nebepaimti į rankas. Romane norėtųsi truputį daugiau paaiškinimų, kas yra dharma, dzenas bei daugiau informacijos apie budizmą, kad skaitant knygą nereikėtų viso to ieškoti internete. Tačiau viską apibendrinus galėčiau kiekvienam pasiūlyti paskaityti šią piligrimišką dharmos valkatos kelionę, kuri viduje sukels šiokį tokį maištą prieš esamą gyvenimo situaciją.






[1] Aleksandra Fomina, "(Pa)skaitiniai", Literatūra ir menas 2007 spalis, Nr. 36, 15.



[2] Andrius Patiomkinas, "Iš bytnikų poezijos", Šiaurės Atėnai 2012 spalis, Nr. 40, 6.



[3] Jack Kerouac, Dharmos valkatos. Vilnius: Baltos lankos, 2007, 33.



[4] Monika Svėrytė, "Hipių laikų gerbėjai prisiminė maištingojo bytniko J. Kerouaco gyvenimą ir kūrybą", Lietuvos rytas 2012 balandis, prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt/-13334847301331148281-hipių-laikų-gerbėjai-prisiminė-maištingojo-bytniko-j-kerouaco-gyvenimą-ir-kūrybą.htm



[5] Kvan Um dzeno mokykla, "Dzeno vardų ir terminų žodynėlis", 2009, prieiga per internetą: http://www.kwanumeurope.org/pdf/ln/Glossary.pdf





[6] Jack Kerouac, Dharmos valkatos. Vilnius: Baltos lankos, 2007, 112.



[7] Aleksandra Fomina, "(Pa)skaitiniai", Literatūra ir menas 2007 spalis, Nr. 36, 15.



[8] Jack Kerouac, Dharmos valkatos. Vilnius: Baltos lankos, 2007, 178-179.

Šios knygas skaitymas sutapo su netektimi-staiga mirė mano augintinis šuo.Sunku buvo susitaikyti su mintimi,kad niekada daugiau nepreis,nepadės savo sunkios galvos man ant kelių ir nepažiūrės tokiu ilgesingu žvilgsniu į...

Šios knygas skaitymas sutapo su netektimi-staiga mirė mano augintinis šuo.Sunku buvo susitaikyti su mintimi,kad niekada daugiau nepreis,nepadės savo sunkios galvos man ant kelių ir nepažiūrės tokiu ilgesingu žvilgsniu į akis....Ši išmintimi ir gerumu alsuojanti knyga man buvo lyg vaistas nuo širdgėlos,nes rašytojo perpasakota draugystės istorija su savo augintiniu sutapo su mano istorija.

.Ši apysaka, kaip rašo poetas Rimvydas Stankevičius, - nepaprastai šilta ir šviesi paties rašytojo, lietuvių literatūros klasiko ir jo augintinio tigrinio bokserio Bulio meilės istorija. Prasideda ji nuo to, kaip mažutis šunelis perkamas atšiauriojoje Estijoje, ir baigiasi jo, jau seno, žilstelėjusiu kailiu, mirtimi. Tiksliau, ši meilės istorija (kaip ir visos tikrosios) apskritai nesibaigia - paskutinis knygos skyrius - laiškas Buliui į anapus, yra savitas susitarimas dėl susitikimo:

"Buli, aš tau rašau šį laišką, norėdamas pasitarti. Žinau, kad tu jo negausi ir neperskaitysi, tačiau pajusi, apie ką tau rašau, juk dar ne tokius dalykus visuomet pajusdavai be žodžių.

Buli, aš nenoriu gulėti užkastas po žemėm. Dabar Kėdainiuose baigia statyti krematoriumą, rudeniop jis pradės veikti. Prieš mirdamas prisakysiu dukroms, kad mane ten nuvežtų ir sudegintų, o pelenus išpiltų į Nerį. Tegul manęs niekur nebūna. Tik nežinau, ar turiu teisę taip pasielgti? Kur klajos tavoji dvasia, ieškodama manosios? Buli, ateik šiąnakt prie mano lovos. Aš tavęs lauksiu"...

Tokį laišką ir aš norėčiau parašyti savo Toro.

R.Granauską atradau vėl iš naujo keistu knygos pavadinimu "Kenotafas"'.

Kenotafas (gr. κενοτάφιον) - simbolinis antkapinis paminklas, statomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma. Dažnai statomas...

R.Granauską atradau vėl iš naujo keistu knygos pavadinimu "Kenotafas"'.

Kenotafas (gr. κενοτάφιον) - simbolinis antkapinis paminklas, statomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma. Dažnai statomas tuo atveju, jei mirusiojo palaikai yra sunkiai pasiekiamoje vietoje, jei jie negali būti palaidoti tėvynėje.( ištr.iš Wikipedia)

Ši knyga-žodžio paminklas pokario mokytojams.Pro akis praslenka mokytojos D.tragiskas likimas,Lietuvos pokario realijos.

Labai inteligentiškas,mąslus kūrinys.

Knyga sukrėtė ir pravirkdė.Patariu paskaityti tiems,kurie neigia gyvenimą,nenori ieškoti prasmės ir galvoja,kad su jais viskas bus gerai...

16-metė Tesa serga vėžiu ir žino,kad jai beliko gyventi labai nedaug.Sudaro sąrašą...

Knyga sukrėtė ir pravirkdė.Patariu paskaityti tiems,kurie neigia gyvenimą,nenori ieškoti prasmės ir galvoja,kad su jais viskas bus gerai...

16-metė Tesa serga vėžiu ir žino,kad jai beliko gyventi labai nedaug.Sudaro sąrašą iš 10 dalykų,kuriuos prieš mirtį norinti atlikti.Seksas,vairavimas automobilio be teisių,apsivogimas prekybos centre-tai tik dalis avantiūros,į kurią ledžiasi skubėdama gyventi Tesa.Norėtum ją smerkti,tačiau negali.Skausmingos procedūros,vis dažnėjantys priepuoliai nesutrukdo jai atrasti meilę,sutaikyti tėvus,įkalbėti nėščią draugę gimdyti...

Puiki knyga,tikrai verta dėmesio.

Susiviliojau pažadu, jog knyga užgniauš kvapą įsileidusi į paslaptingąjį uždraustų sapnų pasaulį. Pasaulį, kuris yra paslaptingoje saloje, kurią valdo dar paslaptingesnis daktaras Zigmundas. Deja, teko labai nusivilti....

Susiviliojau pažadu, jog knyga užgniauš kvapą įsileidusi į paslaptingąjį uždraustų sapnų pasaulį. Pasaulį, kuris yra paslaptingoje saloje, kurią valdo dar paslaptingesnis daktaras Zigmundas. Deja, teko labai nusivilti. Nei kvėpavimas nutrūko, nei paslaptys sužavėjo, o ir sekančių trilogijos knygų skaityt nepanorau. Tiesiog tai, kas buvo žadėta, liko, kažkur tarp knygos eilučių...

Buvo sala. Joje - beprotnamis. Jame - beprotnamio pacientai. Tarp salos gyventojų - "vietinis" paauglys, kuris nesijaučia toks kaip visi, nes... sapnuoja. Dar yra paauglė, kuri taip pat nori daugiau, nei aplinkiniai.

Ir paauglius, ir jų tėvus, ir visus kitus salos gyventojus - tokią labai specifinę visuomenę, valdantis daktaras teigia, nors ne asmeniškai, o per savo sukurtos sistemos viršiausiuosius atstovus, jog jis sukūręs būdą kaip visuomenei padėti atsikratyti nusikalstamumo, kaip ją padaryti tobulą. Jo tobulos visuomenės sistemą įgyvendina struktūriškai sudėliotų rangų atstovai. Visi vykdo tik savo "priedermei" priskirtus įsakymus, elgiasi tik taip, kaip jiems leista, nes... kitaip elgtis jie ne tik kad nenori, bet ir neįstengia dėl paslaptingojo labai svarbaus knygoje vaisto Ichoro. Sulaukę tam tikro amžiaus vaikai "atkenčia" pilnametystės ceremoniją, kurios esmė - paversti juos "tobulais" visuomenės nariais, o iš tiesų - jie tampa tiesiog savotiškais zombiais: nesapnuoja, nesipriešina, paklusniai vykdo nurodymus, nuolankiai susitaikę su pasauliu tokiu, koks jis yra (tiksliau - tokiu, kokį jį jiems parodė), nieko nesiekia ir nieko netrokšta, kadangi niekuo labiau nesidomi, nesimoko - praranda turėtus gebėjimus, mokėjimus, kas priveda prie visuomenės žlugimo.

Visa salos paslaptis - paauglių savotiškas (per ramus, kad knygoje užgniaužtų kvapą) maištas, bei paauglio kilmė. Jo mama pristatoma kaip beprotė, iš tiesų, pasirodo iškili mokslininkė... Vienpusiškoje, bei vieno žmogaus valdomoje visuomenėje kitaip mąstantis, pažangaus mokslo siekiantis ir jį įgyvendinantis žmogus sugretinimas su bepročiu. Matyt, visi "bepročiai" kilę "iš ten pat" J Štai ir visas paslaptingumas. Kaip ir visur - atsiranda grupelė nepritampančių, savas taisykles kuriančių, kitaip gyventi norinčių, einančių prieš primestas normas ir standartus... Ir susikuria nauja dar paslaptingesnė visuomenė... Kyla karas, tiksliau - kova. Ir teisingai teigiama - neįmanoma laimėti karo su priešu, jei iš pradžių negali laimėti kovos su pačiu savimi...

Kova vyksta iki paskutinių jėgų, kažkas kažkur atsiveria, sprogsta blykčioja, moteriški balsai šnabžda... ir... Perskaičius pabaigą ir kyla klausimas: IR???? Ir kas? Ir ką? O gal ir reikia skaityt sekančias knygas? Bet jau nebesitiki, jog atsiskleis paslaptingasis Zigmundas, jog Ichoras paveiks ir mane...



Laisvės kaina yra įvairūs pavojai. [...] dažnai neįmanoma sukurti ką nors gera, nepadarius ką nors bloga.

Siužetas, kaip ir kitų Murakami knygų, sunkiai nupasakojamas. Išsiskyręs vyras (o, kaip netikėta) gauna pasiūlymą dirbti mokslininkui, atlikti duomenų perkėlimą (čia ne šiaip sau kompiuteriu atliekamas darbelis, viskas...

Siužetas, kaip ir kitų Murakami knygų, sunkiai nupasakojamas. Išsiskyręs vyras (o, kaip netikėta) gauna pasiūlymą dirbti mokslininkui, atlikti duomenų perkėlimą (čia ne šiaip sau kompiuteriu atliekamas darbelis, viskas daroma smegenyse), ir įsivelia į istoriją, vertą Murakami vardo :D Šalia pasakojama ir kita istorija, apie Miestą, kuris yra nykus, tobulai sutvarkytas, jame žmonės vaikšto be šešėlių ir gyvena.. amžinai?



Bet geriau iškart pereisiu prie nuomonės, nes tai parašyti daug kartų lengviau.

O nuomonė tokia, kad.. ar tik tai ne geriausia skaityta Murakami knyga? :o Nors turbūt galvoju taip kaskart, kai perskaitau dar neskaitytą jo kūrinį :D Žodžiu, šiame paliko įspūdį keletas dalykų:

1. Nuo pat pirmojo puslapio, nuo pirmojo sakinio prasidėjo visi mistiniai dalykėliai. Jokių išlygų šįkart, jei jau užsiimam mistika, tai nuo pat pradžių :D Kiek pamenu, kitose knygose visada bent keli skyriai būdavo tokie, kuriuose pasakojami realaus gyvenimo įvykiai, o čia viskas nutiko ne taip.

2. Pasakojama pirmuoju asmeniu. Kitose knygose būdavo pasakotojas, na, kaip ir apskritai daugelyje knygų, į viską žvelgdavom iš šalies. O dabar tarsi kartu su pagrindiniu veikėju keliaujam požemiais, minčių labirintais..

3. Nėra nė vieno vardo. Nežinom net pagrindinio veikėjo vardo, nes jis visada kalba pirmuoju asmeniu (suprantama). Nėra ir kitų vardų. Galim sutikti tik Profesorių, Bibliotekininkę, Vartų Sargą, Pulkininką ir pan. Įdomus sprendimas :)

Apskritai tai man patiko viskas. Nesvarbu, kad daug ko nesupratau (tų vietų, kuriose buvo aiškinama apie smegenų pakeitimus, sistemas ir panašius dalykėlius), bet vis tiek man labai patiko. Kaskart stebiuosi tuo logiškumu, kurį Murakami sugeba sukurti. Ta prasme.. Juk ten viskas taip nežemiška, taip tikrai nebūna, bet kai skaitai, atrodo, kad viskas savaime suprantama. Ir vienaragiai, ir smegenų modifikacijos, ir net žmonės be šešėlių. Jis sugeba viską taip sudėlioti į vietas, kad gyveni tais įvykiais ne tik skaitydama knygą, bet ir keletą dienų po to.



Labai rekomenduoju!!

Kaip ir viskas paprasta - Einšteino biografija. Iš žmogiškosios pusės Einšteino asmenybės sudėtingumas suprantamas, iš mokslinės pusės jo darbai suprantami tik pavadinimų lygyje. Ir tai nieko nuostabaus, nes eilinis...

Kaip ir viskas paprasta - Einšteino biografija. Iš žmogiškosios pusės Einšteino asmenybės sudėtingumas suprantamas, iš mokslinės pusės jo darbai suprantami tik pavadinimų lygyje. Ir tai nieko nuostabaus, nes eilinis skaitytojas knygos autoriaus nuraminamas, kad Einšteino mokslinius darbus suprato anaiptol ne daugelis, ir taip buvo tada, kai jis tuos darbus kūrė, ir taip yra dabar. Autorius pasistengė, kad pasakojimas apie Einšteiną nebūtų nuobodus ir sausas, knyga nėra chronologiškas gyvenimo ir darbų atpasakojimas. Nors Einšteinas buvo neeilinis genijus, bet jam būdingos elementarios žmogiškos, vyriškos ir žydiškos silpnybės. Skaityti verta, nes tokios knygos verčia susimastyti, kas trukdo tau pačiam siekti kažko daugiau, nei laimingai, bet nuobodžiai pragyventi savo dienas. Recepto čia nerasite, bet geri pavyzdžiai turėtų užkrėsti. Ar ne?