"Didysis Getsbis" - vien pavadinimas iš tolo dvelkia ištaigingumu, o dar, kad ši F. Scott'o Fitzgerald'o knyga vadinama šedevru, leido pamanyti, kad imsiuosi skaityti tikrai kažkokio įspūdingai prakilnaus ir gilų pėdsaką...

"Didysis Getsbis" - vien pavadinimas iš tolo dvelkia ištaigingumu, o dar, kad ši F. Scott'o Fitzgerald'o knyga vadinama šedevru, leido pamanyti, kad imsiuosi skaityti tikrai kažkokio įspūdingai prakilnaus ir gilų pėdsaką atmintyje paliksiančio romano. Deja, mano spėlionės nepasitvirtino. Galbūt aš kažko nesupratau, o galbūt šį kūrinį vis dėlto palietė laikas ir jam taip ilgai klijuojama klasikos etiketė nebelabai tinka. Gali atrodyti, kad kalbu drąsiai, tačiau galėčiau įvardyti ne vieną, ir ne kelis romanus, pranokstančius šį kūrinį tiek stilistine, tiek originalumo prasme. Nesakau, kad šis romanas man nepatiko. Skaičiau tikrai įsitraukusi į istoriją, galvoje kurdama perskaitytus vaizdinius, tačiau nuliūdino būtent tai, kad šis kūrinys taip garsiai giriamas, nepalietė savo žavesiu manęs.

Istorija gana įdomi - knygos pasakotojas Nikas, iš šalies stebėdamas paslaptingo kaimyno Getsbio gyvenimą, pateikia viską iki smulkmenų. Pati Getsbio asmenybė man nepasirodė tokia įdomi, ko buvo siekta rašant knygą. Užsisvajojęs, praeitį idealizuojantis ir prisiminimais gyvenantis vyras tikrai iš šalies rodėsi naivus ir kartkartėmis nesuprantamas. Dėl to savo perdėto romantiškumo ir realybės baimės gana ironiškai ir yra pavadinamas Didžiuoju Getsbiu. Tarsi pats autorius pripažintų, jog herojus yra keistokai mąstanti asmenybė. Kaip bebūtų, drįstu pasisakyti, kad visus laurus atiduočiau, ne pagrindiniam veikėjui Getsbiui, o visko stebėtojui Nikui, kuris savo racionaliu protu ir akylumu išlaikė šią istoriją patrauklia mano akiai.

Prie pačių veikėjų savitumo sunku prikibti - jie tikrai skirtingi ir savaip įdomūs. Taip pat, pagyra autoriui už mokėjimą apibūdinti viską nuo pačių smulkiausių detalių (kone visą laiką skaičiau tarsi žiūrėdama filmą - visi aprašymai puikiausiai sugulė mano galvoje, pagimdydami ryškų vaizdą). Gali būti, kad šis kūrinys taip gerai vertinamas ir dėl aliuzijų bei simbolių gausos, kurios tekstą padarė turtingesnį. Tačiau nemažai keliamų problemų ir scenų man pasirodė nuvalkiotos ir nebe aktualios. Galbūt ir vėl galima tai pateisinti kūrinio amžiumi. Juk ne visos XIX-XX a. pr. aktualijos yra sutinkamos ir šiandieniniame gyvenime, juolab literatūroje.

Aišku, nesigailiu šiai knygai paaukojusi kelis vakarus, juk su bet kokia klasika visada pravartu susipažinti. Tik pamoka viena - geriau tikėtis mažiau, kad nenusiviltum.

Tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad mane taip sudomins mokslinės fantastikos romanas. Asmeniškai aš ne tokių knygų gerbėja, tačiau esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie Žiulį Verną, todėl jau seniai norėjau...

Tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad mane taip sudomins mokslinės fantastikos romanas. Asmeniškai aš ne tokių knygų gerbėja, tačiau esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie Žiulį Verną, todėl jau seniai norėjau perskaityti kurį nors jo romaną. Paėmusi į rankas "Penkiolikos metų kapitoną" per daug nesitikėjau. Vis dėl to knyga pranoko mano lūkesčius, vos perskaičius kelis puslapius nebegalėjau atsiplėšti. Siužetas tikrai be galo įdomus ir nenuspėjamas. Taip pat be galo sužavėjo veikėjų, o ypač penkiolikmečio kapitono Diko Sendo, kilniaširdiškumas ir tikra, pasiaukojanti draugystė. Knygoje svarbiausia problema - vergovė. Romanas atskleidžia prekybos žmonėmis siaubus, kokių net negalėjau įsivaizduoti. Taip pat nemažai sužinojau ir apie senąsias Afrikos gentis, jų gyvenimą, buitį bei įdomius, tačiau dažniausiai nesuprantamai absurdiškus papročius. Manau, kad knyga sudomins kiekvieną, nebūtinai tik nuotykių knygų gerbėją, tad rekomenduočiau ją perskaityti visiems.

Teodoras Hermanas Albertas Dreizeris (Theodore Herman Albert Dreiser, 1871 - 1945 m.) - JAV rašytojas natūralistas, savo kūriniuose aprašantis sudėtingą gyvenimo realybę.



Šioje jo knygoje pasakojama merginos vardu...

Teodoras Hermanas Albertas Dreizeris (Theodore Herman Albert Dreiser, 1871 - 1945 m.) - JAV rašytojas natūralistas, savo kūriniuose aprašantis sudėtingą gyvenimo realybę.



Šioje jo knygoje pasakojama merginos vardu Dženevjeva (Dženė) Gerhart nelaiminga gyvenimo istorija. Kilusi iš gausios, vargingai gyvenančios šeimos, vieną 1880 metų dieną jai kartu su motina pasiseka gauti valytojos darbą viename viešbutyje. Taip prasideda šis romanas, kurio pagrindinė tema - socialinė nelygybė.

Tai buvo pirmoji mano "pažintis" su šiuo rašytoju, ir, deja, įspūdžio jo papasakota istorija bei rašymo stilius man nepaliko...

"Mano patarimas jaunimui - tiesiog pasakykite NE narkoisterijai!"

Vienas iš skandalingiausių rašytojų, Williamas S. Burroughsas, tapo tuo uždraustuoju rock'n'roll'u dar iki tol, kol atsirado pats rock'n'roll'as. "Sudaužytos...

"Mano patarimas jaunimui - tiesiog pasakykite NE narkoisterijai!"

Vienas iš skandalingiausių rašytojų, Williamas S. Burroughsas, tapo tuo uždraustuoju rock'n'roll'u dar iki tol, kol atsirado pats rock'n'roll'as. "Sudaužytos kartos" klasikas, jis tapo vienu iš dvasingumo tėvu dabartiniai kartai, kokiu jį laikė pankai ar 60-ųjų intelektualai.

"Narkašas" (Junky) - pirmoji pokario metų literatūrinė bomba, sėkmingai sprogusi po oficialia "bekompromisinės kovos su narkotikais" kultūros vėliavą. Šis kūrinys originalus ir tuo pačiu be galo paprastas, tikriausiai, dėl savo sauso narko-chronologiškumo, kuris man, asmeniškai, beje, nepatiko.

Daugelis kaltina Burroughs'ą propaguojant narkotikus, tačiau jis jokiais būdais nešlovina narkomano gyvenimo. Priešingai, perskaičius "Junky" liko dviprasmiškumo kartumas, nes rodos, jog Burroughs'as visiškai neperša skaitytojui savo nuomonės, o palieka pasirinkimo teisę, leisdamas savarankiškai sulipdyti visas gaires. Jis tiesiog sako "Taip yra. Taip viskas atrodo iš tikrųjų. O toliau spręsk pats."

Burroughs'as pats išgyveno tą karščiu, šalčiu, skausmu, vėmalais ir prakaitu dvokiantį pragarą ir pateikė rašytinius jo egzistavimo įrodymus.

"Junky" atspindi šiuolaikinę apsėstą vartotojišką visuomenę/ šlykščius beribius politinio "kūrybiškumo" vaisius/ purviną buities virtuvę/ tuometinę narkomanų kalbą, kuri beveik niekuo nesiskiria nuo dabartinės/ žmogaus primityvumą, kai neberūpi niekas, išskyrus "kur gauti? kaip gauti? už kiek gauti?"/ tuštumą, keliančią tik pasišlykštėjimo jausmą.

"Heroinas - tai raktas - gyvenimo prototipas. Jeigu kas nors iki galo suprastų heroiną, jis sužinotų keletą gyvenimo paslapčių, rastų keletą galutinių atsakymų".

Tai buvo dar viena knyga iš serijos apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį. Savotiškas "kabalistinis" viršelio apiforminimas vis tik traukia akį, tad rūpėjo paskaityti, ką vis tik toliau sugalvojo autorius.

Veiksmas sukasi...

Tai buvo dar viena knyga iš serijos apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį. Savotiškas "kabalistinis" viršelio apiforminimas vis tik traukia akį, tad rūpėjo paskaityti, ką vis tik toliau sugalvojo autorius.

Veiksmas sukasi apie penkiolikmečius dvynius Sofi ir Džošą, gimusius su sidabrine ir auksine aura, ir patekusius į mistinį pasaulį, kuriame sutinkami mitologiniai padarai bei istoriniai asmenys, magai, burtininkai, vampyrai ir t.t.. Tai dviejų galių, gerosios ir blogosios kova už būvį ir išlikimą. Visose knygose pasakojimas tęsiasi ten , kur baigėsi. "Magas", ne išimtis. Įdomiausias aspektas, kad autorius, kaip personažą šioje knygų serijoje, įtraukia Nikolą Flamelį - Renesanso epochoje gyvenusį tikrą asmenį- alchemiką. Tai buvo turtingas žmogus, kuriam priskiriami filosofinio akmens bei gyvybės eliksyro išradimai. Netgi klaidžiojo legenda, kad alchemiko mirtis buvo tik mistifikacija, o ji kartu su žmona vėliau matė įvairiose pasaulio vietose. Ir net atidarytame po 200 metų jo kape, nieko nerasta.

Tarsi susiejus su šia legenda, "Mago" knygoje kaip tik aprašoma Flamelio mirtis ir jo prisikėlimas bei tolesnė kova su blogiu.

Pasakojimas atrodo išbaigtas, nuoseklus, tačiau kuo toliau, tuo jis darosi nuobodesnis.

Ši knygų serija tarsi mėginimas patekti į "Hario Potero" arba " Narnijos kronikų" gerbėjų pasaulį. Tačiau realiai tai tiesiog paaugliams skirta knygų serija, kuri suaugusiems tiesiog per nuobodi ir per lėkšta.

Apie autorių :

Danielis Defo - anglų šnipas, rašytojas ir žurnalistas. Gimė Londone smulkaus prekybininko Džeimso Fo šeimoje. Savo pavardę rašytojas pakeitė į Defo (de Foe), turėdamas jau per keturiasdešimt metų. Tiksli...

Apie autorių :

Danielis Defo - anglų šnipas, rašytojas ir žurnalistas. Gimė Londone smulkaus prekybininko Džeimso Fo šeimoje. Savo pavardę rašytojas pakeitė į Defo (de Foe), turėdamas jau per keturiasdešimt metų. Tiksli jo gimimo data nežinoma, manoma, jog jis gimė 1660 m. pabaigoje arba 1661 m. pradžioje.

Trumpai apie knygą :

Sudužus laivui jis atsiduria negyvenamoje saloje. Robinzonas tyrinėja salą. Išmoksta medžioti, prasimanyti maisto. Jis net gi pasistato namus! Prisijaukina laukinių gyvūnų. Jis buvo bebaimis. Kovojo su atplaukiančiais kanibalais. Svarbiausia, kad mokėjo skaičiuoti dienas! Saloje jis taip pat susirado draugų.
Šis romanas sukurtas remiantis tikra istorija.

Man patikusios citatos :

"Kiekvienoje padėtyje uoliai paieškojus rasis kas nors guodžiančio."
"Pavojaus baimė dešimtį tūkstančių kartų baisesnė už patį pavojų.".
"Aukščiausioji žmogiškoji išmintis - sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių ir išlaikyti ramybę per visas audras."

Mano nuomonė apie knygą :

Iš pradžių man ši knygą buvo labai neįdomi, bet skaitant vis daugiau jau nebegalėjau nuo jos atsitraukti.
Kai perskaičiau šią knygą aš viską apgalvojau. Ir po kiek laiko beveik visos mano vertybės pasikeitė.
Tikrai siulau perskaityti šią knygą ne dėl to, kad tai privaloma, o dėl to, kad ji parašyta remiantis tikrais faktais. Gal ir Jūs perskaitę knygą pakeisite savo vertybęs.

Ši knyga – tai net 616 žinutės iš 1900-1940 metų lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos. Šioje humoro antologijoje – įvairūs smagūs, juokingi, kartais ir tragikomiški nutikimai iš kasdienio gyvenimo. Minimi...

Ši knyga – tai net 616 žinutės iš 1900-1940 metų lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos. Šioje humoro antologijoje – įvairūs smagūs, juokingi, kartais ir tragikomiški nutikimai iš kasdienio gyvenimo. Minimi herojai – tikri žmonės, gyvenę tuo laiku. Knyga skiriama istorijos ir humoro mėgėjams: humoro, kuris pasižymi subtilumu ir originalumu. Žinutės knygoje suskirstytos įvairiomis temomis, tokiomis kaip: „Įsimylėjėliai, jaunikiai ir nuotakos“, „Kaimynai“, „Menininkai ir pramogautojai“, „Šposininkai“ ir t.t. Knygos tekstą papildo ir to meto leidiniuose paskelbti aforizmai bei karikatūros. Beje, žinučių kalba – autentiška, netaisyta ir neredaguota, tačiau kai kurių svetimybių paaiškinimai yra pateikti. Knygos gale pateikiami svarbesni 1900-1940 metų įvykiai.

Pacituosiu keletą žinučių :)

„LIETUVOS ŽINIOS
1925m kovo 1d., 5p.


Reikalingi dvynukai


Po Velykų Liaudies Opera, kurią vedu, stato mano „Birutę“ ir „Vaikas ar Mergaitė“ – dvynukus. Visas vargas, kad iki šiam laikui negaliu gaut dvynukų. Reikalinga, kad būtų berniukas ir mergaitė, labai panašūs veidu ir ūgiu ir amžiaus nuo 8 iki 10 metų. Koks tai lietuvių didelis apsileidimas, kad tokio menkniekio negali gaut. Jeigu kur yra dvynukai, tai prašau duot žinių, aš juos prirengsiu veikalan: dvynukams reiks dainuot ir šokt „Vaikas ar Mergaitė“ operetei.
Mikas Petrauskas“


„LIETUVOS ŽINIOS
1938m. liepos 30d., 10p.


Pabėgo jaunikis nuo jaunosios


Į Butrimonis liepos 19d. iš Lendarnos km. atvyko bažnyčion vestuvininkai. Einant tuoktis, jaunikis su jaunąja kažko susiginčijo ir trumpai pasiginčijęs, koja įspyręs jaunajai, pabėgo.
Vestuvininkai jaunikį suradę miestely, atsivedė prie jaunosios, bet jiedu ir vėl smarkiai susiginčijo. Šį kartą jaunikis pabėgęs taip pasislėpė, kad jo nebesurado.“


Smagi ir nuotaikinga knyga, įrodanti, kad lietuviai tikrai nėra tokie niurzgos ir pesimistai, nesugebantys iš savęs pasijuokti, kaip kartais mums atrodo. Tiesa, knygoje atsiskleidžia ne tik teigiamos savybės (šmaikštumas, originalumas, kūrybingumas, smalsumas ir kitos), bet ir neigiamos, tokios kaip kerštas ir pavydas.

Keturi vaikai - dvi mergaitės ir du berniukai - sename name netikėtai
randa duris, vedančias į paslaptingą pasaulį - Narniją. Tai nuostabus
kraštas, kuriame gyvena kalbantys gyvūnai, kentaurai ir milžinai. Deja,
ramios...

Keturi vaikai - dvi mergaitės ir du berniukai - sename name netikėtai
randa duris, vedančias į paslaptingą pasaulį - Narniją. Tai nuostabus
kraštas, kuriame gyvena kalbantys gyvūnai, kentaurai ir milžinai. Deja,
ramios Narnijos dienos jau praeity - ją užvaldė Baltoji ragana. Sklinda
mitas, kad nuo jos kerų išvaduoti gali keturi Žemės vaikai...

Fantastinė,kvapą gniaužianti knyga(gal kiek per plona).Negali net atsitraukti.Perskaitykite.Jums patiks.

Dauguma iš mūsų tikrai esame matę filmus "Šindlerio šąrašas", "Pianistas", skaitę knygų panašia tematika... Anos Frank rašytas dienoraštis irgi yra kupinas istorinių faktų, tačiau viesą vokiečių okupaciją pateikia...

Dauguma iš mūsų tikrai esame matę filmus "Šindlerio šąrašas", "Pianistas", skaitę knygų panašia tematika... Anos Frank rašytas dienoraštis irgi yra kupinas istorinių faktų, tačiau viesą vokiečių okupaciją pateikia kiek iš kitokios - švelnesnės pusės. Jau įžangoje paaiškėja Anos likimas, tačiau visa knyga įdomumo dėl to nepraranda.

Žinant faktą, jog man pačiai daugėliau nei trylika (tiek buvo Anai pradėjus rašyti šį dienoraštį), dauguma jos išvedžiojimų ir skundų pirmoje knygos pusėje atrodė tokie naivūs ir vertė šypsotis. Ypač jos pareiškimai kas kelias savaites apie tai, kaip ji nemyli, nekenčia savo mamos, apie tai, kaip neva niekas jos nesupranta. Puikiai atsimenu, jog ir pati mąstydavau panašiai būdama jos amžiaus, o jei atsiversčiau tų laikų dienoraščius, rasčiau analogiškas mintis...

Skaitant Anos įrašus puikiausiai jautėsi, jog mergina nebijo reikšti savo nuomonės ir jausmų. Taip pat su kiekvienu mėnesiu jautėsi ir jos psichologinis brendimas. Pirmi jausmai, pirmas bučinys... tik skaudžiausia, jog viskas tokiomis sąlygomis - slėptuvėje.

Visą knygą "žavėjausi" van Danų šeimyna, ypač ponia. Galiausiai pati atsiminiau, jog esu patyrusi ką reiškia gyventi keliems skirtingiems žmonėms labai blogomis sąlygomis - be galimybės kažką keisti, pabūti ramiai vienatvėje ir be jokio privatumo. Nenuostabu, jog toks gyvenimas nebuvo rožėmis klotas.

Pabaigoje pati Ana daug svajojo apie tai, kaip šį dienoraštį po karo išleis kaip knygą. Noras, žinoma, išsipildė, tik, deja, Anai jau nebesant gyvai...

Optimistiška istorija su pesimistiška pabaiga. Pati rekomenduočiau ją skaityti žmonėms dar iki pilnametystės. Jei pati būčiau skaičiusi prieš 8-9 metus, manau būtų palikusi gerokai didesnį įspūdį.

"Talentingasis misteris Riplis" laikomas viena geriausių visų laikų detektyvo žanro knygų. Šis 1955 m. parašytas romanas buvo apdovanotas prestižine Edgaro Allano Poe premija, pagal jį sukurtas to paties pavadinimo filmas...

"Talentingasis misteris Riplis" laikomas viena geriausių visų laikų detektyvo žanro knygų. Šis 1955 m. parašytas romanas buvo apdovanotas prestižine Edgaro Allano Poe premija, pagal jį sukurtas to paties pavadinimo filmas sulaukė didelio populiarumo.

Tokį apibūdinimą galima rasti ant knygos. Pavadinimas- labai girdėtas. Atsiliepimų- taip pat nemažai. Filmo, kuris rodytas turbūt bent kelis kartus, nemačiau, bet nuogirdos suintrigavo, ir knyga atsidūrė "reikia perskaityti" sąraše.

Tomas Riplis- gabus, bet savo vietos gyvenime neradęs vaikinas, gyvenantis anaiptol ne taip, kaip norėtųsi. Ne patys geriausi darbai, apšiūrę kambariai, kuriuose glaudžiasi tik laikinai, neaiški kompanija. O norėtų suktis visuomenės grietinėlėje, savo sąmoju žavėti ne tik įvairaus plauko padugnes. Laukdamas geresnių dienų, Tomas užsiima ne visai švariais darbeliais, kol vieną dieną turtingas ponas pasiūlo apmokėti kelionę į Italiją, kur Tomo misija- įkalbėti paklydėlį sūnų grįžti namo. Tomas suvokia, kad gali pradėti naują gyvenimo lapą- sukurti naują savo istoriją, parodyti save tokiu, koks nori būti. Ir nors Dikis Grynlifas, kurį turi grąžinti namo, ne visada žavisi Tomu ir jo elgesiu, pastarasis nepraranda vilties išpešti naudos. Iš pirmo žvilgsnio paprasta sukčiaus istorija pasisuka kita linkme, kai pasiplaukiojimo metu jis Dikį nužudo. Ir jo sukčiavimai įgauna visiškai kitą mąstą... Apsimetęs Dikiu Grynlifu, Tomas pradeda melo, apgavystės, išsisukinėjimų ir bėgimo maratoną...

Skaitant knygą neapleido įtampa ir jaudulys- o kas dabar? pasiseks? ne? O ir jausmai Riplio atžvilgiu taip pat dvejopi- jaudiniesi, kaip jam pasiseks, bet paskui pagalvoji- juk jis žudikas! Kartais pajauti suirzimą dėl naivaus ar kvailoko jo elgesio, kuris įstūmė į pavojų.

Autorė puikiai išlaiko intrigą, nežinomybę iki paskutinio puslapio, įtraukia taip, kad su jauduliu ir nerimu lauki- kas toliau?

Beje. trumpas šuolis į šalį- paskaičius knygą nusprendžiau pažiūrėti filmą. Verdiktas vienas- skaičius knygą jį žiūrėti tikrai nereikia, nes toli gražu neprilygsta originalui...