Ši knyga kupina gyvenimo vingių, tikėjimų, pasitikėjimų savo jėgomis, svajonių, bei jų išsipildymų. Ši knyga atskleidžia kaip dauguma mūsų einame vienu keliu. Bijodami išskirti, bijodami būti kitokie. Kitaip sakant einame...

Ši knyga kupina gyvenimo vingių, tikėjimų, pasitikėjimų savo jėgomis, svajonių, bei jų išsipildymų. Ši knyga atskleidžia kaip dauguma mūsų einame vienu keliu. Bijodami išskirti, bijodami būti kitokie. Kitaip sakant einame paskui minią... Ši knyga atskleidžia kuomet žmonės, kurių vardas nieko nesako kitiems, kurie tiki svajonėmis lieka nepastebimi, atstumti ir nereikalingi. Tačiau, kai žmogaus pavardė skamba žurnaluose, žmonių lūpuose žmogus tampa minios objektu visiems reikalingas, įdomus, net meilė atgimsta iš naujo. Pagrindiniam herojui dažnai kyla klausimas: "Kodėl anksčiau manęs nereikėjo, nors rašiau, kūriniai buvo tie patys, tada aš kenčiau iš alkio, vargau, tuomet reikėjo mane kviestis pietų, o ne dabar. Kodėl tada manęs niekas nekvietė? Juk aš tas pats Martinas Idenas.". Pagrindinis herojus turbūt jau supratote- Martinas Idenas. Šis herojus visada žinojo, jog jis kilnesnis, kitoks, nei kiti. Jis žinojo, kad vieną dieną už jo pastangas bus atlyginta ir neklydo. Šioje knygoje susiduria du pasauliai: turtingas pinigais- turtingas vidumi. Knyga kupina pamąstymų. Pagrindinės romano temos apima vyro ir moters santykius, socialinių klasių skirtumus, žmogaus individualizmą. Martinas žvelgė į daugelį dalykų kitaip. Tačiau, Rūta nežinojo, kas iš tiesų yra meilė. Ji jautė norą rūpintis ir globoti Martiną, bei visuomet priekaištavo dėl jo rašymo, ir beprasmiškai praleisto laiko. Tačiau, kas įvyko, kad Rūta pakeitė nuomonę? Kaip manote kas neduoda ramybės žmogui, kuris pasiekė tikslą savo jėgomis, kurio bemiegės naktys davė rezultatą, o pinigų, kurių anksčiau taip truko dabar pilnos kišenės? Norite sužinoti? Neišduosiu šios mažos paslapties. Pasinerkite į vakarus su "Martinu Idenu". SĖKMĖS.

Skaityti pirmą kartą H. Murakamį, kai ko gero, jau visi jį perskaitė, turbūt irgi iššūkis. Stengiausi neskaityti, ką rašo kiti ir ką apie jį kalba ar kalbėjo.

Iš dviejų šio autoriaus knygų šiems metams pirmąja...

Skaityti pirmą kartą H. Murakamį, kai ko gero, jau visi jį perskaitė, turbūt irgi iššūkis. Stengiausi neskaityti, ką rašo kiti ir ką apie jį kalba ar kalbėjo.

Iš dviejų šio autoriaus knygų šiems metams pirmąja pasirinkau "Mylimąją Sputnik" - romaną, kuris atvaizduoja klasikinį meilės trikampį. H. Murakamis istoriją pasakoja 25 metų vienišo mokytojo akimis. Jo akiratyje - 22 metų Sumirė, slapta jo simpatija, trokštanti tapti rašytoja, ir vėliau atsirandanti Miū, vyresnio amžiaus moteris, savo plaukus besidažanti juodai, nes per vieną naktį palikta karuselėse, pražilusi. Taigi jis myli slapčia Sumirę, ši pamilsta Miū, pas ją įsidarbina, pradeda mokytis italų kalbos, pakeičia aprangos stilių ir galiausiai Miū su Sumire išvyksta į Europą darbo reikalais. Knygos intriga - vienoje Graikijos salų Sumirė dingsta. Negrįžtamai.

Toks knygos siužetas.

Skaityti lengva, įtraukia, mąstyti per daug nereikia, kartkartėmis sužavi filosofiniai apmąstymai - kad ir tas tradicinis, apie žmones-palydovus-sputnikus gyvenime, subtiliai keliaujama per pasaulį - nuo Japonijos iki Graikijos, kuri ypatingai išjaučiama pasakotojo.

Mano vertinimas: 9/10.

Kitoniškų pasakų rinktinėje, pavadintoje "Trylika permainų ir nevilties pasakų", sudėta dvylika pasakojimų. Tryliktasis, slepiantis garsios rašytojos Vidos Vinter gyvenimo istoriją, taip ir nepapuolė į knygą. Koks jis, tas...

Kitoniškų pasakų rinktinėje, pavadintoje "Trylika permainų ir nevilties pasakų", sudėta dvylika pasakojimų. Tryliktasis, slepiantis garsios rašytojos Vidos Vinter gyvenimo istoriją, taip ir nepapuolė į knygą. Koks jis, tas prarastas pasakojimas? Kokia tikroji rašytojos istorija, kurią ji taip kruopščiai slepia ir tik senatvėje ryžtasi atskleisti biografei?.. Šia intriguojančia paslaptimi prasideda Diane Setterfield romanas "Tryliktoji pasaka" - knyga apie pasakas, pasakojimus, istorijas ir visus tuos, kurie mėgsta jas pasakoti ir tuos, kurie mėgsta jų klausyti ar jas skaityti.

Knygoje rašytoja biografei seka pasaką apie savo vaikystę, prabėgusią sename ir paslaptingame dvare. Kuriamas labai vaizdingas ir gyvas dvaro paveikslas. Skaitydamas pats nejučia atsiduri tame geru dulkių sluoksniu pasidengusiame dvare, jauti virpančias užuolaidas, slepiančias namų vaiduoklius, girdi sunkius senutelės tarnaitės žingsnius ir nesuprantamą slaptą dvynių kalbą, užuodi žolės kvapą iš tobulai sutvarkyto figurinių medžių sodo... Taip pat gyvai vaizduojami ir dvaro gyventojai. Visi jie - geraširdis sodininkas, senutėlė namų tarnaitė, griežta gubernantė, keisti namų šeimininkai, laukinės dvynukės ir namų vaiduokliai - turi savo istorijas, kurios persipindamos sukuria intriguojančią ir jaukią seno dvaro pasaką.

Rašytojai stabtelėjus pasakoti, šmėšteli anaiptol ne tokios jaukios jos biografės bei pačios rašytojos senatvės ir ligos istorijos. Šios istorijos persmelktos liūdėsio, vienatvės, artėjančios mirties nuojautos ir ilgesio. Sunku iš šilto ir neįprasto pasakos pasaulio išnirti į tokią skaudžią ir tikrą realybę. Ir, kas keisčiausia, ne praeitis (pasaka), o būtent ši vaizduojama realybė manęs neįtikino - biografės vaiduokliai, betikslis blaškimasis, nepaliaujamas verkšlenimas dėl prarastos dvynės, liguisti dvynių santykiai ir galiausia tokia dirbtina ir saldi pabaiga įmaišė šaukštą deguto geroje istorijoje.

Ir vis dėl to ši knyga pakeri daugybe savo įvairumu, labai gražia ir literatūrine kalba, intriga, kuri neleidžia padėti knygos į šalį bei pulsuojančia didžiule meile rašytam žodžiui - ir ne tik senąjai Didžiosios Britanijos klasikai, kurios garsieji kūriniai nuolat minimi pasakojime (Charlotte Bronte "Džeinė Eir", Emily Bronte "Vėtrų kalnas", Wilkie Collins "Moteris baltais drabužiais", Arthur Conan Doyle "Užrašai apie Šerloką Holmsą" ir kt). Patys gražiausi žodžiai šiame romane skiriami knygai ir skaitymui: "Mano darbas ne pardavinėti knygas, o jomis rūpintis. Kur buvusi, kur nebuvusi, vis pasiimu kokią knygą iš lentynos, perskaitau puslapį, kitą. Šiaip ar taip, skaityti knygą - irgi reiškia ja rūpintis", "Mano šnerves pasiekė odos bei seno popieriaus kvapas, ir išsyk pasijutau ramiau. Perbėgau pirštais nugarėles, kaip pianistas, sėdęs prie instrumento, perbėga klaviatūrą. Kiekviena knyga skimbteli individualia ir nepakartojama nata", "Kelios valandos nuo aštuntos vakaro iki pirmos ar antros nakties man visuomet būdavo magiškos. Balti atverstos knygos puslapiai mėlynos frotinės lovatiesės fone, ant balto puslapio gelsvas lempos šviesos ratas - štai mano vartai į kitą pasaulį". Kokie gražūs ir kokie pažįstami visi šie vaizdiniai!

Tačiau, turiu pripažinti, kad knygos pradžioje vaizduojama įkvėpianti meilė knygai, vėliau gerokai šokiravo: "Įsivaizduokite konvejerio juostą <....>, o jos gale - milžinišką krosnį. Ant konvejerio sukrautos knygos. Visų jūsų mėgstamiausių knygų visi pasaulio egzemplioriai iki paties paskutinio. <...> O greta stovi žmogus, laiko ranką ant sverto. Tuoj įjungs mechanizmą. Jūs galite jį sustabdyti. Jūsų rankoje - ginklas. Visa, ką jums tereikia padaryti - nuspausti gaiduką.", "Neužmirškite: tasai žmogus degina knygas. Nejaugi jis vertas gyventi?", "Savaime aišku, aš myliu knygas labiau nei žmones", "Savaime aišku, Šekspyro kūryba vertingesnė už vieno žmogaus gyvybę". Tokio kraštutinumo likau nesupratusi - mylėti knygas viena, bet branginti jas labiau nei žmogų ir net svarstyti apie žmogaus nužudymą?.. Knyga vertybė, bet dirbtinai jai kurti kulto nereikėtų...

Apibendrinant, Diane Setterfield romanas "Tryliktoji pasaka" - lengva, graži ir neįpareigojanti pasaka nuo sunkios kasdienybės pavargusiai galvai.

Kiekviena knyga yra naujas patyrimas Ši knyga man buvo labai neįprasta patirtis.Veiksmas vyksta žemėje po katastrofos. Sunaikinta viskas - augmenija ir gyvūnija, sudegę miškai, žuvę arba išmirę žmonės. Pagrindiniai...

Kiekviena knyga yra naujas patyrimas Ši knyga man buvo labai neįprasta patirtis.Veiksmas vyksta žemėje po katastrofos. Sunaikinta viskas - augmenija ir gyvūnija, sudegę miškai, žuvę arba išmirę žmonės. Pagrindiniai veikėjai, vyras ir berniukas, kurie eina keliu. Mes nesužinome net jų vardų, nes toje situacijoje tai nesvarbu. Iš herojų elgesio sužinome, kad tai tėvas ir jo mažas sūnelis. Jų tikslas - išgyventi. Pakeliui jie ieško maisto, drabužių apleistuose namuose, parduotuvėse ir pan. Labiausiai jiems tenka saugotis ...žmonių, nes toje neįprastoje situacijoje kanibalizmas tampa įprastu reiškiniu.

Knygoje nedaug įvykių, galima sakyti, jų kaip ir nėra. Svarbiausia romane - vyro ir berniuko santykiai, jų asmenybių evoliucija. Jie stengiasi neprarasti žmoniškumo, atjautos, gailesčio jausmų. Tai labiausiai atspindi epizodas su seniu - kai jie dalijasi maistu, nors nežinia, kada patys papildys maisto atsargas. Vyras visą laiką rūpinasi berniuku, stengiasi jį apsaugoti ne tik nuo fizinių pavojų, bet ir nuo žiaurių vaizdų, sutinkamų kelyje. Tačiau pats tėvas palūžta, neišlaiko įtampos, praranda norą gyventi. Berniukas, priešingai - nuo mažo, bejėgio, knygos pradžioje, kelyje įgauna dvasinės stiprybės, subręsta, ir jau pats rūpinasi tėvu knygos pabaigoje.

Veiksmo atmosferą sustiprina aplinkos aprašymas. Veikėjai keliauja visiškoje tyloje - nei paukščių čiulbėjimo, nei lapų šlamesio. Išprotėtėti galima vien nuo tos tylos.

"Žemė buvo duburiuota, sudūlėjusi ir bergždžia. Griovose mėtėsi nustipusių padarų kaulai. Neaiškaus mėšlo krūvos. Sodybų pastatai laukuose - nusilaupiusiais dažais, išlinkusia ir atšokusia nuo vinių apkala. Visa tai - be šešėlių ir be pavidalo. Kelias leidosi pro sudžiūvusių piktžolių džiungles. Pelkė su vandens paviršiuje plūduriuojančiomis sudžiūvusiomis nendrėmis..."

Paskaičius tokius aprašymus, susimąstai apie žmogaus veiklos padarinius. O jei knyga skatina mąstyti, tai gera knyga.

Du pagrindiniai veikėjai. Jauni. Gražūs. Aistringi.

Turinio veiksmas lėkštas. Bet sekso scenų daug. Ir tos pačios ne itin patrauklios. Atstumia ne todėl, kad mane glumintų. O todėl, kad rašymo stiliu primityvokas. Dialogai...

Du pagrindiniai veikėjai. Jauni. Gražūs. Aistringi.

Turinio veiksmas lėkštas. Bet sekso scenų daug. Ir tos pačios ne itin patrauklios. Atstumia ne todėl, kad mane glumintų. O todėl, kad rašymo stiliu primityvokas. Dialogai trumpi ir gruboki. Kalbama visada apie tą patį. Nėra kulminacijos. Bet yra intriga knygos pabaigoje, kuri leidžia tęsti pagrindinių herojų santykius kitose knygos dalyse.

Suvokiu, kad knyga šiuo metu viena populiaresnių pasaulyje. Bet nesuvokiu - kodėl? Joje neradau erdvės pamąstymams, fantazijoms, neradau moralo, prasmės, įdomių pokalbių, paslapties...ar dar kažko, kas būdinga gerai knygai.

Perskaičiau, nes "dabar skaito daug kas". Jaučiuosi pasidavusi pilkai masei. Dar kartą pasitvirtino faktas, kad "pijaras" - stiprus dalykas:)



Rūta, šimtas vaivorykštės atspavių;)

Jei reikėtų apie šią knygą parašyti tik vieną sakinį, tas sakinys skambėtų paprastai: "Kartą Amerikoje" yra knyga apie mafijos aukso amžių - laikus, kai Amerikoje galiojo sausasis įstatymas, kai suklestėjo legendinis...

Jei reikėtų apie šią knygą parašyti tik vieną sakinį, tas sakinys skambėtų paprastai: "Kartą Amerikoje" yra knyga apie mafijos aukso amžių - laikus, kai Amerikoje galiojo sausasis įstatymas, kai suklestėjo legendinis gangsteris Al Capone, o literatūros pasauliui buvo pristatyti tokie herojai kaip Vito Corleone ("Krikštatėvis").

Visgi apie šią knygą galiu parašyti daugiau nei sakinį, tad šia teise ir pasinaudosiu. Iš tiesų "Kartą Amerikoje" istorija nėra įspūdinga ar negirdėta: keli Pragaro virtuvės berniukai, prispausti vargo ir nepritekliaus, ima smulkiai nusikalsti, vėliau sukuria gaują, Sausojo įstatymo laikais suklesti, pralobsta ir... na, o kas seka po "ir", jau turėsite pasiskaityti patys, nes niekaip negaliu prisiversti sugadinti Jums skaitymo malonumo išduodama knygos atomazgą anksčiau laiko.

Taigi, istorijoje lyg ir nieko naujo, ypač jei anksčiau perskaitėte nors vieną romaną apie gangsterius. Ir vis dėlto, ši knyga turi kažką tokio: kažką, kas priverčia sulaikyti kvapą ir nepadėti knygos į šalį iki nebus užverstas paskutinysis puslapis. Viskas parašyta taip tikroviškai, neperspaustai, gyvenimiškai, kad taip ir norisi patikėti ant knygos esančiu užrašu "paremta tikrais faktais". Trumpai tariant, jei Jums patinka geros, gyvenimiškos, paprastos ir neprastos istorijos apie auksinius mafijos metus - labai rekomenduoju šią knygą. Nesigailėsite.

P.S. kai perskaitysite šią knygą, būtinai pažiūrėkite Sergio Leone filmą tokiu pat pavadinimu - tai iš ties šedevras, kažkodėl neįvertintas Oskaru, užtat puikiai įvertintas išrankiųjų imdb.com lankytojų (tik pirma perskaitykite knygą - manau, jog tada į filmo herojus žiūrėsite kiek kitaip, geriau suvokdami jų emocijas). Beje, filmas baigiasi visiškai kitaip nei knyga, tad nebijokite, jog knyga bus atėmusi filmo įdomumą :)

Nori ar nenori, tačiau remiantis istoriniais faktais sukurtos knygos priverčia susimąstyti ne vieną skaitytoją. Roko Flick (Roko Alvydo Liaukonio) romanas "Paskutinis traukinys" išties sukelia daugybę pasvarstymų: kodėl kelių...

Nori ar nenori, tačiau remiantis istoriniais faktais sukurtos knygos priverčia susimąstyti ne vieną skaitytoją. Roko Flick (Roko Alvydo Liaukonio) romanas "Paskutinis traukinys" išties sukelia daugybę pasvarstymų: kodėl kelių žmonių ambicijos sukelia pasaulinius karus, kodėl dėl vieno-kito išsišokėlio kenčia tūkstančiai, ar jėgos ir smurto demonstravimas yra tikrasis vyriškumas, kodėl karo grobiu dažniausiai tampa moters kūnas, kas atsakingas už alkanus, be tėvų likusius vaikus? ir t.t.

Kalbant apie patį romaną verta paminėti, jog kūrinys man, kaip skaitytojai, patrauklus tuo, kad pasakojimas vystomas dviem plotmėmis (dabarties ir praeities). Įdomu kartu su herojumi Valteriu ieškoti dingusio brolio buvusiame Kenigsberge, smalsu, kuo pasibaigs besivystantys herojaus ir jo gidės santykiai. Ne mažiau įdomūs, tačiau skausmingi Valterio prisiminimai apie šeimą, jį ir jo artimuosius ištikusią tragediją.

Roko Flick romaną "Paskutinis traukinys" vertinu labai gerai. Mielai skaityčiau antrą kartą.

Dar viena tų knygų, kurios dulkėjo lentynoj, o pradėjus skaityti, ir vėl, kelis kart buvo kilęs noras padėti į šalį.
Pirmas skyrius- kankynė- Islamo kraštų istorija, sausi faktai kur ir kas įvyko, nei priežasčių, nei...

Dar viena tų knygų, kurios dulkėjo lentynoj, o pradėjus skaityti, ir vėl, kelis kart buvo kilęs noras padėti į šalį.
Pirmas skyrius- kankynė- Islamo kraštų istorija, sausi faktai kur ir kas įvyko, nei priežasčių, nei pasėkmių. Nesusidūrusiam su šia religija, gali užduoti dar daugiau klausimų ir nežinomybės
Tolesni skyriai - tai ko ieškojau, tik rašymo stilius erzinantis - 200 psl skaičiau beveik 2 sav, kai paprastai užtenku porą vakarų.
Patiko šiitu legenda, kuri teigia, kad "tik nuo Chuseino mirties dangaus pakraštys auštant nusidažo raudonai".
Pritariu autorei, kad vakarų žiniasklaida "piešia" musulmonus blogiukus, kaip nuolat kovojančius žmones, tačiau daugelį metų jie gyveno taikiai, ir net savo religijos per prievartą niekam nepiršdavo, nevykdydavo žygių, kuriais būtų siekiama atversti kitatikius į "teisingą" religiją. Beje įdomu tai, kad musulmonai teigia, jog visi žmonės gimsta musulmonais, tik auklėjimas juos nukreipia kitais takais,t.y. kitas religijas, o į Islamą yra tiesiog "grįžtama". Atrodo natūralu, tačiau Islamas nėra vienodas: tarkim Europoje, Azijoje, Afrikoje ir JAV jis skiriasi, nes jis susipina su vietiniais papročiais ir tradicijomis.
Minusas - pritrūkau sąvokų žodynėlio.

Tad neapsiribokime vien "savo kiemu" ;)

P. S. Man didelį įspūdį paliko trys knygos apie musulmonų (arab.paklusęs) gyvenimus: 'Persepolis' (musulmonės gyvenimas tarp rytų ir vakarų. Komiksas rimta tema), 'Mečetės namai' (tikra giminės istorija nuo aukso amžiaus iki žlugimo. Meilės romanų gerbėjoms- nerekomenduoju) ir 'Tūkstantis saulių skaisčių' (apie moterų musulmonių gyvenimą). Pirmosios dvi- autobiografijos.

"Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą" yra paskutinė Millennium trilogijos dalis. Todėl ją vertinant negalima išvengti ir visos trilogijos konteksto. Pirmąją knygą, "Mergina su drakono tatuiruote", galima skaityti...

"Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą" yra paskutinė Millennium trilogijos dalis. Todėl ją vertinant negalima išvengti ir visos trilogijos konteksto. Pirmąją knygą, "Mergina su drakono tatuiruote", galima skaityti kaip atskirą istoriją. Po jos nėra būtina skaityti kitų dalių. Tačiau perskaičius antrąją - "Mergina, kuri žaidė su ugnimi" - nori nenori tenka skaityti ir trečiąją. Kodėl? Antroji dalis palieka daug klausimų. Ar Lisbeta Salander išgyvens? Ar išgyvens Karlas Akselis Budinas (a.k.a. Aleksandras Zalačenka)? Ar bus įvykdytas teisingumas? Kuo visa tai baigsis? Antroji knyga buvo naujos istorijos užuomazga, o trečioji - jos atomazga. Todėl šios dvi knygos būtinai turi būti skaitomos viena po kitos. Nes visi atsakymai yra trečiojoje dalyje.



Didžiąją knygos veiksmo dalį Lisbeta Salander yra prikaustyta prie Salgrenskos ligoninės lovos. Prikaustyta ne visai tiesiogine šio žodžio prasme. Tokius žodžius, kaip "prikaustyta", Lisbetos atveju reikia vartoti itin atsargiai, juk paauglystėje ji iš tikrųjų buvo diržais pririšta prie lovos Šv. Stepono psichiatrinėje ligoninėje 381 dieną. Šį kartą ji gydosi tris šautines žaizdas: klube, petyje ir galvoje. "Jam užėmė kvapą, kai apčiuopė kulkos įėjimo vietą ir suprato, kad merginai buvo šauta į galvą. Išėjimo angos nebuvo." [Stieg Larsson "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą", 8-9 psl.] Lisbeta nebūtų Lisbeta, jei iš karto nepradėtų kurpti pabėgimo ir dingimo užsienyje plano. Bet šį kartą jai to neprireikia. Rūpestingas gydytojas Andersas Junasonas pelno Lisbetos pasitikėjimą. Ypač po to, kai paprašytas žurnalisto Mikaelio Bliumkvisto pateikia jai išsiilgtą, nors draudžiamą (juk vyksta ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo nužudyti, kuriame ji yra kaltinama), prieigą prie išorinio pasaulio - jos delninuką. "Lisbeta Salander jautėsi laiminga. Širdis daužėsi krūtinėje, kai ji pirmą kartą per pastaruosius du mėnesius įsijungė savo delninuką ir įžengė į interneto erdvę." [Stieg Larsson "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą", 297 psl.] Mikaelis turi sugalvojęs planą, kaip ištraukti Lisbetą iš bėdos. Jam į pagalbą atskuba sesuo advokatė Anika Džianini. Nors ji nėra baudžiamųjų bylų specialistė, bet apsiima ginti Lisbetą, jei ši sutiks.



Tačiau sukurpti strategiją pasirodo ne taip jau lengva, kai 1991-ųjų metų tyrimo kopijos, kurios bene vienintelės gali įrodyti valdžios nusistatymą prieš Salander, yra pavagiamos, Mikaelio namuose įrengiama pasiklausymo įranga, o jis pats sekamas. Tuo pasirūpino Skyrius. Arba, kaip tai vadina Mikaelis, Zalačenkos klubas. Jie nori išsaugoti paslaptį ir dėl to yra pasiryžę net žudyti.



Stieg Larsson meistriškai kuria atmosferą, visi įvykiai yra apgalvoti ir veda prie atomazgos. Tik vienas dalykas man pasirodė pašalinis, nesusijęs su veiksmu - Erikos Berger, Mikaelio bendradarbės ir meilužės, šantažas naujajame darbe. Kurio kaltininką, žinoma, išaiškina Lisbeta.



Knygos epilogas atrodė, kad pavirs naujos knygos užuomazga. Bet kas jame prasidėjo, jame ir pasibaigė. Ši knygos dalis privertė mane šiek tiek jaudintis dėl to, ką pasirinks Lisbeta. Kol ji laikė vinių pistoletą Ronaldui Nydermanui prie sprando ir svarstė, mano galvoje sukosi vienintelė mintis: pasielk teisingai, juk teismas pasibaigė laimingai, valstybinės institucijos jau nebesiekia tavęs nutildyti. " - Mūsų klientė iš principo nenori kalbėti su policininkais ar kitais valdžios atstovais, juo labiau su psichiatrais. Priežastis gana paprasta. Dar nuo vaikystės ji bandė keletą kartų kalbėtis su policininkais ir socialinių tarnybų darbuotojais bei paaiškinti, kad jos mama kenčia Aleksandro Zalačenkos smurtą. Rezultatas buvo toks, kad ji kaskart būdavo nubausta, nes valstybės tarnautojai nusprendė, jog Zalačenka yra svarbesnis už ją." [Stieg Larsson "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą", 617-618 psl.] Dabar Zalačenka negyvas, o Salander laisva ir paskelbta veiksnia. Man tikrai nuoširdžiai palengvėjo, kai Lisbeta atitraukė improvizuotą ginklą, ir, nors pirmiausiai paskambino "Svavelšės MC" baikerių klubui, pranešė policijai.

Gavosi, jog trečia knyga iš atsarginių sąrašo. Tikiuos, kad nepakaitinė, o tiesiog papildoma, kurią perskaičiau.

Murakamio skaičiau "Norvegų girią" ir nieko daugiau. Bet jau pastarojoje pajutau (per personažus), kad traukia...

Gavosi, jog trečia knyga iš atsarginių sąrašo. Tikiuos, kad nepakaitinė, o tiesiog papildoma, kurią perskaičiau.

Murakamio skaičiau "Norvegų girią" ir nieko daugiau. Bet jau pastarojoje pajutau (per personažus), kad traukia tas japonas mane. Panašumą užuodžiau. Knygoje apie bėgimą jis pasitvirtino. Tai labai asmeniška biografinė knyga, savotiški memuarai, kuriuose skleistis Murakamio dvasiai padeda mintys apie bėgimą, vieną pagrindinių jo užsiėmimų. Panašumas su manimi - atitrūkimai ir keistumai. Kaip ir autorius, taip ir aš priėjau tam tikrą tašką gyvenime ir tiesiog priėmiau tuos savo keistumus ir atitrūkimus nuo visuomenės (norą pabėgti, užsidaryti, nebendrauti).

Knyga vertinga visiems galvojantiems rašyti. Ypač didesnės apimties kūrinius.

Vertinga visiems, kurie nori keisti gyvenimo kryptį. Murakamis po studijų dirbęs savo džiazo bare, sulaukęs 30-ies, ryžtingai jį parduoda ir pradeda rašyti.

Galiausiai, knyga vertinga bėgiojantiems. Pradinukams, profesionalams - visiems. Vertinga gal ne tiek programų sudarymui, techninės bėgimo pusės analizei, kiek dvasinei šio reikalo esmei nušviesti.