Apie autorių :

Jeremy Strong apie šį autorių nelabai ką žinau.. Tik tiek, kad jis yra išleidęs labai daug knygų! Ir turi savo tinklalapį : http://www.jeremystrong.co.uk/

Apie knygą :

Oj, šita knygą yra garantuotas juoko...

Apie autorių :

Jeremy Strong apie šį autorių nelabai ką žinau.. Tik tiek, kad jis yra išleidęs labai daug knygų! Ir turi savo tinklalapį : http://www.jeremystrong.co.uk/

Apie knygą :

Oj, šita knygą yra garantuotas juoko užtaisas! Ji be galo linksma.. Iš tikrūjų joje pasakojama apie kietą bičą Guzą ( nors nė velnio jis nėra kietas ), apie jo gyvėnimą, meiles, šeimą, pauglystę ir kitas nesamones.. Šeip čia labiau komiksas nei knyga, nes labai jau daug piešinėlių yra.

Nežinau kodėl, bet man ši knyga nepatiko! Ir nelabai rekomenduočiau kam nors ją skaityti.. Taip pasijuokti iš knygos tikrai galima, bet ta knyga man pasirodė kažkokia beprasme ( nevengčiau ir žodžio bevertė)..

Apie autorę :
Astrid Anna Emilia Lindgren - gimė 1907 m. mirė 2002m. Ji buvo žymi švedų vaikų rašytoja, kurios didžioji dauguma knygų buvo išverstos į 85 kalbas ir išspausdintos daugiau nei 100 valstybių.


Mano nuomonė...

Apie autorę :
Astrid Anna Emilia Lindgren - gimė 1907 m. mirė 2002m. Ji buvo žymi švedų vaikų rašytoja, kurios didžioji dauguma knygų buvo išverstos į 85 kalbas ir išspausdintos daugiau nei 100 valstybių.


Mano nuomonė apie knygą :

Jo.. knyga sunki ir stora ( joje ~466 psl. ). Ah, bet knyga tokia fainūtė. Ją labai smagu skaityti! Aš manau ši knygą yra skirta 5-6 klasių mokiniams. Nors ir viresniesiams būtų įdomu pskaityti. Kaip visi jau ir supratote ( o gal ir ne) knyga yra apie berniųka - Mažylį, jo šeimą (Bosę, Bentaną, paprastą tėtį, paprastą mamą) na ir žinoma apie smaližių Karlsoną.. Karlsonas buvo žiauriai fainas storuliukas, su kelnytėm ant kurių yra "sparnai". Ir tai atrodo fantastiškai! Karlsonas buvo tas veikėjas kuris pralinksmindavo ir tada viskas pasidarydavo gerai.. Knygoje yra paveikslėlių ir jie puikiai atitinka tekstą.

Kas nori prisiminti vaikystę, močiuės saldžių ogienių kvapą - tam būtina perskaityti šią knygą!

"Žmonės pernelyg sureikšmina savo gyvenimo prasmę. Kodėl aš, kodėl dabar. Tiesa ta, kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties." - sako šimtmetį nugyvenęs knygos herojus ir mano galvoje šmėkšteli...

"Žmonės pernelyg sureikšmina savo gyvenimo prasmę. Kodėl aš, kodėl dabar. Tiesa ta, kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties." - sako šimtmetį nugyvenęs knygos herojus ir mano galvoje šmėkšteli užrašas mokykliniame fizikos kabinete: niekas neatsiranda be priežasties ir neišnyksta be pasekmės. Tai kuo dabar patikėti?

Picoult knygos kaskart mane nustebina ir tiesiog pribloškia. Kad ir šįkart aprašomas eugenikos projektas ir jo sąsajos su šiuolaikiniu genetikos mokslu. Užvertus knygą svarstau, o iš tikrųjų, kur ta riba, kas yra teisinga? Kažkas nusprendžia prisiimti Dievo rolę ir skirsto žmones į "geruosius" ir "bloguosius" genotipus. Ir prasideda genocidas arba "eugenika - mūsų savisaugos ir tėviškų instinktų suvokimo mokslinis projektas". Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Galima pavadinti ir genetikos mokslu. Kai gydytojas, atlikęs genetinę diagnostiką atrenka stipriausius ir sveikiausius embrionus ir suteikia jiems galimybę vystytis ir gimti. Arba atrenka moterišką ar vyrišką embrioną, nelygu koks pageidavimas...

Kažkam tai atrodo teisinga, turintieji drąsos priešinasi, kažkas paklūsta, kažkas priverčiamas paklusti, kažkas tiesiog jau nebeturi iš ko rinktis. Tai kurie teisūs? O čia jau kiekvieno sąžinės reikalas. Kaip visada autorė palieka teisę apsispręsti skaitytojui, kurią pusę jis palaiko. Knygoje tik faktai, istorijos, jausmai, išgyvenimai, persipynę likimai. Ir galiausiai paaiškėja, "kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties. Kartais užtenka būti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku dėl kažko kito."

"Milžiniško populiarumo sulaukusios detektyvų autorės knyga" - jau vien šitie žodžiai skatina atversti romaną. Šis romanas yra tikrai labai painus ir labai įdomus. Knyga užburia, vienas po kito įvykstantys nužudymai kelia...

"Milžiniško populiarumo sulaukusios detektyvų autorės knyga" - jau vien šitie žodžiai skatina atversti romaną. Šis romanas yra tikrai labai painus ir labai įdomus. Knyga užburia, vienas po kito įvykstantys nužudymai kelia šiurpa, o pagrindinės herojės balansavimas ties mįslės įminimo ir mirtino pavojaus riba kelia įtampą. Pagrindinė autoriaus heroje - psichologe Suzana Čandler, vedanti radijo laidą. Laidoje nagrinėjant knygą "Dingusios moterys" ji užsimena apie paslaptingą finansų analitikės Redžinos Klozen dingimą prieš kelerius metus jai plaukiant kruiziniu laivu. Po to atsitikimo užuominos pasipila naujų paslaptingų įvykių seka, vienas po kito yra nužudomi keli žmonės galintys apšviesti šią painią istoriją. Buvusios prokuroro padėjėjos Suzanos neapleidžia jausmas, kad visi tie įvykiai labai susiję ir ji pradeda narplioti šią bylą. Taip ir ji pati atsiduria mirtiname pavojuje, nes pasirodo žudikas yra iš jos aplinkos. Nors liguistas serijinis žudikas žudantis vienišas moterys viską labai gerai apgalvoja ir suplanuoja, bet su jo nusikaltimais susiję faktai yra tarsi "vėjyje paleistos plunksnos", kurių visų niekaip neįmanoma surinkti. Todėl žingsnis po žingsnio Suzana Čandler priartėja prie mįslės įminimo, ir tik laimingo atsitikimo dėka lieka gyva, o žudikas yra sugaunamas išvengiant dar vienos aukos.

Pakankamai įdomi, kiek psichologinė knyga parodanti skaitytojui kitokį gyvenimą, kitokį nei įprastą santykį su juo. Knygos herojus ponas Mersas galima sakyti gyvena atsiskyrėlio gyvenimą, nors tai ir ne visai atitinka tą...

Pakankamai įdomi, kiek psichologinė knyga parodanti skaitytojui kitokį gyvenimą, kitokį nei įprastą santykį su juo. Knygos herojus ponas Mersas galima sakyti gyvena atsiskyrėlio gyvenimą, nors tai ir ne visai atitinka tą sąvoką. Jis gyvena tarp žmonių, eina į darbą susitinka su moterimi, bet jo požiūris į visus įvykius yra toks abejingas, tarsi niekas jo neliestų. Knygoje aprašomas pono Merso elgesys motinai mirus, jo abejingumas, nenoras išvysti motinos paskutinį kartą, jo keistas elgesys per laidotuves ir po jų, kai jau kitą dieną jis elgiasi taip, lyg skausmingo paprastam žmogui įvykio nė nebūtų. Toliau knygos herojus patenka į visiškai absurdišką padėtį, kai jis įvykdo žmogžudystę, atsiduria kalėjime ir yra teisiamas. Ir toliau yra aprašymas herojaus požiūri į susiklėsčiusias aplinkybes, jo visiškas pasidavimas esamai padėčiai, absoliutus susitaikymas ir tik išgirdus nuosprendį apie mirties bausme jo sieloje kažkas sukruta ir viduje jis priešinasi tokiai neteisingai situacijai, bet galiausiai susitaiko ir su ja. Dėl herojaus netipiškumo, nepanašumo į kitus jis tampa svetimu žmonių pasaulyje.

Labai įdomi istorinė knyga. Romanas perkelia skaitytojus į XVIII a. Škotiją. Jaunas džentelmenas Frensis Osbaldistonas atsisakydamas tėvo jam siūlomo pirklio amato užtraukia jo nemalonę ir yra išsiunčiamas į dėdės dvarą...

Labai įdomi istorinė knyga. Romanas perkelia skaitytojus į XVIII a. Škotiją. Jaunas džentelmenas Frensis Osbaldistonas atsisakydamas tėvo jam siūlomo pirklio amato užtraukia jo nemalonę ir yra išsiunčiamas į dėdės dvarą Škotijoje. Nublokštas į jam neįprastą aplinką, mat jaunuolis gyveno Anglijoje ir stažavosi Prancūzijoje, Frensis pamato visai kitokį gyvenimą ir požiūrį į reikalus. Toks ištrėmimas mūsų laikais galėtų būtį prilygintas sostinės gyventojo išsiuntimui į labai nuošalų kaimelį. Vienintelė pramoga ir paguoda Frensiui yra dėdės dvare gyvenanti jaunoji ledi Diana Vernon. Merginos grožis, guvus protas ir neįprastai drąsus, tuometinei panelei, elgesys pavergia juanuolio širdį, bet deja ledi Di yra jam uždraustas vaisius. Bet ne vien meilės kančios apkartina gyvenimą Frensiui. Jo pusbrolio, pasiusto tarnauti į jo tėvo firmą, vietoj paklydelio sūnaus, Rešlio intrigos siekiant sužlugdyti Osbaldistonų verslą bei pasiglemžti pinigų rengiamam sukilimui prieš karalių priverčia Frensį keliauti į Glazgą tvarkyti tėvo reiklaų. Ten jo laukia daug nuotykių ir pavojų, valdžios persekiojimas, pažintis su garsiuoju Škotijos plėšiku Rob Rojumi, bei mirtinai pavojinga kelionė į plėšikų būstinę kalnuose. Knygoje daug kvapą kniaugžiančių nuotykių bei įspūdingų gamtos aprašymų, taip pat iš jos sužinome apie XVIII a. gyvenimo Škotijoje ypatumus ir sunkumus.

Vėžio atogrąža - žmogaus pabėgusio į meilės miestą pulsuojantis gyvenimas šia diena, skausmingas kūrybinės ir vertybių krizės išgyvenimas. Paryžiuje gyvenančių rašytojų iš Amerikos nuotykiai kupini kraštutinumų....

Vėžio atogrąža - žmogaus pabėgusio į meilės miestą pulsuojantis gyvenimas šia diena, skausmingas kūrybinės ir vertybių krizės išgyvenimas. Paryžiuje gyvenančių rašytojų iš Amerikos nuotykiai kupini kraštutinumų. Aš Paryžiuje niekad nebuvau, kaip ir Niujorke. Tai dvi erdvės kurios Vėžio atogrąžoje yra kaip du poliai. Paryžius yra gyvas ir alsuojantis visom gyvenimo spalvom, europietiškas ir bohemiškas. Niujorkas miglotai iškyla kaip mechaniškas jankiškos kultūros kratinys, nuo kurio į meilės miestą pabėgo knygos herojai. Ši knyga, galima sakyti, autobiografiška. Persisunkusi vaizdinių: kiekvienas įspūdis kylantis pasakotojui nupiešiamas alegorijomis, kartais labai netikėtomis ar net bjauriomis. Apskritai, teko keletą kartų save rimdyti, kad tai, kaip piešiama moteris knygoje yra iškreipta tyčia, kad tai ne pagarbos stygius, o būdas atskleisti veikėjų gyvenimo būdo menkumui. Tą menkumą jie patys skaudžiai suvokia, tačiau tuščiom kišenėm ir pilvais, neturintys didelių tikslų gyvenimo perspektyvoje, neturi kito pasirinkimo, tik vaikytis juslinių potyrių ir svaigintis. Kita vertus, tokiomis aplinkybėmis asmenybės negalios ir tvirtybės, vertybės ir gylis taip nuogai išrengiami, kad nesmagu ir skaityti. Tokį būtent įspūdį paliko ši knyga, kad žiūri į vargšą nudriskusį žmogų, ir nejauku, nes esi priverstas matyti, ne tik jo ar savo, bet visuomenės votis.

Net nežinau ar rekomenduoju paskaityti. Galbūt. Dar vieno kampo amerikiečių literatūroje pamatymui labai tiks.

Šioje knygelėje Rachelė su drauge Kirste ieškojo vaivorykštės fėjų, kurias šalčio prakeiksmas paslėpė Lietaus kerų saloje. Draugės norėjo išvaduoti fėjas, kad dangus švytėtų visomis vaivorykštės spalvomis. Ir joms...

Šioje knygelėje Rachelė su drauge Kirste ieškojo vaivorykštės fėjų, kurias šalčio prakeiksmas paslėpė Lietaus kerų saloje. Draugės norėjo išvaduoti fėjas, kad dangus švytėtų visomis vaivorykštės spalvomis. Ir joms pasisekė, jos surado geltonąją fėją, kuri buvo pasislėpusi avilyje pas bičių Motinėlę. Tai buvo jau trečioji megaičių išgelbėta fėja. Fėjoms susitikus oras nusidažė raudona, oranžine ir geltona spalvomis. Perskaičius knygutę pagalvojau, koks būtų niūrus pasaulis be įvairių spalvų. Kaip gražu vasarą danguje matyti vaivorykštę:). Ir dar labai patiko, kad susidraugavo bitės su fėja. Be draugių būtų gyventi liūdna ir aš džiaugiuosi, kad turiu draugių ir draugų...

Apie Kęstutį Kasparavičių sužinojau ir su juo susipažinau prieš metus. Tada sužinojau ir apie Sapnų Katytę. Pernai Vilniaus knygų mugėje kūrybinėje studijoje "Tu gali sukurti knygą" Kęstutis su vaikais kūrė...

Apie Kęstutį Kasparavičių sužinojau ir su juo susipažinau prieš metus. Tada sužinojau ir apie Sapnų Katytę. Pernai Vilniaus knygų mugėje kūrybinėje studijoje "Tu gali sukurti knygą" Kęstutis su vaikais kūrė iliustraciją "Sapnų upė". Na, o šiemet "Sapnų Katytė" išrinkta geriausia metų knyga vaikams. Sveikinu, Kęstuti!

Savo knygelėje žodžiais ir paveikslėliais Kęstutis pasakoja apie katytę ir mergytę, gyvenančias skirtinguose pasauliuose, ir kaip vieną kartą jos susitiko, kai viena sapnavo, o kita sapnavosi.

Istorija papasakota taip, kad skaitydama patikėjau, kad ir mano katinas gali staiga imti kalbėti, o kaimynų leidžiamas džiazas - kvepėti levandomis.

Vaikams "Sapnų Katytė" turbūt pilna atradimų, nes net ir suaugusiems knieti pabandyti prakalbinti močiutės šunį ir paprašyti, kad iškeptų obuolių pyragą.

Sudarinėdama debiutinį "Knygų iššūkio" sąrašą, stengiausi, kad į jį patektų tos knygos, apie kurias buvo kalbėta su draugais, kurios buvo rekomenduotos ar kurių trumpi, recenziniai straipsneliai žiogeliu mane prikabino....

Sudarinėdama debiutinį "Knygų iššūkio" sąrašą, stengiausi, kad į jį patektų tos knygos, apie kurias buvo kalbėta su draugais, kurios buvo rekomenduotos ar kurių trumpi, recenziniai straipsneliai žiogeliu mane prikabino. Gendručio Morkūno knyga "Iš nuomšiko gyvenimo" - iš pastarosios serijos; kažkada "Litmene" perskaičiau apie šią knygą ir niekaip nepajėgiau jos užmiršti. Praėjo keleri metai ir žiogelis, turėjęs susaistyti mus, nukrito ant žemės ir pabėgo per durų plyšį, vos tik knyga buvo užversta. Viliuosi, kad jis išėjo kitų skaitytojų ieškoti.

Tai istorija apie vaikus, gyvenančius ypatinguose Namuose. Namuose, kuriuose visi gyventojai dirba: "Kiekvieno darbai - pagal aukštą, kuriame gyvena. Kitaip tariant, pagal snarglio ilgumą" (p.16), o Nuomšikų pravardė, kurią jie nešioja - sugalvota Mokinių, kuriuos pastarieji vadina sūneliais ir dukrelėmis, šie juos pravardžiuoja taip dėl jų nuomos (p.19), mat įvairiems darbams juos gali išsinuomoti kas tik panorėjęs.
Būti Nuomšiku nėra lengva. Jų gyvenimą reglamentuoja įvairios taisyklės ir draudimai: "Negalima be priežasties verkti. Draudžiama iš Namų nešti maistą. Neleidžiama klausinėti. Iš Darbų Skirstytojo gavęs darbą, privalai nusišypsoti. Šiukštu neprisiliesk prie jokios Auklėtojos. Prie Seselės liestis galima tik jai leidus ir tik prie rankų.
Pažeidęs bent menkiausią iš Namų taisyklių, atsidursi Auklėjamojoje salėje. (p. 25 - 26). Norint išlikti bei būti išgirstam, turi keiktis, nes be to neįmanoma - "Jeigu nori, kad tave išgirstų, turi keiktis. Laimi tas, kuris moka daugiau keiksmažodžių. Už tai mūsų nebara Auklėtojos, tyli ir Vaikų Globėja. O Darbų Skirstytojas mums keikiantis net trina rankas. Jis pats - tikras keiksmažodžių meistras. Tiesa, rankas jis trina nepastebimai." (p. 69 - 70)
Tarsi visų Nuomšikų vardu, šią istorija pasakoja vienas berniukas, per kelias dienas pakeitęs ne tik savo, bet ir jį išsinuomavusios moters gyvenimą.
Papasakota istorija aktuali ir skaudi: vilties netekusi, išsiskyrusi moteris, pagrobia savo vaiką iš buvusio sutuoktinio ir palieka jį prižiūrėti berniukui iš ypatingų Namų. Prisaikdina jį prižiūrėti mažąjį Jaunutį (moters sūnų), o pati dingsta kelioms dienoms. Į namus besiveržiant Vaikų Teisių Apsaugos darbuotojoms bei policininkams, Nuomšikas ir Jaunutis pabėga. Nuomšikas įsitikinęs, kad taip ne tik išgelbės Jaunutį nuo teisėsaugos pareigūnų, o ir padės jo mamai.
Vaikai čia ne lyg daiktai, kuriais mainipuliuoja suaugusieji, šventai įsitikinę, jog taip geriau jiems - vaikams, nors ir neatsižvelgia į jų jausmus ir norus - " <...> Tik imu galvoti, kad sunkiausia žmogui, kai jis vaikas. Užaugus lengviau. Tada bent jau yra ką skriausti. Žinoma, kitus vaikus. O argi galima kitaip: vaikai - ne žmonės, jie nieko gera nepadaro, tingi, keikiasi, kai kurie dar ir vagia. Ir apskritai jie maži, todėl su jais galima daryti, ką nori. (p. 89)
Paradoksas šioje istorijoje taipogi yra - Nuomšikas, vaikas, kuris nežino, ką reiškia turėti savus namus, pasiryžta išgelbėti berniuką, kad šis ne tik nepapultų į ypatingus Namus, bet ir neprarastų savų.

Skaitydama stebėjausi Nuomšiko įžvalgumu ir pasamprotavimais, net vardą norėjau duoti tokiam ypatingam berniukui, tik susilaikiau. Tokių bevardžių vaikų pilna ne tik knygoje, bet ir mus supančioje aplinkoje, juk neretai nuteisiame juos prieš išklausydami, neįvertiname jų sumanymų, idėjų, vien dėl to, jog šie maži, o ir pakalbėti protingai negali. Kai atsigręžiau į mane supančius vaikus, prisiminiau, jog kiekvieną savaitgalį manęs ten laukia du - brolis ir sesuo, o jų vardai - Gustė ir Gustas.

Knyga "Iš Nuomšiko gyvenimo" - pradžiamokslis tėvams (bei kitiems suaugusiems) kaip suprasti vaikus; o vaikams - tai knyga, pamokanti, kaip išlaviruoti suaugusiųjų pasaulyje ir suprasti, kokie kartais dideli Nuomšikai gali būti tėvai (bei kiti suaugusieji).

"Jaunučio mama ilgai žvelgia į mane ir sako:
- Nepasirikau tave išsinuomodama.
Ūmai pasidaro pikta. Pasirodo, aš taip ir lieku nuomšikas. Ko gera, toks liksiu visą gyvenimą. Atsisėdu ant Jaunučio lovos, ilgai žiūriu jo mamai į veidą ir atkertu:
- Tik nereikia. Pats žinau, koks aš nuomšikas.
- Nuomšikas? - nustemba ji. - O kas tai?
- Aš, - sakau dar pikčiau. - Kasparas. Julius. Linas. Žmogėdra. Seilius. Bimbalas. Kriaušė, - vardais ir pavardėmis imu vardyti visus. - Mes visi.
- Tada ir aš, - tyliai prataria Jaunučio mama. - Mes visi nuomšikai. Mus visus kas nors nuomojasi. Ir mumis naudojasi. (p. 146 - 147)
<...>
Ilgai mąsčiau, ką Jaunučio mama turėjo galvoje, sakydama, kad visi žmonės yra nuomšikai. Viską supratau prisiminęs gauruočių ir jo draugus. Juk ten jie gyvena ne savo noru. Ne savo noru miega skarmaluose, valgo nežinia ką, kiekvieną dieną kartu su tūkstančiais šlykščių paukščių rausiasi šlykščiose šiukšlėse.

Tuos žmones ten kažkas nuvarė, o dabar žiūri, kaip jie miega, valgo ir kapstosi. Žiūri ir šaiposi. Lygiai kaip tie praeiviai, fotografuojantys nuomšikus, kurie valo nuo automobilių sniegą. Tie žmonės labai mėgsta fotografuoti, tačiau neturi ko, tad ir priversti įamžinti apsisnarglėjusius nuomšikus.

Ir nuteistų vaikų surinkėjai yra nuomšikai. Prisimenu, kokiais balsais tada už Jaunučio mamos buto durų kalbėjo Jaunučio atėjusios moterys. Lygiai kaip mūsų nuomšikai, prikelti anksti rytą valyti apšalusių automobilių. Ir vienų, ir kitų balsuose buvo girdėti baisus baisus nenoras daryti tai, ką jie turi daryti: vieni - gaudyti vaikus, kiti - eiti į šaltą lauką.

Ir mus gaudęs policininkas - nuomšikas. Jis mus gaudė tarsi per prievartą, nenorėdamas pagauti. Jei būtų norėjęs, tikrai būtų sučiupęs.

Nuomšikas ir mūsų Direktorius, ir Darbų Skirstytojas, ir Vaikų Globėja, Nuomšikai visi tie vyrai, paslapčia atvažiuojantys į Namus ir išsivežantys jų gyventojus. Nuomšikas ir tas, kurio automobilyje išpyliau konjaką.

Nuomšikai net krepšininkai ir futbolininkai - radijas dažnai sako, kad koks nors klubas išsinuomojo kokį nors sportininką. Įdomu, kas geriausių krepšininkų darbų skirstytojai?

Visi nuomšikai. Visi!

<...>

Atsiverčiu kitą lapelio pusę. Ten kreivomis spausdintomis raidėmis pakeverzota: AŠ - NEBE NUOMŠYKAS. " (p. 149 - 152)